Rugsėjo 6 dieną Teisės ir teisingumo partijos lyderis Jaroslavas Kačynskis (Jarosław Kaczyński) Punske surengė spaudos konferenciją, kurią tiesiogiai transliavo svarbiausi Lenkijos televizijos kanalai.
„Lietuvoje šiuo metu vyksta, žvelgiant iš Lenkijos pozicijų, bet ir plačiau, iš Europos Sąjungos pozicijų, labai neraminantys reiškiniai“, – kalbėjo Jaroslavas Kačynskis. Pasak jo, Lietuvos švietimo reforma pažeidžia Lietuvos lenkų teises į gimtosios kalbos vartojimą, o tai yra gyvybiškai svarbu Lenkijai ir lenkams.
„Nėra kultūros, nėra tautinės savimonės be kalbos, – sakė jis. – Be teisės kalbėti, be teisės mokytis gimtąja kalba, be pavardžių rašymo, be literatūros leidybos…“
Jaroslavo Kačynskio nuomone, Lenkijos lietuvių tautinės mažumos teisių yra paisoma ir jai nieko netrūksta.
Teisės ir teisingumo partijos lyderis prieš porą savaičių įvykusį dvikalbių lentų ir lietuvių paminklų išniekinimą pavadino mažai reikšminga smulkmena, tiesiog „galbūt vieno žmogaus sumanymu“.
Po spaudos konferencijos Punsko lietuvių kultūros namuose vykusiame susitikime su lietuvių organizacijų ir įstaigų atstovais PLB vicepirmininkas Petras Maksimavičius atkreipė dėmesį, kad Lenkijos lietuviai jaučiasi diskriminuojami, kad neseniai buvo pasikėsinta į dvikalbius vietovių užrašus, išniekinti lietuvių kultūros paminklai, neišspręsta Berznyko Panerių paminklo problema. Negausioms lietuvių mokykloms trūksta lėšų, likviduojamos televizijos laidos lietuvių kalba, o Tautinių mažumų įstatymas padalijo lietuvius į dvi kategorijas: į tuos, kurie gali juo naudotis, ir į tuos, kurie atsirado už jo borto.
Jaroslavas Kačynskis, atsakydamas į Lenkijos lietuvių išsakytas problemas, pabrėžė, kad Lenkijos lietuviai yra Lenkijos piliečiai ir naudojasi visomis piliečių teisėmis.
„Jei Lietuvos lenkų padėtis bus bloga, tai bloga padėtis bus ir Lenkijos lietuvių“, – pasakė Teisės ir teisingumo partijos lyderis.
httpv://youtu.be/6IJ29TnMaaA
Kaip jūs sau nenorit, bet Lenkijos lietuviai, pradeda užknisti. Ant jų šika o jie tyli. Šioje tyloje, teisybės nebus. Maža to, jie tylėdami šika mums čia. Jų tylėjimą, vertinu, kaip lietuvybės išdavystę.
Užknisa ne Lenkijos lietuviai, bet mūsų valdžia – ji šliaužioja prieš lenkus ant kelių drebėdama dėl kiekvieno šūdlenkių pirstelėjimo, kai tuo tarpų galėtų labai daug pasiekti, kad Lenkijos lietuvių padėtis būtų žymiai pagerinta. Štai Lenkija per 10 metų uždarė pusę lietuviškų mokyklų, Lietuva turėtų atsakyti tuo pačiu – uždaryti 60 lenkiškų mokyklų (jų yra 120). O ką mes matome dabar? Ruošiamasi kaip tik didinti finansavimą lenkiškoms mokykloms, bei pakeisti įstatymą taip, kad dėl mažo mokinių skaičiaus būtų galima uždaryti tik lietuviškas mokyklas, o lenkiškų – ne.
Panašu, kad buvau teisus, sakydamas, jog lenkai naudos Lietuvių bendruomenę okupuotose žemėse kaip įkaitus, siekdami “prastumti” lenkų šovinistų reikalavimus Lietuvoje. Atrodo, Lenkija sparčiai grįžta link to statuso, kurį turėjo tarpukaryje – t.y. šovinistinės valstybės.
Reikėtų susigražinti tarpukario žemes, pirmiausia…. Ištaisyti J. Stalino Potsdamo konferencijos klaidas…. nes kitu atveju manau , kad ES vykdo stalinistinę politiką. Vietoje internacionalizmo , liberus kosmopolitizmas.
Liankijos lietuviu padetis ir tiap labai bloga, palyginus su tutakais Lietuvoje. Ten nebera ka bloginti: mokyklos uzdaromos ir nefinsuojamos, pavarde ssulenkintos, net patys lietuviai kalba su stipriu liankisku akcentu.
O siaip tai labai didleis grasinimas, kodle musu valdzia tyli?
Reikia iš viso nebekreipti dėmesio į jų nusišnekėjimus, tuteišius spausti (panaikinti tautines mokyklas ir partijas), o jei anie pradės atiminėti Punske lietuviškus pavadinimus, tai kelti bylą Strasbūre – turėtume laimėti, nes anie pavadinimai yra originalūs, ne taip kaip mūsų tuteišių sugalvoti.
Jei dar nerims, tai reikia kelti bylą dėl Punsko žemės grąžinimo Lietuvai, nes ji yra užgrobta teritorija.
Jei Lenkijos lietuvių padėtis taptų tokia “bloga”, kaip Lietuvos “lenkų”, tai jie tris mėnesius švęstų.
Tai kokio B. jie tyli. Kuo toliau, tuo labiau jau jie pradeda užknisti savo “nusibiednijimu”. Tratina juos lenkai, greičiausiai dar per mažai tratina. Visiški mėmės. Tiesa, mūsų valdžia – dar didesni “mudakai”.
Aš pradedu galvoti, kad Kačinskį dievas nubaudė už lenkų kortų dalijimą. 🙂
Rutkauskas gal nesutiks, bet aš labai nesiginčysiu – tai tik spėjimas.
Aš manau, kad tokios pjautynės tarp lietuvių ir lenkų abiejose šalyse atneš tik daugiau neapykantos ir labai pablogins tiek vienų tiek kitų gyvenimo sąlygas. Tai kelias, vedantis į aklavietę. Šito neturėtų toleruoti Europos sąjungos institucijos. Jų pagalba abiejų šalių vadovai turėtų sėsti prie derybų stalo ir suvienodinti visas Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių teises. Praeityje buvo visko, bet nebijokim Lenkijos pusei priminti, kad ne Lietuva buvo Lenkijos žemes okupavusi o Lenkija Lietuvos. Padarykim gerą gestą – atsiprašykim lenkų už tai, kad nesugebėjom jiems pasipriešinti ir atidavėm jiems savo Vilniaus kraštą, kurį jie 20 metų lenkino ir skaitė savu.
Ne tą kelią siūlai – Punskas yra nuo senų senovės lietuvių žemė, todėl tol, kol tos žemės Lietuvai negrąžins, tol nėra apie ką su jais šnekėti – jie tik užsiiminės šantažu.
Kūdikėli, pasipriešinome mes, ir sėkmingai, netgi ėmėme varyti okupantus lauk. Bet čia įsikišo Tautų Sąjunga (t.y. Pranczija) ir nustatė “dmarkacinę liniją”… Žinokime savo (ir ne savo) “didvyrius”.
Labai teisingai pasakė Kačinskis: “Nėra kultūros, nėra tautinės savimonės be kalbos. – Be teisės kalbėti, be teisės mokytis gimtąja kalba, be pavardžių rašymo, be literatūros leidybos…”. Dabar belieka prisiminti Lenkijos veiksmus okupuotose teritorijose (nėra kalbančių lietuviškai Vilniaus krašte, nėra lietuvių), tas pats vyksta ir Suvalkuose, o apie Balstogę jau belieka tik pasvajot. Kitaip sakant atskleidė savo požiūrį ir strategiją, tik ar visi tai suprato.
Lenkų višta galų gale atvirai parodė savo dantis… 🙂
Dar Sausio 31, 2011 Alke paskelbiau straipsnį:
Lietuviškos geostrategijos pradžiamokslis
https://alkas.lt/2011/01/31/lietuviskos-geostrategijos-pradziamokslis/
Ištrauka:
….jokia ne paslaptis, kad tiek Lenkijoje, tiek Gudijoje (Baltarusijoje) pakanka šovinistų, dieną naktį svajojančių apie Vilniaus ir nemažų teritorijų aplink jį atėmimą iš Lietuvos. Rusijos imperijoje irgi pastoviai prisimenama, kad Vilnius, Klaipėda ir jų apylinkės buvo sugrąžintos Lietuvai dėka to, jog SSSR sumušė Lenkiją, o vėliau ir Vokietiją.
Šiandien visos šios kalbos lieka tik svaičiojimais internetinėje erdvėje bei retkarčiais pasigirsta kai kurių politikų lūpose – vis tik NATO egzistavimas pakankamai efektyviai šiuo metu stabdo bet kokią Rusijos, Gudijos ar netgi Lenkijos invaziją į Lietuvą.
Tuo pat metu tik visiški kvailiai gali abejoti, jog ateis laikas, kada subyrės ir ES, ir NATO. Ir štai tada mes tapsime lengvu grobiu savo galingesniems kaimynams, jei jau dabar nesiruošime būsimai sudėtingai ateičiai ir nekursime toli siekiančių strateginių sąjungų.
Ir tik visiški idiotai mūsų parsidavusioje valdžioje nepajėgia suvokti, jog subyrėjus NATO ir sunaikinus Rusijos imperiją (o Kinija tai anksčiau ar vėliau padarys – jau senokai tam labai intensyviai ir labai sėkmingai ruošiasi), pagrindiniu Lietuvos Valstybės priešu taps Lenkija.
Deja, sekančiu mūsų priešu bus Gudija (kuri visa yra įsikūrusi senosiose baltų žemėse, o gudai – tai tie patys suslavėję baltai), jei nepavyks taikiai susitarti dėl Rytų Lietuvos (pasak B. Kviklio – Liūdnosios Lietuvos) sugrąžinimo Lietuvos Valstybei (atstatant 1920 m. liepos 12 d. sutartyje nustatytas sienas, Lenkijos, o vėliau SSSR užgrobtas).
Kaip tik todėl strateginiu ir ilgaamžiu Lietuvos Valstybės sąjungininku yra ir bus Ukraina, kai tik šioje valstybėje į valdžią ateis tautinės ukrainiečių jėgos.
Priežastis labai paprasta – mūsų geostrateginiai interesai absoliučiai sutampa (ir atžvilgiu Rusijos imperijos galutinės likvidacijos, ir atžvilgiu Lenkijos bei Gudijos sutramdymo).
Taip pat mums – lietuviams – visada būtina atsiminti, kad Punskas, Seinai, Suvalkai, Rytų Liūdnoji Lietuva, Mažoji Lietuva (pietinė dalis – Rusijos imperijos okupuota ir aneksuota Karaliaučiaus (Tvankstos) sritis) ir Stalino Lenkijai padovanotos Prūsijos žemės – tai kraujuojančios mūsų tautos žaizdos, kurios neužgis, kol nebus atkurta istorinė teisybė.