G.Beresnevičius. Drevermanas: Religiniai vaizdiniai – archetipai ar istorija? (VIII) (1)

Toliau skelbiame Gintaro Beresnevičiaus Vytauto Didžiojo Universitete, 1995 m. skaitytų paskaitų, apie už savo kritines pastabas katalikų Bažnyčios atžvilgiu pašalinto iš dėstytojo ir pastoriaus pareigų Eugeno Drevermano (Eugen Drewermann) pažiūras. Už šias paskaitas ir pats  G.Beresnevičius buvo išvarytas iš Kauno Dvasinės Seminarijos, kurioje tuo metu skaitė kursą skirtą lietuvių kultūrai.

Valdančios galios spaudimas pakeičiąs argumentuojantį įtikinėjimą

Kleriker psichėje tikras gyvenimas, asmeninio patyrimo dalykai nustumiami į menamai objektyvią, istoriškai įrodomą, racionaliai formuluojamą tikrovę. Be abejo, čia yra prieštara. Tokią situaciją išlaikyti yra sunku ir dėl to nustūmimo intensyvumą mėginama palaikyti įtikinėjimą, argumentaciją keičiant valdančios galios arba valdančios jėgos požymiu, ne argumentacija, bet spaudimu. Jeigu realybė neatitinka to spaudimo turinio, kurį mėginama įspausti į realybę, tada kalta yra pati realybė, būtent, žmonės yra kalti dėl to, kad jie sunkiai priima Bažnytinį skelbimą. Bažnytinė izoliacija tą įvaizdį pačiam Klerikui visada stiprina. Be jokios abejonės Bažnyčioje yra vieta arba atsiranda vieta, kurioje galima eksperimentuoti, kurioje gali atsirasti kažkas naujo, kas naujai išreiškia Bažnytinio skelbimo turinius. Tai yra nuolatinio Bažnytinio atsinaujinimo idėja, bet ji visada yra labai pavojinga ir epochų, kada ji galėtų pasireikšti, praktiškai nebūna. Vikarai arba teologiją dėstantys studentai arba teologai mokyklose vengia kalbėti atvirai. Jiems daug paprasčiau yra perteikti tai, ko jie išmokę, o ne diskutuoti su savo mokiniais apie trečiojo pasaulio klausimus arba draugystę tarp mergaičių ir berniukų.

Kas būtų tada, jei kunigas arba pastorius mergaitę priimtų kaip ministrantę prie altoriaus? Ar katalikiškos Mišios galioja tokiu atveju, jei pamokslą pasakys moteris iš sakyklos?

Kad ir ką mes pasakytume, tai skyla į du didelius sluoksnius. Žmogus, kuris turi teisę mokyti, pasakys teisingus dalykus. Žmogus, kuris neturi teisės mokyti, teisingų dalykų nepasakys arba jis klys, nors jų tekstai bus vienodi. Tarnystė viską pateisina. Kas pasakyta iš tarnystės, tegul ir su tam tikrais nukrypimais, atsirandančiais iš nežinojimo, galioja. Tai yra dėl to, kad Klerkas turi savireprodukcijos principus ir išrinktumo savimonę. Bet šią savimonę, šiuos principus garantuoja gerantokratija. Kaip ją vadina Drevermanas – tai yra senių valdžia, tokių žmonių, kurie neturi ką prarasti ir visa jų tąsa yra įmanoma kaip dabartinės situacijos pratęsimas. Būtent ta gerantokratija krikščionybės sistemoje ir valdo.

Paskutiniais amžiais matome demokratinių idėjų suklestėjimą, XVIIIa. pabaigoje išsiaiškinama, kad valdžia priklauso liaudžiai, laisvuose rinkimuose liaudis valdžią deleguoja išrinktiesiems. Tikrų monarchijų nebėra arba bent jau sumažėjo. Tikroji valdžia yra renkama, o ne paveldima.

Bažnyčia, tą reikia pripažinti, jau labai anksti atsisakė nuo paveldimos valdžios, taip pat joje anksti atsiranda rinkimai, tačiau vadovo rinkimo teisė Bažnyčioje suteikiama ne liaudžiai, o išrinktam Klerkų ratui, kuris išrinktas ir hermetiškas, ir pareigybė čia perduodama ne dėl žmogaus asmeninių savybių, bet kaip išankstinė kokybė. Pareigybė perduodama per istorinį jos tęstinumą. Čia neišvengiamai atsiranda, kaip sako Drevermanas, fiurerio kompleksas Bažnyčioje. Šį žodį jis vartoja specialiai. Šiaip vokiečių kalboje „fiurerio“ nebėra seniai. Taip sakoma tik apie Hitlerį. Vadovas yra Leiter. Drevermanas specialiai grįžta prie fiurerio komplekso Bažnyčioje. Tai yra absoliuti luomo valdžia, hierarchų valdžia. Pvz., vyskupas, sulaukęs maždaug 50 metų amžiaus, gauna vyskupiją ir ketvirtį amžiaus jos klestėjimas ar smukimas priklausys nuo šio žmogaus asmens. Kandidatų atrinkinėjimas yra taip sutvarkytas, kad naujas žmogus šios vietos negaus. Vietą gali gauti nuo seno žinomas, pažįstamas žmogus, bet šitaip formuojasi gerontokratija arba senių valdžia, pareigybes užima senimas, kuris ir elgiasi atitinkamai. Iš čia ir griežtas Romos kurijos tradicionalizmas, konservatyvumas, sustingęs moralizmas, pasiekęs jau grotestišką lygį. Per pareigybes nuolat atgaminama išeities būklė, tai yra tokie cikliukai, kuriais atgaminama anksčiau buvusi situacija.

Drevermanas vėl ragina prisiminti Vurgsburgo sinodą. Ten buvo kalbama apie pakartotinių išsiskyrusiųjų vedybų klausimą. Ten dalyvavę vyskupai, nenorėdami patys būti nušvilpti, šį klausimą delegavo popiežiui. Popiežiaus atsakymas buvo aiškus: veto! Bet ir kitais atvejais Jonas Paulius II važinėja po Europos šalis ir skaito paskaitas, kuriose yra tam tikrų diskusinių momentų bei diskusijų galimybių, tačiau vietose šie dokumentai perskaitomi kaip galutinis žodis ir ta diskusijos galimybė nepastebima ar nepaisoma.

Psichoanalitiškai čia matome tą pačią Kleriker dilemą, pagrindinį jo mąstymo principą. Atskiras Kleriker nedrįsdamas laisvai mąstyti, savo pagrindo ieško bažnytinėje doktorinoje. Kalbėdami apie konkrečius atvejus matome, kad visos šitokios paieškos galiausiai reiškia viena – tiesos klausimo redukavimą į valdžios arba galios sprendimą, t.y., ką aukštesnė institucija pripažins kaip tiesą, tas ir bus tiesa. Tai ontologinės netikrybės kompensavimas per autoritarinio mąstymo fanatizmą. Klerikinio mąstymo struktūra ne tik produkuoja prievartą, tačiau ir pati jos trokšta. Ši prievarta yra ir vidinė, ir kreipiama į išorę.

Čia Drevermanas siūlo katarų judėjimo pavyzdį. Katarai XII-XIII a. Mėginę nukrypti nuo Bažnyčios, būtent nuo Bažnyčios, ne nuo Evangelijos mokymo bei praktikos, buvo labai stipriai persekiojami, deginami ir galiausiai visiškai išnaikinti. Šiaip ar taip katarai pasisakinėjo prieš Bažnyčią, bet buvo bent jau įsitikinę pačius tikruosius evangelinius principus. Jų judėjimas buvo numalšintas labai žiauriai. Kaip tai mes galėtume suprasti? Kaip toks fanatiškas naikinimas kitaip manančių gali derintis su Dievo išrinktumo idėja, su nuolatine orientacija į Dievą ir pan.?

Čia Drevermanas siūlo psichologiškai tą paaiškinti per žmogaus polinkį identifikuotis su tam tikra grupe. Paimkime labai paprastą, atrodytų netgi naivoką atvejį. Žmogus sėdi priešais televizorių ir stebi futbolo rungtynes tarp dviejų komandų. Šių komandų jis anksčiau galėjo nematyti arba net nežinoti, kad jos yra, bet visiškai normalu, kad po kelių minučių žiūrovas pajus tam tikras simpatijas vienai iš komandų. Pagrindas gali būti labai absurdiškas. Pvz., ta komanda šiuo metu pralaimi ir žmogus nori, kad ji pasivytų ir laimėtų arba, kad ta komanda yra iš tokio miesto, kurio vardas labai gražiai skamba, arba, kad vienos komandos marškinėliai yra gražesni už kitos…Čia yra nesvarbu, bet visiškai įtikėtina, kad po penkių minučių tas žmogus susijaudinęs rėks, kai teisėjas praleis grubų faulą numylėtai komandai ir visiškai pražiūrės tuos atvejus, kada ta pati komanda kaišios kojas priešininkui. Šitas susiliejimas su nuosava komanda gali virsti fanatišku partiškumu. Dėl kokios nors priežasties žmogus ištisus dvidešimt metų gali būti kokio nors Hamburgo arba Miuncheno klubo sirgaliumi, nors jis tų komandų visiškai nematė. Gali dalyvauti tos grupės fanų susirinkimuose, gali gerbti jos vėliavą, visiškai sutikti su tokia idėja, kad yra gera, yra teisinga svarbų mačą nusipirkti iš kitos komandos. Jis taip identifikuojasi su ta komanda, kad galiausiai jis tai komandai gali atleisti viską.

Kažkas panašaus yra ir Klerker atveju. Kleriker šliedamasis prie tarnystės suvokia, kad galiausiai nėra puikesnio dalyko, nei savo grupei tarnauti su visa jėga, atsiduoti jai tiek tauriuose, tiek eventualiai prastuose dalykuose, t.y. Kleriker identifikuojasi, nepaisydamas gera tai, ar ne. Taip, sako Drevermanas, yra tam tikras gyvybės eleksyras, leidžiantis nuo tos aklos identifikacijos pabėgti. Tai yra pastoracinė veikla, rūpinimasis sielomis ir pan. Šitaip Kleriker gali save koreguoti. Sielovada jam suteikia išėjimą iš savo tarnystės ir depersonslizacija praktikuojančiam kunigui gręsia mažiau. Bet visiškai kitaip yra aukštesniųjų Kleriker bei teologijos docentų atveju. Žmogiškasis faktorius jų jau nebekontroliuoja. Juos supa pagalbininkų minia, sekretorė, asistentai, vairuotojai, kurie visi kalba pagarbiu tonu, kaip su ponu ir niekas jiems neprieštarauja. Rezultatas – žmogus labai pasikeičia, tampa kitu.

Taigi tas kunigas, kaip komentuoja Drevermanas, tikėjosi, kad vyskupavimas vyskupavimu, bet vis dėl to kažkas lieka ir iš ankstesniųjų draugysčių, iš ankstesniųjų sentimentų. Bet esmė ta, kad žmogus pasikeičia ir pasikeičia realiai, pasikeičia faktiškai. Žmogus sutampa su savo tarnyste ir tampa panašus į laisvai lekiantį pro balioną, kurį laiko vėjas neša, kur tinkamas. Bet juk žmogaus tikrovės negalima prarasti nepraradus savojo aš tikrovės. O jeigu taip atsitinka, tuo pačiu prarandamas ir Dievas. Galima pastebėti tam tikrą efektą teologų lavinimęsi. Daugelis aliumnų pirmuose semestruose pasirodo kaip aukštų idealų siekią žmonės, susižavėję, susijaudinę, bet tada, kada jų teologinis lavinimas eina į pabaigą, tuos jaunuolius ima kamuoti įstabios abejonės, tokios abejonės, prieš kurias docentai, rektoriai ir dvasiškiai atsiduria kaip prieš mįslę: ką mes dar galime pasakyti, jei pasakyta jau yra viskas. O šios mįslės įminimas slypi klerikalinės lavinimosi sistemos šaknyse ir atsakas yra toks: trūksta asmeniškumo. Kai kandidatai į kunigų luomą pirmuose teologijos semestruose girdi kalbant apie Dievą, šie žodžiai jiems dar sako kažką gyvo, nes jiems asocijuojasi su ištisa potyrių pilnatve ir jie manosi visa tai galėsią pratęsti sielovadoje, pamestinukų globoje ir t.t. Tačiau visa tai blėsta, vėliau teologijos studentai jaučiasi kaip silkių tuntas, kurios to nepastebėdamos pateko į tinklą ir palengva, semestras po semestro vis aukščiau traukiamos iš vandens, kol galiausiai atsiduria žudančiame ore ir trokšta. Tai yra ne kas kita, kaip žmonių nuasmeninimas ir žmogus, kuris patyrė tokį stiprų nusmeninimo poveikį tuo pačiu patiria ir religinę krizę. Asmeninė krizė, bent jau kai kurių asmenų atveju, ardo ir tikėjimo ir paties religingumo šaltinį. Čia yra lygiai taip pat, kaip ir santuokoje, kai išlaikyti jausmą tampa pareiga, pati meilė palengva apmiršta. Tas pats yra ir klieriko pamaldumo atveju. Pareiga tikėti yra labai didelis pavojus.

Jei atvirai pakalbėtume su teologijos docentu apie tai, kuo jis iš tikrųjų tiki po daugelio metų savo pedagoginės veiklos arba kas vyskupe išliko žmogiško po šita jo tarnyste, tokiu atveju būtume sukrėsti pamatę, kokia juose slypi vienatvė ir šalčio bedugnė. Pašaliniam stebėtojui jo nustebimui pasirodo, kad katalikų Bažnyčios hierarchijoje viskas vyksta ne dvasiškai, monotoniškai, aplinkui intrigos, įvairūs smulkūs kankinimai ir nuolatos matomas atsainumas tiems dalykams, kurie anksčiau laikyti šventais.

Depersonalizacija Bažnyčioje

1 Nustatyta erdvė arba drabužiai

Iš tikrųjų tai prasideda nuo išorės. Ne be reikalo 1980 metų pradžioje Vatikanas iškėlė iniciatyvą sugriežtinti klerko drabužių nešiojimo taisykles. Iki to laiko daugelis kunigų yra pajutę, kad ne vieną žmogų klerikalinis aprėdas taip atbaido arba taip paveikia, kad jis net negali pradėti pokalbio.         Apranga trukdo rasti atitinkamą toną kalboje ir neatsiranda tokio pasitikėjimo, kuris galėtų atsirasti dėvint civilinius drabužius.

Teologiškai tas drabužis visiškai nebūtinas. Šiais laikais keistai atrodantys Klerko drabužiai kelia asociacijas su šikšnosparniais arba naktiniais košmarais, arba su funebriškais mirties maskaradais.

Šitaip aprėdytas žmogus pasirodo grotestiškai, o tuo pačiu iš jo norima, kad jis veiktų kaip misionierius, kad jis užsiiminėtų pastoracine veikla.

Iš tikrųjų šita apranga yra pasauliečiams. Socialine psichologine prasme ji reikalinga paties klieriko disciplinavimui. Ne pasauliečiui, bet klierikui. Tokio pabrėžto, krentančio drabužio nešiojimas turi klieriko statusą išskirti jam pačiam, t.y., klierikas turi viešumoje nuolatos save sociališkai kontroliuoti, bent jau visuomenės akyse jis turi elgtis pagal stereotipinius elgesio pavyzdžius. Kleriker stengiasi įspausti viešumai paties padarytą profesinį vaizdinį, o po to atitinkamai elgtis, kad atitiktų savo paties sugalvotą vaizdinį. Iš tikrųjų sunkiai įmanoma su kunigo drabužiais užeiti į „Bistro“ arba į ledainę, į kiną.

Drevermanas pasakoja, kaip yra sunku ordino sesutėms nešioti tą drabužį. Ordino arba klerko drabužis sąlygoja depersonifikaciją ir uniforma čia primena ir karinę uniformą. Armijoje yra atitinkami rangus nurodantys ženklai, tas pats ir Bažnyčioje. Yra skirtingos uniformos, kurių galima siekti.

Suvienodinantis drabužio nešiojimas prasitęsia ir kituose dalykuose, išoriniuose dalykuose. Galime nueiti į miesto kapines, kuriose yra palaidota ir ordino žmonių bei pažvelgti į, pvz., ordino sesučių kapus. Ten yra iš eilės sudėstyti kapų antkapėliai, kuriuose dešimtmečiais nesikeičiančia forma įrašytas tas vardas, kurį sesutė turėjo ordine. Nei jos mergautinio vardo, nei šeimos pavardės nėra. Reiškia, kuo tas žmogus buvo apsprendė vien jo priklausymas ordinui, visa kita yra nesvarbu. Karių kapinės irgi daro slogų įspūdį, bet jų vienodumą galima paaiškinti karo klaikumu. Daug kur ant kapo parašyta „nežinomas“, bet tą nežinomą sudraskė granata. O kas sudraskė tą ordino sesutę?

Visi šitie drabužiai yra nuasmeninimo priemonė. Tai yra forma, kurioje individas yra persekiojamas erdvėje. Net erdvėje Kleriker negali būti laisvas, jį persekioja jo drabužis ir viešumoje sąlygoja atitinkamą tam drabužiui veiklą.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Psichologija, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *