G. Songaila. Lenkija ir Lietuva – psichologiniai kompleksai ar visaverčiai santykiai? (20)

Gintaras Songaila, lrs.lt nuotr.

Gintaras Songaila, lrs.lt nuotr.

Po Europos Teisingumo teismo spendimo, kuriame atmestos pretenzijos Lietuvai dėl jos piliečių vardų ir pavardžių rašymo valstybine kalba, dar aktualesnis tapo didesnio pasitikėjimo tarp Lietuvos ir Lenkijos atkūrimo klausimas. Tuo labiau, kad artėja 2014m., kai baigiasi Lietuvos ir Lenkijos sutarties galiojimo ir automatiško pratęsimo laikas.

Prieš mėnesį Lenkijos dienraštyje „Rzeczpospolita“ buvo spausdintas Lietuvos Respublikos Seimo nario Gintaro Songailos straipsnis, skirtas tikro dialogo tarp Lenkijos ir Lietuvos ieškojimui. Šis straipsnis turėjo nemažą atgarsį Lenkijos viešojoje erdvėje ir jos politikų sluoksniuose (pozityvus Lietuvai Lenkijos premjero D.Tusko pareiškimas, J.Kačynskio kritika, įvardinant šio straipsnio autorių, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministro atsakymas Lenkijos politikams dėl Lenko kortos bei kt., ir pagaliau, baigėsi Lenkijos Respublikos Senato maršalkos Bogdano Borusievičiaus prakalba apie “geras žinias” iš Lietuvos).

Nepaisant naujausių įvykių, o galbūt kaip tik dėl jų, autoriaus nuomone, šio straipsnio mintys liko aktualios. Kadangi Lietuvos viešojoje erdvėje šis straipsnis dar nebuvo pristatytas, pateikiame jį čia, be kai kurių nereikšmingų patrumpinimų, lyginant su lenkiškuoju straipsnio tekstu.

Jau ilgesnį laiką kai kurie Lenkijos politikai ir dalis žiniasklaidos kala Lietuvą prie gėdos stulpo. Kryptingai painiojami faktai, platinami įvairūs požiūriai be žinojimo, kaip yra iš tiesų, o emocionalia retorika siekiama pateikti Lietuvą kaip necivilizuotą kraštą, nežinantį garbės, persmelktą antilenkiškumo ir persekiojančią bet kokius lenkų tautinės mažumos lenkiškosios tapatybės pasireiškimus Lietuvoje.

Lietuva pateikiama, kaip kraštas, negerbiantis Europos teisės normų. Kryžiaus karą prieš taip įsivaizduojamą ir suprantamą Lietuvą vykdo Lenkijos Respublikos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis (Radoslaw Sikorski), o kadangi jo emisarai kuria prieš Lietuvą ne tik propagandinius sumanymus, tai kyla klausimas apie tikrą tokios veiklos tikslą bei metodus.

Tikiu lenkiškuoju inteligentiškumu bei atvirumu kitos pusės argumentams ir noriu bent vienu kitu motyvu prisidėti prie geresnio sudėtingų abipusių santykių suvokimo. Pateikiu savo asmeninį požiūrį kaip tautinės pakraipos Lietuvos politikas ir pilietis. Kadangi dalies lenkiškos spaudos esu apibūdinamas kaip „lenkiškumo priešas“, tai gal verta apie mano „priešiškus“ ketinimus perskaityti iš pirminio šaltinio.

Gyvybinių jėgų disproporcija

Suvokiu mūsų santykių sudėtingumą, kylantį iš istorinės praeities. Lenkijos istorikai, politikai, kultūros institucijos piešia mūsų ryšius iki Abiejų Tautų Respublikos smukimo labai idealistiškai. Prisirišama tik prie to, kas Respublikoje buvo gero ir pamokančio. Mūsų santykių įsivaizdavimo romantinės vizijos ir literatūriniai perteikimai, taip giliai įsišakniję lenkiškoje kultūroje, šiandien tiems santykiams tikriausiai atneša daugiau žalos nei naudos. Tiesa, verta paminėti, kad jau Juzefas Ignacijus Kraševskis, kritikuodamas Liublino unijos idealizavimą Lenkijoje, buvo Lietuvos pusėje. Užtat Henrikas Senkievičius lenkiškoje sąmonėje sėkmingai mitologizavo ir paskleidė neteisingą Lietuvos vaizdinį.

Tačiau būtų kur kas naudingiau, jei Lenkijoje būtų geriau suprasta Lietuvos tautos transformacija iš riboto elitinio valdančiojo sluoksnio (politinės tautos) į šiuolaikinę (pilietinę) tautą.

Tai, kad mūsų lietuviškasis atgimimas pasuko ypatinga vaga, nulėmė pati jo prigimtis. Savo valstybei kurti pasirinkome (žvelgiant iš istorinės perspektyvos) etnolingvistinį pamatą, tačiau ne vien tik jį. O lietuviškojo valstybingumo priešininkai mėgsta pabrėžti vien tik šį aspektą. Betgi šiuo požiūriu mes nebuvome originalūs, greičiau tipiški. Valstybės kūrimas ant tautinio kalbinio pamato ir kartu ant galingos tautos tęstinumo idėjos sudarė būtent tą ypatybę, kurią lenkai energingai neigė, o lietuviai tuo stipriau jos laikėsi.

Esu įsitikinęs, kad kritiškos nuostatos Lietuvos atgimimo „istorinio-etnolingvistinio“ modelio atžvilgiu nebuvo tas pagrindinis dalykas, dėl ko Lenkija atsisuko prieš savo buvusį sąjungininką. „Lietuviškosios etnolingvistikos“ atmetimas lenkų-lietuvių konflikte – tai tik dūmų uždanga, slėpusi Lenkijos dominavimo projektus teritorijoje tarp Vokietijos ir Rusijos. Taigi dominavimo siekimas, o ne susitarimas dėl saugumo reikalų ir bendradarbiavimo buvusios Respublikos teritorijoje sąlygų tapo nesantaikos šaltiniu. Lietuviai neatsisakė bendradarbiauti, tačiau kėlė savo sąlygas. Lietuvos ketinimų ir sumetimų turinį Lenkija aiškinosi taip, kaip jai buvo naudinga, o gyvybinių jėgų disproporcija sudarė sąlygas menkinti naują, Lenkiją erzinantį kaimyną. Lenkų ir lietuvių ginčą dar labiau paaštrino ta lenkakalbių ir lenkiškųjų Lietuvos kraštiečių dalis, kuri pasirinko Lenkiją.

Dabar galime tik kurti prielaidas, kuo būtų tapusi Lenkijos inkorporuota Lietuva, jei atsižvelgtume į jau paminėtą abiejų tautų vitalinės energijos skirtumą. Valstybių suvienijimo forma (unija, federacija ir pan.) šiuo atžvilgiu turėtų antraeilę reikšmę. Viena aišku: santykių nustatymas lenkų sąlygomis būtų reiškęs lietuviškojo veiksnio sunaikinimą. Susitarti su Lietuva (esminiu Vilniaus klausimu) Lenkijai buvo įmanomas dalykas, tačiau tai žeidė jos didžiavalstybines ambicijas bei lenkiškoje sąmonėje įsišaknijusį paternalistinį požiūrį į Lietuvą nuo Abiejų Tautų Respublikos laikų. Iš tikro ne Vilniaus lenkiškumas buvo problema, bet pasitikėjimo stoka buvusiu partneriu, kuris ir Respublikos laikais nebuvo lengvas partneris.

Emociniai pasirinkimai

Pilsudskio planuose buvo pernelyg daug rifų, kad juos įgyvendinus Europoje būtų sukurti saugumo santykiai. Versalio taikoje slypėjo naujo konflikto užuomazgos. Mūsų geresni santykiai, žinoma, būtų kiek sutrukdę Vokietijos ir Rusijos broliavimąsi, tačiau jie mūsų nebūtų veiksmingai apsaugoję, taip kaip ir Lenkijos neapsaugojo sąjunga su Prancūzija ir Didžiąja Britanija.

Manau, kad gera valia ir didžiadvasiškumas sudaro patį pirminį žmoniškosios energijos, santykių su kitais žmonėmis pagrindą. Tai yra sveikoji kiekvienos asmenybės bei tautos dalis. Nemažai tikrojo žmogiškojo atsivėrimo ir bendradarbiavimo pavyzdžių galima atrasti ir lietuvių bei lenkų tautų santykių istorijoje. Jų atrandame ir bendrose kovose su Kryžiuočių ordinu ir Abiejų Tautų Respublikos tarpsnyje, ir vėliau. Kaip antai, atsiminkime antrojo pasaulinio karo pradžią, kai Lietuva priglaudė beveik 15 000 Lenkijos karių, policininkų, civilių tarnautojų. Nemanau, kad Lietuvos humanitarinė pagalba, nelaimei ištikus, ir masinės atjautos Lenkijai proveržis tuometinėje Lietuvos visuomenėje galėjo būti susiję su kokios nors politinės naudos laukimu.

Tačiau lenkus pykdė tuometiniai mūsų reikalavimai dėl kalbos reikalų ir lojalumo valstybei. Pažvelkime tiesai į akis: abi pusės taikė pasirinkimo pagal kalbą ir pilietinį lojalumą principą. Lietuva skiepijo savo įstatymus Vilniaus krašte, o lenkai tą aktyviai boikotavo. Net ir po daugelio metų šio proceso vaizdavimas lenkų literatūroje, įskaitant ir mokslinę, yra vis dar emocionalaus pobūdžio.

Lietuviai, netekę valstybingumo ir neturėdami Vyriausybės emigracijoje, kokią turėjo Lenkija, ir praėjus pirmai sovietinio teroro bangai, vokiečių įžengimą pasitiko vyraujančiomis palankiomis nuotaikomis. Iš mūsų vidinio lietuvių ir lenkų konflikto Lietuvoje laimėjo Vokietija. Ar galėjo būti kitaip? Aišku ne, nes atsitiko būtent taip.

Po karo mes savo likimo nebesprendėme, pasipriešinimo sąjūdis abiejose Nemuno pusėse buvo sunaikintas, tačiau būtent iš šios pasipriešinimo srovės ir iš mūsų išeivijoje puoselėjamos Nepriklausomybės vizijos išaugo nepriklausomo mąstymo ir veikimo daigai. Eidami į laisvę nebuvome visiškai palikti patys sau. Vakarų demokratijos, Ježis Giedroicas (Jerzy Giedroyc) ir „Solidarumas“ plevėsavo ant lietuviškų laisvės vėliavų. Prisiminkime ir moralinę bei materialinę Lenkijos paramą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui, o ypač – po 1991m. sausio 13d. įvykių. Galbūt tai leidžia tikėtis naujos, žymiai aukštesnės bendravimo tarp mūsų tautų kokybės? Pakalbėkime apie tai tiesiau.

Mažumų gerovės klausimas

Aš manau, kad pagrindinės komplikuotų Lenkijos ir Lietuvos santykių priežastys slypi ne tik dabartyje. Lietuvos istorijos ir geografijos mokymasis valstybine kalba lenkų tautinės mažumos mokyklose (po 20 metų trukusios lengvatinės valstybinės kalbos egzamino tvarkos) nesudaro jokio tikro pagrindo lenkų ir lietuvių priešiškumui.

Tai kodėl ši problema lenkiškajam vartotojui pateikiama „pagražintais“ šūkiais apie „lenkiškojo švietimo naikinimą“ Lietuvoje? Ar 20 metų trukusios lenkams nepalankios padėties, kai lenkiškose mokyklose jie negalėjo gerai išmokti valstybinės kalbos, panaikinimas – tai švietimo „pabloginimas ir naikinimas“ lenkų tautinei mažumai, kuri nori lygiaverčiai dalyvauti darbo rinkoje ir lietuviškos kultūros pasaulyje? O gal tai yra valstybės pareiga savo piliečiams, kurie priklauso tautinėms mažumoms?

Ar teisinga buvo brukti Lenko kortą Lietuvoje be tinkamų tokiam sumanymui konsultacijų? Ir tai tuo pat metu, kai Lietuva leido Lenkijai atidaryti vienintelę aukštąją mokyklą užsienyje, turinčią tarnauti lenkų intelektualinių jėgų sustiprinimui? Betgi tai buvo ir yra atviras savo tautiečių lojalumo Lietuvos valstybei, kurios piliečiai jie yra, pažeidimo aktas!

Kas dėl Lietuvos piliečių asmenvardžių rašymo, buvau ir esu už protingą sprendimą, atsižvelgiantį į Lietuvos kultūros aplinką ir jos tvarumo poreikius. Iki tam tikro laipsnio aš suprantu Lenkijos pusės politikus, kuriems mūsų vadovai šiuo klausimu dalino pažadus, nepagrįstus nei teisine prasme, nei, kiek aš tai suprantu, esama tvarka mūsų valstybėje. Asmenvardžių rašybos įstatymas, atitinkantis vieną iš Europoje priimtinų variantų, šiuo metu yra svarstomas Lietuvos parlamente, tačiau jis juk neliečia Lenkijos piliečių, o yra taikomas nelietuvių tautybės Lietuvos piliečiams. Todėl laukčiau požiūrio, labiau atsižvelgiančio į šio reikalo esmę, o ne kokio nors politikavimo, kadangi reikėtų atkreipti dėmesį ir į šio klausimo visumą bei reikšmę Lietuvos geostrateginei padėčiai.

Lietuva teisingai skaito Lenkijos ir Lietuvos sutartį dėl geros kaimynystės. Gaila, kad ji yra nežinoma kai kuriems publicistams, rašantiems Lenkijoje apie lenkų-lietuvių santykius, o tuo labiau – Lenkijos Respublikos ambasadoriui Vilniuje, kurio oficialūs pareiškimai šiuo klausimu tiesiog šokiruoja.

Atskleiskime kompleksus

Taigi, manau, kad tono ir turinio pasikeitimas Lenkijos viešojoje informacijoje yra neatsitiktinis dalykas. Dirbtinai kurstomo ir nuolat eskaluojamo „lenkų skriaudimo Lietuvoje“ fone Lenkijos politinė klasė priėjo įsivaizduojamą „lietuvių tvirtovę“, kurią ir vėl iš naujo reikia „paimti“.

Akivaizdu, kad susiduriame su skirtingu savo istorinio paveldo supratimu. Daug neaiškumų slypi tame, ką vadinti „savo pačių“ politine istorija. Tiesa, abiejų pusių problema skirtinga. Lenkijos pusė pirmiausia susidūrė ir tebesusiduria su problema, kurią galima būtų įvardinti taip: „kaip atskirti nuo savęs“; o Lietuvos pusė – „kaip priimti sau”.

Atrodo, kad viskas, kas susiję su Lietuvos istorija beveik nuo jos krikšto iki prieškarinių Lenkijos ir Lietuvos Respublikų susikūrimo, yra Lenkijos istorijos dalis, ir ji lenkų savivokoje turi savo “lenkišką” vaizdą. Tačiau to paties laikotarpio istorija yra ir Lietuvos istorija. Ji lietuvių sąmonėje taip pat turi tam tikrą, skirtingą „nelenkišką“ vaizdą. Nederėtų ginčytis su tuo, kad abi tautos turi teisę ar net pareigą remtis savąja ir savosios kultūros istorijos samprata. Mano manymu, 1994 metais sudaryta Lenkijos ir Lietuvos sutartis šią problemą taip ir sprendė – jau pačioje įžangoje paliko abiems šalims teisę savaip interpretuoti istoriją. Reikėtų suprasti, kad ši formuluotė apėmė tiek abejų tautų sandraugos istoriją, tiek ir prieškarinio konflikto istorinius aiškinimus.

Aišku, gaji yra koncepcija, kad geriau pamiršti visą sudėtingų praeities santykių narpliojimą ir žiūrėti į priekį, kuriant naujus santykius šiandien (tai vadinama – „pamiršti kompleksus“). Aš ir pats iš dalies neatmesčiau tokio požiūrio ir netgi nevadinčiau jo vien tik pragmatiniu, kadangi jame slypi optimistinė nuostata pasitikėti natūraliai geranoriška santykių dinamika, kuri gali savaime įveikti ir “suvirškinti” visas paveldėtas įtampas. Kitaip tariant, – atvesti prie „prašviesėjimo“ be gilesnio santykių aiškinimosi. Tokią koncepciją trumpai apibūdinti galima būtų tokiais teiginiais: „daugiau kalbėkime ne apie tai, kas mus skiria, bet apie tai, kas mus jungia“, „bendradarbiaukime ten, kur turime bendrus interesus, o kur interesai skiriasi – neprimeskime savųjų vieni kitiems“, „kalbėkime apie ekonominius santykius, bendrus energetikos ir kitus infrastruktūrinius projektus, suderintą politiką Europos Sąjungoje, bet ne apie kultūros ir švietimo politiką, tautines mažumas“ ir panašiai.

Deja, Lenkijos ir Lietuvos santykių atveju tokia koncepcija yra aiškiai nepakankama. Vien dėl to, kad lieka labai neaišku, ar iš viso įmanoma bent kiek suderinti, sutaikyti lenkiškąjį ir lietuviškąjį patriotizmą. Nepamirškime, kad abi tautos daug kuo panašios, tad patriotizmo aspektas joms abiems vienodai svarbus. Jei siekiame visaverčių santykių, paremtų nuoširdumu ar bent jau atvirumu, neturėdami tikslo palaužti ar palenkti kitą pusę, tai verta ir netgi būtina kalbėtis apie skaudžius, nemalonius dalykus.

Bėgimas nuo „kompleksų“ ar atsiribojimas nuo jų, deja, tėra tik psichologinė gynyba, uždaras, niekur nevedantis ratas. Prieš mėginant atsakyti į klausimą, ar nepateko Lenkijos ir Lietuvos santykiai kaip tik į tokį uždarą ratą, pasidžiaukime, kad abi šalys viena kitai dar rūpi, yra viena kitai dar įdomios ir svarbios… net jeigu pastaruoju metu šis interesas bendrauti ir bendradarbiauti apsiribojo vien tik į lietuvių kalbos gramatikos, asmenvardžių rašybos klausimais arba, kas stebėtina, nesutarimais dėl lenkų tautinės mažumos gyvenimo standartų pakėlimo Lietuvoje.

Lenkijos skola Lietuvai

Praeityje Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo įgiję epochinę reikšmę ir įtakojo geopolitines sąveikas Europoje. Lenkija ir Lietuva tuomet pasiekė didelių laimėjimų, ne tik kartu atsispirdamos prieš išorines agresijas, bet ir aukštosios kultūros srityje, papildydama viena kitą.

Žvelgiant iš Lietuvos taško, daug lietuvių energijos, demografinių, teritorinių ir kitų resursų buvo atiduota Abiejų Tautų respublikai, – ne tik jos valstybinei politikai, bet ir lenkakalbei kultūrai. Dabartinė Lenkija, sugėrusi šį paveldą ir pretenduojanti į didžiąją Europos valstybę, daug kuo už tai turėtų būti dėkinga lietuviams, istorinei Lietuvai.

Tačiau iš Lenkijos pusės žvelgiant, ji jaučiasi skolinga tarsi tik „nuosaviems“, Lenkijos istoriją kūrusiems lietuviams bei „nuosavai“ Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, betgi nieko, net moraliai esą neskolinga dabartiniams lietuviams, kurie XIX a. pabaigoje įvykdė „filologinę“, lietuvių kalba paremtą „tautos rekonstrukciją“. Taigi, Lenkija santykiuose su „glotologinių kompleksų“ apimta LDK dalimi atrodo jaučiasi patogiai ir nėra apsunkinta jokiomis istorinėmis skolomis ar įsipareigojimais dabarčiai.

Trumpai tariant, dabartinė Lenkija nepripažįsta ar neįsisąmonina dabartinės Lietuvos istorinio tęstinumo, ir netgi nesusitaiko su jos nacionaliniu atgimimu… Suprantama, Lenkijoje esama įvairių požiūrių ir šis pastebėjimas galioja tik tai daliai Lenkijos „isteblišmento“, kuris linkęs tęsti prieškarines politines tradicijas. Pažymėtina, kad prieškarinės motyvacijos bei požiūriai (jei norite, neišspręsti kompleksai) tebėra gyvi ir aktualūs Lietuvoje. Aš ir pats esu beveik klasikinis požiūrio, tęsiančio prieškarines tradicijas, atstovas.

Beje, Lietuvoje taip pat yra griežtai skirtingų požiūrių, tarp jų ir „modernistinių“, siūlančių vos ne atsiprašyti amžinatilsį Pilsudskio, kad jis tuomet jėga atplėšė Vilnių nuo Lietuvos, užmiršti prievartinį lenkinimą, lietuviško švietimo panaikinimą, kai buvo uždaryta šimtai lietuviškų mokyklų ir kt. Tiesa, šie veikėjai paprastai pretenduoja į pigų populiarumą Lenkijoje. Pasirinkdama tokius partnerius bendravimui su Lietuva, Lenkija gali ir nepastebėti, kad iš tikrųjų bendrauja su savo pačios atvaizdu veidrodyje. Tas pat pasakytina ir apie vadinamus TV Polonia atstovybės Lietuvoje reportažus, kurie iš tikro nėra vaizdas iš Lietuvos, bet tik pačios Lenkijos sau kuriama iliuzija, kad viskas, apie ką kalbama, esą vyksta Lietuvoje.

Kaip ten bebūtų, kažin ar verta Lenkijai tikėtis, kad Lietuva savo nacionalinio atgimimo istoriją ir moderniosios kultūros tradicijas išmes į šiukšlyną kaip negyvą daiktą. Tiesa, turime Liublino unijos pavyzdį, kai Lietuvos elitas palaipsniui perėmė lenkakalbę kultūrą, tačiau tai, kas buvo priimtina unijinei tradicijai, šiandieninei Lietuvai yra tik istorinė pamoka. Apsimesti, kad yra kitaip, tai reiškia vesti Lietuvos ir Lenkijos santykius į aklavietę, į veidmainišką paviršutiniškumą – be tikro pasitikėjimo ir nuoširdumo.

Paslėpta lietuvybės vertė

Tačiau šiandien, kai jau nebėra nei Pilsudskio, nei Smetonos, kai laikinoji „Kauno Lietuva“ vis dėlto jau tapo amžinąja „Vilniaus Lietuva“, kai labai pasikeitė ir pati Lenkija (ne vien teritoriniu-geografiniu aspektu), kai ir geopolitinis kontekstas jau visai kitas (abi šalys priklauso NATO ir ES), yra pagrindas ieškoti kelio į naują darną. Einant šiuo keliu, galimas tiek pesimistinis (minimalus), tiek ir optimistinis (maksimalus) scenarijus.

Minimalistinis scenarijus būtų – mėginti kurti bendrą erdvę, kurioje sutilptų ir lygiateisiškai sugyventų abu, nors ir skirtingi, požiūriai.Tai būtų žingsnis pirmyn nuo aukščiau minėtos dvišalės 1994 m. sutarties, kurioje šalys pripažino viena kitai teisę laikytis skirtingų istorijos koncepcijų (kiekviena – savo pačios erdvėje?). Vis dėlto, stabilaus pariteto būsena tarp konfliktiškų požiūrių, pateiktų iš abiejų pusių, ir jų sugyvenimas pagal lygių galimybių principą kažin ar įmanomi. O tai neigiamai atsilieptų visų pirma Lietuvos pusei (tuo pačiu nebūtų sukurta ir nauja santykių kokybė).

Ar „paritetas“ reiškia „lygia apimtimi“ ar „proporcingai“? Kaip atrodytų „lenkiškumo“ Lietuvoje simetrija „lietuviškumui“ Lenkijoje? Ar tai iš viso protinga nuostata?

Kaip antai nesena Lenkijos iniciatyva pateikti savąją istorijos versiją lenkakalbėse Lietuvos mokyklose buvo nekorektiška (tai pripažino ir Lenkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje) ne tik dėl to, kad ji buvo vienašališka, ir ne tik dėl to, kad šios istorijos versijos „misionieriai“ iš Lenkijos Tautinės atminties instituto nepateikė mokykloms, kuriose mokoma lietuviškai… Juk Lietuva kažin ar galėtų pateikti savąją istorijos versiją visai Lenkijai? Taigi tikrasis paritetas tarp šalių, jei jos išlieka nesutaikomuose poliuose, kažin ar įmanomas jau vien dėl abiejų šalių potencialo asimetrijos (skirtingos fizinės „svorio kategorijos“, skirtingos tautinės mažumos proporcijos lyginant su dauguma, ir kt.). Apie sunkų „pariteto“ principo taikymą galima spręsti ir iš to, kaip neproporcingai daug šiandien Lietuva investuoja į lenkų tautinės mažumos švietimą.

Lenkijos ir Lietuvos santykiuose aš būčiau už maksimalistinį scenarijų: už pastangas suderinti ar geriau išsiaiškinti gilumines nuostatas, kad jos nebebūtų konfliktiškos ir nebeturėtų jokio grėsmės potencialo, kuris paprastai slypi abiejų pusių mėginime primesti savo nesutaikomą požiūrį kitai pusei. Atsakomybė dėl tokių derybų paprastai gula ant stipresniojo pečių. Kitaip esame pasmerkti likti ten, kur šiandien ir esame, kai viena pusė girdi tik save, o kita paslaugiai linksi galva.

Šiais laikais erdvės išvengti nemalonių santykių yra žymiai daugiau, nei viduramžiais. Lietuva turi patogią alternatyvą labiau atsisukti į šiaurę, į Skandinavijos šalis, bendrai Vakarus. O ir jos „strateginiai partneriai“ naujų technologijų amžiuose gali būti pasirenkami, nepaisant geografinio nuotolio. Lenkijai taip pat gali būti žymiai įdomiau daugiau dėmesio skirti „didžiosioms Europos valstybėms“, europinio ar net pasaulinio masto uždaviniams, nei pasilikti istorinės atminties geopolitiname lauke.

Tiesa, Lenkijai Lietuva nėra ir nebus eilinis partneris. Ir ne tik dėl to, kad dėl istorinių bei geografinių priežasčių ji yra patogus ar netgi natūralus objektas Lenkijos kultūrinei, ekonominei įtakai. O galbūt labiau dėl to, kad Lietuva, kaip koks mitologinis dvergas (t.y. nykštukas skandinaviškoje mitologijoje), gali būti labai galingu dvasiniu subjektu pačios Lenkijos atžvilgiu. Ypač jei jis šiandien prisikeltų kaip milžinas iš Lenkijos istorijos…

Jei ji, Lenkija, prakalbintų nebyliąją, tarsi šešėlinę, lietuviškąją savo istorijos pusę ir taip prisimintų, kad joje slypi ne tik Abiejų tautų istorija, ne tik viena pagrindinių šiandieninės Lenkijos ištakų, jos jėgos ir tradicijos bei moderniosios lenkiškosios tapatybės šaltiniai, bet ir atsivėrimas žymiai gilesniam tautų prigimties pažinimui. Tokioje perspektyvoje Lenkija pasidalintų su Lietuva ne tik didžiąja savo istorinio-genealoginio mito bei kultūros istorijos dalimi, bet imtų giliau suvokti ir pačio lenkiškumo baltiškąjį pagrindą. Ilgai laukiamas atsiprašymas už Pilsudskio laikais įvykdytą ir devyniolika metų trukusią Vilniaus aneksiją iš Lenkijos pusės jau būtų pirmasis ženklas, kad Lenkija priima šią atvirumo sąlygą.

Kadangi abiejų šalių politinis elitas nerodo valios sugrįžti prie šių giluminių klausimų (prie abipusių santykių pagilinimo), tai abiejų pusių visuomenės bei kultūros veikėjams, manau reikėtų imtis aktyvesnės tautų diplomatijos – visuomeninių, kultūrinių, mokslinių dvišalio bendradarbiavimo iniciatyvų, mažinančių nepasitikėjimą. O jeigu tokių viešųjų derybų ir bendradarbiavimo procesui dar nepribrendome, tai pasirinkime naują „įvykusių faktų“ politiką.

Lietuvos pusė turėtų aktyviau versti į lietuvių kalbą ir įsisąmoninti abiejų tautų kultūros paveldą, tartum aprengdama pusnuogį lietuviškąjį kultūros istorijos „kauką“, kantriai lindėjusį namų aplinkoje, nors pro jį bėgo ir keitėsi gyvenančiųjų kartos, praūžė įvykiai kaip laikinos drabužių mados. Lenkijos pusei aktualu būtų giliau patyrinėti ir įsisąmoninti baltiškąjį savo kultūros ir netgi savo etnogenezės dėmenį. Brisdama šiuo „baltofiliniu“ keliu gilyn, Lenkija savo pačios istorijoje anapus išorinių drabužių atpažintų kitos pusės gyvybę (ne tik dvikalbės, ar pamiršusios savo kalbą bajorijos istoriniuose darbuose, bet ir nepertraukiamoje lietuvių valstybinėje tradicijoje).

Lecho Kačynskio gatvė

Lenkams vertėtų daugiau pasigilinti į Lietuvoje vykstantį akultūracijos procesą, kuris kai kuriuose Lenkijos politiniuose sluoksniuose kritikuojamas labai trumparegiškai ir yra vertinamas neadekvačiai. Tikriausiai dėl to, kad į šį procesą lenkai priprato žiūrėti tik viena kryptimi.

Taigi einant minėtu didesnio susipratimo keliu, nereikėtų pamiršti ir šiuolaikinės Lenkijos bei Lietuvos kultūros. Antai Vilniuje tikriausiai atsiras Lecho Kačinskio (Lech Kaczynski) gatvė, parašyta lietuviškai, lietuviškomis raidėmis. Jei taip atsitiktų, tai būtų tiesiog kaimyninės šalies kultūros faktų akultūracija lietuviškoje aplinkoje. Ar iš tikrųjų, kaip teigė Lenkijos ambasadorius, lietuviškas amžinatilsį prezidento vardo ir pavardės užrašas Vilniuje būtų koks tai velionio pažeminimas? Priešingai, toks simbolinis aktas lietuviškoje savivokoje išreikštų didžiulę pagarbą velioniui, reikštų šio istorinio asmens įrašymą į Lietuvos kultūrą (panašiai George’as Washingtonas buvo įamžintas Varšuvoje, pavadinus vieną jos gatvių „ul. Jerzego Waszyngtona“).

O štai Seinuose galėtų atsirasti ilgai laukiama vyskupo Antano Baranausko gatvė. Tai nebūtų politika, paremta apskaičiuoto „pariteto“ principu. Tai būtų tiesiog geros valios ženklas. Lietuvių poezijos klasiko Antano Baranausko vardu pavadinta gatvė būtų naujas Lenkijos kultūros įvykis. Ar turėtų toks užrašas Seinuose būti lietuviškas vien dėl to, kad tokiu užrašu pagerbtas asmuo buvo lietuvis? O ar šis pavadinimas, parašytas lenkiškai, kaip nors įskaudintų lietuvius, gyvenančius Lenkijoje? Kaip tik ne. Lenkiškas užrašas, pagerbiantis Antaną Baranauską, turėtų didžiulį užtaisą giluminiam Lenkijos ir Lietuvos susitaikymui.

Esu autorius Lietuvos Respublikos Seime registruoto nutarimo projekto, skirto sąlygoms dėl tikro istorinio susitaikymo tarp Lenkijos ir Lietuvos sudaryti. Projekte siūloma Lenkijos ir Lietuvos parlamentinei asamblėjai parengti dvišalį dokumentą dėl Lenkijos ir Lietuvos istorijos vertinimų, kiek tai susiję visų pirma su 1994m. sutartyje neišspręstais klausimais. Be kita ko, siektume išsiaiškinti ir tai, kas iš tikro yra europietiški standartai ir kas yra mūsų suvereni teisė, taikoma savo piliečiams.

Kviečiame Lenkijos skaitytojus diskusijoms, kurios būtų skirtos abipusiam supratimui, be pykčio putų ant ūsų.

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Naujienos, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .

20 komentarų

  1. suomis:

    Kaip suprantu ir šis straipsis buvo cenzuruotas(apkarpytas). Jeigu taip, tai apie kokią lenkų kultūrą galime kalbėti(“deriovnia” įsivaizduoja, esą elitas).

  2. vytas:

    _Antai Vilniuje tikriausiai atsiras Lecho Kačinskio (Lech Kaczynski) gatvė, parašyta lietuviškai, lietuviškomis raidėmis. Jei taip atsitiktų, tai būtų tiesiog kaimyninės šalies kultūros faktų akultūracija lietuviškoje aplinkoje. Ar iš tikrųjų, kaip teigė Lenkijos ambasadorius, lietuviškas amžinatilsį prezidento vardo ir pavardės užrašas Vilniuje būtų koks tai velionio pažeminimas? Priešingai, toks simbolinis aktas lietuviškoje savivokoje išreikštų didžiulę pagarbą velioniui, reikštų šio istorinio asmens įrašymą į Lietuvos kultūrą (panašiai George’as Washingtonas buvo įamžintas Varšuvoje, pavadinus vieną jos gatvių “ul. Jerzego Waszyngtona“)._

    Lenkijai pats laikas pripažinti Lietuvos Respublikos sienas ir įsisamoninti, kad Lietuvos teritorijoje užrašai turi būti Lietuvos valstybine kalba o ne kažkokios kitos valstybės kalba. Lenkija, kaip didesnė valstybė privalo globoti mažesnį kaimyną, skatinti Lietuvą puoselėti ir saugoti savo lietuviškumą. Tik tada ji bus laikoma patikima kaimyne. Priversti Lenkiją taip galvoti ir elgtis turime mes lietuviai, beprotiškai užsispyrę neleisdamii lenkams pasilikti niekšais.

  3. vytas:

    Dabar galime tik kurti prielaidas, kuo būtų tapusi Lenkijos inkorporuota Lietuva, jei atsižvelgtume į jau paminėtą abiejų tautų vitalinės energijos skirtumą. Valstybių suvienijimo forma (unija, federacija ir pan.) šiuo atžvilgiu turėtų antraeilę reikšmę. Viena aišku: santykių nustatymas lenkų sąlygomis būtų reiškęs lietuviškojo veiksnio sunaikinimą. Susitarti su Lietuva (esminiu Vilniaus klausimu) Lenkijai buvo įmanomas dalykas, tačiau tai žeidė jos didžiavalstybines ambicijas bei lenkiškoje sąmonėje įsišaknijusį paternalistinį požiūrį į Lietuvą nuo Abiejų Tautų Respublikos laikų. Iš tikro ne Vilniaus lenkiškumas buvo problema, bet pasitikėjimo stoka buvusiu partneriu, kuris ir Respublikos laikais nebuvo lengvas partneris.

    Songaila rašo: “Iš tikro ne Vilniaus lenkiškumas buvo problema, bet pasitikėjimo stoka buvusiu partneriu, kuris ir Respublikos laikais nebuvo lengvas partneris.”

    Iš tikro tada Lenkijai problema buvo “ne pasitikėjimo stoka buvusiu partneriu”, o per mažas agresijos mastas, siekiant sunaikinti Lietuvą. Siekdama sunaikinti Lietuvą, Lenkija visiškai nekėlė sau pasitikėjimo Lietuva klausimo.

  4. lyvis:

    Lenkų skverbimasi į Lietuvą tai aišku aiškiausiai krikščionybės okupacinis plėtimasis į Lietuvos pagoniškas žemes. Patys lenkai kaip ir be šaknų, tarp jų ištirpo mozūrai, jotvingiai ir kt, nes visą tai sunivėliavo Kristaus mokslas. Krikščionybė kaip ir komunistai su savo ideologijomis tik ir tenaikino mažesnes tautas. lyvis

  5. Nadomas:

    Lenkija ,kaip didesnė valstybė privalo globoti mazesnį kaimyną… Tuojau priglobos Šalčininkus,Pabradę,Eišiškes ir t.t.Gerai, kad tai rašo Vytas o ne Vytautas. G.SONGAILOS straipsnis puikus. Premjiere Kubiliau atsiprašyk G.Songailos ir kviesk atgalios į partiją.

  6. Šaunus rašinys. Gilios įžvalgos. Ačiū Gintarai.

  7. vytas:

    Taigi dominavimo siekimas, o ne susitarimas dėl saugumo reikalų ir bendradarbiavimo buvusios Respublikos teritorijoje sąlygų tapo nesantaikos šaltiniu. Lietuviai neatsisakė bendradarbiauti, tačiau kėlė savo sąlygas. Lietuvos ketinimų ir sumetimų turinį Lenkija aiškinosi taip, kaip jai buvo naudinga, o gyvybinių jėgų disproporcija sudarė sąlygas menkinti naują, Lenkiją erzinantį kaimyną. Lenkų ir lietuvių ginčą dar labiau paaštrino ta lenkakalbių ir lenkiškųjų Lietuvos kraštiečių dalis, kuri pasirinko Lenkiją.

    Songaila rašo: “naują, Lenkiją erzinantį kaimyną”

    Ne naują, o seną, kažkaip nepasidavusį sulenkinimui, kaimyną.

  8. vytas:

    Pilsudskio planuose buvo pernelyg daug rifų, kad juos įgyvendinus Europoje būtų sukurti saugumo santykiai. Versalio taikoje slypėjo naujo konflikto užuomazgos.

    Pilsudskis nesugebėjo suprasti, kad po I Pasauliinio karo besikuriančias tautiškas valstybes Ukrainą, Baltarusiją, Lietuvą, Latviją, Estiją, Suomiją reikia saugoti puoselėti ir globoti jų tautiškumus ir tos valstybės būtų galvą guldžiusios už savo ir Lenkijos laisvę. Pilsudskis iš esmės liko liko politiniu neužauga, savo agresija netaip ir daug pasiekęs.

  9. vytas:

    abi pusės taikė pasirinkimo pagal kalbą ir pilietinį lojalumą principą

    Iš tikro Lietuva tęsdama LDK tradiciją toleravo kitataučius, jei tik jie buvo Lietuvos patriotai. Tuo tarpu Lenkija Laikėsi Rusijos principo: kad lojalus pilietis tik nutautintas pilietis ir žiauria prievarta polonizavo nelenkus.

  10. vytas:

    Eidami į laisvę nebuvome visiškai palikti patys sau. Vakarų demokratijos, Ježis Giedroicas (Jerzy Giedroyc) ir „Solidarumas“ plevėsavo ant lietuviškų laisvės vėliavų. Prisiminkime ir moralinę bei materialinę Lenkijos paramą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui, o ypač – po 1991m. sausio 13d. įvykių. Galbūt tai leidžia tikėtis naujos, žymiai aukštesnės bendravimo tarp mūsų tautų kokybės? Pakalbėkime apie tai tiesiau.

    Kalbant apie Lenkijos paramą atkuriant nepriklausomybę reikia turėti omenyje, Lenkija puikiai suprato, jei ji būtų padėjusi Rusijai atskirti Nuo Lietuvos Vilniaus kraštą, jis būtų atitekęs Rusijai o ne Lenkijai. Jei Lenkijai pavyktų atskirti Vilniaus kraštą nuo Lietuvos dabar, jis atitektų Lenkijai.

  11. vytas:

    Aš manau, kad pagrindinės komplikuotų Lenkijos ir Lietuvos santykių priežastys slypi ne tik dabartyje. Lietuvos istorijos ir geografijos mokymasis valstybine kalba lenkų tautinės mažumos mokyklose (po 20 metų trukusios lengvatinės valstybinės kalbos egzamino tvarkos) nesudaro jokio tikro pagrindo lenkų ir lietuvių priešiškumui.

    Lenkija veikia vedina kitokio tikslo. Jos veiksmai nukreipti siekiant separatizuoti t.y. atskirti nuo Lietuvos Vilniaus kraštą. Dabartiniu metu tai sunkiai pasiekiamas tikslas. Kylantis Lietuvos priešinimasis ko gero neleis atskirti Vilniaus krašto nuo Lietuvos tik dar labiau supriešins Lenkiją su Lietuva. Lenkija tai supranta, bet vistiek eikvoja savo resursus ir tarptautinį prestižą atkakliai šokdama pagal Rusijos norus, rodydama pasauliui, kad dabar Lenkija yra Rusijos politikos marionetė. Tai Lietuva aiškiai turi įvardinti tarptautiniu lygiu.

  12. vytas:

    _Ar teisinga buvo brukti Lenko kortą Lietuvoje be tinkamų tokiam sumanymui konsultacijų? Ir tai tuo pat metu, kai Lietuva leido Lenkijai atidaryti vienintelę aukštąją mokyklą užsienyje, turinčią tarnauti lenkų intelektualinių jėgų sustiprinimui? Betgi tai buvo ir yra atviras savo tautiečių lojalumo Lietuvos valstybei, kurios piliečiai jie yra, pažeidimo aktas!_

    Lenkiškos aukštosios mokyklos atidarymas Lietuvoje tarnauja lenkakalbių Lietuvos piliečių atitolinimui nuo Lietuvos. Gal šios aukštosios mokyklos atidarymas ir nejėgs nulemti Vilnijos atskyrimo nuo Lietuvos, bet kad “nusiurbs” dalį Lietuvos piliečių į Lenkiją tai tikrai.

  13. vytas:

    Akivaizdu, kad susiduriame su skirtingu savo istorinio paveldo supratimu. Daug neaiškumų slypi tame, ką vadinti “savo pačių” politine istorija. Tiesa, abiejų pusių problema skirtinga. Lenkijos pusė pirmiausia susidūrė ir tebesusiduria su problema, kurią galima būtų įvardinti taip: „kaip atskirti nuo savęs”; o Lietuvos pusė – „kaip priimti sau”.

    Lietuva su Lenkijos pripažintomis jos sienomis yra suvereni valstybė. Lenkijai jau nebereikia galvoti „kaip atskirti kažką nuo savęs”. Lenkijai žymiai sumažėtų moralinių problemų, jei ji pripažintų 1920 m. Vilniaus krašto okupaciją.

  14. Gintaras Songaila:

    Labai geros Vyto pastabos, tik kai kurios jo mintys yra ir tekste, kaip antai, dėl Pilsudskio įvykdytos rytų Lietuvos (ne “Vilniaus krašto”)okupacijos, – kad Lenkija tai turi pripažinti, pasakyta aiškiai. Vytas turėtų atsižvelgti, kad šis straipsnis buvo skirtas, visų pirma, Lenkijos audirorijai. Ypač man patiko Vyto mintis, kad Lenkija net nekėlė klausimo dėl pasitikėjimo Lietuva, nes Lenkijos akyse Lietuva net ir nebuvo lygiateisis, lygiavertis partneris. Straispnyje pasakyta, kad būtent Lenkija buvo ir yra sunkus partneris. Tačiau Vytas, atrodo, suprato kitaip. Matyt, iš tiesų ta vieta neaiškiai pasakyta. Pripažįstu, straipsnis netobulas, bet jo tikslas buvo paskatinti tikrą Lietuvos ir Lenkijos dialogą. Įdomu, kad šį beužsimezgantį dialogą nutraukė būtent Lietuvos pusė (Kubilius ir jo priežiūros komitetas)

  15. Autoriui.
    Labai malonu, kad diskutuojate su komentatoriais, nes komentatoriai – liaudies balsas.
    Juos reikėtų ginti, o ne pulti, kaip tai daro įvairiausių kosmopolitinių (= Lietuvos priešų) pastumdoma teisėsauga už išsakytas nuomones, dėl kurių JAV teismai pasisako taip: kad ir kiek aštrus būtų pasisakymas, šalia jo prieštaraujantis visada turi galimybę įdėti savą nuomonę (žinoma, jei tų nuomonių, kaip, kad dažnai pasitaiko Lietuvos internetinėje žiniasklaidoje, necenzūruotų, komentatorius blokuodami, jų komentarus trindami ir pan., ko pasekoje komentatoriui nuomonės išsakyti pilnai neleidžia, o už atsitiktinai palikusį išsireiškimą, o gal net specialiai agentais dirbančių interneto reguliuotojų redakcijose kur tai įkištą taip, kad komentatorius jo net negali niekaip patikslinti, komentatorių baudžia, nors, jei jam būtų buvę leista visiškai išsakyti savo nuomonę, tai jo nuomonė būtų buvusi gal kitokia, nei, kad iš to vieno kriminalizuoto komentaro; būtų gerai, kad kas tai iš rimtų seimo narių pradėtų spręsti šią problemą ta linkme, kad sulyginti lietuvių komentatorių teises su amerikiečių, nes tai ir būtų tikroji demokratija – liaudies balsas būtų išklausomas, o ne slopinamas).
    Dėl Lietuvos ir Lenkijos santykių.
    Siekis, kad būtų derinamas lygis teisių “lietuvių” Lenkijoje ir “lenkų” Lietuvoje yra kenksmingas Lietuvai, nes “lietuvių” Lenkijoje tėra tik mikroskopinė dalelė, palyginus su “lenkais” Lietuvoje. Todėl dera ne pagal tai mieruoti galimas leisti teises “tautinėms mažymoms”, o pagal didžiųjų valstybių ir daugumos valstybių praktiką. Pvz., JAV nėra jokių tautinių mokyklų, jokių tautinių partijų, nes ten valstybė siekia ruošti žmones sau, o ne kitoms valstybėms. Tas pats yra Rusijoje ir absoliučioje daugomoje pasaulio valstybių. Todėl tuo ir reikia vadovautis, o ne auginti gegužiukus.

  16. Arvydas:

    Tikro lietuvio komentarą galiu papildyti tik vakarykščiu maištu / streiku / kai užrašai taip gražiai užrašyti lietuvių kalba, o su žurnalistais , streikuotojai kalba svetima kalba / ne valstybine / gal suvienodinti visus egzaminus , kad išmoktų Lietuvos lenkai bent lietuviškai.

  17. suomis:

    O aš manau, kad Lenkiją reikia pastumti dar didesniam Rusijos glėbin. Kuo labiau Rusija prisitrauks lenkus, tuo mažiau jį dėmesio skirs mums. Rusija nebe ta, kuri galėjo praryti Lenkiją ir jei ji pradėtų gromulioti Lenkiją, tai iššauktų didenę konfrontaciją tarp jų. O tai būtų mums į naudą.

  18. savas:

    Puikiai parašyta,bet,kad ir labai stengčiausi,niekaip nenoriu tikėt lenko geranoriškumu.Jie per skaudžiai pažeminę LIETUVĄ,kuri juos gynė,net savęs negailėdama,beveik susinaikindama.Iš to išplaukia-atleist-galiu,(tik apsimetęs,kad atleidžiu),bet tik tiek,užmiršt-NIEKADA”.Yra viskam ribos,asmeniškai aš lenkais,rusais(turiu omenyje “maskoliais”-azijatais,nes tikrų rusų praktiškai nelikę) nusivylęs.Su jais galima bendraut,bet “į žvalgybą eit,niekada”.
    Atsivėrus ES,man atrodo reikia daugiau bendraut su Skandinavija,Vokietija,Latvija,Estija,gal net Čekija,vėliau gal ateis laikas su Ukraina,ar Gudija.Gal tada,sakau gal,išgaruos šių dviejų valstybių imperinis mąstymas.
    TAIGI-ŠIRDŽIAI NEĮSAKYSI.

  19. Autonomija:

    DĖL GRĖSMĖS LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBEI, TERITORINIAM VIENTISUMUI.
    Priesaiką Lietuvai pamynusių LLRA, avantiūristų tomaševskių valdoma kultūros ministerija parengė “Tautinių mažumų” įstatymą (turi būti „Tautinių bendrijų ir mažumų įstatymas“) – iš esmės dalies Lietuvos teritorijos praradimo de facto įstatymą, nes pagal tarptautinę teisę Lietuvos lenkai turi išorinę valstybę Lenkiją,40 milijonų, todėl negali turėti „tautinės mažumos” statusą.
    A.Brazauskas 1994 balandžio 26 d. abejingai pasirašė „bendradarbiavimo“ Sutartį su Lenkija, kurioje neatsakingai įvardinta nesanti Lietuvoje „lenkų tautinė mažuma” . Ši Sutartis prieštarauja 1995 vasario 1 d. Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų Konvencijai, kurios 21 straipsnis apibrėžia tautinės mažumos statuso suteikimo ribas : ,,Jokia šios pagrindų Konvencijos nuostata neturi būti aiškinama kaip suteikianti teisę dalyvauti veikloje ar atlikti veiksmus, kurie prieštarautų pagrindiniams tarptautinės teisės principams ir ypač valstybių suvereniteto lygybės ,teritorinio vientisumo ir politinės nepriklausomybės principams”. Lietuvos lenkų tautinė grupė (bendrija ,bendruomenė) turi išorinę valstybę Lenkiją,40 milijonų gyventojų, todėl negali turėti „tautinės mažumos” statusą, nes tai prieštarautų pagrindiniams tarptautinės teisės principams, grėstų Lietuvos nepriklausomybei, teritoriniam vientisumui ir politinei nepriklausomybei. Priesaikos laužytojai LLRA, avantiūristai tomaševskiai tarnauja išorinėms valstybėms – klastingai, neteisėtai, prisidengiant „tautinės mažumos“ statusu, kuriama lenkų „autonomija“. Dėl nusikalstamos veikos prieš Lietuvos valstybę, būtina nedelsiant nutraukti šią veiklą, asmenų grupei iš LLRA, prisidengusiai „tautinių mažumu įstatymo kūrimu“ kelti baudžiamąsias bylas. Lietuvoje yra dvi tautinės mažumos – karaimų ir totorių. Romai gali pretenduoti į tautinės mažumos statusą.
    Tautinių bendrijų ir mažumų įstatymą negali rengti priesaiką Lietuvai pamynusi, išorinės valstybės įtakojama, „autonomijos“ kūrėja LLRA.
    Pagarbiai Arvydas Damijonaitis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: