Ž.Makauskienė. Kodėl lietuviai šipina lenkus?

Kodėl lietuviai šipina lenkus, arba dažniausi Lenkijos žiniasklaidos mitai apie Lietuvą ir lietuvius

Rugsėjo 1 d. „Gazeta Wyborcza“ numeryje pasirodė Vitoldo Šablovskio (Witold Szabłowski) straipsnis „Wojny przy granicy“ (Pasienio karai), kuriame kaip veidrodyje atsispindi dažniausiai Lenkijos žiniasklaidoje tiražuojami prasimanymai apie lietuvius. Lenkijoje savo pašnekovais straipsnio autorius pasirinko lietuvių organizacijų bei Punsko valdžios atstovus, o Eišiškėse – gatvėje sutiktus pensininkus ar asmenis, nenorėjusius atskleisti savo tapatybės. Kai pašnekovas neįvardijamas vardu ir pavarde, savaime suprantama, jis gali kalbėti bet ką, ir už tai neatsako. O savo argumentams patvirtinti minėto straipsnio autorius pasitelkia tikrą ar išgalvotą Varšuvoje gyvenantį kaunietį Antaną Mačiulį.

Pirmasis mitas, arba Punsko licėjus milžiniškas kaip F-16 naikintuvo angaras, o Lietuvos lenkai vaikai bus varomi į lietuviškas mokyklas

„Punsko centre stovi didžiulis kaip F-16 naikintuvo angaras licėjus lietuvių dėstomąja kalba“, – dėsto reportažo autorius. Aišku, jis galėjo iš karto ir paklausti direktorės, kam jums toks didelis pastatas – tuomet būtų sužinojęs, kad jis ne tik ne per didelis, o jame dar ir nėra aktų salės, ir trūksta trijų kabinetų. Apie lietuviškas mokyklas Lenkijoje dažniausiai taip ir rašoma: kad jos didelės, modernios, kai tuo tarpu lenkiškos mokyklos Lietuvoje glaudžiasi prieškariniuose pastatuose. Tačiau reikia žinoti, kad taip yra todėl, kad tarpukariu Lenkijos valdžia Seinų krašte ne tik nestatė lietuviškų mokyklų, o jas uždarinėjo. O jeigu dar liko kokia neuždaryta, tai glaudėsi ūkininko trobelėje, kuri iki šiol jau sugriuvo. Tą patį lenkų okupacinė valdžia darė ir Rytų Lietuvoje, todėl nei Seinų krašte, nei Rytų Lietuvoje lietuviškos mokyklos neturi senų pastatų, kuriuose jos galėtų dirbti. Todėl reikėjo pastatyti naujus, nes juk ir vienoje, ir kitoje valstybėje mokslas yra privalomas.

Daug netiesos ir absurdų lenkų spauda pažėrė ir apie naująjį Lietuvos švietimo įstatymą. Pavyzdžiui, cituojamame straipsnyje „Gazeta Wyborcza“ rašoma: „Jeigu kurioje nors vietovėje lietuviškoje mokykloje nėra pakankamai mokinių, kad būtų pradėtas mokymas, mokiniai automatiškai imami iš tautinių mažumų mokyklos“. Autoriui antrina ir Eišiškių lenkiškos mokyklos direktorius Robert Sliževski, esą, į lietuvišką mokyklą bus varomi ir lenkai, ir rusai. Kaip žinia, Švietimo įstatyme tokių dalykų nėra – tai paprasčiausi prasimanymai.

Antrasis mitas, arba kokį žemėlapį mokykloje matė Antanas Mačiulis, o ko mokyklose mokomi Lietuvos lenkai

Dažnas lenkų autorius pašmaikštauja, kad Lietuvoje lig šiol visi garbina Vytautą ir šmeižia Jogailą, savo tautos praeitį paišo tik šviesiomis spalvomis, kai tuo tarpu Lenkijoje istorija dėstoma nešališkai ir objektyviai. Tikras ar išgalvotas kaunietis Antanas Mačiulis tai patvirtina. „Kai lankiau vieną Kauno mokyklų, vadovėlyje Lietuvos ir Lenkijos unija buvo pristatyta objektyviai. Bet mūsų istorijos mokytojas primerkė akį: juk žinome, kad lenkai mus nutautino. Ir rodė ateities žemėlapį, kur Punskas, Seinai ir Suvalkai yra mūsų, aiškino, kad tose žemėse gyvena sulenkinti lietuviai. Aš į tai žiūrėjau kritiškai, bet daugelis – ne.“

Sunku patikrinti, ar Mačiulis išties turėjo tokį mokytoją ir ar tokie „ateities žemėlapiai“ iš tikrųjų rodomi kažkurioje Kauno gimnazijoje. Tuo tarpu Lenkijoje istorijos mokytojams ir akies merkti nereikia – jau ir pačiuose vadovėliuose informacijos apie Vilniaus, Lvovo, Gardino lenkiškumą per akis, o bibliotekų ir knygynų lentynose pilna mokslinių ir pseudomokslinių publikacijų apie vadinamuosius „Lenkijos kresus“. O ko mokoma Eišiškių lenkiškoje mokykloje, jei vienas jos mokinys sako, kad lenkai turėtų priešintis Lietuvos įstatymams taip, kaip priešinosi Vžesnios (Września) vaikai? Dera priminti, kad Vžesnios vaikų streikai prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo nukreipti prieš vokiečių valdžios vykdytą germanizavimą, kai jėga buvo brukama okupanto kalba. Įdomu, iš kokių „ateities žemėlapių“ Eišiškėse mokomi moksleiviai, kurie priešindamiesi savo valstybės kalbos mokymuisi, savo situaciją sulygina su Vžesnios vaikų padėtimi?

Pastarosiomis dienomis Lenkijos žiniasklaidoje galima perskaityti ir tai, kad įsigalėjus naujam Švietimo įstatymui Lietuvos lenkai lietuviškai turės mokytis „patriotinio ugdymo pagrindų“. Išties įžūlu būtų Lietuvos valdžiai bandyti paversti savo lenkų tautybės piliečius lietuviais patriotais. Tik reikalas tas, kad ji ir nebando, o minėtas dalykas yra ne patriotinio, bet pilietinio ugdymo pagrindai, kurio dėstymu siekiama suteikti moksleiviams žinių apie demokratinės valstybės funkcionavimą, jų turimas teises ir pareigas jai. Sunku įsivaizduoti, kad toks žodžio „pilietinis“ pakeitimas žodžiu „patriotinis“ galėjo būti paprasta vertimo klaida.

Trečiasis mitas, arba kodėl kirvį galandama, o lenkus šipinama

„Mes gyvename saugiai. Vilniuje lenkams yra tikrai blogai. Žmonės bijo gatvėse prabilti lenkiškai, nes gali kas sumušti ar išplūsti“, – sako Eišiškėse gyvenanti pensininkė Zofija Vienckievič (Zofia Więckiewicz). Aišku, žurnalistas galėjo bent jau lenkų organizacijų vadovų pasiteirauti, ar tokių išpuolių prieš lenkų tautybės žmones išties būna, ar iš tikrųjų lenkiškai Vilniaus gatvėse kalbantys žmonės puolami, mušami. Bet nepasiteiravo, ir Eišiškių pensininkės Zofijos išsakyti žodžiai jau skrieja per visą Lenkiją. Kaip ir skrieja lietuvių esą pamėgtas posakis, kurį žurnalistui Eišiškių Lenkų namuose (???). „Ar žinote, kuo, pasak lietuvių, skiriasi lenkas nuo kirvio? Siekierę trzeba ostrzyć, a Polaków tępić“. Dabar išsiverskime: „Kirvį reikia galąsti, o lenkus naikinti“. Esmė ta, kad lenkų kalboje žodis „tępić“ turi ir kitą reikšmę – šipinti. Todėl lenkiškai toks posakis yra žodžių žaismas. Tuo tarpu lietuvių kalba jis yra tiesiog beprasmis – jei lietuvis norėtų pasakyti, kad lenkus reikia naikinti, palyginimas su kirvio aštrinimu yra nelogiškas. Nebent jei ne naikinti jis juos norėtų, o šipinti. Akivaizdu, kad Lietuvoje taip niekas ir nesako. O šiaip jau posakį apie kirvį galima dažnai išgirsti Lenkijoje: vieni nori naikinti komunistus, kiti vokiečius, treti dar kitus.

Yra ir daugiau mitų apie Lietuvą ir lietuvius, kurie nuolat kartojami lenkų žiniasklaidoje. Kad Lietuvos lenkų pavardės asmens dokumentuose rašomos su lietuviškomis galūnėmis (tai kažkodėl kartoja ir kai kurie Lietuvos žurnalistai). Kad Punske yra dvikalbės gatvių pavadinimų lentelės ar dvikalbiai užrašai savivaldybės įstaigose. Kad visi, kam Lietuvoje rūpi Rytų Lietuvos lietuvių padėtis, yra buvę komunistai ir ateistai, kai tuo tarpu vietos lenkai yra dori katalikai ir nuo amžių priklauso tik teisingai partijai.

Živilė Makauskienė, „Aušra“, 2011/17