
I
Vaikystėj sakydavau ne „manų“ košė, o „mano“. Ir kai tėvai aiškindavo, jog reikėtų sakyti „manų“ košė bei „manų“ kruopos, miglotai imdavau suprasti, kad tų mano manų (t.y. mano dalių, manęs) yra daug. Ir ta košė, kurią valgau su cinamonu – tai visai ne mano košė, o mūsų visų – t.y. mūsiškių, manų.
Gal ir Lietuva yra manų.
II
Turiu tokį bičiulį architektą Kastytį, kuris negeria nė lašo. Kartą paklausiau, kodėl jis taip darąs. Jis atsakė, jog tai, kas yra jis (kūnas, sveikata, mintys) – yra ne jo sukurta. Tai paveldas daugelio kartų, kovojusių už Lietuvą, kūrusių ją, kalėjusių tremtyse, žuvusių miškuose. „Aš esu rezultatas kitų veiksmo ir negaliu naikinti to, ką padarė kiti. Tai būtų nesąžininga jų atžvilgiu“.
III
Važiuojant per miestą ir matant kaip alaus gamintojai pasiruošę vasaros sezonui, galvon šovė mintis – plakatai parodijos! Didžiulės spalvingos nuotraukos – pajūry švenčiantys apsisnarglėję „bomžiukai“ (gal net truputį panašūs į kai kuriuos populiarius TV šou vedėjus?)) su dailia butelio reklama. Tik gal ne „Utenos“, o „Utianos blin“… Tolėliau fone besivoliojantys jau gatavi, apsivėmę, o vienas koks dar pastovintis – šlapinasi į jūrą tolumoj. O šiaip plakatai tokie patys, kaip dabar kabantys, vienas prie vieno.
(Ir dar viena mintis užklydėlė: būtų šaunu, jei Lietuvai pavyktų prisivilioti Joną Valančiūną bendrabarbiavimui už blaivybę ir sveiką gyvenimo būdą. Juk pavardės Valančius ir Valančiūnas iš bendros šaknies…)
IV
Kai savi smaugia savus – tai savismauga. Šis gyvenimo būdas gan stipriai įsišaknijęs „mūsyse“. Visur – gatvėje, politikoje, kultūroje…
O gal įmanoma Lietuvoje sugalvoti ką nors mažiau smaugliško, idant pajustume ir ką nors gera, kas mus pakelia, suvienija, sustiprina? Gal Lietuvos žurnalistus, parašančius ką nors gražaus, kilnaus ir viltingo, Prezidentei spaudos dienos proga galėtų apdovanoti skęstančių lietuvių gelbėjimo kryžiais? Nes tai, kas bloga, jau ir taip žinome labai gerai. Atmintinai.
V
Prisimena laikai, kai dainavom etnografiniam ansambly „Ratilio“ pas Zitą Kelmickaitę. Kad ir kokie nusilėbavę studenčiokai kartais būdavom, liaudies daina neleido keiktis, mušis, elgtis bjauriai. Kažkas tose dainose užkoduota, jog neišeina būti bjaurybe, dainuojant liaudies dainas.
O jei dar tūlas A.Siaurusevičius, staiga imtų ir pradėtų liaudies, partizaniškų dainų dešimtukus arba dainuojamąją poeziją per LTV transliuoti? O jeigu dar sukurtų nuotykinį filmą apie partizanus… O jeigu švietimo ministras išleistų įsaką, jog stojamuosius egzaminus leidžiama laikyti tik tiems abiturientams, kurie išmoksta 50 lietuvių liaudies dainų ir paseka 10 sakmių, legendų. Galim lažintis, kad po dešimties metų mikroklimatas Lietuvoje būs visiškai kitoks.
Net ir Vilnijos krašte…
VI
Jo Šventenybė Dalai Lama yra pasakęs, kad – vos tik susitikęs kokį žmogų – jis ima jį aukštinti. Ieško, kuom tas žmogus už jį geresnis, pranašesnis. O jei pamato, kad žmoguje tarsi nieko nėra ypatingesnio, tai apsidžiaugia, kad sutiktasis bent plaukų ant galvos daugiau turįs.
Šiuo neįprastu aspektu pažvelgę į savo bičiulius, kaimynus, pamatytume kiek daug gerų savybių jie turi. Lenkai, rusai… Net mūsų valdžios žmonės – jei ieškosim, kuom jie blogi, visad rasim. Jei ieškosim, kuo jie gražūs – irgi. Net ir Paksas, ir Uspaskichas, ir Šustauskas, ir Brazauskienė turi gražių bruožų, jau nekalbant apie Rimvydą Valatką.
VII
Kai sovietmečiu Vilius Orvidas ėmė kurti savo sodybą, prieš jį sukilo visi – nuo Salantų klebono iki partijos bei komjaunimo. Kaip nebūtų keista, bet nuo visiško sunaikinimo sodybą tuomet apgynė Michailas Gorbačiovas. Dabar, regis, nebėra kam beapginti. „Godumo dvasia“ (buvo toks Viliaus Orvido terminas) apsigyveno ir sodyboje, ir likusioje Lietuvoje.
Anuomet Vilius Orvydas kalbėjo: Žmogus turėtų paprasčiausiai gyventi pastovioj malonės būsenoj. Nieko neturėtų nei teigti, nei neigti. Nes nieko nėra nei prasta, nei gera… Reikia tik nevaidinti kokios nors rolės ir neužimti Aukščiausiojo teisėjo vietos. Pirmiausia turi turėt Tikėjimą, o viskas kitkas bus Tau duota. Anksčiau žmonės stipresnį tikėjimą turėjo. Kada melsdavos, kiek aš jų pažįstu, regėjimus matydavo.
Reikia džiaugtis viskuo. Pasižiūrėkime aplinkui – kaip tobulai Aukščiausias sutvarkė pasaulį! O kodėl esame nelaimingi? Kaupiame, tempiame į namus po šapą, naktimis sunkiai vartomės, pavydėdami kaimynui, gal jis daugiau turi, drebame, kad nepavogtų. Koks tai gyvenimas, jei žmogus pavirsta savo turto prižiūrėtoju, sarginiu šunimi. (iš „Orvido knygos“).
Tiesiai į dešimtuką.AČIŪ!