G.Beresnevičius. Drevermanas: Religiniai vaizdiniai – archetipai ar istorija? (VI)

Toliau skelbiame Gintaro Beresnevičiaus Vytauto Didžiojo Universitete, 1995 m. skaitytų paskaitų, apie už savo kritines pastabas katalikų Bažnyčios atžvilgiu pašalinto iš dėstytojo ir pastoriaus pareigų Eugeno Drevermano (Eugen Drewermann) pažiūras. Už šias paskaitas ir pats  G.Beresnevičius buvo išvarytas iš Kauno Dvasinės Seminarijos, kurioje tuo metu skaitė kursą skirtą lietuvių kultūrai.

Tikėjimo nuvertinimas iki mokymo (tęsinys).

Klerikalioji mąstymo forma psichologiškai pasirodo ne tik atskiro Kleriker identifikacijoje su savo tarnyba, bet ir identifikacijoje su tuo, ką Froidas vadintų superego. Požymiai yra tokie: standartizuotas mąstymo beasmeniškumas; potyrių atmetimas; mąstymo turinių racionalizacija ir istorizavimas, o taip argumentuoto įtikinėjimo pakeitimas jėgos spaudimu.

Šiuos struktūrinius požymius galima parodyti arba paliudyti keliais pavyzdžiais.

Klerikalinio mąstymo problemos arba klerikališkai orientuota teologija ypač gerai pasirodo tose pastangose, kurias tokie toli žvelgiantys vyrai, kaip Tejaras de Šardenas arba Karlas Rahneris, dėjo, mėgindami įveikti visos dogmatikos svorį, bandydami pramušti visos bažnytinės teologijos sieną, nuo pat naujųjų laikų niekieno nepramuštą sieną.

Kaip sako Drevermanas, antropologinis posūkis teologijoje yra siejamas su Karlo Rahnerio vardu. (Keista, kad Drevermanas K.Rahnerį priskaito prie „savųjų“). K.Rahnerio atliktas antropologinis posūkis teologijoje XX amžiuje neturėjo panašaus pavyzdžio. Šis posūkis parodo ir klerikalinio mąstymo ribas.

Klerikalinis mąstymas yra toks mąstymas, kuris kalbėdamas apie istoriją visiškai nepaiso istoriškumo, jam istoriniai duomenys yra nesvarbūs, o konkrečios pasaulio istorijos datos nėra būtinos. Tai yra toks mąstymas bei kalbėjimas, kur svetimos religijos niekada nėra aptarinėjamos. Yra aptarinėjama pati nuovoka apie tas religijas arba ideologinė tų religijų karikatūra.

Kalbant apie kūrimą ir pasaulį neliečiama moderniosios chemijos, fizikos problemų.

Rahneris mėgino daryti antropologinį posūkį, kaip sako Drevermanas, bet jam tai iki galo nepavyko. Rahneris gręžėsi į naujų laikų mąstymą, bet tame gręžimesi sustingo, į istoriją ir į mokslus realiai neatsisuko. Tai yra, netgi darant radikalų posūkį klero varžtai riboja pačius to posūkio autorius arba „vairuotojus“.

Drevermanas sušunka: „Tejaras!“ Visą jo gyvenimą jam buvo drausta publikuoti nors vieną vienintelę mistinę viziją. Dabar, praėjus 30 metų po jo mirties, Tejaro idėjos nėra priimamos, juolab nėra tęsiamos. Niekas nesiryžta toliau diskutuoti apie žmogiškos arba žvėriškos kilmės kaukuolių liekanas, nes ta problema yra paliekama antropologams arba palentologams, o katalikiškos teologijos įsiveržimas į neodarvinizmą, įvykęs Tejaro asmenyje, taip ir lieka be pėdsakų. O įdirbis, kaip teigia Drevermanas, buvo labai didelis.

Kleriker visą laiką mąsto pakibęs virš savęs arba atitolęs nuo savęs. Jis kalba apie Dievo planus ir ketinimus nepastebėdamas, kad tuo pačiu jis gilina žmogaus ir Dievo susvetimėjimą. Jis kalba apie tai, kad Dievas sukūrė pasaulį, bet nekreipia dėmesio į tai, koks tas pasaulis yra ir kas jame dedasi.

Pažvelkime į teologinių studijų planą, kurį šiaip ar taip Kleriker pereina. Tai yra tam tikra istorinė erdvė, kuri prasideda antrame tūkstantmetyje prieš Kristų sulyg Abraomo išrinkimu arba pašaukimu ir niekada neišeina iš Artimųjų Rytų zonos. Chronologiškai yra 2 000 m.pr.Kr. ir bet koks kalbėjimas, netgi žydų religijos kontekste, niekada neišeina iš Artimųjų Rytų religijos rėmų bei krikščioniškų Vakarų kultūros zonos. Tik šita zona gauna Dievo apreiškimą, kita ne – Amerika, Afrika, Australija ir t.t. nesiskaito.

Apie pasaulio sukūrimą mes girdime tik tai, kad pasaulį Dievas sukūrė laisvai ir, kad Dievo paslaptys išsisėmė tuo kūrimo procesu ir daugiau kūrinijoje jų nebėra. Slaptingiausias Dievo pavidalas veikė kūrimo akimirką, bet dabar kūrinijoje Dievo nebėra ir dėl to mes jo ten negalime ieškoti. Tejaras tą darė, bet jis niekam nereikalingas. Apie šiuolaikinės fizikos problemas teologija nenori nieko žinoti. Kas yra juodosios skylės, kvazara, neutroninės žvaigždės – jai yra nesvarbu. Tačiau nepaisant to, kad teologija nieko nežino apie fizikinius atradimus, ji vis tiek gali kalbėti apie kosmosą, apie Visatos atpirkimą per Kristaus išganomąją veiklą. Per keturis būtinus sistematinės teologijos studijų metus klierikai scholastiškai sugeba įrodyti protingą, nemirtingą, laisvą žmogišką sielą. Tuo pačiu per tuos keturis metus nepaklausia apie moderniosios biologijos aprašymus. O modernioji biologija apie tai turi ką pasakyti.

Moralinėje teologijoje ir dogmatikoje geriausiu atveju galima priartėti prie klausimo apie atsakomybę dėl trečiojo pasaulio kraštų, bet jokiu būdu nepriartėjama prie tokių fundamentalių dalykų, kaip kad per daug didelio žmonijos prieaugio problemų. Žemėje jau praktiškai negalima išmaitinti žmonių. Nepriartėjama prie to, ką reiškia realus dabartinis pasaulis, t.y. pasaulis, kuriame yra dideli skirtumai tarp įvairių socialinių kultūrinių darinių. Tos įtampos egzistuoja, bet teologija jų nepaiso.

Šiuolaikinės teologijos klerikalinis mąstymas tarnauja ne tikrovės interpretacijai, bet iš anksto duotos ideologijos pateisinimui ir šita realybė yra prievartaujama atitikti voliuntaristinei mąstymo struktūrai, jau esančiai mąstymo struktūrai. Realybė pritempinėjama prie mąstymo struktūros, bet nemėginama jos atspindėti. Tokio klerikalinio mąstymo rezultatas yra pačių sukurtas getas, kuris palieka savo įspaudus kiekvieno dvasiškio asmenyje.

Kunigas turi tik tarnauti ir skelbti tai, kas yra. Būdamas dvasios kalėjime jis iš jo negali išeiti, tam nėra kelių. Sekmadienį kunigas abstrakčiomis sąvokomis turi paskelbti krikščioniškąsias tiesas kalbėdamas į orą. Publika, kuri jo klausosi, tuoj pat išnyksta. Ta publika iš jo nori, kad jis tą paskelbęs daugiau netrukdytų natūralios pasaulio eigos iki kito sekmadienio.

Žmogus išstudijavęs teologines disciplinas, po kelių metų filosofinių studijų negali suprasti arba normaliai perskaityti kokios nors šiuolaikinės filosofijos knygos. O pasauliečiai gi jas skaito! Filosofijos istorijos jam tampa sistematine filosofija. Visa filosofija jam yra arena, kurioje jis gali rasti savų ideologinių įvaizdžių patvirtinimus. Tai ko jam nereikia jis atmeta, tai kas tinka priima kaip ideologijos iliustraciją.

Blogiausia yra moralinės teologijos ir dogmatikos atveju. Nėra tokio kunigo, kuris nebūtų išlaikęs mažiausiai dviejų ar trijų egzaminų apie Dievo Trejybę arba apie hipostatinę Jėzaus Kristaus dievasūnystės sąjungą. Taip pat nėra tokio kunigo, kuris galų gale remdamasis šiomis pagarbiomis formulėmis galėtų pasakyti, ką jos jam pasakė, ką jos jam davė. Jie žino, kad tos formulės, tie teiginiai yra labai svarbūs, išganantys, būtini išganymui ir pasauliui, o taip pat geram pažymiui kitame egzamine. Tai yra žmonės profesionalai. Jie vieninteliai žino krikščioniškojo paveldo tiesą ir turinį, ir neapsirinka niekada. Reikia laikytis žodžių ir nebus problemų. Kalbant apie moralinę teologiją, Kleriker ją komentuoja, įsiskverbia iki pat intymiausių pasauliečių gyvenimo sričių. Visuose moralės klausimuose jis pasirodo kaip žinantysis ir išmintingasis. Jis gali pasakyti viską apie mergaitės arba berniuko brendimo problemas, kodėl reikalinga karo tarnyba, kaip turi elgtis sutuoktiniai, kaip turi elgtis išsiskyrę asmenys, ką reikia daryti, kada moteris to nenorėdama tampa nėščia… Po dviejų tūkstančių vakarietiškos teologijos metų nėra tokio privataus ar viešojo gyvenimo klausimo, kurio katalikų Bažnyčios Kleriker negalėtų išspręsti aiškiai, vienareikšmiškai, vienu žodžiu. Jų pažinimo šaltinis yra universalus – tai Dievo Žodis, kuris užrašytas Šv. Rašte bei Šv. Dvasios vadovaujamas Bažnyčios autoritetas. Kas priklauso katalikų Bažnyčiai privalo paklusti tam autoritetui, o gyvenimo realybė čia yra visai tarp kitko. Tai yra medžiaga, kuri turėtų tam autoritetui paklusti.

Kleriker visada yra tikras ir jis visada gali spręsti nuostabiu tikslumu vien dėl to, kad jis priklauso tai pareigybei. Bet tuo pačiu tas tikrumas kyla, ne iš nuosavo žinojimo, ne iš savo pastangomis įgauto žinojimo. Šitas žinojimas kyla iš to, kad Kleriker vieną akimirką atsisako mąstyti, bijodamas atkristi į ontologinį netikrumą ir kaip jis slapta arba neslapta norėjo, gauna prieglobstį Kleriker pareigybėje.

Norėdamas išvengti nuosavos egzistencijos chaoso, jis tvarko kitų egzistencijas. Ontologinio netikrumo potyris yra susietas su baime. Ta baimė yra pratęsiama į teologiją. Tai egzistencinė baimė. Ją įveikti galima įveikiant nuosavą asmenybę bei kitų asmenybę, savojo mokymo turinius jėga plečiant į aplinką.

Kleriker savo gyvenime patiria daug egzistencinių krizių ir jis labai apsidžiaugia, kada bažnytinės tiesos yra išdėstomos kokiu nors bažnytiniu dekretu-enciklika. Viskas duodama vienareikšmiškai, tie, kurie nuo to nukrypsta, paskelbiami anatemomis, o abejojantys yra koreguojami.

Visa šita situacija sąlygoja minties mirtį ir prievarta pagrįsta netikrų garantijų sistemą. Šiais laikais galima juoktis iš tokių dalykų kaip, pavyzdžiui, draudžiamų knygų sąrašo, bet šis tipiškas anachronizmo pavyzdys vis dėlto egzistuoja ir dabar. Kiekvienoje šalyje yra savas Index Romanus. Jis gali būti nepaskelbtas, bet jis galioja. Galų gale prisiminkime, kad tokie autoriai kaip Emilis Zolia, Andrej Žyd arba Žanas Polis Sartras buvo draudžiami. Kad ir labai ilgą laiką egzistuojanti institucija, ji negali ilgai išlaikyti tokio spaudimo. Anksčiau ar vėliau autoriai ar knygos pasirodo ir įsigali.

Klerikalinio mąstymo racionalizavimas ir istorizavimas 

Kiekviena tarnybinė veikla siekia pasirodyti racionali, reikalinga. Dėl to nėra ko stebėtis. Tam, kuris nori pabėgti nuo savęs paties, nėra geresnio kelio nei kreiptis į racionalumą bei istoriją.

Čia Drevermanas siūlo pažvelgti į Migelio de Unamiuno apysaką „San Manuelis“, kuri, Drevermano nuomone, išreiškia racionalizacijos tragediją.

Don Manuelis yra žmogus, kuris turi puikią bažnytinę karjerą, tiksliau karjeros galimybę, tačiau kaip kunigas pasilieka savo mažoje parapijoje, o jo vyskupas rengiasi jį greitu laiku paskelbti šventuoju, kadangi Manuelis nenuvargdamas, gilaus žmogiškumo ir gėrio vedamas, atsiduoda paprastų žmonių vargams, bėdoms ir su tokia energija, kad jam pavyksta net sukrečiantys stebuklingi išgydymai. Kai bažnytinių švenčių metu jis laikydavo Mišias, bažnyčia drebėdavo ir visi, kurie jo klausydavosi, jausdavosi sujaudinti iki pat sielos gelmių. Kada per sekminių Mišias jis sušunka „mano Dieve, mano Dieve, kodėl tu mane apleidai“, šiurpas perėjo per visą kaimą ir visam kaimui atrodė, kad jie išgirdo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžius, tarsi tie žodžiai būtų nuskambėję nuo senojo krucifikso, kuris kabėjo toje bažnyčioje nuo neatmenamų laikų. Jo įtaka žmonėms buvo tokia didelė, kad niekas nedrįso jam meluoti ir visi jam išpažindavo visa tai, kas iš tikrųjų juos kankino. Išpažintyje meluoti jie nedrįsdavo. Visas kaimas mylėjo Don Manuelį ir jį gerbė kaip savo šventąjį, kaip žmogų, kurio žvilgsnis sukausto parapijietį, bet tuo pačiu atveria to parapijiečio širdį. Bet čia atsitinka štai kas. Jo šeimininkė Andžela Karbalino netyčia randa kunigo dienoraštį, iš kurio seka, kad Manuelis visą savo gyvenimą iš tikrųjų visiškai netikėjo Dievu, kad jis šitaip atsidavęs dirbo žmonėms ir žmonių labui vien dėl to, kad norėjo pabėgti nuo nuolat jį kankinančios savižudybės pagundos. Savo dienoraštyje jis teigia, kad jis mato žmonių kančią ir tą žmonių kančią, kaip jis įsitikinęs, mato ir Dievas. Mano užduotis, kaip jis sako, ne tame, kad aš praneščiau savo abejonę. Aš turiu rankas, kurios gali padėti žmonėms, o ką aš galvoju yra kitas klausimas. Aš matau, kad žmonės svajoja apie Dievą, apie geresnį gyvenimą, apie pomirtinį pasaulį ir aš noriu jiems padėti, kad jie svajotų ir toliau.

Manuelis atsako: teisė ir pareiga nėra religiniai potyriai arba religiniai jausmai. Tai yra juridiniai dalykai, teisiniai dalykai. Malonė ir auka yra krikščioniški dalykai, tačiau krikščioniška demokratija yra kažkas panašaus, kaip kad būtų mėlyna chemija. Ne! Mūsų užduotis ne tame, kad mes turime spręsti vargo ir turto konfliktą. Mes turime varginguosius išlaisvinti nuo jų neturto, o turtinguosius nuo jų turto. Reikia suprasti visus be jokio skirtumo ir jiems padėti. Ir dar reikia žinoti, kad jei gyvenimas būtų geras, malonus, tuoj pat atsirastų persisotinimas gyvenimu ir jis duotų dar baisesnius rezultatus nei skurdas. Vienas taip vadinamų socialinės revoliucijos vadovų yra parašęs, kad religija yra opijus liaudžiai. Gerai! Duokime liaudžiai opiumą, ydant ji miegotų ir sapnuotų. Aš taip pat priimu opiumą, man yra per sunku, aš irgi noriu užmiršti. Tačiau aš nemoku miegoti ir ramiai sapnuoti. Sapnuodamas aš visąlaik sapnuoju košmarą. Mano siela, kaip aš norėčiau pasakyti dangaus Viešpačiui, yra apniukusi iki mirties./…/

Čia Unamuno komentuoja, kad šiuo būdu paskutinėje savo kalboje San Manuelis sustiprino savo parapijiečių amžinybės bei nemirtingumo viltį. Bet jis pats sau nelaukia nei amžinybės, nei nemirtingumo.

Čia idėja yra tokia: žmonėms reikia tikėjimo, kad jie galėtų gyventi, o Kleriker, kad ir ką begalvotų, turi juose tą tikėjimą palaikyti. Savo vidujybę Kleriker turi slėpti ir slėptis pats. San Manuelis yra giliai jaučiantis, minkštaširdis žmogus, kuris pernelyg geras, kad pasislėptų teologijoje ir Bažnyčios hierarchijoje. Tai būtų lengva, bet jo bėgimo kryptis yra kita. Jo bėgimo kryptis – tai veiksmas, visiškas atsidavimas žmonėms, rūpinimasis kitomis sielomis iki pat nuosavos sielos užmaršties.

Tokie Don Manueliai, komentuoja Drevermanas, dėl savo meilės žmonėms yra tikri teologo antipodai. Kaip kad Manuelis savo ontologinėje netikrybėje kažkiek nurimsta, kai atlieka kažką žmogiškai teisingo, taip teologai nurimsta, pamąstę, jog pasakė kažką teisingo apie Dievą. Manuelis nurimsta padaręs kažką gero žmonėms ir taip išsprendžia savo problemą, teologas savo problemą išsprendžia pasakęs tai, kas atitinka bendruosius teologinius postulatus.