Šiandien, gegužės 19 d., Seimas plenariniame posėdyje paminėjo pasieniečio Gintaro Žagunio žūties 20-ąsias metines.
Kviesdama pagerbti pasieniečio atminimą tylos minute Seimo Pirmininkė Irena Degutienė priminė, kad prieš 20 metų savo tarnybos vietoje, Krakūnų poste, Šalčininkų rajone, žuvo pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos pareigūnas, Šalčininkų užkardos Dieveniškių patrulinės tarnybos baro pamainos viršininkas, pasienietis Gintaras Žagunis.
„1990–1991 m. beginkliai Lietuvos pareigūnai, pasieniečiai, muitininkai, akis į akį susidurdavo su sovietų smurtu, žeminimu bei deginimais ar kitaip kankinamais pasienio kontrolės postais. 1991 m. gegužės 19 d. naktį buvo pralietas kraujas. Iš Baltarusijos atvažiavę ginkluoti sovietinio režimo pakalikai nutraukė pirmojo atkurtos Lietuvos pareigūno pasieniečio G.Žagunio gyvybę. Lietuva į smurtą neatsakė smurtu, ji pasirinko nesmurtinį kelią ir pasauliui priminė, kad ateitį reikia grįsti ne jėgos kultu, ir neapykantos dvasia, o aukščiausiomis žmonijos vertybėmis“, – minėjime kalbėjo Seimo vadovė.
Minėjime, kuriame taip pat dalyvavo pasieniečio G.Žagunio artimieji, kalbą sakė Seimo narys, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Saulius Pečeliūnas.
Nepriklausomybės Akto signataro S.Pečeliūno kalba:
„Mielieji kolegos, štai ir vėl turim progą prisiliesti prie naujausios Lietuvos istorijos. Tik dvidešimt metų, atrodo taip neseniai, turėtume viską prisiminti, viską žinoti, ir tuo vadovautis savo kasdienybėje. Bet taip jau atsitinka, kad dažnai žiūrime į ateitį nekreipdami dėmesio į praeitį, toks jau mūsų tautos likimas, kad visais laikais už laisvę mokėdavome krauju, tokia ir mūsų naujausia istorija. Ir kaip minėjo Seimo Pirmininkė, pirmasis pareigūnas tą pareigą Lietuvai atliko. Retas turbūt šiandien žino šito žmogaus likimą ir istoriją. Galima padėkoti istorikui Voveriui, kuris išleido nedidelę knygelę ir galima apie tai paskaityti, tiražas nėra didelis, bet norint galima rasti. Šiek tiek tų įvykių priminė Seimo Pirmininkė. Aš paminėsiu kitus.
G.Žagunis atgimimo metais parodė, ką reiškia žmogaus vidinis apsisprendimas. Po visų „bananų balių“ jis apsisprendė nebetarnauti sovietinei milicijai, pagal savo įsitikinimus jis nebegalėjo ten būti. Šiandien daug kas spręstų kitaip, turbūt. Atsisakė tarnybos, liko be darbo, nes tokia tarnyba buvo nesuderinama su jo kaip Lietuvos Respublikos piliečio nuostatom. Atkūrus valstybę, ilgai nedvejojo, iš karto pasirinko kur eis ir ką darys. Žinodamas iš anksto, kuo tai gali grėsti. Istorija parodė, kad taip ir buvo. Prie viso to noriu pridėti ne tik pilietinį apsisprendimą, bet ir politinį jo apsisprendimą. Šiandien daug kas užmiršta mūsų partinio gyvenimo pradžią, kai kurie žurnalistai mėgina iš to net šaipytis. Drįstu priminti, demokratų partijoje buvo tokie žmonės kaip G. Žagunis ir jų buvo daug ir ne vienas aukojo savo gyvybę ir prie televizijos bokšto, ir Kaune, ir mūsų pasienyje. Taigi norėčiau, kad mes į mūsų istoriją žiūrėtume plačiau ir atsakingiau. Ir kai norime iš ko nors pasijuokti, pirma, žinokime, iš ko juokiamės, ir ar tas juokas netaps nusikaltimu ir prieš save, ir prieš savo giminę, ir prieš savo valstybę.
G.Žagunis nedvejodamas stojo ginti valstybės, ne veltui Pirmininkė sakė, tai pirmasis žuvęs Lietuvos pareigūnas. Prieš tai aukojosi tik Lietuvos piliečiai. Žuvęs pareigūnas kartu liudijo pasauliui, kad Lietuva yra, Lietuva yra kaip valstybė, ji turi savo pareigūnus, pasienio pareigūnus, turi valstybės struktūrą, turi savo piliečius, turi savo teritoriją, kurią saugo ir gina. Prireikė reguliariai 4 įvykių, kruvinų įvykių, kol pasaulis susivokė, kad toliau delsti negalima. Taigi G.Žagunio pasiaukojimas ir jo gyvenimas nebuvo bevertis, nebuvo bereikšmis. Jis prisidėjo prie to, kad šiandien mes visi ir čia šitoje salėje tautos atstovai, ir už jos sienų, tie kurie mus rinko, galime drąsiai žiūrėti į ateitį, turėdami savo valstybę, spręsdami patys savo likimą. Ir neužmirškime, kad ta galimybė yra apšlakstyta mūsų piliečių ir pareigūnų krauju. Visada, ką nors darydami, atminkime tai ir neužmirškime savo didvyrių“.
