T. Baranauskas. Pilėnai: žygdarbis ir mįslė (15)

Pilėnų gynimas. Dail. Aleksandras Vitulskis, 1965 m.

Pilėnų gynimas. Dail. Aleksandras Vitulskis, 1965 m.

Pilėnų gynimas

Prieš 675 metus, 1336 m. vasario 25 d., kryžiuočiai sunaikino kunigaikščio Margirio ginamą Pilėnų pilį. Po ilgų kovų, priešui įsiveržus į pilį, jos gynėjai savo noru pasirinko mirtį, užuot pasidavę į vergiją. Šis dramatiškas epizodas tapo lietuvių kovų su kryžiuočiais simboliu.

1336 m. pradžioje kryžiuočiai sutelkė dideles jėgas. Į pagalbą atvyko Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Liudviko IV sūnus, Brandenburgo markgrafas Liudvikas, Namiuro (dabar – prancūziškosios Belgijos dalies, Valonijos, sostinė) ir Henebergo grafai, o taip pat talkininkai iš Prancūzijos ir Austrijos – iš viso, kartu su kryžiuočiais, susirinko apie 200 riterių, o paprastų karių, anot Prūsų ekspedicijos analų, būta 6000.

Visa ši kariuomenė patraukė į Pilėnų pilį Trapėnų žemėje. Dėl tikslios Pilėnų vietos iki šiol vyksta ginčai, bet po Alvydo Nikžentaičio tyrinėjimų faktiškai nebeabejojama, kad Trapėnų žemė buvo Žemaitijoje. Tiksli pilies vieta – iki šiol neįminta mįslė, viliojanti istorikus, kraštotyrininkus ir šiaip entuziastus. Bet pirmiausia pakalbėkime apie tai, kuo pagarsėjo ši pilis.

Vygando Marburgiečio teigimu, Pilėnus gynė daugiau kaip 4000 karių iš 4 žemių. Trumpoji Prūsijos eiliuotoji kronika vien žuvusiųjų nurodo virš 5000, ir priduria, kad tik nedaugeliui pavyko pabėgti. Žinoma, tie skaičiai, kaip įprasta viduramžių kronikose, padidinti.

Kryžiuočiams ir jų talkininkams apgulus pilį, užvirė atkakli kova. „Jie puolė pilį tol, kol apgulos įrenginiais pilis buvo paimta,“ – rašo Trumpoji Prūsijos eiliuotoji kronika. Bet plačiausiai puolimo eigą aprašė Vygandas Marburgietis, kurio vokiškai eilėmis parašyta kronika, deja, neišliko. Jos turinį žinome iš XV a. sutrumpinto lotyniško vertimo ir ją XVI a. plačiai panaudojusio Kasparo Šiuco (Schütz) kronikos. Pastarojoje Vygando pasakojimas apie Pilėnus pateiktas plačiau. Tik šio atpasakojimo dėka žinome ir pilies viršininko Margirio vardą. Kaip rašo Šiucas, kryžiuočiai Pilėnų pilį „šturmavo su visa jėga kelias dienas vieną po kitos. Lietuviai gynėsi vyriškai“. Tačiau „Ordino kariuomenė buvo ištroškusi grobio, todėl ji visas žmogiškąsias ir įmanomas jėgas sutelkė, kad užliptų ant tvirtovės [sienų]; savo ruožtu lietuviai buvo pasiryžę veikiau sulaukti paskutiniosios, negu atiduoti tvirtovę ir patekti į priešo rankas, ypač dėl religijos, kurios taip neapkentė, kad lengviau jiems buvo mirti“.

„Tokioje kovoje, – sakoma lotyniškame Vygando Marburgiečio kronikos vertime, – daugelis pagonių taip sužeisti iš ten išjojo, o Henebergo grafas ten pat gerai pasižymėjo toje pilyje.“ Lietuvių „karalius“ Margiris „stengėsi atkeršyti prūsams [kryžiuočiams], kurie ugnį, rąstus ir akmenis į pilį ir karalių svaidė“.

Tačiau karinis ir kiekybinis kryžiuočių pranašumas darė savo. Kaip rašo Šiucas, kai lietuviai pamatė, „kad negalės ilgai atsilaikyti ir kad jų įtvirtinimai bei užtvaros per nuolatinius ir nepaliaujamus puolimus yra pralaužtos ir keliose vietose beveik sugriautos, jie uždegė didelį laužą, sumetė ten visą turtą ir mantą, paskui išsmaugė moteris ir vaikus, sumetė juos į ugnį, po to ėmė žudyti vieni kitus“. „Ten, kaip pasakoja, – rašoma Vygando kronikos lotyniškame vertime, – viena sena pagonė su kirviu 100 iš jų nužudė, o paskui pati nusižudė“.

Kryžiuočiai jau veržėsi į pilį ir stebėjo šias Pilėnų tragedijos scenas, netgi bandė gelbėti besižudančius, nes karo belaisviai visada būdavo svarbi grobio dalis. Tačiau nei daug vergų, nei turtų šį kartą pelnyti jiems nepavyko.
Paskutiniame pilies įtvirtinime dar tebesigynė Margiris. Tenai, kaip rašo Šiucas, „taip pat dauguma buvo nukauti, ir mažai kas pasidavė į nelaisvę. Vyriausiasis vadas Margiris, kaip didelis stiprus milžinas, nežmoniškai gynėsi, ir nusirito dar daug galvų, kol jis panoro atsisakyti savosios.“

Kartu su Margiriu, rašoma lotyniškame Vygando kronikos vertime, buvo dar keletas karių, kurie dengė jį skydais. Kai jie jau nebegalėjo gintis, Margiris, nubėgo į „kažkokią slėptuvę“ (Šiucas rašo: „į tamsų rūsį arba olą“), „nudūrė savo žmoną ir įmetė į ugnį. Pagonys, tokios nelaimės pritrenkti, nulenkė savo sprandus, ir karalius visus nužudė“. Šiucas dar prideda: „Po to tuo pačiu ginklu jis pats dūrė sau į pilvą, kad iš ten išlindo žarnos, parkrito šalia žmonos ir išleido nelemtą dvasią. Tvirtovė buvo sudeginta, iki pamatų sugriauta ir sulyginta su žeme. Taigi Ordino kariai patraukė atgal į Prūsiją laimėję daugiau žaizdų nei grobio, išskyrus galvijus, kurių neprotingi žmonės gailėjosi labiau negu pačių savęs“.

Pilėnų gynėjai, laisvę branginę labiau už gyvenimą, ir tragiška jų kovos baigtis yra vienas dramatiškiausių lietuvių kovų su kryžiuočiais epizodų. Nuo seno šis Lietuvos istorijos siužetas traukė rašytojų ir istorikų dėmesį. Apie Pilėnų gynybą sukurtas ne vienas meno kūrinys. Lietuvos istorikai irgi plačiai nagrinėjo šį epizodą. „Didvyriškas Pilėnų gynimas – visos lietuvių tautos kovų su kryžiuočiais simbolis. Ir ne vien tik pilėniečių narsa jiems pelnė šlovę. Iki XIV šimtmečio 4 dešimtmečio tai antras toks didelis mūšis (po 1329 metų Vokiečių ordino žygio), kuriame dalyvavo tokia gausi kariuomenė. (…) 1336-ųjų įvykiai užbaigė dar XIII amžiaus gale prasidėjusio lietuvių karo su kryžiuočiais etapą, pradėdami naują“, – rašė A. Nikžentaitis.

Kur buvo Pilėnai?

Paminklas Pilėnų gynėjams Punios piliakalnio papėdėje (Alytaus raj.)

Paminklas Pilėnų gynėjams Punios piliakalnio papėdėje (Alytaus raj.)

Pilėnų vardas išliko istorijoje, bet ne žemėlapiuose. Po 1336-ųjų Pilėnų vardas rašytiniuose šaltiniuose nebesutinkamas. Pilis galėjo būti nebeatstatyta arba pakeisti pavadinimą. XVI a. kronikininkas Motiejus Stryjkovskis iškėlė versiją, kad Pilėnai esantys Punia – esą tai rodantis vardo panašumas, o neatitikimą galima paaiškinti vietovardžio iškraipymu (parašyta Pullen vietoj Punen). Per daugiau kaip 400 metų ši versija labai išpopuliarėjo, tapo tradicine. Dar ir šiandien ne visi jos nori atsisakyti, o nuvykę prie Punios piliakalnio, į kurį pateksime eidami Margirio gatve, rasime akmenyje iškaltą ir Maironio autoritetu patvirtintą tiesą:

Tai kapas Margio milžinų!
Nors amžių šešeta sukako,
Kaip jie – tik sauja pelenų!..
Tačiau daugiau už gyvus sako.

Ką gi – kažkada paleista hipotezė virto legenda, nors naujausi tyrinėjimai Pilėnų paieškas jau seniai perkėlė į Žemaitiją, ir grąžinti juos į Punią šiandien būtų naivu.

Pilėnų vietai nustatyti turime du pagrindinius orientyrus – tai Margirio asmuo, apie kurio veikimo sritį turime žinių ir iš 1329 m., kai jis gynė kryžiuočių puolamas Žemaitijos pilis, ir Trapėnų žemė, kurioje Pilėnai stovėjo. Abu šie orientyrai nedviprasmiškai rodo, kad Pilėnų pilis stovėjo Žemaitijoje, bet tai labai platus regionas, todėl nesiliauja ginčai dėl tikslesnės vietos.

1329 m. kryžiuočiai, vadovaujami jiems į pagalbą atvykusio Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio, užėmė net 5 žemaičių pilis. Pultų pilių sąrašą pateikia žymus viduramžių Prancūzijos kompozitorius ir poetas Gijomas de Mašo, pats dalyvavęs šiame žygyje. Visų pirma paminėjęs Medvėgalio pilies puolimą, apie kurį kalba ir kiti šaltiniai, poetas išvardijo ir kitas paimtas pilis: Xedeyctain (tai gali būti Šiauduva), Gedimino pilis (prie dabartinės Kvėdarnos), Gegužė (dabar – Gegužių piliakalnis, Šilalės raj.), Aukaimis (dabar – Batakiai). Šis išvardinimas iš esmės atitinka realų žygio maršrutą – pirmosios dvi pilys pultos pakeliui į Medvėgalį, kitos dvi – grįžtant atgal. Tik Xedeyctain ir Gedimino pilis, matyt, dėl rimo sukeistos vietomis. Gedimino pilis stovėjo tuometiniame Lietuvos pasienyje – ties Jūros aukštupiu, todėl ji turėjo būti puolama pirmoji.

Prienų piliakalnis (Šilalės raj.)

Prienų piliakalnis (Šilalės raj.)

Pirmą kartą su kunigaikščio Margirio organizuojamu pasipriešinimu kryžiuočiai susidūrė 1329 m. žygio metu. Apie Margirio veiksmus 1329 m. skaitome belgo Jono de Prezo kronikoje, kur aprašoma Margirio (Margalio) dvikova su Čekijos karaliumi Jonu Liuksemburgiečiu, po kurios Margiris pateko į nelaisvę ir buvo išpirktas. Dvikova vykusi prie pilies Galidaine, o pralaimėjimo atveju Margiris žadėjo nebekariauti su kryžiuočiais ir pasitraukti į Ycoine. Iš aprašymo matyti, kad Galidaine buvo pačiame Lietuvos pasienyje – ją puolė priešakinis kariuomenės būrys. Kai jį užpuolė lietuviai, vienas riteris bėgo į „Vokiečių ordino valdas“ ir iš ten grįžo jau su karaliumi bei pagrindinėmis jėgomis.

Alvydas Nikžentaitis pateikė gana neįtikėtiną šiame pasakojime minimų vietovardžių interpretaciją – neva Galidaine atitinkanti Gelindėnų piliakalnį (Plungės raj.), o Ycoine – Jūkainių kaimą kone kitame Žemaitijos gale (Raseinių raj.). Beje, būtent prie šių Jūkainių jis ir bandė surasti Pilėnų pilį. Tačiau čia nėra reikalo kurti pilių nebuvėlių, neva stovėjusių toli nuo 1329 m. žygio maršruto. Kaip sakyta, šis žygis prasidėjo Gedimino, o baigėsi Aukaimio pilies puolimu. Būtent su šiomis pilimis ir reikia sieti Jono de Prezo iškraipytai užrašytus vietovardžius Galidaine ir Ycoine.

Taigi, Kvėdarnos – Medvėgalio – Batakių trikampis apibrėžia Margirio veiklos sritį. Šis trikampis beveik sutampa su dabartiniu Šilalės rajonu, užgriebdamas ir dalį Tauragės rajono (Batakiai). Tad ir ieškodami Pilėnų, dėmesį turime sutelkti būtent į Šilalės rajoną.

Pilių piliakalnis prie Kaltinėnų (Šilalės raj.)

Pilių piliakalnis prie Kaltinėnų (Šilalės raj.)

Kitas orientyras yra Trapėnų žemė. Pagal šį orientyrą Pilėnų bandoma ieškoti labiau į rytus – Raseinių rajone. Su Trapėnų žeme susijusių vietovardžių pietų Žemaitijoje gausu, dar daugiau jų minima XIV–XVI a. šaltiniuose. A. Nikžentaitis Trapėnų žemę lokalizuoja paprasčiausiai apibrėždamas didžiausios šių vietovardžių koncentracijos regioną. Tačiau pagal žinomą toponimikos dėsnį, su žemių ar etnosų vardais susiję vietovardžiai telkiasi jų paribyje ar už ribų. Tad ir Trapėnų žemės reikėtų ieškoti ne Trapėnų vietovardžių paplitimo plote, o šalia jo. Kadangi Trapėnų žemė kryžiuočiams buvo menkai žinoma (minima tik vieną kartą), ji ieškotina labiau į šiaurę, taigi minėtoje Margirio veiklos zonoje.

Šilalės rajone jau pasiūlytos kelios Pilėnų vietos. Antai Petras Banys mėgėjiškai įrodinėjo, kad Pilėnai buvę Prienų piliakalnyje. Šį piliakalnį, kuris preliminariai datuojamas I tūkstantmečiu, P. Banys apibūdino, pridėdamas nemažai savo fantazijos: įžvelgė 2–3 terasas („trapus“) ir priešpilį Bičkinės kalne. Su tuo pačiu piliakalniu jis tapatino ir 1394 m. kryžiuočių kelių aprašyme minimą Traplaukį, kuris iš tiesų siejasi su Trepais prie Skaudvilės. Autoriui labai trukdė miglotas supratimas apie istorijos šaltinius, prie kurių jis priskyrė M. Valančiaus, S. Daukanto bei J. Basanavičiaus kūrybą, bet patį paieškų regioną jis vis dėlto pasirinko pakankamai realistiškai.

Stanislovas Kasparavičius priminė dar XIX a. Johano Foigto iškeltą mintį, kad Pilėnai buvę Bilionių piliakalnyje, ir pabandė ją naujai pagrįsti. Pagrindinis argumentas – pats vietovardis Bilionys, kurį esą galima tapatinti su Pilėnais („Bilionys vietinių žmonių kartais vadinami Pilionimis“), be to, čia žinomas didelis ir gerai įtvirtintas piliakalnis (aikštelė – 57×37 m), pasiekiamas, einant 1329 m. žygio metu išbandytu keliu. Šios versijos negalima visiškai atmesti, bet lingvistinis argumentas – silpnas: iš Pilionių dėsningai negali atsirasti Bilionys, bet nebūtų nieko keisto, jei žinantys apie piliakalnį žmonės dėl liaudiškos etimologijos bandytų koreguoti Bilionių pavadinimą į Pilionis.

Bilionių piliakalnis (Šilalės raj.)

Bilionių piliakalnis (Šilalės raj.)

Mano manymu Margirio veiklos regione, greta Medvėgalio, išsiskiria Pilių piliakalnis prie Kaltinėnų. Piliakalnis stačiais 20 m aukščio šlaitais, su didele apvalia aikštele (48×45 m) ir 13 m pločio dabar jau nuskleistu pylimu šiauriniame krašte, už kurio dar būta net 5 pylimų ir griovių (šiandien jie beveik išlyginti ir sudaro tarsi priešpilio aikštelę). Yra žinių, kad aikštelėje rasta pentinų, akmeninių sviedinių ir kitų radinių, bet piliakalnis labai apardytas ir plačiau netyrinėtas. Patys Kaltinėnai nuo XIV a. pabaigos žinomi kaip svarbus administracinis Žemaitijos centras šalia Medininkų, Kražių ir Viduklės. Visa tai, o kartu ir kaimo, kuriame stovi piliakalnis pavadinimas Pilės, legendinius Pilėnus leidžia susieti su šiuo  piliakalniu.

Žinoma, šiuo metu dar negalima atmesti ir kitų vėlyvųjų Šilalės krašto ir galbūt kiek platesnio regiono piliakalnių. Pilėnai sudegė kartu su gynėjais, todėl archeologiniai tyrinėjimai galėtų daug pasakyti tikrinant įvairias Pilėnų lokalizavimo versijas. Taigi ateityje dar gali paaiškėti naujų, mums dabar nežinomų aplinkybių, kurios padės įminti Pilėnų mįslę.

Bilionių piliakalnis. K.K.Šiaulytis, 2001, akvarelė, 29,7x42

Bilionių piliakalnis. K.K.Šiaulytis, 2001, akvarelė, 29,7×42

Medvėgalis. K.K.Šiaulytis, 2001, akvarelė, 29,7×42

Medvėgalis. K.K.Šiaulytis, 2001, akvarelė, 29,7×42

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *