A.Akstinavičius. Dėl tautinių mažumų politikos ir Lietuvos-Lenkijos santykių (15)

Arvydas Akstinavičius

A.Akstinavičius

1. Istorinės realijos

Lietuvoje nuo seno gyvena įvairių tautų žmonės, kurių protėviai Lietuvoje apsigyveno įvairiais Lietuvos istorijos tarpsniais dėl įvairių istorinių aplinkybių ir priežasčių. Lenkai, žydai, rusai, gudai, karaimai, totoriai, latviai, vokiečiai bei kitų tautų mažesnės ar didesnės etninės grupės Lietuvoje gyveno ir sovietinės okupacijos metais, ir po nepriklausomybės atstatymo. Visa eilė istorinių aplinkybių lėmė tai, kad didžiausias Lietuvoje gyvenančių kitataučių etnines grupes sudaro lenkai ir rusai, kurie dar turi ir stiprias savo tautines valstybes Lietuvos kaimynystėje. Su šiomis tautomis ir jų valstybėmis Lietuvą nuo seno siejo glaudūs ryšiai, o su Lenkija dar ir bendros valstybės (Abiejų Tautų Respublikos) istorija bei šios bendros valstybės žlugimas, ją aneksavus stipresniosioms ir agresyvesnėms kaimynėms – Prūsijai, Austrijai ir Rusijai.

Kalbėdami apie Lietuvos tautines mažumas (bendrijas) turime prisiminti svarbiausius Lietuvos valstybės istorijos tarpsnius, nes valstybės raida yra neatsiejama nuo joje gyvenančių tautinių bendrijų raidos.

Kalbant apie didžiausias Lietuvos kitataučių grupes – lenkus bei rusus, reikėtų turėti mintyje ir sudėtingus Lietuvos-Lenkijos bei Lietuvos-Rusijos (stalininės Sovietų Sąjungos) santykius XX a. tarpukariu. Galima būtų nubrėžti tam tikras paraleles tarp generolo Lucjano Želigovskio invazijos 1920 m. rudenį į Vilniaus kraštą ir 1939-1940 metų politinių procesų tarp nacistinės Vokietijos bei sovietinės Rusijos. Jauna, tik ką nepriklausomybę atgavusi Lietuvos valstybė kūrėsi spaudžiama iš trijų pusių – bermontininkų armijos, bolševikų ir Želigovskio kariuomenės. Lygiai taip pat 1939-40 metais Lietuva jau kartu su Lenkija atsidūrė tarp Hitlerio ir Stalino girnų – 1795 metų istorija pasikartojo. Šių istorinių įvykių virtinės ženkliai veikė ir Lietuvoje gyvenusias tautines bendrijas, visų pirma gyvenusias Vilniuje ir Vilniaus krašte, nes istoriškai susiklostė taip, kad būtent Vilniaus kraštas buvo labiausiai daugiakalbis, tad ir nustatyti Vilniaus krašto gyventojų tikrąją etninę priklausomybę objektyviai būtų sudėtinga. Galbūt dėl šių istorinių aplinkybių atsirado peno įvairioms diskusijoms ir politinėms spekuliacijoms po 1990 metų kvestionuojant Vilniaus priklausomybę. Tokios spekuliacijos buvo ypač palankios Lietuvos priešininkams ir įvairaus plauko žlungančios sovietų imperijos apologetams. Puikiai atsimename 1990-ųjų jedinstvininkų postringavimus apie Vilniaus krašto autonomiją nuo Lietuvos, tam buvo panaudojama ir vadinamoji Vilnijos lenkų „korta“.

Antrojo pasaulinio karo metais keitėsi Vilniaus krašto gyventojų etninė sudėtis, apie ką bylojo kad ir karo metu vykdytas krašto gyventojų surašymas, kurio metu, pavyzdžiui, buvo nustatyta, kad Nemenčinėje tuo metu gyveno net apie 60% lietuvių. Taip įvyko todėl, kad tiek dėl okupacinės nacių valdžios karo metais, tiek dėl sovietų valdžios vykdytos politikos išnyko didelė dalis lenkų inteligentijos (ir ne tik) Vilniuje (išvežant darbams į Vokietiją, ištremiant kaip ir lietuvius į Sibirą arba priverčiant repatrijuoti iš krašto). Vilniaus krašto lietuvėjimas veikiausiai neatitiko sovietų valdžios planų, todėl po 2-o pasaulinio karo, maždaug nuo 1951 metų okupacinė sovietų valdžia Vilniaus kraštą ėmė intensyviau lenkinti, nei ikikarinės Lenkijos valdžia, nes priverstinai lenkinamos buvo ir grynai lietuviškos Vilniaus krašto vietovės, o vietoje buvusių lietuviškų mokyklų buvo steigiamos lenkiškos. Antai yra žinoma, kad tuoj po karo Europoje sovietų valdžia į karą su Japonija 1945–ųjų vasarą ir rudenį iš Vilniaus krašto nemobilizavo čia gyvenusių lenkų, tad natūralu, kad esant tokioms aplinkybėms, didelė dalis save laikiusių lietuviais skubiai patapo lenkais… Nesunku suprasti, kad tokiomis manipuliacijomis okupacinė sovietų valdžia siekė labai aiškaus tikslo – maksimaliai sovietizuoti „probleminį“ Vilniaus kraštą, t.y. viena vertus galutinai nutautinti Vilniaus krašte gyvenusius lietuvius, kita vertus – sovietizuoti čia gyvenusius lenkus ar vietine tarme (iš dalies lenkakalbius, „tuteišus“) kalbėjusius gudus ir apskritai ištrinti vietos gyventojų istorinę ir etninę sąmonę.  Praktiškai išnaikinus inteligentiją, šį planą sovietų valdžiai sekėsi dar lengviau įgyvendinti. Sovietinimo procesas tapo dar nuožmesniu 6-ame dešimtmetyje ėmus į Vilnių vežti čia steigiamoms pramonės įmonėms darbininkus iš Rusijos. Aštuntajame dešimtmetyje pastebimi intensyvesni sovietizavimo procesai per vietos gyventojų rusifikavimą. Bent jau Vilniaus lenkiškos mokyklos jungiamos su rusiškomis, o lietuviškose mokyklose buvo diegiamas rusų kalbos mokymas jau nuo 1-2 klasių, priverstinai („dobrovolno – prinuditelno“) formuojant visuomenės sąmonėje nuostatą, kad rusų kalba yra „antroji gimtoji“ kalba. Taip pat ir įvairiose viešojo gyvenime srityse buvo intensyviau diegiamas rusų kalbos vartojimas. Natūralu, kad dėl menkesnio kalbinio barjero, sovietizavimo-rusifikavimo procesai veiksmingiau darė įtaką slavakalbių Vilniaus krašto gyventojų (lenkų, gudų) sąmonei, nei etninių lietuvių.

2. Lietuvos-Lenkijos santykių ir regiono politinės aktualijos po 1990 metų ir šiandien

Tokią Vilniaus krašto tautinių mažumų situaciją iš sovietinės okupacijos laikų paveldėjo atsikūrusi nepriklausoma Lietuvos valstybė, todėl po 1990-ųjų tautinių bendrijų klausimas liko ne mažiau aktualus. Tuo metu ne tik Lietuva, bet ir visos buvusio Varšuvos pakto Rytų Europos valstybės (taip pat ir Lenkija) vadavosi iš komunistinės praeities. Žlugus Sovietų Sąjungai 1991-ųjų pabaigoje, Rusijos dar laukė ir sudėtingas išsivadavimas iš imperinio bei tautų kalėjimo prievaizdo mentaliteto. Jau 1991-ųjų sausio-rugpjūčio įvykiai akivaizdžiai bylojo, kad žlunganti sovietinė imperija taip lengvai neužleis savo pozicijų ir kad imperinis Kremliaus politikų mentalitetas nepasikeis. KGB-istiniais metodais ir ne be palaikymo iš Maskvos buvo kuriamos prosovietinės organizacijos, iš kurių bene ryškiausiai pasireiškė jau minėta „Jedinstvo“. Į šių organizacijų veiklą buvo įtraukiami ir Vilniaus krašto lenkai.

Tenka tik apgailestauti, jog nepriklausomos Lietuvos valdžia po 1990 metų skyrė per mažai dėmesio lenkų tautinei bendrijai Vilniaus krašte, ypač jos informavimui apie Lietuvos visuomenės gyvenimą ir integravimui į Lietuvos visuomenę, nepaisant to, kad Lietuvos teisinė bazė sudarė tam pakankamas prielaidas. Paradoksalu, tačiau pozityvūs politiniai sprendimai šiais klausimais neretai būdavo tiesiog numarinami pačios valdžios struktūrų.

Apie lenkų tautinės bendrijos integraciją dažniau prabilta pastaraisiais metais, tačiau traukinys, deja, jau yra pajudėjęs ne Lietuvai palankia kryptimi. Stokojant viešosios informacijos, skirtos Lietuvos lenkams, šią nišą netruko užpildyti Lietuvai priešišką informaciją skleidžiantys įvairūs ruporai – nuo komercinių radijo stočių iki laikraščių, dar gi gaunančių paramą pačios Lietuvos valstybės. Šie procesai tapo akivaizdūs 2010 metų rudenį, kuomet prasidėjo Lietuvos valstybei priešiška kampanija, be jokio faktinio ir teisinio pagrindo eskaluojant lenkų tautinės mažumos tariamų skriaudų klausimus, kaip antai, lenkiškų pavardžių rašyba ar lenkiški gatvių pavadinimai Vilniaus ar Šalčininkų rajonuose. Aktyviausi šios priešiškos kampanijos vykdytojai – politinė partija „Lietuvos lenkų rinkimų akcija“ (toliau – LLRA) bei jos lyderis europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis. Apmaudu tai, jog Lietuvos valdžia nesugebėjo išnaudoti visų politinių ir diplomatinių priemonių, kad duotų deramą atkirtį šiai kampanijai, nors Europos politikų viešoji opinija iš esmės teigiamai vertino Lietuvos valstybės politiką lenkų tautinės mažumos atžvilgiu, nepaisant dalies Lenkijos europarlamentarų viešų neigiamų pasisakymų. Maža to, Europos teisingumo teismas konstatavo, jog pavardžių rašybos taisyklės yra išimtinė Valstybės diskrecijos teisė ir tai tautinių mažumų teisių niekaip nepažeidžia. Nors V. Tomaševskio vykdoma kampanija vieningo pritarimo Lenkijos politiniuose sluoksniuose ir nesulaukė, tačiau dalis Lenkijos politikų ir žiniasklaidos priemonių aktyviai įsijungė į atvirą šmeižto kampaniją prieš Lietuvą, kas negalėjo dar labiau nepabloginti jau nuo 2010 metų pavasario įtemptų Lietuvos-Lenkijos santykių.

Vertinant LLRA veiklą visų pirma būtina pažymėti, kad politinės organizacijos kūrimas tautiniu pagrindu prieštarauja tradicinei demokratinės politinės sistemos sampratai. Nors tautinių partijų pavyzdžių Europoje galima rasti, tačiau tai veikiau išimtis iš taisyklės, turint mintyje, jog politinė partija kaip organizacija vakarietiškos demokratinės politikos prasme yra tam tikrų politinių (socialinių, ekonominių) pažiūrų, politinės platformos, kurią formuoja tų pažiūrų visuma, o ne kažkurios tautinės-etninės grupės interesų reiškėja. Visa pastarųjų metų LLRA veikla pasižymi iš esmės tais pačiais metodais, kuriais veikė „Jedinstvo“ ir kitos pro-sovietinės  kgb-istinės organizacijos 1990 metais, tai – sistemingas Lietuvos valstybės ir valdžios institucijų juodinimas, atskirų tautinių grupių kiršinimas iškraipant faktus arba paskleidžiant melagingą informaciją. Tokia veikla siekiama bent kelių tikslų. Vienas iš tikslų yra išlaikyti buvusios sovietinės-ūkinės nomenklatūros (ar jų pasekėjų) faktinę valdžią lenkų tautinės bendrijos gyvenamuosiuose rajonuose (Vilniaus, Šalčininkų, Trakų rajonai), pasinaudojant dalies lenkų tautinės mažumos gyventojų neintegruotumu į Lietuvos visuomenę. Lietuvos-Lenkijos santykių ir Rytų Europos geopolinėje dimensijoje toks tikslas vertintinas kaip marginalinis, instrumentinis. Įvertinus visą eilę pastarųjų metų politinių įvykių galima sakyti, kad LLRA galimai veikia kaip Lietuvai priešiškų užsienio politinių jėgų, turinčių tikslą silpninti Lietuvos politinį svorį regiono ir Europos kontekste, užsakymų vykdytojas. Ar šios priešiškos jėgos koncentruojasi Rusijoje, ar kitoje užsienio valstybėje, turėtų atsakyti atitinkamos Lietuvos tarnybos. Akivaizdu tik viena, jog Rusija mūsų regione siekia didinti savo įtaką, panaudodama ekonominius, finansinius, energetinius svertus. Tokią išvadą pagrindžia bent kelios aplinkybės. Visų pirma, įtampa Lietuvos-Lenkijos santykiuose tapo juntama jau nuo 2009 metų, kai Lietuva suaktyvino pastangas, norėdama užsitikrinti Lenkijos partnerystę svarbiuose energetiniuose projektuose, siekiant sustiprinti savo ir regiono energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos. Kaip tik tuo metu suaktyvėja Rusijos politikų kontaktai su Lenkija. Dalis Lenkijos politinio elito, visų pirma – Lenkijos vyriausybės premjeras Donaldas Tuskas savo politines preferencijas nukreipė labiau į Rusiją, o ne Lietuvą. Lietuvai palankesnę poziciją bent jau deklaravo 2010 metų balandį Rusijoje žuvęs Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis. Būtent jo ir didelės dalies Lenkijos politinio elito žūtis tragedija pasibaigusio skrydžio Rusijoje metu tapo dar vienu neigiamu Lietuvai posūkio tašku Lietuvos-Lenkijos ir Rusijos-Lenkijos santykių dimensijoje. 2010 metų rudenį ir vėliau LLRA ir Valdemaro Tomaševskio vykdoma priešiška Lietuvai kampanija dar labiau sustiprėjo, nes kampanijos vykdytojai sulaukė jau akivaizdžios Lenkijos politikų paramos, kuri pasireiškė viešais lenkų europarlamentarų ir atskirų Lenkijos Seimo bei Senato narių pareiškimais. Pažymėtina, kad Lietuvos puolimas iš LLRA pusės, prisidengiant lenkų tautinės mažumos teisių dėl pavardžių rašybos gynimu 2010 metų rudenį sustiprėjo kaip tik tada, kai Lenkijos koncernas „PKN Orlen“, turintis 100 proc. UAB „Orlen Lietuva“ (buv. „Mažeikių naftos“) akcijų, vėl suaktyvino spaudimą Lietuvos vyriausybei, siekdamas įsigyti strateginės Lietuvos įmonės AB „Klaipėdos nafta“ kontrolinį akcijų paketą. Beje, šio tikslo Lenkijos koncernas aktyviai siekė jau nuo 2007 metų ir ypač suaktyvėjo 2009-ųjų pavasarį, kai įsigijo likusius 10 proc. „Mažeikių naftos“ akcijų, taip tapdamas vieninteliu Mažeikių įmonės akcininku. Pastebėtina ir tai, jog nuo 2009 metų Lenkijos koncerno vadovybė, eilinį kartą nepavykus susitarti su Lietuvos vyriausybe dėl „Klaipėdos naftos“ akcijų pirkimo, viešai paskelbdavo apie ketinimus „Orlen Lietuva“ parduoti Rusijos naftos koncernui „Lukoil“. Visų šių įvykių sutapimas laiko prasme leidžia daryti visiškai pagrįstą prielaidą, kad tam tikri Rusijos politiniai ekonominiai sluoksniai siekia per Lenkijos koncerną užvaldydami regiono strategines energetines įmones, įgyvendinti imperines Kremliaus ambicijas. Šiam tikslui pasiekti Kremlius suteikia iš savo pusės įvairių politinių nuolaidų Lenkijai (pavyzdžiui, vertinant ir Katynės tragediją, įvardijant jos tikrąsias istorines aplinkybes ir pan.). Kremliui idealiai tinka ir tokia organizacija, kaip LLRA, kuri savo triukšmingais pareiškimais apie tariamai pažeidžiamas Lietuvos lenkų teises šioje geopolitinėje situacijoje atlieka politinių vandenų drumstėjo arba dūmų uždangos vaidmenį, taip nukreipiant tiek Lietuvos visuomenės ir politikų, tiek ir Europos politikų dėmesį nuo tikrųjų politinių ekonominių Rytų Europos-Baltijos regiono realijų.

Tokiomis aplinkybėmis tenka kalbėti apie realias grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tenka apgailestauti, kad Lietuvos valstybės politikai, teisėsaugos institucijos bei specialiosios tarnybos kol kas nesugebėjo pasinaudoti turimais administraciniais resursais ir teisinėmis priemonėmis, kad pažabotų valstybės interesams priešingą LLRA veiklą. Pavyzdys tokio institucinio bejėgiškumo galėtų būti ir Lietuvos prokuratūros nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl skandalingo, kurstytojiško ir antikonstitucinio Valdemaro Tomaševskio pareiškimo, jog ne lenkai, o esą lietuviai Vilniaus krašte turi integruotis į čia gyvenančią lenkų daugumą. Kita vertus kyla mintis, jog ir mūsų teisinė bazė (pavyzdžiui, Baudžiamasis kodeksas) nesudaro pakankamų prielaidų teisinėmis priemonėmis gintis nuo panašių politinių akibrokštų ir provokacinio pobūdžio išpuolių prieš Lietuvos valstybę.

Analizuojant LLRA veiklą, būtina atkreipti dėmesį ir į V. Tomaševskio asmeninę ir politinę aplinką bei LLRA dalyvavimą savivaldos rinkimuose Vilniuje viename bloke su Rusų Aljansu. Į Vilniaus savivaldybės tarybą su V. Tomaševskio bloko sąrašu pateko buvęs KGB majoras Viktoras Balakinas, kuris, kaip paaiškėjo, iki 2011 m. kovo ramiai ir sėkmingai dirbo europarlamentaro V. Tomaševskio padėjėju. Verta atkreipti dėmesį ir į dar vieną V. Tomaševskio politinės aplinkos asmenį – nuolat Rusijos institucijų apdovanojamą Rusų aljanso politikę, Vilniaus m. tarybos narę Olgą Garškovą. Pagaliau jokių papildomų komentarų nereikalauja ir Lietuvoje reziduojančių Lenkijos bei Rusijos diplomatų dalyvavimai įvairiuose LLRA renginiuose. Normalioje valstybėje tokie dalykai neliktų nepastebėti ir minėtų šalių diplomatai mažų mažiausiai būtų mandagiai pakviesti pasiaiškinti. Deja, lietuviškas „kuklumas“ daro savo….

3. Tautinių mažumų pilietinis ugdymas, kaip tautinių mažumų politikos dalis

Mūsų valstybės politikų, įskaitant ir pačių aukščiausiųjų, atsainus požiūris į Lietuvos lenkų mažumos pilietinio ugdymo klausimus, į lenkų dėstomąja kalba mokyklų programų turinį, negali pasitarnauti Lietuvos valstybingumo ir konstitucinės santvarkos stiprinimui. Rimta kliūtimi lenkų mažumos pilietiniam ugdymui ir integravimui yra dabartinė oficiali Švietimo ir mokslo ministerijos nuostata, kad Lietuvos lenkams gimtosios kalbos dėstymas turi būti siejamas su „Lenkijos istorija, daile, muzika, teatru, kinu kontekstu, skatinti domėtis šiuolaikine Lenkijos kultūra“ veda prie dezintegracijos procesų spartėjimo. 20 metų mokymas pagal tokias programas sukėlė itin neigiamus politinius padarinius – jau užaugo viena Lietuvos lenkų karta, kurią Lietuva prarado.

Dideles kliūtis pilietinio ugdymo procesui sudaro itin vienašališka informacija, persmelkta konflikto ir netolerancijos dvasios, kurią LLRA poreikiams pateikia visos žiniasklaidos priemonės lenkų kalba Lietuvoje, o galimybės perduoti ir priimti ta pačia kalba kitokio požiūrio ir kitokios nuomonės nėra. Tokią situaciją galima apibūdinti kaip tam tikrą LLRA ir jai palankių žiniasklaidos priemonių vykdomą informacinį terorą prieš kompaktiškai gyvenančią, nepasiruošusią pokyčiams, neintegruotą lenkų tautinę mažumą Vilniaus krašte. Apie kokį pilietinį ugdymą Vilniaus krašte galima kalbėti, kai čia veikiantys LLRA veikėjai sistemingai pažeidinėja Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, riboja konstitucines vietos gyventojų teises ir laisves, o mūsų valstybės teisėsaugos institucijos tai toleruoja. Tokiomis aplinkybėmis Valdemaras Tomaševskis ir kiti LLRA veikėjai dar labiau skatinami antikonstituciniams veiksmams, o eiliniai Vilniaus krašto gyventojai įtiki šių veikėjų visagalyste ir nebaudžiamumu. Taip Vilniaus krašte, tyliai pritariant mūsų valstybės institucijoms, per 20 nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metų įsigalėjo iš esmės kompaktiškai gyvenančios bendruomenės stalinistinis modelis, leidžiantis sistemingai ir kasdien pažeidinėti gyventojų konstitucines, pilietines, ekonomines teises ir laisves, tuo pat metu tiems patiems mini-stalinizmo apologetams iš LLRA triukšmingai kaltinant Lietuvos valstybę dėl lenkų tautinės mažumos teisių tariamų pažeidimų. Iš tiesų lenkų tautinė mažuma per 20 metų buvo skriaudžiama labiausiai tų savivaldybių teritorijoje, kur valdė ir valdo LLRA, ir kur vietos gyventojai neturi galimybės realiai naudotis pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis – žodžio, rinkimų, vienijimosi ir keitimosi informacija bei kitomis laisvėmis, beje, net ir teise visapusiškai išmokti valstybinę kalbą, kas trukdo Lietuvos lenkams konkuruoti darbo rinkoje. Mūsų valstybės valdžia, galimai vengdama LLRA keliamo propagandinio triukšmo, dalyvaujant Lenkijos politikams, iš esmės užmerkia akis į tokią padėtį.

4. Išvados ir siūlymai

Lietuvos valstybės politikai turi skubiai peržiūrėti ir analizuoti tautinių bendrijų politikos, visų pirma lenkų tautinės bendrijos pilietinio ugdymo, deramo visapusiško informavimo klausimus. Esamos lenkiškų mokyklų mokymo programos turi būti skubiai peržiūrimos tokia linkme, kad jos būtų labiau siejamos su Lietuva, jos istorija ir kultūra. Tikslinga svarstyti ir vidurinių mokyklų steigėjų funkcijų perdavimą Švietimo ir mokslo ministerijai.

Lietuvos vyriausybė, skirdama valstybės paramą lenkų kalba leidžiamiems leidiniams ar radijo laidoms, privalo imtis visų priemonių, kad per šiuos leidinius nebūtų skleidžiama Lietuvos valstybę šmeižianti tendencinga informacija. Tai nereiškia cenzūravimo, tačiau Valstybės teisė ir pareiga yra saugoti bei ginti savo ir savo piliečių orumą, demokratijos ir tiesos principus, konstitucines piliečių teises. Tokiuose leidiniuose ir laidose privalo rasti vietos lenkų tautinei bendrijai skirta visapusiška ir objektyvi informacija apie Lietuvos valstybės politiką, suteikiamos papildomos žinios Lietuvos lenkams integruojantis į Lietuvos visuomenę, ginant jų pilietines teises ir laisves.

Lietuvos teisėsaugos institucijos ir specialiosios tarnybos privalo pagaliau vykdyti jiems Konstitucijos bei įstatymų nustatytas pareigas ir užkirsti kelią sistemingam įstatymų pažeidinėjimui Vilniaus krašte, netaikant jokių nuolaidų bei kompromisų.

Lietuvos diplomatinė tarnyba privalo dėti didesnes pastangas ES mastu viešinant tikrąją Lietuvos tautinių bendrijų padėtį ir užimti principingesnę poziciją, reaguojant į kitų valstybių politikų ar diplomatų demaršus prieš Lietuvą.

Arvydas Akstinavičius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas

„Opozicija“, Nr. 26.

www.opozicija.lt

Kategorijos: Lietuvoje, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Naujienos, Politika ir ekonomika, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *