G.Beresnevičius. Drevermanas: Religiniai vaizdiniai – archetipai ar istorija? (XIV) (3)

Toliau skelbiame Gintaro Beresnevičiaus Vytauto Didžiojo Universitete, 1995 m. skaitytų paskaitų konspektus apie Eugeno Drevermano (Eugen Drewermann), už savo kritines pastabas Katalikų bažnyčios atžvilgiu pašalinto iš dėstytojo ir pastoriaus pareigų, pažiūras. Už šias paskaitas ir pats G.Beresnevičius buvo išvarytas iš Kauno Dvasinės seminarijos, kurioje tuo metu skaitė kursą, skirtą lietuvių kultūrai.

Sveiko ir ligoto konkurencija

Tą pačią schemą, kurią matome kalbėdami apie susiskaldymą tarp gero ir blogo, tarp Kaino ir Abelio, tarp vyresnio ir jaunesnio, galime pamatyti ir sveiko – ligoto atveju.  Sergantis vaikas, panašiai kaip ir jaunesnis vaikas, palengva gauna didesnį motinos dėmesį, daugiau jos meilės. Šiuo atveju, kai sirgdamas vaikas laimi daugiau nei sveikas vaikas, gali atsirasti sunkiai išpainiojama psichinė problema. Jei šeimoje ankšta ir įtempta, ir joje vyrauja baimės bei netikrumo klimatas, vaikas tampa dar didesne našta šeimos nariams. Jis yra užjaučiamas, bet ant jo ir pykstama, ypač konkrečiais atvejais, pavyzdžiui, jei vaikui yra epilepsija, ir laukiama, kada bus kitas epilepsijos priepuolis. Arba kada atsiranda tam tikra įtampa šeimoje, pavyzdžiui, jeigu vaikas turi ligą, kuri gali atsiliepti jam užaugus. Tokioje šeimoje visą laiką yra įtampa: vaikas pasveiks ar ne? Tuo pačiu metu nuolat svyruojama tarp užuojautos ir pykčio, tarp rūpinimosi ir įniršio, tarp geros valios ir pikto atmetimo.

Akivaizdu, jei šeimoje yra du vaikai, o vienas serga, jis susilaukia didesnio motinos dėmesio. Tuo metu sveikas vaikas išmoksta, kad motina gina silpnesnį, ir kad jai yra džiaugsmas tuo silpnesniu rūpintis. Sveikas vaikas gali pradėti mėginti kartoti sergančio vaiko elgesį.

Kitu atveju, jeigu vienas vaikas yra ligotas, tai antrasis gali tapatintis su atsidavusiai jį slaugančia motina, tokiu būdu nuolat stengdamasis išlikti sveiku, žvaliu, rūpintis kitais. Šiuo atveju jis išsiugdo tą nuolatinį Kleriko rūpesčio, atsidavimo jausmą.

Kleriker visais atvejais, kaip jau galėjome pastebėti, yra beasmeniškas žmogus, sako Drevermanas.

Imkime tokį pavyzdį. Duokime kokiai nors Ordino sesutei du šimtus markių ir išleiskime ją į miestą, kad ji nusipirktų sau ką nors gražaus, nesvarbu ką – grandinėlę, drabužį, paveikslą, knygą. Pastebėsime, kad Ordino sesutė nerodys jokio susidomėjimo šiais pasaulietiniais dalykais, ir ji tų markių greičiausiai neišleis.

Kitu atveju, jei ji eis su tais dviem šimtais markių, kad nupirktų kam nors dovaną, tai ji parodys ir skonį, ir išmanymą. Bet tik tuo atveju, kai tai neliečia jos pačios.

Tai reiškia, kad Klerikui tiesiog trūksta savimonės, jis negali savęs kaip pridera išreikšti netgi buitinėse situacijose.

Dar vienas pavyzdys. 1989 m. sausio mėn. į vokiečių televizijos laidą buvo pakviesta Ordino sesutė, kuri dirbo su likimo nuskriaustais vaikais. Ji gerai pasirodė jaunimo konferencijose, daug dirbo su vaikais ir tame darbe neturėjo jokių problemų, todėl ir buvo pakviesta į televiziją. Gausioje auditorijoje laidos vedėjas mėgino ją išprovokuoti pokalbiui (tai visiškai normalu), bet galiausiai, užpilta daugybės klausimų, į visus atsakinėjo tik taip arba ne. Pagaliau pokalbis praktiškai žlugo, t.y., ta mergaitė, kuri kaip Ordino sesuo sėkmingai veikė būtyje kitiems, patekusi į kitokią, jai neįprastą situaciją, visiškai ištirpsta, jos nebėra.

Konkurencija tarp gražaus ir bjauraus

Čia daugiau Drevermanas kalbės apie dalykus, pasirodančius mergaitės Kleriker brendime, t.y., požiūrį į savo pačios kūną, į savo pačios išvaizdą.

Be abejo, pradeda Drevermanas, yra taisyklė – dėl skonio nesiginčijama. Tačiau tuo pačiu negalima neigti, kad, pavyzdžiui, gražaus vaiko žavesys, mergaitės žavesys, neturi kažko objektyviai estetiškai patrauklaus. Yra įvairių kultūrų, kurios įvairiai formuoja savo grožio idealą, tačiau visais atvejais, augdamas žmogus yra matuojamas pagal toje kultūroje priimtus estetinius matus. Vaikas, kuris laikomas gražiu, nuo pat pradžių gauna daug daugiau dėmesio nei jo brolis ar sesuo. Tėvai, giminės, mokytojai, kaimynai jam dažniau šypsosi. Toks vaikas kelia daugiau susidomėjimo ir simpatijų, ir, jeigu viskas vyksta gerai, anksčiau ar vėliau tas vaikas įgys pozityvią nuomonę apie save patį, būtent tokią nuomonę, kurią jam įspaudžia aplinka. Tačiau ne visada viskas vyksta teisingai, ir galiausiai, moteriai samprotavimas apie jos grožį gali tapti nepilnavertiškumo komplekso šaltiniu.

Mažiau gražaus vaiko likimas, šiaip ar taip, vienu ar kitu laipsniu pasirodo ne toks paprastas. Pavyzdžiui, pažvelkime į patį paprasčiausią atvejį, ir tuo pačiu į psichiškai blogiausią socialinės kritikos formą, būtent – pajuoką arba išjuokimą. Jei vaikas turi zuikio lūpą, savo aplinkoje jis gali būti išjuokiamas, ypač vaikų aplinkoje, kur net mažiausias nukrypimas nuo normos tampa pajuokos objektu. Ir šeimoje, ir bendraamžių aplinkoje tas mažiau gražus vaikas turi psichologinių problemų, būtent: jis tampa patyčių objektu ir jam belieka pasislėpti kokiame nors kiaute, ir per šypseną bei mėginimą būti šauniu žaidimų draugu užsitarnauti tai, kad jis būtų bent jau pakenčiamas. Tikrai su liūdesiu galime žvelgti, kaip, pavyzdžiui, gražiausias klasės mergaites gražiausieji berniukai vedasi į šokius, o kokios nors kitos gali džiaugtis bent tuo atveju, jeigu jos priimamos… kaip penktas ratas vežime. Visa tai sudaro sąlygas atsirasti ypatingo apleistumo jausmui, menkavertiškumo kompleksui, latentiniam savęs nekentimui, bet kokio pobūdžio kontaktų baimei ir t.t. Tokiais atvejais, kai aplinka vaiką spaudžia nuo pat mažų dienų, pasinaudodama vien tuo, kad jo išvaizda yra bent kiek kitokia, šitas spaudimas kaip išeitį siūlo kelią į vienuolyną, bent jau žinant, tikintis, kad ten tai, dėl ko tas žmogus yra išjuokiamas, neturės jokios reikšmės. Tapti mielaširdingąja sesute yra tas pats, kas ir norėti gauti mielaširdingumą iš žmonių, iš jų jį patirti.

Augdama mergaitė patiria neatitikimą tarp to idealo, kurį turi apie moterį ir apie save, bei realaus savo atvaizdo veidrodyje. Jos kūnas bręsta, bet siela yra dar nesubrendusi, ir ši prieštara kelia problemas šeimoje. Estetiškai pozityvūs sprendimai pakeičiami etiškai negatyviais apibūdinimais. Dukrai nesakoma, pavyzdžiui: „Tu atrodai puikiai, tačiau pasistenk, kad tave pastebėtų ir berniukai tavo klasėje.” Ne! Sakoma: „Pažvelk kaip tu vėl atrodai, nesirenk taip nepadoriai.”

Čia yra tas pats, kaip ir 1944 m. Vokietijoje, kada moteris, artėjant Raudonajai armijai, rengdavosi pačiais bjauriausiais drabužiais ir nutaisydavo paklaikėlės miną, kad išvengtų gresiančio išprievartavimo. Taip ir daugelis motinų, nusivylusiai nustebusios savo dukrų grožiu, moterišką pavidalą mėgina joms parodyti kaip kažką mažavertį, purviną, netgi šlykštų. Galiausiai pati mergaitė dėl savo kūno gali jaustis pažeminta ir susigėdusi, ir būtent dėl to paties, dėl ko galėjo jaustis išdidi ir savim pasitikinti. Rezultatas bus toks, kad mergaitė suvokia save kaip iš tiesų bjaurią, nors ji yra graži, ir nuolatos žiūri į save nepaprastai kritišku žvilgsniu. Iš principo tai yra jos motinos žvilgsnis.

Prisiminkime, kad net ir Bridžita Bardo (Brigitte Bardot), sulaukusi dvidešimties metų, stovėjo prieš veidrodį ir kentėjo dėl savo nepakenčiamos išvaizdos!

Ir išties, daugelis gražiai atrodančių moterų, arba kurios gali taip atrodyti, savo moteriškumą ima slėpti po Ordino drabužiais.

Šeimose gali įvykti panašūs dalykai, kaip ir pasakose. Šeimose irgi yra vidinės konkurencijos motyvų. Graži dukra gali būti disciplinuojama jos negražios sesers pavyzdžiu, t.y., ta negraži sesuo yra gera, kadangi ji nesuka galvos jaunuoliams ir neskaito įnikusi madų žurnalų. Idant šitokio grožio ir blogio identifikacijos išvengtų, mergaitė gali ieškoti priebėgos pas tėvą, ir jame įžiūrėti tą kavalieriaus atitikmenį. Tačiau kuo vyresnė tampa dukra, tuo sunkiau tampa išvengti seksualinių komponentų santykyje tarp tėvo ir dukros. Galiausiai ta mergaitė, kad ir kaip ji atrodytų, stumiama į vieną pusę, būtent – brolių ir seserų grupėje ji yra prispausta prie sienos, ją spaudžia motina arba tėvas, galų gale čia gali būti daug aplinkybių, ir visais atvejais jos kelias vis labiau artėja prie vienuolyno. Daugelis moterų, kurios tapo vienuolėmis, po psichoterapinių pašnekesių pasirodo į Ordiną įstojusios būtent bėgdamos nuo savo gražių seserų, arba bėgdamos nuo savo tėvo persekiojimo ar spaudimo. Čia yra tam tikras komiškas aspektas, kadangi klasikiniuose maldos tekstuose, sakomuose įžengiant į Ordiną, dar šiandien cituojama senovės Rytų haremui priklausanti psalmė (Ps 45, II-I2): „Klausyk mano dukra, žvelk ir palenk savo ausį, pamiršk savo tautą ir savo tėvo namus, ir siek tokio karaliaus, kuris vertas tavo grožio, o tai yra Viešpats, ir palink link jo“. Tokiu būdu Edipo komplekso baimė žemiško tėvo atžvilgiu yra perkeliama į visagalį Dievą ir tie jausmai, kurie žemėje yra griežčiausiai draudžiami kaip incestas, suprojektuojami į dangišką sutuoktinį Kristų.

Religinis faktorius

Taigi mes matome psichodinaminę samplaiką iš ontologinio netikrumo, kaltės pojūčio, perdėtos atsakomybės, rezignacijos, konkurencijos ir visa tai veda į kunigystę ir Ordiną. Matome, kad šie psichiniai reiškiniai paaiškina ne tik priartėjimą prie Kleriker, bet ir kai kurias klerikų luomo ypatybes. Kleriker savo egzistenciją gali įgyti tik atsisakydamas savęs, tik aukodamasis. Tai kyla iš į prieštarą patekusio vaiko komplekso. Iš to komplekso vaikas mėgina išsiveržti gelbėtoju. Nuolatinis gelbėjimas. Rezultatas tragiškas: žmogus nuolatos norėdamas perteikti kitiems išganymą, malonę, laisvę, meilę, atleidimą, pats baimingai sprunka nuo savo paties asmenybės raiškos. Jis susitapatina su tarnyste, su tradicijos teisingumu, su moralinės teologijos teorijomis. Visa tai – jo vaikystės veidrodis.

Tačiau lieka dar vienas klausimas: kodėl šios šeimoje atsirandančios įtampos sprendžiamos būtent religiškai? Ar, pavyzdžiui, iš tokio vaiko negalėtų atsirasti socialinis darbuotojas, gydytojas, teisėjas ar veterinaras? Kodėl atsiranda būtent Kleriker?

Galbūt dėl to, kad Kleriker – tai absoliuti identifikacija su luomu. Jeigu, pavyzdžiui, Vokietijoje kunigu besiruošiąs tapti studentas panori studijuoti du dalykus, greta teologinių dar, pavyzdžiui, ir vokiečių kalbą, socialinę pedagogiką arba psichoterapeuto profesiją, į jį žiūrima kaip į pavojun patekusį asmenį, nes turėdamas specialybę jis galėtų formuoti savo gyvenimą ir būti materialiai nepriklausomas. Šitaip jis pabėgtų nuo netikrumo, dėl kurio jis ir pasirinko Bažnyčią, ir akivaizdu, kad tame pašaukime atsirastų krizių.

Pažvelkime į kelias šeimoje besiklostančių santykių galimybes religiniu požiūriu. Pavyzdžiui, tokia situacija, kai nei tėvas, nei motina nėra religingi, nekalbant jau apie Bažnyčios lankymą. Statistiškai tokia pradinė situacija Kleriko psichogenezėje yra reta, bet pasitaiko.

Štai dar tokia istorija. Augdamas berniukas labai anksti patenka į nuolatinius ginčus tarp jo tėvų, galiausiai tampa motinos šalininku ir narsiai kovoja jos pusėje. Kai tėvas, neištverdamas santuokinio gyvenimo galiausiai jį nutraukia, berniukui lieka vienintelio ir tikrojo motinos mylimojo vaidmuo. Metai iš metų jie sudaro vis stiprėjančią sąjungą prieš visą kitą likusį pasaulį. Bet prasidėjus paauglystei, vaikas nuolatinį savo motinos artumą ima patirti kaip kažką kankinantį ir gėdingą. Jokiu būdu jis nenori atrodyti kaip mamytės sūnelis. Priešingai, jis nori treniruotis, vystyti savo kūną ir siekti vyriškumo dorybių.

Antra vertus, jis yra labai stipriai prisirišęs prie motinos ir turi labai stiprų atsakomybės bei užuojautos jai jausmą. Taigi šitokioje situacijoje, šis jaunuolis (nereligingos šeimos), sulaukęs penkiolikos metų atsiverčia į katalikybę ir ryžtingai pareiškia savo motinai, kad jis apsisprendė būti kunigu. Ir jis iš tikrųjų juo tampa. Įdomu, kad jo teologinis įkarštis, ypač liepsnojanti religinė aistra krypsta į Dievo Motinos garbinimą. Jis pats sako, kad Romos katalikų Bažnyčioje šis kultas yra labai apleistas ir tik Rytų Bažnyčios himnuose kažką panašaus galima įžiūrėti, ten yra šlovinama visų Švenčiausioji.

Galų gale su tuo žmogumi dirbant psichoanalitinės psichoterapijos požiūriu paaiškėjo, kad jo atsivertimas bei jo Madonos mistika yra labai lengvai siejami su jo edipinės situacijos pasekmėmis. Po kelių valios pastangų metų jis tapo laisvu, nepriklausomu, vien tik proto ir savo sąžinės klausančiu žmogumi ir, kiek galima suprasti, atsisakė savo idėjos bei išstojo iš luomo.

/…/ Svarbiausieji vaiko ankstyvoje vaikystėje patiriami kompleksai irgi gali sąlygoti religinių pažiūrų raidą. Pavyzdžiui, vaikas, bijodamasis motinos mirties, gali nukrypti į religinę paguodą. Jeigu motina ir mirs, ji mirs ne iš tikrųjų, nes ji gyvens danguje, ir ten jai bus geriau nei čia, ir vaikas tikisi kada nors pasimatyti su motina danguje. Taigi, baimė dėl motinos mirties yra išsprendžiama religine prasme ir tuo pačiu ji virsta kito, antgamtiško gyvenimo geismu. Tai gali nutikti netgi tada, kai patys tėvai, pati šeima apie religiją pernelyg nekalba. Tėvų įvaizdis tokiu būdu skyla. Pozityvioji to įvaizdžio dalis yra projektuojama į dangiškumo sferą. Tokiu būdu ji padaroma ne pasiekiama realiai, bet siektina. Šie prieštaringi ieškojimai ir idealai nesutampa su tikrove, ir tai jaučiama.

Pavyzdžiui, Ordino sesutė jaučia ypač stiprų nerimą. Kad ir ką ji bedarytų, ją lydi kankinantis nepasitenkinimo jausmas, kad kažko trūksta. Ji sako: „Aš nuolat jaučiu, kad praleidžiu tai, kas yra tikriausia“. Ji daug kartų keitė savo gyvenamąją vietą, lankė įvairius lavinimosi kursus, pradėdavo naują veiklą, tačiau rezultatas visada tas pats –nepasitenkinimo ir nuolatinio netobulumo jausmas.

Tą patį galima pasakyti apie jos gyvenimą tarp kitų žmonių. Ji ir čia visą laiką jaučiasi apgauta, apvilta, išnaudojama ir t.t. Nuodugniau paanalizavus pasirodo, kad šitokie potyriai kyla iš vienos ir tos pačios vaikystės situacijos. Kai buvo maža mergaitė, ji ypač kentėjo dėl to, kad jos tėvai dėl nesuprantamų priežaščių nuolat ginčydavosi, kivirčydavosi. Jos simpatijos iš tiesų priklauso tėvui, tačiau tai kėlė skausmą motinai. Be to, kaip turėdavo ji pasijusti, kai pats tėvas ūmai „pakeisdavo vėliavą“ ir perbėgdavo pas savo žmoną. Taigi, mergaitė augdama nuolatos buvo neužtikrintoje situacijoje, ir iš tiesų jautė, kad visą laiką yra apgaudinėjama, ir kad visi šitie ginčai yra tik dėl to, kad ji būtų apgauta. Todėl dabar kiekvienoje situacijoje ji mėgina aukotis, bet aukodamasi pasąmoningai ji žino, kad jai nebus deramai atsimokėta ir, kad ji patirs nusivylimą. O į Ordiną ji įstojo norėdama rasti prieglobstį, kokio namuose ji niekada negalėjo tikėtis. Ir, kaip sako Drevermanas, kiek daug dalykų, esančių kunigų ir Ordino sesučių kalbose apie Dievą, Jėzų Kristų, Dievo Motiną, Bažnyčią, tėra tik atspindys noro išgyventi tai, kas iš tikrųjų niekada nebuvo išgyventa.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Psichologija, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *