A. Zolubas. Atoveiksmis į nutautinimą (8)

Algimantas Zolubas | asmeninė nuotr.

Algimantas Zolubas | asmeninė nuotr.

Menam laikus, kai sovietiniai ideologai Lietuvą ketino paversti teritorija be lietuvių. Sovietų Sąjungoje tautybė, išskyrus „vyresniojo brolio“ tautybę, buvo ignoruojama arba žeminama.

Taip daug tautybių ir jų kalbų išnyko, o imperijos sudėtyje esančios visos tautos buvo vadinamos „sovetskij narod“ (tarybinė liaudis).

Tačiau asmens dokumentuose priklausomybė nacijai (tautybė), tikėtina, buvo fiksuojama tik tam, kad matytųsi, jog esi „vyresnis brolis“ ar „mažesnis brolis“. Globalizmo – sąmokslo prieš žmoniją – siekis taip pat yra „ištirpdyti“ kosmopolitiniame katile visas tautas ir tautybes, kurios pagal vieno dirigento mostus vieną himną giedotų.

Demokratijos mechanizmas, kuris savyje jokių vertybių neturi (vertybės yra arba jų nėra visuomenėje, kuri tuo mechanizmu naudojasi), tėra tik aritmetine dauguma paremtas valdymo būdas. Ir šio mechanizmo akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra (!); tėra valstybė ir pilietybė.

Taigi, naudojantis šiuo mechanizmu, globalizmo apaštalai sėkmingai gali naikinti tautas, jų savastį, paveldą. Natūralu, kad esant veiksmui, randasi atoveiksmis, nes dėsnis veikia gamtoje ir visuomenėje. Tik, jei gamtoje atoveiksmis kiekybiškai lygiavertis veiksmui, visuomenės gyvenime atoveiksmis gali būti net didesnis už veiksmą.

Lietuva, ištrūkusi iš sovietinės vergijos, ištroškusi nepriklausomybės ir laisvės, demokratiją pasitiko kaip „šventąją karvę“, tarsi joje ir būtų įkūnyta nepriklausomybė ir laisvė. Iškart (gal beždžioniaujant Vakarams) iš asmens dokumentų dingo tautybė, įstojus į Europos Sąjungą, Lietuvos Trispalvė dingo net ant automobilių numerių, nekalbant apie šių vėliavų privalomą kėlimą valstybinių ar tautinių švenčių proga.

Tautos gimimas yra istorijos gelmių slėpinys. Žinoma tik tai, kad tauta gimsta žmonių istorinio likimo bendrystėje; juos vienija bendras istorinis likimas. Taigi, istorinio likimo bendrystė ir yra kiekvienos tautos esminis bruožas. Istorinio likimo bendrystę puoselėja ir saugo konservatizmas, jis ir yra tikras tautos dvasios sergėtojas. Konservatizmo reiškinys nesipriešina dabarties ir ateities kūrybai, pažangai, tačiau jis pripažįsta vienodas teises praeities kūrybai, tradicijoms, paveldui, pripažįsta ne tik esamų ir būsimų, bet ir buvusių kartų teisę gyventi tautoje, jis priešinasi užmarščiai pasiglemžiančio laiko tėkmei. Žmonijai nepavaldus laikas veržiasi atiduoti pirmenybę šiandienai ir rytojui, tačiau per konservatyvųjį pradą turime daug materialaus bei dvasinio paveldo dalykų, kurių paveikti laikas nepajėgus. Grožimės senovinėmis šventyklomis, buvusių civilizacijų išlikusiu paveldu, tautų, tautybių kalbų įvairove veikiausiai todėl, kad visa tai ženklina tarsi nevaldomo laiko antspaudas – konservatyviojo prado sankcija tolimesniam gyvenimui.

Lietuvių tautos kelias nužymėtas kovomis dėl išlikimo, dėl prarastos ar prarandamos laisvės, dėl teisės į tautos vertą būtį. Nuo seniausių laikų tautai ir jos valstybei iškylančių grėsmių akivaizdoje Lietuva sutelktai atitinkamu atoveiksmiu priešindavosi grobikams. Tačiau, būdama tarp Rytų ir Vakarų „ant vieškelio, ant kelio didžio“, patyrė teritorijos dalybas tarp grobikų, nešė okupantų uždėtą vergijos jungą. Praradusi valstybingumą, nesant vadovybės, tauta telkėsi į įvairius sambūrius, sąjūdžius sukilimams ar net partizaniniam karui. Konservatyviojo prado dėka ir dvasios galia vėl ir vėl rasdavosi galimybė išlikti, tautai vėl ištarti: „aš čia gyva“. Veiksmas pralaimėdavo, atoveiksmis laimėdavo.

Pastarosiomis dienomis nenutyla šaukšte vandens sukelta „audra“ dėl tautinių eitynių š. m. kovo 11 d.: intelektualais pasivadinę kosmopolitų pasekėjai ir net Valstybės veikėjai eitynes smerkia, dalyvius įvardija įžeidžiančiais žodžiais. Iškart, sutartinai, tarsi pagal dirigento lazdelę. Labai panašu, kad ta lazdelė tikrai yra vieno europarlamentaro rankose. O gal reikėtų bent susimąstyti, kodėl vyksta tokios eitynės; juk tai – atoveikis į nutautinimą, natūraliai kylantis tautinio atgimimo reiškinys. Susimąstykite, intelektualai ir Valstybės veikėjai! Gal, norint išvengti atoveiksmių, veiksmai turėtų būti kitokie?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .

8 komentarai

  1. vycka:

    eitynėse skanduojami šūkiai agresyvūs, o ne tautiniai, puolama ne paties patrotizmo ir tautiškumo idėja, o iškreiptas patriotizmas. Sulyginti ES su SSSR okupacija – aburdas. Iš ES fondų proteguojama lietuvių kultūrą, ginama religijų laisvė ir tt…

  2. RMG:

    Gerbiamas A. Zolubas teisingai rašo. Na, tikrai sunku būtų rasti ES remiamą projektą, kur būtų remiamas tautiškumas. Manyčiau, jog yra atvirkščiai – labai remiamos internacionalizmo ir kosmopolitinės kultūros programos. Imdamos pavyzdį, menką dėmesį lėšomis tautiškumo ugdymui skiria ir savivaldybės. Tikrai, valstybingumą ir pilietiškumą skatiname, o kur tautiškumas? Kai Katedroje Vasario 16-tosios aukojamose mišiose buvo giedamas himnas, tik keli jauni kunigai kartu su visais himną giedojo (ačiū jiems), o pats kardinolas tylėjo. Kodėl mano dvasinis vadovas širdimi nėra su Lietuva? Kalboje emigrantus ragino neužmiršti tikėjimo, tačiau nepaminėjo Lietuvos. Gaila…

  3. tikras lietuvis:

    Vycka,
    prašau nurodyti tuos “netikusius”, jūsų požiūriu, šūkius (galėsime padiskutuoti).
    Kol to nenurodote, tol jūsų kalbos yra ne kas kita kaip Lietuvos šmeižimas.

  4. tikras lietuvis:

    Autorius maišo tautos ir piliečių visumos, kuri ir yra vadinama nacija, sąvokas.
    TSRS, beje, lietuvius gerbė ir vertino – nereikėtų autoriui kurti to, ko nebuvo.
    Kas kita, kad tais laikais vis primindavo rusų tautos indėlį, pvz., laimint karą. Betgi tai buvo tiesa, todėl pykti nederėtų.

  5. Edvardas:

    Po Spalio revoliucijos trockininkai (bronšteinininkai), kurių didžioji dauguma buvo iš grynųjų žydų, panaikino tautybes ir pradėjo rusų bei kitų tautybių naikinimą. Tik po bronšteinininkų aptriuškinimo 1937-1938 metais, Stalinas atstatė tautybes. Perestrojką įvykdė bronšteinininkų palikuonys ir vėl pradėjo tautybių panaikinimą. Jie turi didelę įtaką Lietuvoje, JAV ir Europos Sąjungoje.
    Lietuvoje jie kartu su Lietuvos valdžia vykdo galutinį lietuvių tautos sunaikinimą. Jau virš pusės lietuvių išvaryta iš Lietuvos, t.y. 2,3 milijono ir mažiau 2 milijonų palikta Lietuvoje. Po 15 metų lietuvių tauta gali būti sunaikinta.
    Knygos „Labgeba“, Kaunas, 2008 — 256 pusl. ir knygos “Kaip likti Lietuvoje” 2011 – 40 pusl. autorius, labgebas, išradėjas, m. daktaras, doc., Satkevičius Edvardas, Kaunas, J.I. Kraševskio 6-1, t. 8-37-333116, 8-676-87293, satkevichius@yahoo.com; satkevichus@mail15.com.

  6. BN:

    Na gal nereikia, autoriau, skiesti apie tai, kaip konservatyvizmas gelbėjo nuo visų negandų, sekantys rinkimai tolokai, o konservatoriai- beviltiški.
    Ir šiaip čia daug sąmokslo teorijų prirašyta, tokių pusiau paranojiškų paistalų. Man tai kažkaip nerimtai atrodo.

  7. Inga Baranauskienė:

    Tai ir bėda, kad mūsų konservatoriai (bent vadovybė) yra ne konservatoriai ir ne krikdemai, o banaliausi liberalai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: