L.Milčius. Jeigu iš tautinės valstybės atimama tautinė idėja, ši valstybė parklupdoma

Lietuvių tautininkų sąjungos atsikūrimas yra viena iš optimistinių žinių Lietuvos politiniame gyvenime. O jeigu jai pavyktų rasti bendraminčių tarp tautiškai nusiteikusio jaunimo, visuomeninių organizacijų, tai būtų tikrai šaunu. Kaip be stipraus stuburo galima tik šliaužti, ropoti, taip ir politikoje, jeigu iš tautiniu pagrindu susikūrusių arba atsikūrusių valstybių atimama tautinė idėja, tokia valstybė labai greitai parklupdoma. Ir visomis prasmėmis – tiek moralės, kultūros plotmėje, tiek gynybiniu ar ekonominiu požiūriu.

Labai gaila, ir dėl to jaučiu didelį sąžinės graužatį, kad anksčiau atkurtos Lietuvių tautininkų sąjungos nepavyko išsaugoti. O juk taip norėjosi jai suteikti modernaus tautiškumo spalvų, netgi sudaryti labai artimus ryšius su jaunesniais politikais, jaunalietuviais ir kt. Papuolus į intrigų ir kai kurių buvusių tautininkų asmeninių išskaičiavimų pinkles, tautininkams idealistams teko pralaimėti ir likti laisvais, periferijoje savarankiškai dirbančiais, rašančiais tautininkais.

Lietuvių tautininkų sąjungai susijungus su Tėvynės sąjunga – Lietuvos konservatoriais, lyg ir radosi tam tikrų vilčių, kad pagaliau tautinės idėjos turės realių galimybių skleistis Lietuvoje. Deja, jos ne tik neįgijo reikalingos dirvos, bet priešingai, daugeliu atveju tapo prislopintos, izoliuotos. Suprantama, žaidžiant europinės integracijos, europinio demokratėjimo iliuzinius žaidimus, valdančiajam politiniam elitui tautinės nuostatos tapo labai nepatogios.

Bet tokios politikos vaisiai nėra labai geri. Vis aukščiau galvą Rytų Lietuvoje kelia lenkiškasis ekstremizmas, o ir Varšuvos aukštieji ponai Lietuvoje vis dažniau jaučiasi tarsi savo namuose, nepasigėdija kelti ultimatyvius reikalavimus Lietuvos Seimui ir Vyriausybei priimti bei vykdyti tokius ar kitokius įstatymus. Ne mažiau didelės žaizdos atsivėrė ir šalies ekonominiame gyvenime, jos energetinės galios ir saugumo baruose, pagaliau net ir finansų sferoje. Ignoruojant ir aktyviau nepalaikant savo kultūros darbuotojų, savo verslininkų, gamintojų, savo ūkininkų, pagaliau ir savo intelektualų, valstybės savitumas, unikalumas tampa vis labiau išplautas. Tuo pačiu vis plačiau atveriami vartai emigracijai, netikėjimui savo valstybe, savo tauta.

Skaudu, tačiau jau net ir universitetuose atsiranda dėstytojų, kurie beveik norėtų išguiti tautiškumą, neva jis trukdo formuotis europiliečiui, piliečiui-demokratui, įsivyrauti visuotinei tolerancijai. Žodžiai gal ir gražūs, bet esminės spalvos dažnai su purvo atspalviu. Ir visa tai tam, kad mes pamirštume, kas esame ir kokios mūsų tikrosios vertybės. Tautiškumas – tai nėra savęs iškėlimas virš kitų, bet atsakomybės prisiėmimas, kad mes turime, privalome, tiesiog esame atsakingi už savo tautą, jos kultūrą, tradicijas ir ateitį, kaip už pagrindinę vertybę, kurią per ilgus šimtmečius ir tūkstantmečius sukūrė žmonija. Tikras tautininkas, prisiimdamas tokią atsakomybę ir pareigą sau, ją palieka ir kitiems. Tuo pačiu jis yra pats atviriausias bendravimui ir tikrų moralinių, kultūrinių bei dvasinių vertybių perėmimui, pasikeitimui.

Labai norėtųsi tikėtis, o pirmieji parengti dokumentai teikia vilčių, kad kaip tik tokia Lietuvių tautininkų sąjunga ir atsikuria. Tad belieka tik sveikinti jos naują gimimą, naują ryžtą gyventi ir dirbti lietuvių tautai, Lietuvos valstybei. Tuo pačiu norisi palinkėti, kad į jos gretas įsilietų kuo daugiau jaunų, ryžtingų ir drąsių žmonių, kuriems šventos tautos idėjos būtų aukščiau už savo naudą, už asmeniškumą, už siaurą egoizmą ar pigų populistinį pasipuikavimą.

Leonas Milčius yra Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, technikos mokslų daktaras