Pats gražiausias metas – kupėjimas, žydėjimas, drėgmė, šiluma. Augalai tiesiog tarpsta. Dvarciškės (Romuvos kaimas) skendi žolėse. Pernai sugadinom net dvi žoliapjoves. Iki šiol nepataisytos. Bet yra vienintelė vietelė, kuriai nereikia žoliapjovės, bet reikia mano rankų. Tai daržiukas, mažas ir mielas: svogūnai, salotos, kalendra, morkytės, burokėliai, pupos ir kitokia gėrybė. Ten kariauju su amerikonkomis – piktžolėmis, niekad nesibaigiančiomis, neturinčiomis apibrėžtų augimo terminų (išskyrus šalnas), gerai įsišaknijančiomis ir, jei nors viena neišrauta pražysta, paskleidžiančiomis begalinius savo palikuonis. Kaip man sakė moterys (kurios jau ilsisi Dvarciškių kapinaitėse), jų anksčiau nebuvo. Atkeliavo jos tarpukariu ar pokariu drauge su atvežtinėmis sėklomis. Ir įsitvirtino. Išstūmė kitas įprastas piktžoles – balandas, žliūges, varpučius. Liko tik jos. Ir man reikia su jomis kovoti. Kaip? Ar kiekvieną nuodyti roundap‘u? Per mažos ir per smulkios – nepavyks. Ar vietoj jų puoselėti lietuviškąsias? Vieną balandą palikau neišrautą – veislei.
Visiška globalizacija mano darželyje. Negaliu sakyt, kad ir mano visos daržovės grynai lietuviškos. Yra ir atvežtinių. Prieš porą metų pradėjau auginti gražgarstes – jų tikrai niekas anksčiau neaugino. Tai globalizacijos gėris ir aš jį priimu nekritikuodama, ir mano šeima jas mėgsta.
Per du pusdienius išravėjau daržiuką. Palieku savaitei. O piktžolių vėl rasiu atvažiavusi. Ir vėl ravėsiu. Darže paprasta ir aišku – žinau, „kas yra kas“. Ką reikia ravėti ir ką palikti augti ir vešėti.
O kaip mūsų kultūros daržas? „Amerikonkos“ veši ir televizijoje, ir kultūros projektuose, ir pan. Visai neseniai manęs paprašė, kad padarytume jungtuvių apeigos repeticiją. Iš pradžių nesupratau, kas tai yra. O pasirodo, kad tie, kurie žiūri muilo operas, yra matę, kad Amerikoje repetuojamos ne tik jungtuvės, bet ir visos vestuvių dalys – puota, sveikinimai ir panašiai.
Atsisakiau repetuoti. Pasipriešinau vienai kultūrinei „amerikonkai“. Bet jų daug, jos skverbiasi ir slenka, ir dygsta. Kaip atskirti, kas yra tik kultūros įrankiai, kuriais mes galime naudotis, o kas – turinys, kuris keičia mūsų mąstymą? Kaip atskirti savuosius kultūros daigus nuo svetimų, atvežtinių, netinkamų ir grobuoniškų? Čia sunkiau nei mano darželyje. Nes mane mamytė mokė atskirti piktžoles ir gerus augalus. O kas mokė Lietuvos jaunimą atskirti pelus nuo grūdų, pagaliau, žinoti savosios kultūros privalumus ir ją vertinti?
Pažįstu dar vieną „amerikonką“. Ji ne piktžolė, o mergina, vardu Gabriela, gimusi ir užaugusi Amerikoje, o į Lietuvą atvažiavusi dabar, sulaukusi pilnametystės. Jai papasakojau apie savo daržines „amerikonkas“. „Taigi aš irgi „amerikonka“, sako ji. Tačiau ji kitokia. Puikiai kalba lietuviškai, moka kelis šimtus liaudies dainų ir ketina studijuoti ir gyventi Lietuvoje. Tėveliai lietuviai, dėl sovietinio režimo persekiojimų emigravę į JAV, išaugino dukrą, mylinčią Lietuvą, atpažįstančią lietuviškąsias vertybes. Atvažiavusi į Lietuvą ji susirado Romuvą ir „Kūlgrindą“, įsijungė į aktyvią lietuvybės skleidimo veiklą.
Neseniai darėme apeigą ant Karmazinų alkakalnio – pagal senuosius lietuvių papročius prie aukuro ugnies sutuokėme jaunuosius. Užgrojo dūdmaišis. Visada kas nors paklausia: kodėl škotiška muzika? Koks turi būt mąstymas ir auklėjimas, kad Labanoro dūda būtų suvokiama kaip sava, lietuviška ir tautinė? Tie žmonės (daugiausia jauni) auklėti lietuviškose mokyklose, bet nežino, kad lietuviai turėjo ir tebeturi dūdmaišį. Per dvidešimt nepriklausomybės metų nuolatos priešintasi etninės kultūros įtraukimui į mokymo programą mokykloje. Priešinosi savi globalistai, sodindami ir puoselėdami svetimus produktus. Iki šiol ir senoji mūsų religija yra antrarūšė – „netradicinė“. Tradicinės yra judėjai, musulmonai, stačiatikiai pravoslavai ir kiti globalistai.
Kada kitataučiai, išgirdę giedant sutartines jas atpažins kaip lietuvišką muziką? Jie išgirs ir atpažins tada, kai jas mokės padainuoti bent trys susitikę lietuviai. O taip bus, kai mokykloje vaikai pirmiausia išgirs lietuvišką folklorą, po to – visą kitą. Nes visa kita jie gauna nuo vaikystės (norėjau sakyt su motinos pienu, bet iš tiesų – su internetu). Su motinos pienu liaudies dainas gavo mano vaikai ir mano draugų vaikai. Bet tokių vis dar mažuma.
Nuostabus straipsnis 🙂
forestila.lt/ >Įrankių remontas
Nusipirkom naują :). dabar ieškom talkininkų, kad iki stovyklos suspėtume apšienaut
Prieš mėnesį Kaune buvo Hanza dienos – kryžiuočių šventė. Okupantai priminė, kad neužsimirštumėm.
Vienoje palapinėje tarp pintų bučių stovėjo kelios gražios baltiškais rūbais moterys -tų bučių pynėjos. Kažkodėl prisiminiau Gintarą Beresnevičių, kai jis kažkada Laisvės alėjoje stabtelėjo prie senuko, pardavinėjusio medinius arkliukus – “atklydusius” iš jo vaikystės…
Su tom baltėm įsikalbėjom. Pasirodo – nuo pamario . Paklausiau, ar jos pagonės. Ne, -sako, – mes krikščionės, tik kad pagoniškai apsirengusios !
Na ir prie ko čia tos Hanza dienos? Jei jau taip nervina draugavimas su pasauliu, tai užsidarykite samanotoje bakūžėje išmeskite televizorius, telefonus, popierių, tušinukus, kompiuterius ir visą kitą kryžiuočių išmislą. Tada gal geriau pasijusite?
Ir šiaip nepamirškite, kad viduramžiai jau seniai praeity.
Kauno gimtadienis, tikrai ne Hanza, ir kaip lietuviui turėtų būti gėda švęsti nukariavimo dieną.Bent išlikusi senoji pilis pastatyta kryžiuočių, o lietuvių pilis buvo sulyginta su žeme.Nutautinimas prasidėjo ne nuo “amerikonkų” Atspėkite iš trijų kartų………
Na, varyk iki galo…- tai jau įdomu.
net skaudu, kad labiausia prie nutautinimo prisideda tie kurių patriotiškumu žmonės tikėjo – KONSERVATORIAI
Ponios I. Trinkūnienės nerimas yra pagrįstas, nes ne tik jaunimas, bet ir didelė dalis jau “senstelėjusio” jaunimo (30-50-mečiai) spėjo užsinuodyti per visus galus lendančios reklamos nuodais ir net pamiršo, kad dar turi juk ir savo galvą :), kad ir ja galima galvoti ir pačiam atskirti pelus nuio grūdų.
Lietuva, matyt, nebus jokia išimtis šiandininiame sumaterialėjusiame pasaulyje ir bendraminčių, žmonių, kurie ieško dvasinių vertybių, kurie jas turi, puoselėja jas ir stengiasi jomis dalintis su kitais, jau nebus gausiai. Todėl labai svarbu rasti bendrtainčių, telktis, burtis šeimomis, vaikus auginti bendraujant su tais, iš kurių ir vaikas turėtų ko išmokti, užsigrūdintų pasaulio tuštybei atsispirti.
Žydkrikščionizmas – skendintis saviegoizmuose – žydautoritaristo saviegoizme Lietuvai, patikėkit, net ne 2 ar 10 daržiukų lygyje.
Pačios pajudintas saviegoistinis žydčionizmas, jau seniai saviformomis LT žydčionybei – tik, tik ir TIK – gyvuoti (kaip druskai)žydarmijos prieskonye.
Inija, per žemai pačios nuleista kartelė – linkui kolaborantinio žydkrikščionizmo.
Pačios brangūs daržai su keliais pjūklais – apgailėtinai per juokingi – už jų stovi trilijardinė žydkrikščionybė !
Ką daryti? – pasakyčiau, tačiau – ne “Alkui”.
Dėl amerikonkų.
Tų žolių tarybmečiu, kiek yra žinoma, nebuvo.
Spėjama, kad jas galėjo užvežti su labdariniais kukurūzais apie 1995m. Velonskis iš amerikės.
Taip, kad viskas kas svetima turi būti atmestina be jokių abejonių – kaip ir buvo daroma tūkstančius metų, dėl ko lietuvių tauta sugebėjo išlikti seniausia Europos, o gal net viso pasaulio tauta.
labas, Inija. Vakar su Ruta klausemes Zemynos kankliu skambejimo, siandien skaitau Tavo straipsni. Aciu, Jums, mielosios!
Tiesiai i dešimtuką.Per dvidešimt metų taip reformavom švietimą ,kad užsiauginom buką abejingą apkvakusia laisvės kartą….sveikinu!
Ponui Vilmantui Rutkauskui, Krikščionybė, visu pirma, ne žydų religija, o Vatikano, ir ten sudėlioti ne tik šiaurės Afrikos, bet ir Artimųjų Rytų legendos, mitai.Siūlyčiau Vatikanui organizuoti kryžiaus žygį, išvaduoti Jeruzalę per ilgai užsibuvo Lietuvoje, atkurti pokario metu iš pasaulio žemėlapių ištrinta Prūsijos valstybę, atsižvelgiant į tokį faktą, kaip susirūpinę ekologistai nykstančiom rūšim, ne tik augalų, bet ir gyvūnų. Įvardinčiau kaip azijatų religija, ne tik krikščionybę, bet ir islamistus, tai tik nubrėžta linija, žmonių sąmonėje, žydkrikčioniška – islamistinė pasaulėžiūra. Kai kurie archeloginiai radiniai rodo kai ką kitka. Civilizacija kilo tikrai ne Artimuose Rytuose.. paskaitykite Jordano ” Getika ” iš V amžiaus.
Žaismingai surašyta ir akivaizdi problema paliesta, smagu, kad apsieita ir be didelės pagiežos kitoms religijoms.
O dėl šienavimo – siūlau iš kaimo pasiskolint dalgių, jeigu reikia, užsodint naujus dalgiakočius, pasikviest kokį vietinį dieduką, kad išmokytų iškalt (nuostabiai skamba kalami dalgiai, tai ne įkyrus žoliapjovių zyzimas), sustot keliems vyrams ir išguldyt pradalges. Aš taip pasiilgau pagarbos kaimo tylai, kai tos žoliapjovės atėjo į madą…
Aš prieš keletą metų taip bandžiau tvarkyti vieną sodybėlę. Tai kiekvienąsyk atvažiavęs iš naujo šienaudavau kelias dienas. Taip kitiems darbams (stogo remontui, namo tvarkymui, net ir medžių genėjimui) laiko ir nelikdavo.
Pabandykite, kiek gali nušienauti vienas žmogus per dieną, ir per kiek laiko atauga tas nušienautas plotas.
Na jau seniai neisivelus tarp tavo darzelio “piktzoliu” ir tikrai pasiilgos tavo veiklos. Aciu uz straipnsi, stai man buvo labai geras pakartoninis pabendravimas. O man regis daugeliui ir, duok Dieve, pakankamai Lietuvaiciu, uztenkamai protingos atsiskirti kas yra kas — tik kartais tai uztrunka per ilgai. Sekmes tau.
Žoles pjauti nemoku, bet galiu atvažiuoti prieš stovyklą padėti šieną sugrėbti 🙂
Taip atsiliepiu kaip dar viena amerikonka, vardu Vilma Mare, palaiminusi Krivio deka savo vaikus prigimtinio tikejimo apeigomis, Nemuno ir Neries santakoje. Pati Amerikoje tesdama mokslus, atradau savo prigimtines vertybes, ypac ta apdainuota zmogaus ir gamtos darna (isijautimas, stebejimas, kuris dabar ukio biodinamika vadinasi. O ta zole amerikonka gali gydomuju savybiu turet ir dar savo naturalu naikintoja).
Naujieji tvarumo principai turi mokytis is tu archetipiniu. Pasaulieciai, nepatyre ukininkai, siekia is manes, gyvos lietuvaites, etnologisku ziniu ir mitu, padedanciu ekologiskai gydyti musu zeme, kiemus, ezerus ir savo vartotojiskas sielas.
Tegyvuoja darna ir sventa gimtines zeme.
VilmaMare