M. Nargėlaitė. Tautinis judėjimas: gundymas krikščionybe (178)

Žalgirio mūšis

Žalgirio mūšis

Šis straipsnis yra atsakymas į portale tautos-balsas.lt publikuotą Nerijaus Ulčino straipsnį „Tautinis judėjimas: gundymas pagonybe“. Atsakymą rašau jau vien todėl, kad be Jono Trinkūno ir Gintaro Songailos, straipsnis, rodos, adresuotas ir man. Tai, žinoma, man yra didelė garbė, nes pripažįstama mano kompetencija atsakinėti į užduodamus klausimus. Jau pats šis pripažinimas, leiskite pastebėti, yra atsakymas (nors gal ir ne pats tvirčiausias) į N. Ulčino kaltinimą, neva baltų tikėjimas neturi kompetetingų žynių. Jei neturi, tuomet kaip iš karto žinote, į ką kreiptis? Kitą kartą dar patarčiau atsakymų į pagoniškosios teologijos klausimus ieškoti pas D. Urbanavičienę, N. Balčiūnienę, I. Trinkūnienę, latvį Valdį Celmsą, Dainių Razauską, galų gale nepatingėti perskaityti keletą knygų – tai visų pirma M. Yorko „Pagoniškoji teologija“, J. Trinkūno „Lietuvių senosios religijos kelias“, G. Beresnevičiaus, M. Gimbutienės, labiausiai A. J. Greimo darbus.

Man tenka pripažinti, kad minėtuose leidiniuose ir pas minėtus žmones jūs atrasite tik senosios baltų religijos fasadą, o daugiausiai galite rasti dainuodami liaudies dainas ir skaitydami pasakas. Nors pasiūlymas krikščioniui gali pasirodyti vaikiškas, vis dėlto leiskite pabrėžti, jog mūsų tautos pasakos nėra nė per nago juodymą prastesnės už sen. žydų pasakas, taigi jos prilygsta biblijai. Jose etnologai ir mitologijos tyrinėtojai jau gana seniai pastebėjo baltų mitus, kurie ir sudaro mūsų šventraštį. Savo straipsnyje N. Ulčinas būtent ir klausia, kurgi mūsų, pagonių, žyniai ir šventieji raštai.  Visų pirma,  mūsų žynius Jūsų tikėjimo broliai išžudė ir tai yra didelis jūsų nusikaltimas prieš krikščioniškosios meilės principus. Kita vertus, nieko stebėtino, kad jūs tai padarėte, nes esate nusidėjėliai. Tuo tarpu mes, senosios baltų  religijos išpažinėjai, nesame nusidėjėliai. Mes stengiamės nenusikalsti mūsų Dievų padiktuotiems principams, kuriuos kaip girtinus papročius kronikose aprašė tie patys kryžiuočiai. Lietuvius Livonijos kronika vadina doriausiais, svetingiausiais, garbingiausiais žmonėmis, kurie visada gelbėja bėdon patekusį tiek priešą, tiek ir draugą. Čia labai tiktų A. Mamontovo daina: „Žvaigždės kartais krenta/ Priešas tau ištiesia ranką.“

Vis dėlto, pamiršus praeities skriaudas mūsų tautai, padarytas „broliškų“ krikščionių, atsakinėsiu pragmatiškiau, be jausmų proveržio. Nėra jokios taisyklės, kuri skelbtų, kad religija būtinai turi turėti šventraštį. Religijos, įsikalkite sau į galvą, yra skirtingos. Vienos jų turi šventraščius, kitos neturi. Religijų pasaulyje tiek daug, kad visų nei aš, nei jūs negalite žinoti. Ir pagonybė, kokios tautos ji bebūtų, yra viena iš kitokių religijų, t.y. jos tiesos perduodamos ne raštu, bet iš lūpų į lūpas. Tarkime, anglosaksai ir germanai turėjo bardų tradiciją, jų tikėjimo tiesos dainomis ir himnais būdavo dainuojamos ir žmonės įsimindavo milžiniškus tekstus, o jau vien tai rodo senovinių žynių proto guvumą. Mūsų tradicijoje tikėjimo tiesos būdavo perduodamos pasakojamosios tautosakos būdu, ką sėkmingai ir toliau mes darome rengiamose stovyklose, susitikimuose, vakaronėse ir apeigose. Tuo tarpu dievai garbinami dainuojant ir atliekant tam tikrus maginius, ritualinius veiksmus, padedančius patekti į tam tikrą būseną, kurią vieni vadins transu, kiti galbūt nirvana, treti – meditacija. N. Ulčinas teigė, kad baltų tikėjime nėra iniciacijos. Vis dėlto iniciacija yra svarbiausia baltų tikėjimo apeiga, tad tikrumo dėlei keletą iniciacijų išvardinsiu: brandos iniciacija, iniciacija į moterystę, iniciacija į motinas ir į tėvus, įvedimas į giminę, įvedimas į bendruomenę, vestuvės, laidotuvės, iniciacija į žynius, į kunigaikščius. Senovės lietuviai ir ne tik, tiesą sakant, net į tarnus inicijuodavo, todėl šį teiginį tegaliu pavadinti paprasčiausiu neapsiskaitymu.

Toliau N. Ulčinas rašo: „Iš tokios pagonybės, kaip ji yra Lietuvoje, kyla visa eilė klausimų, kuriuos užduos mūsų priešai (ir atsakymus į kuriuos jie taip pat padiktuos): Jeigu pagonių religija, kaip ją pristato Romuva, yra tikra, tai kam apskritai reikalingi tokie reiškiniai, kaip Lietuva ir lietuvių tauta? Sakykim, lietuviai garbins žaltį, lino dievą – Vaižgantą, Mildą, Perkūną ir šaunųjį karo dievą Patrimpą. Tačiau kam tokiam garbinimui reikalinga teritorija ir valstybinė organizacija?“  Šie klausimai ir užduodami toliau mane labai nustebino – atvirai tariant, nesupratau, o kodėl, jei pagonybė tikra, turėtų nebūti Lietuvos? Užduodu lygiai tokį patį klausimą krikščionybei: jei krikščionybė yra tikra religija, tai kam tada Lietuva? Būtent krikščionybei šis klausimas ir turėtų būti užduodamas. Krikščionybė niekada negynė Lietuvos – iš pradžių leido ją lenkinti ir lietuvių tautą laikė mužikų tauta, o lietuvių kalbą niekino, vėliau leido LKB Kroniką kaip pogrindinį leidinį, bet jame nesiėmė kovoti už Lietuvos laisvę, o tik už tikinčiųjų teises, visą laiką krikščionybė gynė ne Lietuvą, o tik savo tikėjimą ir tikinčiuosius. LKB kronikos leidėjai norėjo ne Lietuvos nepriklausomybės, bet tiesiog sudemokratinti Sovietų Sąjungą ir Lietuvą palikti jos sudėtyje. Tuo tarpu VU kraštotyrininkų Ramuva rengdama Rasos šventes ir kitus renginius skatino tautą atgimti, ragino išsaugoti savo tradicijas, savo tautiškumą. Krikščionių tikėjimas moko, kad tiek žydas, tiek romėnas, tiek graikas yra lygūs prieš dievą. Krikščionybė kuria vieną didelę dievo tautą, o vyskupai (kuriuos N. Ulčinas nurodo kaip tautos pripažinimo ženklą) yra tik komendantai, kaip ir Muravjovas buvo Lietuvoje. O gal Muravjovo paskyrimas į Lietuvą irgi reiškė, kad caras ją pripažįsta? Kitaip nei krikščionybėje, pagonybėje yra dievai, skirti pasauliui patvarkyti – tai visų pirma Perkūnas – Dzeusas – Jupiteris – Donaras ir t.t. Taip pat Saulė, Žemyna, Mėnulis. Ir yra dievai, skirti tik mūsų tautai, tai yra namų židinio ugnis Gabija, kuri dega tik mūsų tautai, Lietuvos žemės ir sodų dievas Žemėpatis ir kiti. Yra dievai, kurie labiau susirūpinę viso pasaulio tvarka – kad Saulė laiku patekėtų, kad žiema laiku ateitų ir pan. Ir yra dievų, kurie labiau rūpinasi tos genties, tos tautos, tos konkrečios šeimos gyvenimu. Taigi senasis baltų tikėjimas visų pirmą domėn ima Lietuvą ir mūsų tautiškumą, o ne kažkokią visuotinę bažnyčią ir vieną didelę dievo tautą, kurioje visi yra lygūs.

N. Ulčinas klausia: „Gi pagonybė “yra grindžiama ne apreiškimu, o protėvių per ilgus amžius sukaupta ir sukoncentruota, etninėse tradicijose atsispindinčia patirtimi” (romuva.lt), todėl tą patirtį G. Beresnevičius gali aiškinti vienaip, J. Trinkūnas kitaip, G. Jakavonis dar kitaip. Kodėl tada tauta turėtų būti vieninga, kodėl ji turėtų kaip nors reaguoti į okupaciją, kodėl ji turėtų kariauti? Juk kariaudami, žmonės, pasitaiko, miršta, patiria nuostolio?“

Į šį klausimą man atsakyti yra paprasčiau, nei nusispjauti per petį. Yra toks lietuviškas žodis pakantumas, kurį ES bando išstumti įkišdama tarptautinį „tolerancija“. Pakantumas filologiškai, be jokios abejonės, yra susijęs su kančia. Kitaip tariant, yra žmogus, kuris tau nepatinka. Tarkim senovės pagoniui nepatiko krikščionybė. Bet vardan taikos ir darnos, jis pakęsdavo krikščionių egzistavimą šalia tol, kol krikščionis elgėsi moraliai ir laikėsi LDK paprotinės teisės. Rašytiniuose šaltiniuose yra ne vienas paliudijimas, kad LDK valdovai draudė medžioti tam tikrose giriose, į tam tikras girias draudė net įžengti, už tai grėsė mirties bausmė. Jūsų gerbiamas šventasis Brunonas nepaisydamas perspėjimų įžengė į tokią girią, tad buvo nužudytas pagal to meto įstatymus. Ir nėra reikalo smerkti mirties bausmės, to meto Europoje ji buvo turbūt populiariausia. Senovės lietuviai mirusiuosius degindavo, nes Ugnis apvalo. Taigi nusikaltėlis, sutepęs save blogais darbais, nužudomas ir sudeginamas, kad apsivalytų, o tada jis, pagal mūsų tikėjimą, vėl atgimsta, taigi mirtis nėra mums baisi. Lygiai taip jos nebijojo ir Herkaus Manto, ir Margirio pilies kovotojai. Juk jie vis tiek atgimė, tiesa? Kitaip kas priešinosi Lietuvos pavergėjams?

Bet grįžtant prie klausimo, pakantumas yra tas principas, kuris parodo, kaip elgtis su skirtingai tam tikrus reiškinius aiškinančiais žyniais. Pakęsti. Pakęsti tol, kol tie aiškinimai nėra pasityčiojimas iš dievų ir tradicijos. Nes pagoniškieji dievai, priešingai nei krikščioniškasis dievas, nebendrauja su žmonėmis per tarpininkus. Kiekvienam žmogui apreiškia pagoniškieji dievai. Aš pati asmeniškai kalbuosi su Perkūnu, o ne laukiu, kol man J. Trinkūnas praneš, ką dievaitis norėjo pasakyti. Žyniai mūsų tradicijoje yra tik dievams atsidavę žmonės, kurie aukoja savo gyvenimą jiems tarnaudami, tačiau jie niekada netampa dievų žodžio skelbėjais, nes dievai patys asmeniškai kalbasi su savo pasekėjais. Tauta, būdama tvirta, dora ir pakanti, turi išmokti gyventi darnoje ir pakęsti kitą, nors jo gal didelė nosis, storas pilvas ar kitokios mintys. Mes esame laisvi, todėl dovanojame ir kitiems laisvę, bet jau net pradiknukas žino, kad tavo laisvė negali peržengti kito laisvės ribų. Laisvė, kurioje nėra pareigos, tą ribą peržengia. Pagonybėje tauta netampa nieko bendro neturinčia bendrija. Tauta pagonybėje turi bendrus papročius, kalbą ir šventąją Ugnį. Šventoji Ugnis palaiko tautos gyvastį, tauta buriasi aplink ją.

Toliau N. Ulčinas kaltina pagonybę amoralumu ir bet kokio elgesio niveliacija. Į jo teiginius atsakau remdamasi Protėvių tradicija. Mūsų tradicijoje yra tvirtai nustatytos elgesio normos, kurios tam tikrais atvejais yra net griežtesnės nei krikščionybėje. Tačiau tai neprieštarauja pakantos kitokiam mąstymui principui. Mes leidžiame krikščioniui tikėti, kad yra tik vienas dievas, ir lankyti bažnyčią. Niekada jo už tai nežudysime, kas yra priešinga krikščioniškam elgesiui. Pasaulis yra visuotinai gyvas ir tai yra net ne religinė, bet biologinė tiesa. Net žvaigždės miršta, jų mirties nuotraukų pilnas internetas ir astonomijos enciklopedijos. Tačiau kas sakė, kad jei pasaulis visuotinai gyvas, tai leidžiama žudyti? Taip nusprendė nebent pats N. Ulčinas. Priešingai, gyvybę reikia gerbti, negalima žudyti, nebent esi alkanas, taigi gali patenkinti savo alkį susimedžiojęs kiškį. Taip jau gamtoje patvarkyta, kad gyvūnai valgo vienas kitą ir eiti prieš gamtos dėsnius būtų daugiau nei kvaila. Žinoma, galite teigti, kad ir pagonys žudė be reikalo. Greičiausiai taip yra buvę. Nes ir pagonis yra tik žmogus, jis ne visada sugeba laikytis moralės normų, jis irgi klysta. Lygiai kaip yra daug žudžiusių, melavusių, vogusių ir kitaip nusikaltusių krikščionių. Bet dėl to, mano galva, kalta ne religija ir ne dievas, o tik pats žmogus dėl savo silpnybės. Skirtumas gal tik tas, kad krikščionybėje žmogus atgailauja, jam nuodėmės atleidžiamos ir jis gali toliau meluoti, vogti, nes kitą kartą kunigas jam vėl atleis, gal tik paskirs dvigubai daugiau sveikų marijų.  Pagonybėje… kaltieji turi mirti, kad būtų sudeginti ir apsivalytų. Žinoma, esant mažesnei skriaudai, dar visada galima atsiprašyti. Atsiprašymas yra iniciacija, nes tu esi priverstas kitų akivaizdoje tarsi nusižeminti prieš žmogų, kuriam padarei skriaudą. Ne kiekvienas net ir vienumoje išdrįsta pasakyti atsiprašau. Aš asmeniškai vis labiau to mokausi.

Pagonybėje yra tvirtos elgesio normos, pavyzdžiui, kadangi visa pasaulio gyvybė gimė kai dievas Perkūnas apvaisino motiną Žemyną, tai kiekvienas vyras yra įpareigotas sekti šiuo mitu, elgtis kaip pavyzdžiu parodė dievai ir vesti moterį, ją apvaisinti. Kiekviena moteris privalo gimdyti gyvybę. Senovės pasaulyje, jei kaime sužinodavo, kad kokia moteris pasidarė abortą (tada viskas vykdavo kitaip – rūtų nuovirais ir kitais liaudiškais būdais) tai po to jai trejus metus neleisdavo pereiti per laukus (o laukai augdavo visur), nes sakydavo, kad javai nederės nuo tokios pėdų. Jei kas sužinodavo, kad moteris po vestuvių saugosi, taigi vengia pastoti, visaip ją smerkdavo. Bendruomenė savo pasmerkimu, tremtimi, priversdavo laikytis normų ir tai daryti versdavo griežčiau nei bet kokia bendruomenė dabartinėje katalikiškoje Lietuvoje. Jokie nukrypimai nuo šių normų nebuvo leisitini.

Toliau N. Ulčinas klausia: „Bet jei gyvi saulė ir mėnulis, kuom bus blogas pasaulis po atominio karo? Išnyks žmonės, gyvuliai, žuvys, paukščiai etc., bet akmenėlis, dalis medelių, gėlelės ir t.t., juk išliks? Kuom blogas pasaulis be žmonių? Nejau išnyks dievai, dvasios, šventoji gamta? Juk pasaulis amžinas, kodėl tada reikėtų rūpintis žmonija, vengti karo, AIDS ir t.t.?“ Pasaulis po atominio karo blogas, nes nuo tokio karo mirs didžioji dalis gyvybės, o kiekvienos gyvybės netektis mums yra lyg motinos netektis. Pasaulis be žmonių tiek pat blogesnis už pasaulį su žmonėmis, kiek pasaulis be vilkų blogesnis už pasaulį su vilkais. Kodėl reikėtų vengti AIDS? Na, nėra įsakymo, liepiančio to vengti. Bet mes vengiame. Kodėl? O Kodėl kiškis vengia vilko? Mes iš prigimties sergėjame savo gyvybes.

„Juk jei gamta yra šventa, kodėl dievai negali tarp savęs kovoti, ir kodėl vieni dievai negali naudotis kovai su kitais dievais žmonėmis ? Iš Homero kūrinių matome, kaip trojėnus remia vieni dievai, helenus – kiti. Kodėl tada krikščionių Dievas negali nukariauti silpnųjų jūsų dievų ? Kas tai per dievai, kad neapgina savo garbintojų?“ – mąsto N. Ulčinas.

Taip, tiesą sakant, dievai gali tarp savęs kovoti, jei nori. Ir mano manymu, pagoniškieji dievai jau 600 metų kovoja su krikščioniškuoju dievu Lietuvoje, kitose tautose ta kova prasidėjo ankstėliau. Krikščionių dievas galėtų nukauti mūsų dievus kaip ir SSRS galėjo nukauti Lietuvą. Bet mano prosenelis partizanas Bronius Lesčius vis dėlto Lietuvą gynė. Aš irgi ją ginu ir ginsiu. Ir ginsiu savo dievus, net jei dėl to man reikės numirti. Čia siūlyčiau jums pažaisti kompiuterinį žaidimą „Age of mythology“. Šio žaidimo scenarijaus skiltyje rastumėte gana gerai kūrėjų nupieštą pagonišką pasaulį. Tautos didvyriai ten apkeliauja pusę Europos bandydami sustabdyti dievą Poseidoną, kuris nori nurungti Dzeusą ir atverti kelius Krono pasekėjams. Nors Dzeuso situacija atrodo nepavydėtina, vis dėlto didvyriai kaunasi už jį. Kodėl? Manau todėl, kad Dzeusą jie pasirinko savo dievu.

Tame pačiame romuva.lt puslapyje, Nerijau, galite rasti pasakymą, kad kiekvienas žmogus pasirenka vieną ar kelis dievus pagal jo asmenybę. Tarkime, kurių velnių žemdirbiui, gyvenančiam 400 Km. nuo jūros ir gyvenime jos nemačiusiam garbinti jūrų dievą Bangpūtį? Ir kam žvejui ar kariui garbinti žemdirbių dievus? Kiekvienas pagal save, savo darbą, savo gyvenimo būdą renkamės savo dievus. Būdama moterimi aš susisaisčiau su Žemyna, Medeina, tačiau pirmenybę teikdama kovai už tautos garbę ir išlikimą, pasirinkau ne šeimos dievybes – Gabiją, Laimą, Austėją, – bet kunigaikščių ir karių dievą Perkūną. Jokie kiti dievai, į tą tarpą įtraukiant ir jūsų krikščioniškąjį dievą, manęs neįkvepia, nes neatitinka mano profesijos, mano charakterio, mano gyvenimo tikslo. Dėl šios priežasties aš mieliau stoviu vienoje fronto linijoje su Perkūnu, nors jis ir praradęs savo pozicijas, nei su krikščioniškuoju dievu. Kaunuosi dėl Lietuvos, o ne dėl tikinčiųjų teisių. Atminkite tai.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: