I. Trinkūnienė. Amerikonkos (19)

Inija Trinkūnienė

Inija Trinkūnienė

Pats gražiausias metas – kupėjimas, žydėjimas, drėgmė, šiluma. Augalai tiesiog tarpsta. Dvarciškės (Romuvos kaimas) skendi žolėse. Pernai sugadinom net dvi žoliapjoves. Iki šiol nepataisytos. Bet yra vienintelė vietelė, kuriai nereikia žoliapjovės, bet reikia mano rankų. Tai daržiukas, mažas ir mielas: svogūnai, salotos, kalendra, morkytės, burokėliai, pupos ir kitokia gėrybė. Ten kariauju su amerikonkomis – piktžolėmis, niekad nesibaigiančiomis, neturinčiomis apibrėžtų augimo terminų (išskyrus šalnas), gerai įsišaknijančiomis ir, jei nors viena neišrauta pražysta, paskleidžiančiomis begalinius savo palikuonis. Kaip man sakė moterys (kurios jau ilsisi Dvarciškių kapinaitėse), jų anksčiau nebuvo. Atkeliavo jos tarpukariu ar pokariu drauge su atvežtinėmis sėklomis. Ir įsitvirtino. Išstūmė kitas įprastas piktžoles – balandas, žliūges, varpučius. Liko tik jos. Ir man reikia su jomis kovoti. Kaip? Ar kiekvieną nuodyti roundap‘u? Per mažos ir per smulkios – nepavyks. Ar vietoj jų puoselėti lietuviškąsias? Vieną balandą palikau neišrautą – veislei.

Visiška globalizacija mano darželyje. Negaliu sakyt, kad ir mano visos daržovės grynai lietuviškos. Yra ir atvežtinių. Prieš porą metų pradėjau auginti gražgarstes – jų tikrai niekas anksčiau neaugino. Tai globalizacijos gėris ir aš jį priimu nekritikuodama, ir mano šeima jas mėgsta.

Per du pusdienius išravėjau daržiuką. Palieku savaitei. O piktžolių vėl rasiu atvažiavusi. Ir vėl ravėsiu. Darže paprasta ir aišku – žinau, „kas yra kas“. Ką reikia ravėti ir ką palikti augti ir vešėti.

O kaip mūsų kultūros daržas? „Amerikonkos“ veši ir televizijoje, ir kultūros projektuose, ir pan. Visai neseniai manęs paprašė, kad padarytume jungtuvių apeigos repeticiją. Iš pradžių nesupratau, kas tai yra. O pasirodo, kad tie, kurie žiūri muilo operas, yra matę, kad Amerikoje repetuojamos ne tik jungtuvės, bet ir visos vestuvių dalys – puota, sveikinimai ir panašiai.

Atsisakiau repetuoti. Pasipriešinau vienai kultūrinei „amerikonkai“. Bet jų daug, jos skverbiasi ir slenka, ir dygsta. Kaip atskirti, kas yra tik kultūros įrankiai, kuriais mes galime naudotis, o kas – turinys, kuris keičia mūsų mąstymą? Kaip atskirti savuosius kultūros daigus nuo svetimų, atvežtinių, netinkamų ir grobuoniškų? Čia sunkiau nei mano darželyje. Nes mane mamytė mokė atskirti piktžoles ir gerus augalus. O kas mokė Lietuvos jaunimą atskirti pelus nuo grūdų, pagaliau, žinoti savosios kultūros privalumus ir ją vertinti?

Pažįstu dar vieną „amerikonką“. Ji ne piktžolė, o mergina, vardu Gabriela, gimusi ir užaugusi Amerikoje, o į Lietuvą atvažiavusi dabar, sulaukusi pilnametystės. Jai papasakojau apie savo daržines „amerikonkas“. „Taigi aš irgi „amerikonka“, sako ji. Tačiau ji kitokia. Puikiai kalba lietuviškai, moka kelis šimtus liaudies dainų ir ketina studijuoti ir gyventi Lietuvoje. Tėveliai lietuviai, dėl sovietinio režimo persekiojimų emigravę į JAV, išaugino dukrą, mylinčią Lietuvą, atpažįstančią lietuviškąsias vertybes. Atvažiavusi į Lietuvą ji susirado Romuvą ir „Kūlgrindą“, įsijungė į aktyvią lietuvybės skleidimo veiklą.

Neseniai darėme apeigą ant Karmazinų alkakalnio – pagal senuosius lietuvių papročius prie aukuro ugnies sutuokėme jaunuosius. Užgrojo dūdmaišis. Visada kas nors paklausia: kodėl škotiška muzika? Koks turi būt mąstymas ir auklėjimas, kad Labanoro dūda būtų suvokiama kaip sava, lietuviška ir tautinė? Tie žmonės (daugiausia jauni) auklėti lietuviškose mokyklose, bet nežino, kad lietuviai turėjo ir tebeturi dūdmaišį. Per dvidešimt nepriklausomybės metų nuolatos priešintasi etninės kultūros įtraukimui į mokymo programą mokykloje. Priešinosi savi globalistai, sodindami ir puoselėdami svetimus produktus. Iki šiol ir senoji mūsų religija yra antrarūšė – „netradicinė“. Tradicinės yra judėjai, musulmonai, stačiatikiai pravoslavai ir kiti globalistai.

Kada kitataučiai, išgirdę giedant sutartines jas atpažins kaip lietuvišką muziką? Jie išgirs ir atpažins tada, kai jas mokės padainuoti bent trys susitikę lietuviai. O taip bus, kai mokykloje vaikai pirmiausia išgirs lietuvišką folklorą, po to – visą kitą. Nes visa kita jie gauna nuo vaikystės (norėjau sakyt su motinos pienu, bet iš tiesų – su internetu). Su motinos pienu liaudies dainas gavo mano vaikai ir mano draugų vaikai. Bet tokių vis dar mažuma.

Kategorijos: Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *