A. Tyla. Lietuva yra viena ir nedaloma (21)

Prof. Antanas Tyla

Prof. Antanas Tyla

„Valstiečių laikraščio“ priede „Tėviškės šviesa“ išspausdintame G.Šapokos straipsnyje (2011 01 26) keliama daug įdomių minčių, kaip sudrausti įžūlius lietuvybės niekintojus tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje, kaip neleisti svetimai valstybei kištis į mūsų valstybės švietimo reikalus. Panaši tema buvo nagrinėjama ir TV laidoje „Forumas“ (vedėjas V. Savukynas), kurioje dalyvavau ir aš.

„Valstiečių laikraščio“ skaitytojams noriu pateikti esmines išsakytas nuostatas dėl tariamų Lietuvos lenkų skriaudų. Tam įtakos turėjo ir „Forumo“ dalyvių Seimo nario Gintaro Songailos, žurnalisto Gintaro Visocko apmąstymai bei tikslios ir aiškios nuostatos, pareikštos VL vyriausiojo redaktoriaus Stasio Jokūbaičio politinėje apžvalgoje „Ar reikia valstybėje valstybės“ (VL 2011 02 26), kurioje pabrėžta: „Nė vienoje valstybėje, kad ir kokios būtų tautinės mažumos, niekas nekuria valstybės valstybėje.“ Teisingi žodžiai, apibūdinantys lenkų tautinės mažumos įnorius ir nesiliaujančius išpuolius prieš mūsų tautą.

Politikai peržengia ribas

Į klausimą reikia atsakyti aiškiai ir tiksliai: įsisiautėję vadinamieji lenkų politikai jau peržengia ribas ir patys nežino, ko nori. XX a. pradžioje okupavę pietryčių Lietuvą, ją nutautinę, dabar nori trukdyti Lietuvos pilietinei visuomenei kurti nepriklausomą demokratinę Lietuvą. Reikia atsisakyti okupantų paliktų teritorinių terminų „Klaipėdos kraštas“, „Vilniaus kraštas“. Yra Lietuvos Respublika, Lietuvos valstybė, rajonai, miestai ir mūsų pačių sukurti Dzūkijos, Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos etnografi niai regionai. Baikime su tais „kraštais“, baikime kalbėti apie kažkokias jų ypatybes.

Mes nereiškiame teritorinių pretenzijų Lenkijai. O kai kurie šios valstybės politikai ir jų talkininkai Lietuvoje to aiškiai siekia. Ir tai daro nedoriausiais metodais, kišdamiesi į valstybės vidaus gyvenimą, šmeiždami tarptautiniu mastu, meluodami, kaip kažkada veikė bolševikai, destabilizuodami pilietinę visuomenę, kurdami separatistinį anklavą, kuris būtų netolerantiškas Lietuvos valstybei. Tai ryškiai pastebima po buvusio prezidento pradėtos ne europietiškos lenkų kortos akcijos ir Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio pareiškimo, vertinant 1920 m. Lenkijos klastingą invaziją į Lietuvą ir jos dalies su sostine okupavimą. Visa tai daroma nusisukus nuo 1994 m. pasirašytos draugystės sutarties. Tarsi jos nė nebūtų buvę.

Draugystės sutartis pamiršta

Lenkijos valstybė turėtų koreguoti savo kryptį santykiuose su Lietuva. Dalyvavau pasirašant Lietuvos ir Lenkijos draugystės sutartį. Buvau referentas, stebėjau visą tą procesą. Mes siūlėme sutarties preambulėje įrašyti, kad buvusi Lietuvos dalies okupacija 1920–1939 m. nebus pagrindas kokioms nors politinėms Lenkijos pretenzijoms Lietuvai. Lenkijos delegacija moja ranka: ką jūs čia kalbate, mes jokių tokių interesų neturime. Tačiau dėl šios pastabos tada taip ir nesusitarėme.

Kaip paskui pasakė Lenkijos delegacijos atstovas Mileris, suradome labai gerą formuluotę: Vilnius yra Lietuvos sostinė, Varšuva – Lenkijos. Tarsi mes kada nors būtume pretendavę į Varšuvą! Sutartyje yra labai geras sakinys: abi valstybės gerbs viena kitos suverenitetą ir valstybingumą.

Lietuvos istorikų kolaboravimas

Kai kam nepatinka mano tokios išvados. Skaudžiausia, kad atsiranda Lietuvos žurnalistų, politologų, istorikų ir kitų humanitarinių mokslų atstovų, želigovskinių kolaborantų ir Lenkijos pretenzijų apologetų. Kai kurie mūsų istorikai jau tarsi angažuoti Lenkijos istorikai.

Sakysite, istorija yra istorija, nei lietuviška, nei lenkiška. Tačiau kada populiarus istorikas ima aiškinti, kad Želigovskio agresija buvo pilietinis karas (sovietinės okupacijos metais panašiai buvo aiškinama Sovietų Rusijos invazija 1919 m.), darosi gūdu. Lenkijai labai nepatinka, kai jai primenami 1920-ieji. Stebėtina, bet Lietuvos istorikai ją bando neigti arba bent nutylėti.

VL ne kartą rašė, kad net kai kurie mokytojai neigia Lenkijos piktadarybę – Lietuvos dalies okupaciją. Neatsitiktinai Vilniaus ir Šalčininkų rajonų vaikai mokomi lenkiškosios istorijos versijos be Vilniaus okupacijos. Todėl ir siekiama, kad minėtuose rajonuose būtų kuo mažiau lietuviškų mokyklų. Ne be Lietuvos istorikų pagalbos perrašomos „istorinės Lietuvos klaidos“. Pavyzdžiui, negerai, kad nepriklausomybės aušroje konfl iktavome su lenkais, buvome tautiški egoistai, kad nesulenkėjome, kaip Juzefas Pilsudskis, kad, pasikliaudami Jonu Basanavičiumi, rėmėmės „baudžiavos kultūriniu paveldu“, o ne „istoriniais lietuviais“, kurie jau kalbėjo tik lenkiškai.

Tempia ant lenkiško kurpalio

Pasirodo, beveik viską darėme negerai, tad dabar istorikams, tokiems kaip A.Bumblauskas, Š.Liekis, E.Raila, reikia taisyti, perrašinėti, interpretuoti Lietuvos istoriją, kitaip sakant, užtempti ant lenkiško kurpalio. Kaip sako ponas E.Raila, reikia nebijoti atsitraukti ir šalinti kliūtis. Viena iš tokių kliūčių – negera Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri labai nepatogi Lietuvos lenkams ir Varšuvos politikams. Kas tiesa, tai tiesa. Ji trukdo dvigubai pilietybei, raidei „W“, gatvių užrašams dviem kalbomis, neleidžia skaldyti pilietinės visuomenės. Mūsų Konstitucija nepatogi buvusiems prezidentams ir premjerams. Medžioklėje ar šiaip prie brendžio taurės buvai dosnus, o ištesėti negali – Konstitucija neleidžia. Tenka visaip išsisukinėti, atidėlioti teisėtus ir aktualius sprendimus, juo labiau kad ir ponas J.Komaras ragina: nereikia skubėti su radikaliais sprendimais, dar nepribrendo nei viena, nei kita pusė.

Skubėti reikia, bet vėluoti neturime teisės, kai lietuviai kone prievarta mulkinami, visais galimais ir negalimais būdais.

Rajonuose – anarchijos apraiškos

Gatvių užrašai dviem kalbomis – vienas žingsnių, kaip dezintegruoti pilietinę visuomenę. Tie užrašai neteisėti, todėl yra anarchijos priemonė Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose. Už Lietuvos pinigus samdomi rajonų savivaldybių pareigūnai nenori gyventi remdamiesi Lietuvos įstatymais, jie nori remtis Varšuvos ir Maskvos doktrina. Kodėl dvigubi užrašai? Tai gal geriau keturgubi?

Bet kokie skaldymai Lietuvai nenaudingi. Prisiminkime ir lenkiškų pavardžių rašymą pasuose. Tuo klausimu buvo diskutuojama ir pasirašant minėtą Lietuvos ir Lenkijos sutartį: nutarta rašyti pavardes pagal fonetinį skambesį. Štai ir viskas. Ką reiškia reikalavimas lenkų pavardes rašyti lenkiškai? Tas raides skaitys visa Lietuva, o ji jų nemoka. Keisti abėcėlę ar palikti tokią, kokia yra? Ar Prezidentė, Ministras Pirmininkas gali nuspręsti? Tai tautos reikalas.

Mes neturime atsitraukti, kad ir kokius reikalavimus Lenkija ir jai pataikaujantys Lietuvos politologai, žurnalistai, istorikai keltų.

Turėkime kantrybės ir būkime stiprūs. Lenkija mus nuolat šmeižia, raidžių klausimą pavertė didžiausia problema, kelia triukšmą diplomatiniais kanalais Europos Sąjungoje, net perkėlė į JAV. Ar tai ne kultūrinio imperializmo apraiškos? Net į Sausio 13-osios renginius aukšti pareigūnai neatvyko. Lenkija visai Lietuvai bando primesti savo istorijos viziją, pateisinančią jos neeuropietišką elgseną. Lenkija nenori pripažinti lietuvių, kaip kūrybingų, gerbiančių valstybinį gyvenimą ir siekiančių bendrauti su visomis europietiškomis valstybėmis.

Teisingai „Forume“ sakė Seimo narys Gintaras Songaila: Lietuvos lenkai nėra kažkokia auksinė panelė, kuriai būtų sudaromos ypatingos sąlygos, taikomos išimtys. Mokyklų jie turi daugiau negu bet kur kitur pasaulyje. Lietuviai yra engiami rytų Lietuvoje, ne lenkai. Užtenka su tuo taikstytis. Lenkijos apiplėšta Lietuva turi suvokti, kad ji valstybė, o ne koks nors svetimos valstybės globos laukiantis politinis darinys. Atlaikėme sovietinę okupaciją, išlikome ir atsikėlėme. Nepaisydami visko turime išsaugoti šventus Lietuvos Konstitucijoje įrašytus pagrindinius principus. Ar ne, mieli mokytojai?

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *