Gilyn į Indiją (VI) (3)

Alkas.lt toliau skelbia Inijos ir Jono Trinkūnų pasakojimus iš Indijos, kurioje jie šiuo metu vieši.     

Šivos šventyka Čitore

Šivos šventyka Čitore

Sausio 17 diena. Čitorgar – indų Pilėnai          

17 dieną iš Džaipūro į Čitorgarą važiavome 5 valandas. Rūpėjo pamatyti garsiąją radžputų kovų vietą. Garsi jinai tuo, kad XIV amžiaus pradžioje radžputų pilį apsupo musulmonai, ir kada gynėjai pamatė, kad neatlaikys musulmonų veržimosi, atliko masinę savižudybę, panašią į žydų Mosado ir į lietuvių Pilėnų.              

Radžputai Čitoro pilį laikė savo rankose iki XVI amžiaus, o per tą laiką jie buvo kelis kartus musulmonų žiauriai puolami ir kelis kartus, nepajėgdami atsispirti, radžputai atliko masinę savižudybę-susideginimą, kuris net turi savo pavadinimą „Jauhar“.              

Artėdami prie Čitoro – taip indai sutrumpintai vadina Čitorgarą – tolumoje pamatėme didelį kalną, ištįsusį per kilometrą ar daugiau. Priartėję aukštai pamatėme pilies sienas ir bokštus, kurie tiktai iš dalies buvo išlikę sveiki.       

Vingiuotu keliu kilome į viršų praeidami pro daugybę vartų. Ir štai mes viršuje.         

Radžputų tvirtovė iš tolo

Radžputų tvirtovė iš tolo

Didingos radžputų pilies išliko tik fragmentai. Po radžputų karių žūties ir moterų susideginimo pilis dar kelis kartus buvo atstatoma, ir radžputai joje dar laikėsi. XV amžiuje radžputams pavyko įveikti musulmonus ir jie pastatė pergalės bokštą – trisdešimties metrų aukščio. Tai nuostabus indų architektūros kūrinys, turtingiausiai išpuoštas skulptūromis ir akmens bareljefais, vaizduojančiais Mahabharatos ir Ramajanos istorijas ir svarbiausius indų dievus.       

Radžputų garbės bokštas

Radžputų garbės bokštas

[Itin didelės raiškos bokšto atvaizdą rasite ČIA].   

Musulmonai dar kartą bandė palaužti radžputus ir tai jiems pavyko XIV amžiuje, bet jau tuomet musulmonų valdovas liepė visiškai sugriauti pilį – ir tai buvo įvykdyta. Po to ji jau nebeatsigavo. Apžiūrint radžputų bokštą, palydovai mums parodė apdaužytas skulptūras. Labiausiai musulmonai stengėsi nudaužyti veidus, tačiau viso didingo komplekso visiškai sunaikinti nepajėgė. Tokia islamo neapykanta vaizduojamąjam menui būdinga buvo ir krikščionims, kurie naikino antikines graikų skulptūras.              

Radžputų susideginimo vieta

Radžputų susideginimo vieta

Bendravome su vietiniais indais, kuriems papasakojome apie lietuvių Pilėnų kovą ir pasiaukojimą, panašų į Čitoro radžputų. Indai išreiškė savo pagarbą lietuvių kovotojams ir net pasakė, kad indai turėtų imti pavyzdį iš lietuvių.              

Aš jiems nepapasakojau tik vieno dalyko – kad atsirado toks lietuvių istorikas katalikas, kuris pasistengė apjuodinti Pilėnų atminimą, remdamasis priešiškais kryžiuočių šaltiniais. Kryžiuočių metraštininkas Pilėnų elgesį pavadino išsigandimu ir bailumu, o istorikas tiesiog pacitavo kryžiuočių versiją. Apskritai, katalikų ideologams nepriimtina pagoniškoji pasipriešinimo tradicija, pagal kurią pilies gynėjai nusprendė verčiau žūti, nei pasiduoti krikščionims.              

Panašią kai kurių katalikų nuostatą galima buvo pastebėti prieš porą metų, kuomet buvo sumanyta Veliuonoje pastatyti paminklą deivei Veliuonai. Vietos žmonės suprato, jog tai yra paminklas Lietuvos gynėjams, kurie šimtą metų atlaikė prie Nemuno krikščionių agresiją. Buvo dedamos didelės pastangos, kad tokio paminklo nebūtų, bet jis vis dėlto atsirado ir buvo atidengtas praėjusią vasarą. Tad garbė Pilėnams ir Lietuvos gynėjams!              

Indijos savanoriai             

Buvome pakviesti į paramos gentims organizacijos Kalyan Ashram (darryti gerą) susirinkimą, kuriame buvome priimti kaip garbingi svečiai. Tai įdomus ir prasmingas  Indijos savanorių sąjūdis, siekiantis apsaugoti Indijos gentis nuo agresyvios misionierių ir islamo veiklos. Jie vykdo 16 000 projektų (Indijoje yra apie 600 genčių). 1300 savanorių dirba šį darbą. Jie kuria sporto centrus (yra parengę kelis olimpinius čempionus), suteikia jiems išsilavinimą, moko amato, organizuoja jų produkcijos realizavimą ir panašius dalykus. Organizacija veikia nuo 1952 metų ir principingai laikosi nuostatos apsieiti be vyriausybinio finansavimo. Visi savanorių darbai vykdomi remiant plačiajai Indijos visuomenei. Sutikome nemažai turtingų žmonių, remiančių savanorius.              

Mathura prie Kalyan Ashram ženklo

Mathura prie Kalyan Ashram ženklo

Tarp savanorių yra žmonių, pašventusių savanorystei visą savo gyvenimą – nevedusių, gyvenančių tik kitiems. Tai taip vadinami prakčiarak‘ai.              

Savanorių veikla yra labai įvairi, turinti net etnologinį ir religijotyrinį pobūdį.  Siekiama padėti gentims suformuoti savo religines sistemas, nesistengiama jų paversti induistais, o misionieriai tuo tarpu siekia tik vieno tikslo – paversti animistus krikščionimis ir tam jie naudoja visokiausius būdus. Šiam tikslui nepakanka vien evangelinių tiesų aiškinimo. Naudojamos įvairios gudrybės. Bendraudami su gentimis, misionieriai prašo jų parodyti savo dievus. Žmonės atneša, pavyzdžiui šventą akmenį. Ar jis gali plaukti? – klausia. O štai mūsų dievas plaukia – ir parodo kaip medinis kryžius plūduriuoja vandenyje. Animistams tai daro įspūdį.              

Misionieriai kviečia vargšus pasigydyti į ligoninę, bet po gydymo tokiam vargšui pateikiama gydymo sąskaita, kurios žinoma jis nepajėgus apmokėti. Tuomet jam sakoma – yra galimybė panaikinti tavo skolą – tu turi tapti krikščionimi. Dabar misionieriai dažnai rengiasi indiškais drabužiais, naudoja indų tradicinę muziką ir giesmes, į kurias prikaišioja krikščioniškų šventųjų vardų. Man atrodo, labai panašiai Lietuvoje veikė krikščionybės platintojai kadaise. Naudojamasi kaimiečių naivumu ir neišprusimu. Sužinojome labiausiai paplitusį atvertimo į krikščionybę metodą – autobusas veža žmones (vairuotojas krikščionis) ir staiga sustoja, negali pajudėti iš vietos. Ką daryti? Vairuotojas ragina melstis indų dievams, tačiau tai nepadeda… Tuomet siūloma pasimelsti Kristui ir automobilis stebuklingai pajuda iš vietos.              

Savanoriai indai gentims neperša induizmo, bet pasidomi ir pasigilina į jų animistines tradicijas ir padeda jiems suformuoti savo gentines religijas.              

Kalki dievas keraminis atvaizdas

Kalki dievas keraminis atvaizdas

Mus kuo toliau tuo aktyviau visur kviečia į svečius. Mathura sako, kad mes galėtume dar daug dienų lankyti įvairius žmones, norinčius pabendrauti su mumis.  Po renginio mus pakvietė viena aktyvi moteriškė iš savanorių organizacijos apsilankyti jos namuose Čitore. Prabangaus namo sodelyje mes patekome į induistų mitologinį pasaulį. Visur ant sienų kabo keraminiai dievų ir mitinių didvyrių atvaizdai. Pasirodo, Udaipuro apylinkėse yra visas keramikų kaimelis, kurie dirba tokius darbus. Namo šeimininkė didžiuodamasi rodė įvairius kūrinius. Pamatėme ir jau mums žinomą Kalki dievą ant žirgo, Saulės dievą su septyniais žirgais.              

Sodelio siena. Keramika

Sodelio siena. Keramika

Prisiminėme Saulės dievo, keliaujančio su septyniais žirgais bareljefus, matytus Čitoro radžputų pilyje Saulės šventykloje.              

Saulės ženklas ant švento jaučio Saulės šventykloje Čitore

Saulės ženklas ant švento jaučio Saulės šventykloje Čitore

 Pagalvojau apie mūsų pajūryje archeologų rastą sagę, kurios centrinis apskritimas galėjo vaizduoti Saulę, o aplinkui besisukančios septynios svastikos galėjo vaizduoti septynias žvaigždes – Grįžulo ratus. Saulės šventykla radžputų buvo paversta deivės Kali šventykla, kai prasidėjo kovos su musulmonais.               

Saulė su žirgais. Saulės šventykla Čitore

Saulė su žirgais. Saulės šventykla Čitore

 Sausio 18 diena. Udaipure              

Mus priėmė paviešėti turtingi Udaipuro juvelyrai. Namas labai prabangus, erdvios patalpos, o viename kambaryje baldai aptaisyti sidabru. Vandenį geriame iš sidabrinio ąsočio ir sidabrinių puodelių. Šeimos tradicinis verslas – juvelyrika – siekia penkias kartas. Šeimininkės tėvas yra  savanorių judėjimo Kalyan Ashram įkūrėjas.              

Juvelyro namų šventykla Udaipure

Juvelyro namų šventykla Udaipure

Sausio 18 dienos rytą Mathura pasiūlo važiuoti į kaimus. Pakeliui važiuodami aptarėme sąvokas: genčių (tribes) sąvoką įvedė anglai, o kaimiečių religiją jie vadino animizmu – aiškino mums mūsų draugas –  iš tikrųjų mes turim reikalą su kaimo bendruomenėmis ir jų kaimiškąja induizmo forma. Apie gentis ir jų animizmą galima kalbėti gal būt daugiau kalbant apie šiaurės rytų Indiją. Šiandien gi, mes važiuojame į Udaipuro krašto tolimus kaimus, kurie dar neseniai buvo laikomi labiausiai atsilikusiomis vietomis. Kaip tik tokias atsilikusias vietas labiausiai mėgsta misionieriai. Savanoriai prieš porą dešimtmečių nusprendė veikti šiame krašte. Per tą laiką jie tikrai daug padarė. Važiuojame vingiuotais, bet gerai asfaltuotais keliais tarp kalvų ir medžiais apaugusių slėnių. Aš paklausiau, o kurgi šventyklos?              

Kaimo šventyklėlė

Kaimo šventyklėlė

Bet tuoj pat mes jas ir pamatom: po dideliu medžiu buvo įrengta pašiūrė, kurios viduj matėsi Deivė Durga ir keletas keraminių žirgelių. Iš abiejų medžio pusių buvo sukrautos panaudotų žirgelių krūvos. Mathura paaiškino: kadangi kaimiečiai yra neturtingi, tai jie tik tokią ir turi. Bet jie yra tikri induistai ir gerbia senuosius induistų dievus, o keraminiai arkliukai tai yra tarsi aukos prašant dievų pagalbos.              

Kaimo šventyklėlės vidus. Keraminiai žirgeliai

Kaimo šventyklėlės vidus. Keraminiai žirgeliai

O tie arkliukai, gulintys lauke, jau atliko savo funkciją, kuomet prašymai buvo patenkinti. Mathura pasakė, kad šiame krašte labai gražūs moterų aprėdai ir mes kelyje kaip tik tokią puikiai apsirėdžiusią sutikome. Be to aplankėme vieną molinį namelį, būdingą šiam kraštui. Namelis buvo labai senovinis ir gana skurdus.              

Udaipuro kaimietė

Udaipuro kaimietė

Udaipuro kaimietė

Udaipuro kaimietė

Pagaliau po ilgo važiavimo pasiekėme mažą gyvenvietę – apylinkės centrą. Mathura su užsidegimu ėmė rodyti ir pasakoti, ką nuveikė čia savanoriai. Jie įkūrė mokyklą ir bendrabutį, pastatė stadioną, išmokė vaikus žaisti futbolą, kriketą.              

Savanorių stadionas

Savanorių stadionas

Jų parengti lankininkai laimėjo nemažai šalies apdovanojimų. Dabar mokykloje mokosi 700 moksleivių. Tokių jų įkurtų mokyklų šalyje yra labai daug. Kai mus vedžiojo po mokyklos klases, kuriose vyko pamokos, kiekvieną kartą įžengus į klasę mokiniai atsistodavo ir garsiai skanduodavo šūkį – Garbė tau, motina Žeme!              

Savanorių įgyvendinta mokyklinė sistema yra tikrai įdomi: didelis dėmesys yra skiriamas dorovinėms vertybėms, ugdoma pagarba vyresniems ir tėvams. Kuomet mes priartėjome prie mokyklos, prie mūsų pribėgo būrelis mokinukių ir visos lietė mums kojas, išreikšdamos pagarbą. Savanorių filosofijos pagrindas yra sąmoningumas, todėl jų mokyklose viešpatauja dorovinės vertybės, o mokytojais mokykloje dirba vietiniai jauni žmonės, o ne iš kur nors atvykę, kaip tai būna valdiškose mokyklose.              

Su moksleivėmis savanorių mokykloje

Su moksleivėmis savanorių mokykloje

Vietiniai mokytojai labai gerai žino vietos problemas bei tradicijas ir visa auklėjimo sistema yra orientuota į savo krašto vertybes, pagarbą tėvams ir tradicijas. Kai buvome pakviesti į mokytojų kambarį pasikalbėti, aš pasakiau jauniems mokytojams, kad žaviuosi jų auklėjimo sistema, kuri galėtų būti pavyzdžiu net Europos mokykloms, nes indai savanoriai surado būdą, kaip paskatinti jaunimą likti gyventi ir dirbti savo krašte ir darbuotis jo labui.              

Mathura pasakė, kad net musulmonai pradėjo siųsti savo vaikus į savanorių mokyklas, sakydami, kad būtent šitos mokyklos auklėja dorus jaunuolius, gerbiančius savo tėvus. Mokytojams aš taip pat papasakojau apie lietuvių Pilėnus. Tai jiems paliko gilų įspūdį.              

Nors važiavome visą dieną, Mathura užsispyrė mus dar nuvežti į žymiausią Džainų šventyklą. Kelias vingiavo kalnų šlaitais ir mūsų draugas demonstravo vairavimo meną. Šventykla iš tiesų didinga, nors kai mes prie jos privažiavome, radome jau uždarytą. Mathura tuoj susirado vyresniuosius ir mums buvo padaryta išimtis – mus įleido į šventyklos vidų.              

Džainų šventyklos prieigos

Džainų šventyklos prieigos

Šventykla pastatyta maždaug panašiu metu, kaip ir Čitoro radžputų garbės bokštas, tad matėme kai kurių stiliaus panašumų, bet džainams svarbiausia yra jų pradininkas Mahavira (panašiai kaip Buda budizmo įkūrėjams), todėl labai gausioje architektūrinėje puošyboje, tūkstančiuose kolonų mes beveik nematėme induistų dievų ir herojų. Taigi, čia pamatėme dar vieną induizmo modernizacijos pavyzdį.     

Laimės ženklas

Laimės ženklas

Į Udaipurą grįžti teko jau naktį, šviečiant danguje Mėnulio pilnačiai, o Mathura, kaip tikras karo vyras, sėkmingai mus parvežė namo.       

Skaityti:
Gilyn į Indiją (I).
Gilyn į Indiją (II).
Gilyn į Indiją (III).
Gilyn į Indiją (IV).
Gilyn į Indiją (V).
Gilyn į Indiją (VI).
Gilyn į Indiją (VII).

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Kultūra, Religija, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: