J.Jasaitis. Apie atsakomybę ir „drąsą“ (78)

Tautininkų suvažiavimo išvakarėse gavau klausimą iš prieš kelias dienas užpildžiusių Tautininkų sąjungos steigėjų anketas. Dabar jie sprendžia dilemą – dalyvauti ar nedalyvauti. Laiškutyje rašoma: „Daugelis kolegų klausė, kokia bus mūsų atsakomybė, nes vis dėlto yra nurodami asmeniniai duomenys ir pasirašoma po jais. Kitas dalykas yra, kad  nenorima priklausyti partijai, kuri gali turėti įtakos įsidarbinant.“

Noriu su „Alko“ skaitytojais pasidalinti ką jiems atsakiau:

Nematau jokio ryšio tarp asmens duomenų bei įsidarbinimo ateityje galimybių. Dalyvauti tokiame suvažiavime, koks įvyks rytoj, berods, nerekomenduojama tik statutiniams darbuotojams, pavyzdžiui, policijos karininkams. Bet juk ir jų pilietinių teisių dalyvauti valstybės gyvenime nederėtų riboti.

Rytoj susirinkę žmonės balsuos už tai, kad būtų atkurta Tautininkų sąjunga arba sąjūdis. Kurį pavadinimą pasirinkti, jie patys apsispręs. Tai – laisvų asmenybių susivienijimas, kurio tikslas – sustabdyti valstybės griovimą, kuris pasireiškia per korupciją, besaikį skolinimąsi, prievartinį gyventojų išvarymą į emigraciją, tautos kultūros niekinimą. Taip, kiekvienas iš mūsų prisiimame asmeninę atsakomybę, kad reikalausime nutraukti šiuos nusikalstamus reiškinius ir aktyviai teiksime savo pasiūlymus. Kitaip sakant, nebebūsime abejingi „stebėtojai, stovintys po medžiu“, kai mūsų akivaizdoje nebaudžiamai siautėja kyšininkai, valstybės turto pasisavintojai ir lietuvių tautos, taigi ir jaunimo niekintojai.

Tai, kas vyksta dabar, kelia klausimą, kad gal visai nereikėjo atkurti Lietuvos valstybės? Gal nereikėjo nei Kovo 11-osios, nei Sausio 13-osios? Gal Loretos Asanavičiūtės ir kitų jaunuolių žuvimas po sovietų tankais ir nuo desantininkų kulkų buvo beprasmis ir šiandien jau niekam nebereikalingas? Gal Medininkų posto darbuotojai irgi buvo puskvailiai, kad išdrįso saugoti tada dar tik Islandijos pripažintos valstybės sieną, todėl juos ir nušovė?

Dabartinė valdančioji struktūra nesugeba atsilaikyti prieš ypatingai grubų ir visiškai neteisėtą Lenkijos kišimąsi į Lietuvos reikalus, prieš bandymus vėl atplėšti Vilnių ir visą Vilnijos kraštą. Dabartinė rinkimų į savivaldybes sistema, kai reikia balsuoti tik už partinius sąrašus, yra antikonstitucinė, bet dabartiniai valdantieji atsisakinėja ją pakeisti, nevykdo net Konstitucinio Seimo nutarimo. Beveik neturime jokios įtakos, renkant Seimo narius. Tai pasakykite, kaip dabartiniam jaunimui tikėtis gyventi Lietuvoje? Kaip atkurti pasitikėjimą savo gimtuoju kraštu, savo valstybe?

O gal visa tai jau nebesvarbu? Gal mes išsilakstykime po visą pasaulį, nes mums jau nebesvarbu nei gimtoji kalba, nei mūsų valstybės egzistavimas? O į mūsų išbėgusių vietas tegu ateis kiti, nes mums savo tautos namų jau nebereikia. Gal mes – jau tik „pasaulio piliečiai“, kuriems užtenka abstrakčios „globalios valstybės“ strategijos.

Žinoma, yra ir dar viena mažytė alternatyva: tapti bejausmiais „apolitiškais“ biurokratais, klusniai vykdančiais korumpuotų oligarchų nurodymus. Tačiau pagal dabartinę atrankos į valstybės tarnautojus sistemą vos vienas kitas gaus tokį darbą, nes valdantieji jau turi „savus“, o naujų specialistų diplomai jiems nerūpi. Taigi vilčių gauti „šiltą“ valdininko vietą – labai nedaug.

Jūsų klausimai rodo, kad studentus bando veikti tos jėgos, kurios nenori jokių permainų. Jus gąsdina, kad kažkas blogais kėslais panaudos jūsų asmens duomenis arba trukdys įsidarbinti, nors nieko panašaus negali būti. Bet yra ir kita reikalo pusė – abejingumas ir bailumas. Dalis jaunimo tapo tiesiog alergiškais tam, ką jie vadina „politika“. Jie galvoja, kad viskas kažkaip susitvarkys savaime, jiems patiems niekur nedalyvaujant. Kiti tikisi, kad naudingiau priklausyti vadinamosioms valdančioms „partijoms“: pseudo-liberalams, pseudo-krikdemams, pseudo-konservatoriams, pseudo–socialdemokratams (persidažiusiems komunistams ir komjaunuoliams) arba V.Uspaskich‘o „darbiečiams“.

O gal kai kam iš mūsų drąsos užtenka tik rašinėti anoniminius komentarus arba, tiksliau sakant, „chamentarus“, terlioti tvoras ir pastatų sienas vadinamaisiais „grafičiais“? Gal jų drąsa pasireiškia tik sugebėjimu išpilti iš savo automobilio peleninių krūvą nuorūkų tiesiog daugiabučio namo kieme, taip sakant, „išsituštinti“ viešoje vietoje, ne be pagrindo tikintis, kad niekas nepamatys ir už tai nenubaus? Gal drąsa yra masiškai chamiškas vairavimas, kai nesilaikoma jokių eismo taisyklių ir greičio apribojimų? Gal drąsa laikomas toks kalbėjimas, kai kas antras žodis yra šlykščiausias keiksmažodis, neretai net nesusimąstant, ką jis reiškia?

Didelę dalį rytojaus suvažiavimo dalyvių sudarys jaunimas, kadangi pagrindiniai tautininkų sąjūdžio steigėjai yra net dvi tautiško jaunimo organizacijos. Jų vadovai neseniai pasirašė susitarimą dalyvauti atkuriant Lietuvių tautininkų sąjungą. Narių daugumą sudaro Vilniaus ir Kauno universitetų bei kolegijų studentai. O kiti gal ir toliau liks apatiškais „provincialais“, kuriems užtenka „bumčikų“ ir alaus? Ar ne tokios reklamos kasdien mirga ir mūsų koridoriuose pakabintuose televizoriukuose. Per kiaurus metus ten kasdien reklamuojamas „NEO-taksi“, „Bernelių užeiga“, „Naktynės“, „Kibiras alaus“ ir t.t. Ir mums visa tai dar nenusibodo? Mums tinka? Mums nieko daugiau nebereikia?

Teko dalyvauti Sąjūdžio veikloje tuo metu, kai mano kolegos sėdėjo bibliotekose ir rašė disertacijas. Dabar jie sėdi Seime, o juos vadina „ekspertais“. Jie labiausiai bijo, kad kažkas jų paklaus, o ką jūs, „ekspertai“, padarėte, kad Lietuva paskandinta skolose, kad vis kyla kainos ir vis daugiau dirbančių žmonių priversti apleisti savo namus ir važiuoti svetur, kur dauguma turės pamiršti savo diplomus ir taps viešbučių valytojais, senelių prižiūrėtojais, indų plovėjais, miško kirtėjais, pagalbiniais statybų darbininkais. Bet keisčiausia, kad dalis jaunimo mano, jog jų visa tai neliečia.

Kokia padėtis iš tikrųjų yra valstybėje, galima pasiskaityti: www.alkas.lt; www.demokratija.eu; www.tautininkusajunga.lt . Bet juk galima ir nieko neskaityti, o pasitenkinti tuo, ką rodo reklamos ir „panoramos“.

Jei kas abejoja arba bijo, kad aktyvi pilietiška pozicija pakenks jų būsimai karjerai, tegu gruodžio 17 d. nevažiuoja į atkuriamąjį suvažiavimą. Bailių ir abejingų atkuriamajame suvažiavime nereikia. Kiekvienas žmogus turi apsispręsti pats, kad paskui nekaltintų, jog jį kažkas „įvėlė į politiką“. Juk kiekvienas pasirenka SAVO kelią.

Politika yra ne verslas, o visuomenės tvarkos ir saugumo užtikrinimas. Taip, kaip tai supranta pasaulio sociologai, o ne agentūra VBS („viena bobutė sakė“). Gal būt kai kam iš jūsų dar per anksti, dar reikia subręsti. Kaip sakoma, kada nors… gal vėliau. Tik paskui kad nekaltintų, kad jau – per vėlu, nes „Lietuvos laisvos nebėr, iš Lietuvos liko tik ESR arba vėl – LTSR“. Tik tas gali dalyvauti, kuris pats savęs sugeba paklausti: „Kas, jeigu ne aš?“

Prieš Lietuvą nuo pat jos nepriklausomybės atkūrimo, taigi jau du dešimtmečiai vyksta nepaskelbtas, bet kasdieninis karas. Kaip ir būna kare, beveik visuose gyvenvietėse riogso griuvėsiai, apleisti namai išdaužytais langais, visokiu šlamštu užversti kiemai. Ištuštėję, krūmokšniais apžėlę buvę dirbami laukai, kuriuose net karvę retai kur bepamatysi. Į žemę sminga sukrypusios sodybėlės polietilenu užkaltais langeliais.

Blizga tik didžiųjų prekybos centrų vitrinos. Va, šioje srityje tai tikrai milžiniška pažanga padaryta. Šiuo požiūriu jau niekuo nebenusileidžiame nei Čikagai, nei Briuseliui. Tačiau apie gamybos sritį to tikrai nepasakysi. O juk negali normaliai funkcionuoti tokia valstybė, kuri bandytų išgyventi tik iš prekybos ir pervežimų. Gyventojų perkamoji galia tik iš tokios veiklos niekaip nesukuriama.

Ką dar liko sunaikinti Lietuvoje, kad jos kaip valstybės egzistavimas taptų absoliučiai beprasmis? Taip, dar liko vienintelė kliūtis globalistų užmačioms – pilietinė ir tautinė tapatybė. „Betaučių“ ir „bepiliečių“ samdinių bandai savos valstybės nebereikia. Kažkaip labai jau keistai vis labiau sutampa tai, ką dar prieš porą dešimtmečių mums bandė įkalti sovietų politrukai, taukšdami apie proletarinį internacionalizmą ir naują „nacionalinę bendriją – tarybinę liaudį“, o dabar nuolat kartoja vadinamasis Briuselio „prezidentas“, kuris didžiausia savo paneuropinės politikos kliūtimi laiko tautines valstybes.

Globalistams jau pavyko mus supriešinti. Daugelis mūsų jau bijo pasitikėti vienas kitu: kolegomis – darbe, kaimynais – daugiabutyje ir t.t. Mes nebetikime, kad savo pilietine laikysena galime ką nors pakeisti į gerą. Vis labiau manome, kad nebereikia nieko daryti, nes vis tiek „valdys tie patys“. Tokioje situacijoje nuo saviniekos iki savinaikos liko tik vienas žingsnis. Suvažiavimas parodys, ar dar galime atgauti orią laisvo žmogaus laikyseną.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: