Problemos pristatymas
Senlietuvio sąvoka – ne mano išradimas. Ji jau seniau kitų autorių buvo pavartota. Kodėl prie jos grįžtame? Kodėl ji neduoda ramybės? Natūralu, kad mus, dabartinius lietuvius, nuo anų laikų, nuo mūsų protėvių skiria ne tiek laikas kiek kultūra, jos pobūdis.
Anos kultūros likę tik šukės, iš kurių nebeįmanoma atstatyti natūralaus egzistavusio „puodo“, netgi aiškesnių jo funkcijų… Be kita ko, buitinis daiktas senaisiais laikais socialinių santykių tinklainėje vaidino ne vien pragmatinį (profaninį) vaidmenį…
Taip, yra likusi kalba. Bet šiandien nė kiek ne menkiau ją darko mūsų valdininkai, politikai, verslininkai, žurnalistai ir net mokslo pasaulio atstovai. Ne vienas iš jų yra užsikrėtęs “pasaulio piliečio” sąmone, nebejaučia nei pagarbos protėviams, nei atidos jų pagrindiniam palikimui – kalbai.
Antikinės Graikijos gyventojus mes vadiname senaisiais graikais; Romos imperijos laikų Italijos gyventojus – senaisiais italais. Šiuos pavyzdžius suminėjau šiaip sau, dėl bendro vaizdo.
O vaizdas, kalbant apie lietuvius, toks, kad bėgant amžiams, veikiant įvairiausioms aplinkybėms, ypač per pastarąjį dešimtmetį, mes, dabartiniai lietuviai, esame atsidūrę tarsi prie ištuštėjusios, aktyviai kitų tuštintos (o dabar ir savų tebetuštinamos) lobių skrynios. Mūsų protėviai atkakliai gynė perimtą paveldą…
Tam tikslui rankomis jie supylė tūkstančius piliakalnių; gyveno visu kūnu ir siela įsijautę į gamtą ir jos reiškinius; giedojo ritualines giesmes ir šoko ritualinius šokius – jais buvo palydimi ir visi darbai. Kol turėjo jėgų, kovojo už unikalią, savo dvasiniu (susakralintu) gyvenimu turtingą civilizaciją…
O mes – dabartiniai lietuviai – jau visai kita padermė. Iškilūs mūsų politikai mus vadina jau net ir ne lietuviais, o „Lietuvos gyventojais“… Mums būdingas visai kitas būdas, išpažįstame visai kitas prasmines vertybes ir vis mažiau save siejame su gimtaisiais namais, su protėvių atmintimi. Tai gal iš tiesų nebus joks semantinis ar loginis suklydimas vadinti juos senlietuviais, tik “daiktų” į savo vietą sustatymas?
Vargu ar labai bus nukrypta nuo tiesos pasakius, kad tebegyvename veikiami pozityvizmo pozicijas demonstruojančios istorijos. Ji nedrįsta nutolti nuo faktų, nuo dokumentų, kuriuose teisybės esama, betgi ji paliesta, suardyta laiko ėduonies!
Žmonių, tautos gyvenimas dažniausiai parodomas apibūdinant asmenybes, nesibaigiančius karus, tarpusavio vaidus, marus. Mums nuolat primenama, kad praeitis buvusi grubi, prieštaringa ir neraštinga. Kad tik pažinę raštą, apsiginklavę šaunamaisiais ginklais ir vietoj medinių pasistatę mūrines pilis žmonės pažengė pirmyn, tapo labiau civilizuoti ir laimingesni.
Lietuvos, lietuvių tautos istorija (kaip, beje, ir kitų šalių) dažniausiai rašoma ir visuomenės priimama būtent kaip archeologinių radinių, įvairiausių įvykių, faktų, veikėjų ir jų santykių istorija.
Tačiau be deramo dėmesio pasilieka žmonių dvasinės kultūros, jausenos, pasaulėžiūros vertybių ir jų sistemos – etoso istorija. Įvykiai, asmenybės ir archeologiniai radiniai turi daugmaž reljefišką išraišką, egzistavusius socialinius santykius sunkiau nusakyti. Kokie jie tada egzistavo? Iš kokių siūlų ir vardan ko jie buvo mezgami? Kokia buvo jų spalvinė gama?
Privalu pastebėti, kad šalia bendruomeninio etoso egzistavo (ir egzistuoja) individualusis, arba supersubjektyvusis, žmogaus pasaulis (kuri Z. Freudas yra pavadinęs „Ego“). Tai –„Aš“ pasaulis, priklausantis tik „man“ ir daugeliu atvejų lemiantis „mano“ dalyvavimo socialiniame pasaulyje niuansus.
Yra dar „jungiškieji“ archetipai – iš kartų į kartas perduodamas žmogaus jausenos kryptingumas, psichikos funkcionavimo būdas – tai, kas ne visai priklauso nuo tuo istoriniu momentu egzistuojančios žmonių kultūros, jų santykių, bet turi neabejotinos įtakos pasaulėžiūrai ir gyvensenai.
Archetipai gali taip ir pasilikti pasąmonės lygmenyje, nepanaudoti. Panašiai, kaip kad žmogus – kad ir kur atsidurtų, su savimi vežiojasi artimųjų, savo tėviškės ir Tėvynės ilgesį.
Bet tas ilgesys greičiausiai visada bus proporcingas tam, kiek jo paties jausena yra suaugusi, susilydžiusi su objektyviuoju, realiuoju, jį supančiu, jį, kaip individualybę, kaip asmenybę formuojančiu pasauliu.
Tiesiog įdomu, kokia, pavyzdžiui, susiklostė senlietuvio jausena: trumpalaikė ar ilgalaikė, atvira ar slopinama po to, kai atvykęs baudžiamasis dalinys savojo valdovo prisakymu sunaikina bendruomeninę šventyklą?
Kai išniekina visą čia nuo seno kauptą ir skrupulingai saugotą simboliką ir praktikuotas apeigas? Kodėl mums panašiais atvejais neprisiminti senesnių istorinių laikų: 1387 metų krikščionybės įvedimo, 1418 metų žemaičių sukilimo ir jo nuslopinimo? Na, kad ir švedų kilmės karalių Vazų įsitvirtinimo ir jų “įsiūbuotų” su Maskva karų, baisiomis bangomis siaubusių lietuvių tautą?…
Vardan pilnesnės, objektyvesnės tiesos mes tiesiog privalome įsijausti, suprasti tą išgyventą žmonių neviltį, dvasinę desperaciją ir visišką nebetikėjimą tais svetimo kraujo ar savais valdovais, kurių elgesys labai dažnai prilygo Darnos bei Dermės, arba Būties, rato ardymui. Na, o kas iš to žmoguje ir likdavo, galėdavo pavirsti elementais, skatinančiais tyliąją rezignaciją.
Kalbame apie vadinamąją subjektyviąją istoriją. Būtent už jos skraistės egzistuoja (egzistavo) tikrieji žmonių išgyvenimai: meilė ir neviltis, darnos siekis ir atskirties kančia, išmintis ir Gimtinės – Tėvynės ilgesys.
Už tos trūnėsiais pavirtusios, tarsi rudens ūkas išgaravusios skraistės – tikroji žmones supusių, juos į bendruomenę būrusių socialinių santykių dvasia; tikrasis socialinės organizacijos pobūdis. Užsilikusi autentiška daina gali pasakyti nė kiek ne mažiau nei atkastos įkapės ar dokumente užfiksuota sutartis.
Istorijos piešiamo vaizdo patikimumo laipsnis gali būti padidintas atviromis diskusijomis, „žvilgsniu iš šalies“, t.y. istorijai artimų mokslų pastanga (ir kvietimu) dalyvauti nebūties tyloje išnykusio žmonių gyvenimo rekonstrukcijoje.
Pozityvioji istorija garsiai kalba, o subjektyvioji nedrąsi, tyli. Nebent atsiranda tokių pasišventėlių kaip Simonas Daukantas, Algirdas Julius Greimas, Gintaras Beresnevičius; na kad ir tokių „nutrūktagalvių“ kaip prancūzas Ch. L. T. Pichel arba mūsiškis išeivis Kazys Gedgaudas.
Savo talento, nuojautos dėka jie atkreipė dėmesį į tai, arba pasakė tai, ko iš tiesų mums reikėjo ir kas iš tiesų nors iš dalies galėjo tada egzistuoti. Jie priminė mums, kad ir anais laikais lietuvis visais būdais, net reformuodamas savo gyvenseną – tikėjimą, norėjo išlikti lietuviu ir laisvas džiaugtis visatos paslaptimis viliojančiu, žvaigždėtu dangaus skliautu.
Žvelgdami į senlietuvių kultūrą, jų gyvenseną, pasinaudojome socialinės organizacijos teorijų, politologijos, sociologijos, kultūrologijos, taip pat ir hermeneutikos teikiama mąstymo metodologija.
Ja remdamiesi, galime teigti, jog socialiniame pasaulyje (taip pat ir tautos gyvenime) nuolatos konfliktus gimdo tokios pamatinės priešpriešos kaip gėrio ir blogio, sakrum (šventumo) ir profanum (buitiškurno, kasdienybės), tvarkos ir chaoso, materialumo ir dvasingumo, moteriškumo ir vyriškumo… Tai jos visa savo jėga veikia asmenį: jį moko, mobilizuoja, tramdo…jos yra smelkte įsismelkusios ir į individualųjį (supersubjektyvųjį) žmogaus pasaulį…
Kai kam iš skaitytojų ši mano kritinė apžvalga gali pasirodyti kaip pesimizmu alsuojanti aimana ar kaip siekis restauruoti praeitį. Nieko panašaus! Kas priklauso istorijai – jai ir paliekame. Tenoriu atkreipti dėmesį tas mūsų tapatybės detales, kurios gal nėra sulaukusios jų vertos interpretacijos.
Krikščioniškojo ir „pagoniškojo“ pasaulio konfliktas: esmės išklotinė
Būkime laisvesni nuo mums įprastų vidinių susivaržymų, kultūrinio mentaliteto „primestų“ draudimų ir dar kartą pamąstykime: kas gi senlietuvius stūmė nuo krikščionybės, kuo krikščionybės mokymas jiems labiausiai buvo nepriimtinas? Drąsesnis (gal įžūlesnis) atsakymo ieškojimas savaime verčia užimti „laisvamanio“ poziciją…
Lotynų kalbos žodis paganus, reiškęs kaimietį, tą, kuris gyvena tyruose, t.y. toli nuo civilizuotų, urbanizuotų centrų, ilgainiui įgijo gana neigiamą konotaciją.1 Tam didžiausią įtaką darė krikščionybė, pati užgimusi ir savo stiprybę įgijusi būtent Romos imperijos urbanizuotuose centruose.
O jie tada atrodė kaip intensyviausiai funkcionuojantys, įvairiausių genčių, tautų ir kultūrų maišymosi katilai, kuriems iš tiesų reikėjo visus vienijančio „skiedinio“ – universalios, nuo „nacionalizmo“ apvalytos, bet urbanizuotą pasaulį sakralumu praturtinančios ir jo socialinį tvarumą skatinančios ideologijos.
Sustiprėjusi ir savo šaknis pirmiausia miestuose suleidusi krikščionybė „paganus“ sąvoka be jokių skrupulų ėmė ženklinti ne tik tas tautas, kurios gyveno Gamtoje ir Gamta, bet tuos miestų gyventojus ir net tas urbanizuotas civilizacijas, kurios priklausė „nekrikštams“.
Miestuose visada kaupiasi modernybės jėga. Miestų socialinė organizacija visada grindžiama labiau išryškintu utilitarizmu (pragmatiškumu) ir sakralumo (šventumo) atotrūkiu nuo Gamtos, nuo gyvenamosios vietos.
Dėl to miestuose įsitvirtinusi krikščionybė savo jėgą ir gausino, ir nesulaikomai suko ekspansyvumo kryptimi. Žodžiu, krikščionybė, apjungusi labiau urbanizuotas gentis ir visuomenes, pati skatinusi tolesnę urbanizaciją, kitas vertino kaip gyvenančias už civilizacijos ribų.
Todėl ir taisytinas ar net naikintinas. Jai tuomet mažai rūpėjo, kad tos „tyrlaukiuose“ gyvenančios tautos turėjo gal nė kiek ne menkesnę žmonių dvasinio gyvenimo, apskritai socialinės organizacijos tradiciją. Žinia, viduramžiais (ir vėliau) mūsų protėviai, kaip niekas kitas iš Europos tautų, paganus sąvoka buvo labiausiai stigmatizuoti (paženklinti).
Senlietuviams primesta paganus stigma vaizdžiai buvo parodyta prieš keletą dešimtmečių Lietuvos ekranus pasiekusiame lenkų epopėjiniame filme apie Žalgirio mūšį. Pagal istorinius šaltinius, pagrindinį kryžiuočių smūgį atlaikę ir didžiausias aukas paaukoję žemaičiai buvo pavaizduoti kaip pusiau laukiniai, kuokomis apsiginklavę ir kailiais apsirėdę žmonės.
Toks miškuose, dykrose gyvenančio lietuvio įvaizdis buvo Europai siūlomas neatsitiktinai. Tuo norėta sustiprinti lenkų vykdytos krikščioniškosios misijos ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje vaidmenį.
Kas vis dėlto lėmė senlietuvių ir krikščionybės antagonistinį konfliktą? Šiandien erdvesnio, demokratiškesnio mąstymo sąlygomis tikrai nepakanka apsiriboti formaliu teiginiu, jog pagrindinė priežastis glūdėjo pačių lietuvių priešinimesi krikščionybei, nešusiai ne tik „teisingiausią tikėjimą“, bet ir modernybę. Vardan savo protėvių atminties, vardan savo tapatybės ir nacionalinės savivokos pabandykime pasikapstyti giliau – pasidomėkime pačiomis šaknimis.
Pabandykime žvilgsnį nukreipti į tuometines abiejų pusių pasaulėžiūros sistemas, teisingiau – į socialinės organizacijos (gyvensenos) pamatinius principus. Diskusijos pradžiai pastebėsiu tik tiek, kad baltiškasis pasaulėvaizdis, pats gyvensenos būdas (etosas) labai skyrėsi nuo tuometinės krikščionybės propaguojamo būdo netgi pagal tokius pamatinius socialinės organizacijos elementus kaip visuotinė Darna, Dermė ir tolerancija kitoniškumui.
Na, o jeigu šia kryptimi kai ką įžūlaus (laisvamaniško) jau pasakėme, išdrįskime eiti ir toliau. Nukreipkime sociosofinį analitinį žvilgsnį į kai kurias (iki šiol neakcentuotas) aplinkybes, lėmusias krikščionybės pasaulėvaizdinę doktriną, jos kategorišką nusiteikimą prieš „pagonybę“…
Neteko įsitikinti, kad judaizmo – žydų religijos pasekėjai, net ir anais kovingos krikščionybės laikais, būtų kiek nors ilgėliau arba su tokiu pat kategoriškumu pravardžiuoti pagonimis. Verta susimąstyti… Gal dėl tos, sakytume, elementarios priežasties, kad pati krikščionybė ne tik užgimė judaizmo „įsčiose“, bet ir tos kultūros nešėjų veikiama skleidė savo įtaką. Krikščionybė nuosekliai laikėsi (ir tebesilaiko) judėjų mitologijos ir istorijos – t.y. Senojo Testamento.
„Prisipažinsiu, man svetima Senojo Testamento, ypač jo pirmosios pusės Dievo („Izraelio Dievo“) sąvoka: rūstaus Dievo, negailestingo, žiauraus; Dievo, raginančio kitatikius užmušti akmenimis, už tėvų nuodėmes keršijančio vaikams ligi trečios ir ketvirtos kartos; Dievo, kuris skelbia kerštą: akis už akį, dantis už dantį… ,” – dalijasi savo apmąstymais rašytojas Vytautas Bubnys. – „Ar ne su tokio Dievo paveikslu viduramžiais vyko kryžiaus karai, krikščionybės plėtra su kalaviju rankose, inkvizicijos teismai ir laužų liepsnose šviesiausių epochų protų deginimas, pagaliau net fašistinės Vokietijos karių, ant kurių diržų sagčių puikavosi žodžiai “Gott mit uns”, kruvinas žygis per Europą? Man vis atrodo, kad tai „nebe tas Dievas“, kurį įkūnijo Jėzus Kristus. Aš noriu tikėti Dievą – Meilę“.2
Betgi žinoma, kad nuo pat savo apaštalavimo pradžios jėzaus Kristaus mokinys Paulius, bene labiausiai iš apaštalų išprusęs, sunkiai, neretai pralaimėdamas, bylinėjosi už Dievą-Meilę – taip, kaip mokė Mokytojas. Bet Pauliaus balsas, jo užrašyti žodžiai vis dėlto tais laikais nesutramdė krikščioniškojo pasaulio, kuris su įniršiu ir su kalaviju rankose puolė mūsų protėvius, išpažinusius tą pati Dievą-Meilę. Tik gal kita forma…
Judaizmas, kaip religijos ir pasaulėžiūros teiginių bei įsitikinimų sistema, buvo labiausiai atsiplėšęs nuo Gamtos, nuo tos jausenos, kurią žmogus išgyvena būdamas natūraliame vienyje su Gamta.
Anot G. Hegelio, žydai pirmieji iš civilizuotų tautų išgrynino savo protą ir dvasios pradus, atsiribodami būtent nuo Gamtos. Nuo to, kas baltams, senlietuviams sudarė Amžinybės ir Absoliuto (Dieviškumo) išgyvenimą, supaprastintai suvedamo ir aiškinamo dar kaip Būties ratas.
Gerai įsiklausvykime į žymiojo filosofo suformuluotas mintis! Anot jo, išsivadavus nuo Gamtos skatinamo juslingumo, žydo sąmonei atsivėrė „grynas mąstymo produktas, savimąsta ir dvasinis produktas išvysto savo kraštutinį apibrėžimą kaip gamtos ir vienybės su ja priešingybę“. Žydų gyvenime „dvasinis pradas tiesiogiai išsižada juslinio, o gamta nužeminama iki tam tikro išoriško ir nedieviško prado“.3
Taigi Gamta čia atskiriama nuo Dievo, nuo Absoliuto. Joje įžvelgiamas „nedieviškas pradas“, kuris gali būti sukurtas ir kontroliuojamas Dievo priešininko Šėtono. lšsilaisvinę nuo Gamtos „diktuojamo“ juslinio prado, judėjai –žydai gyveno ne pagal ciklini, t.y. atsikartojantį (arba Būties ratu besisukantį), bet pagal linijinį laiką, kuris tarsi savaime diktavo ir kitokį, pragmatinį žmogaus nusiteikimą ir veiksmą.
Linijinio laiko, sakyčiau gal nesąmoningą supratimą ypač pripažino ir skleidė protestantizmas, aiškų pragmatiškumą akcentavusi krikščionybės atmaina.
Vakarų Europa nuo seno puošėsi miestais, kuriems “arčiau dūšios” buvo linijinis laikas – pragmatikos (profanum) variklis. Todėl ir judėjų – krikščionybės ideologija jiems buvo visai priimtina. Tuo tarpu senIietuviai tvirtai tebesilaikė archajinės tradicijos – ciklinio laiko, bylojančio apie Amžinybės (Būties) ratą; apie atsikartojančią, savo spalvas (bet ne dvasią) keičiančią Gamtą – Absoliuto tvariniją ir įsikūnijimą …
Vargu ar įmanoma nuginčyti, kad būtent Gamtos ir su ja susijusios žmogaus jausenos (ypač jos sudvasinimo) ignoravimas labai aiškus ir krikščionybės doktrinoje. Ar galime surasti ne tik Senajame, bet ir Naujajame Testamente bent kiek ženklesnį akcentą žmogaus prigimtiniams namams – Gamtai? Paprasčiausiai ten, sekant judėjų – žydų tradicija, jai neatsirado vietos.
Na, gal išskyrus keletą atvejų: Adomo ir levos gyvenimą Rojuje (atspindys to, kad ir judėjai kadaise buvo gyvenę darnoje su Gamta, amžinai žaliuojančiame, drėgme ir šiluma subalansuotame klimate); Jėzaus Kristaus atsiskyrimo ir ilgadienio pasninkavimo Alyvų kalne; ritualinio palmių šakų nešiojimo Velykų proga… Bet greičiau čia jau atsitiktiniai, foniniai dalykai… O štai Nazareto ežeras vaizduojamas jau vien kaip žvejybos plotas, kaip jėzaus stebuklingo ėjimo jo paviršiumi vieta; šaltiniuotas upelis – kaip žmonių krikštui tinkama priemonė ir pan.
Klausimą dėl krikščionybės santykio su Gamta, skrupulingai pažeisdami „normatyvini“ mąstymą, aiškinamės – priminsiu – dėl pamatinio dalyko. Tai yra bandome esmingiau susigaudyti, kodėl mūsų protėviai taip atkakliai, visa savo esybe ir, palyginti, taip ilgai priešinosi naujajai religijai?
Neatmetame: ji tais laikais neabejotinai nešė humanistinį, žmones į vieningesnę pasaulinę bendruomenę telkiantį užtaisą. Betgi turime teisę susimąstyti, kodėl krikščionybė, ypač jos vakarietiškoji, t.y. Romos kurijos puoselėjama atmaina visų pagonių, visų nekrikščioniškų civilizacijų atžvilgiu buvo tokia tiesiog nesuprantamai nepakanti, nesusitaikanti – vos ne gryna priešingybė baltų civilizacijai?
Tai gal iš tiesų mūsų protėviams buvo nepriimtina, kad krikščionybė „nesuprato“, jog gyvenimas Gamtoje ir Gamta reiškia ne tik visuotinį Darnos deklaravimą, bet ir žmogaus atsisakymą užimti išskirtinę, su ja konfliktuojančią poziciją?
Gal krikščionybė, suabsoliutindama Dievą – Sutvėrėją, ženklino perdaug aiškius tarp jo ir žmogaus riboženklius? Iš to sektų ir toks teiginys… Ar žmogus, suvokęs save tik kaip subjektą, nuolat kontroliuojamą Dievo ir dėl to nuolat verčiamą atgailauti, neatsisako Darnos kaip Visatos organizavimosi principo ir neiškrenta iš Būties rato, kuriame nėra prievartinės kontrolės, o tik įgimta, nes pati Gamta jo buvo suprantama dar ir kaip prigimtinis apsisprendimas ir laisvė? Štai taip, laisvamaniškai samprotaudami, galime eiti ir toliau…
Tuometinė krikščionybė pripažino žmogui duotą pažinimo alkį, bet čia pat jį ir draudė. Prisiminkime kad ir žalčio (piktos dvasios) sugundytus Ievą ir Adomą dėl nuskinto pažinimo vaisiaus ir kas iš to išėjo… Martinas Liuteris (Martin Luther) Romos katalikų bažnyčios buvo koneveikiamas dar ir už tai, kad atsisakė pažinimą vertinti kaip šventvagystę.
Bet kita vertus… tokio draudimo panaikinimas netruko pavirsti „džino iš butelio“ išlaisvinimu, o tiesiai pasakius – ne tik technologinių sistemų dominavimu visuomenėje, jos valios paralyžiavimu, bet ir vis labiau ryškėjančiais globalinės katastrofos ženklais. Gal iš tiesų šioje vietoje derėtų suprasti ankstyvesniais laikais rodytą Katalikų bažnyčios ideologų atsargumą?..
O mūsų protėviai, senlietuviai? Jų išmintis teigė (o ji labai akivaizdi mitologijoje, užsilikusiose dainose), jog pasaulis surėdytas iš daugybės elementų, kurie, būdami kokybiškai netgi labai skirtingi, yra susieti į vieningą sistemą, kurią nuo pačių seniausių laikų vadino Vi – sa – ta ( visa – tai)…
Vėlgi sugrįžkime prie judėjų – žydų istorijos. Ši tauta nuolat ir nuolat atsidurdavo kieno nors nelaisvėje ir būdavo priversta keisti net gyvenamąjį kraštą. Įsivaizduokime kad ir Mozės laikus – bėgimą iš Egipto nelaisvės ir, pasak šio istorinio – legendinio naratyvo, žydų tautos gyvenimą pusdykumėje.
Jis tęsėsi ne vieną dešimtmetį … Gamta, kaip sudvasinta ir teritoriškai apibrėžta Tėvynės dalis, turėjo pakeisti savo socializuojantį, žmogaus jausmų, taip pat socialinių santykių paletę formuojantį, ugdantį vaidmenį.
Ji turėjo (privalėjo) tapti antriniu, o pusdykumės sąlygomis – dar ir primestiniu dalyku (išvarymo iš Rojaus nuoskaudos priminimą šaltiniu). Analitinę mintį plėtokime toliau…jutiminis, jausminis judėjo – žydo santykis su Gamta negalėjo išlikti socialinės organizacijos pamatu dar ir dėl tos visuotinai žinomos priežasties, kad ši tauta (krikščionybei perleidusi labai ženklią savo kultūrinio paveldo dalį) nuo seniausių laikų gyveno būtent tame regione, kuris buvo labiausiai urbanizuotas.
Ne tik gyveno, bet ir esmingai prisidėjo prie urbanizuotų civilizacijų plėtojimo. Čia, palyginti kad ir su Europa, buvo labiausiai išplėtotas miestų – politinių ir administracinių centrų tinklas, lėmęs socialinių ir religinių santykių pobūdį. Ši tauta buvo prisitaikiusi gyventi urbanizuotoje aplinkoje ir jos visa mąstysena bei elgsena buvo nukreipta būtent šia linkme.
Krikščionybės užgimimo ir įsitvirtinimo laikais to meto miestas gyveno praktikuodamas vergų ir pusvergių darbą. Ši, kaip dabar priimta vadinti, socialinė neteisybė atsispindėjo tuometinėje krikščionybės doktrinoje, jos teiginiuose apie žmogaus nuolankumą, apie jo žemiškas kančias ir per tai – jų kaupiamą žmogaus nuopelnų kapitalą pomirtiniam gyvenimui. Atsispindėjo ir mokyme apie nuolatines pastangas atgailauti ir melsti iš Dievo jo atleidimo ir palaikymo.
lki šių dienų mano ausyse tebeskamba paauglystėje kunigų iš sakyklos ne kartą skaityta frazė: „Greičiau kupranugaris pralįs pro adatos skylutę, negu turtuolis pateks į dangaus karalystę“… Ji guodė neturtėlius. Bet kartu man jau tada atrodė keista, kodėl prie pat altoriaus, presbiterijoje, būtent per iškilmingas pamaldas sėdėdavo kaip tik turtingiausi parapijos žmonės… Šiandien šios frazės bažnyčioje nebegirdime…
Visa tai senlietuviams buvo svetima. Kadangi pirmiausia jie gyveno darnoje su Gamta, suvokė Visatos dieviškumą, tai tuo pačiu sutarė ir su savimi, su bendruomene.
Nebuvo jokio reikalo konfliktuoti, išskyrus tuos piktybiškus savųjų elgesio atvejus (kurių negalėjo nebūti!), į kuriuos įsikišdavo pati bendruomenė, taip pat tradicinio gyvenimo sergėtojai – žyniai ir kunigaikščiai, suteikdami piktadariui „garbę“ pačiam pasikarti…
XVI a. prancūzų filosofas M. Montenis (M. de Montaigne) yra rašęs: „Apie Lietuvos kunigaikštį Vytautą pasakojama, jog kadaise jis išleido įstatymą, pagal kurį nubaustieji mirties bausme nusikaltėliai turėjo patys įvykdyti sau nuosprendį, nes jis neįsivaizdavo, kaip nekalti, pašaliniai asmenys gali būti panaudojami ar verčiami žudyti žmogų“.4
Man regis, kad šis filosofo pastebėjimas liečia ne tik didįjį kunigaikštį Vytautą, jo politiką, bet pastangą pratęsti senlietuvių praktikuotus papročius, jų dorovinę kultūrą. Dar ir mūsų laikus yra pasiekęs priežodis, metamas pikta padariusiajam: „Imk virvę ir pasikark…“ Tai gali būti užsilikusi egzistavusios mūsų protėvių dorovinės kultūros skeveldrėlė.
Gana savitai krikščionybę (anuometinę) vertina žinomas mūsų filosofas akad. A. Šliogeris. Jo įspūdinga knyga „Būtis ir Pasaulis“ alsuote alsuoja maištingąja senlietuvio dvasia. Skaitytojui pateiksiu tik keletą profesoriaus minčių, kurios susišaukia (suprantama, abstraktesne forma) su manosiomis.
„Tai, kad būtent barbarai ir vergai (tik paviršutiniškai romanizuoti) itin lengvai ir noriai priėmė krikščionybę, yra aiškiausias jos natūralizmo irodymas,“ – teigia filosofas.
Anot jo: „Krikščionybė nė kiek netrukdė vešliai išsiskleisti barbarų natūrai ir vergo natūralizmui. Neatsitiktinai kultūros atsiradimas pačių europiečių buvo pavadintas renesansu: jis buvo sąlygotas graikiškųjų krikščionybės intarpų, pirmiausia – sakralinio daiktiškumo atgaivinimo. Galima sakyti, kad krikščionybė buvo barbarų – natūros maištas prieš kultūrą, t.y. prieš saitus ir ribas, pastatytas žmogaus, puoselėjančio būties įstatymą į daiktą.“5
Pasirinkome krikščionybės ir baltų bei senlietuvių antagonistinio konflikto aiškinimo per santykį su Gamta kelią. Šiuo atveju pravartu priminti ir kitą judėjų žydų istorinį mitinį atvejį, patekusį į krikščioniškos bažnyčios „apyvartą“.
Tai Dievo rūstybę užsitraukę Sodomos ir Gomoros miestai. Juose dorovinė degradacija buvo pasiekusi tokį lygį, jog Aukščiausiasis nusprendė juos nušluoti nuo žemės paviršiaus.
Mitologijos specialistų nuomone, panašios istorijos (kurios yra atlaikę civilizacijų kaitas, tūkstantmečių išbandymus) visada arba beveik visada turi tam tikrą gana realų pagrindą. Priminėme šią istoriją, nes ji susijusi su urbanistine civilizacija, kuri iš tiesų buvo gryna priešingybė baltų, senlietuvių kultūrai, savaip interpretavusiai indoeuropiečių civilizacinį, pasaulėvaizdinį paveldą ir savaip jį išplėtojusiai.
Jie sėsliai gyveno toje klimatinėje zonoje, kuri buvo ypač spalvinga nuolatine, žmogaus jausmų pasaulį ugdančia cikline metų kaita. Kosmologiškai suvokiamas žmogaus Būties ratas prisipildydavo dar ir nuostabiausių Gamtos – savo tikrųjų namų išgyvenimo spalvų.
Šioje apžvalgoje palietėme tik principinį senlietuvių gyvensenos klausimą, būtent gyvensenos, kurią tik gana santykinai galėtume vadinti religinių (ar tikėjimo) pažiūrų sistema.
Vargu ar ginčytina, kad toji gyvensena (etosas) gana esmingai skyrėsi nuo visų tuometinių tikėjimų-etosų, įgavusių, kaip dabar sakytume, transnacionalinį mastą. Skyrėsi dar ir tuo, kad ji buvo teritoriali, o anos (krikščionybė, islamas, budizmas, judaizmas) – eksteritorialios.
Mišias Dievui gal ima atnašauti bet kuriame Žemės kampelyje, o senlietuvių apeigos buvo „pririštos“ prie gimtinės. Jokiu būdu neatmetame: anų religijų eksteritorialumas reiškė pažangos kryptį jau vien dėl tos priežasties, jog klojo pamatą vienytis išsiskaidžiusiai žmonijai, padėjo telkti jos jėgas sugyvenimui ir bendriems veiksmams (žinia, ne visada geriems). Betgi jos tada rodė ypatingą ekspansyvumą.
Eksteritorialumas buvo vos netolygus kitoniškumo nepakantai. Tuo tarpu anų, istorinių laikų baltų superetnosas, skirtingai ne tik nuo žydų, bet ir nuo germanų ir slavų, laikėsi savo teritorijoje.
Senlietuvių gyvensena, tarsi ąžuolo šaknys, buvo suaugusi tik su savo žeme, todėl neturėjo ir pasaulėžiūrinio ekspansinio užtaiso (gal tai ir buvo viena iš pradinių istorinio pralaimėjimo priežasčių?).
Jam neleido išsiplėtoti ne tik prisirišimas prie protėvių žemės, bet ir aiški, pabrėžtina tolerancija kitoniškumui. Jeigu kas ir „atslinkdavo“ – jie šioje teritorijoje pasilikdavo, ištirpdavo, asimiliuodavosi, palikdami vienokį ar kitokį mažiau ryškų ar ryškesni pėdsaką.
Nuorodos:
1. Paganus sąvokai yra artima angliškoji heathen sąvoka, reiškianti barbarą, nemokšą, nekultūringą žmogų.
2. Kurklietytė, e., Bubnys, v. Slaptingoji Prema, Kaunas:Santara, 1992, 252 p.
3. Hėgelis, G. Istorijos filosofija. Vilnius: Mintis, 1990, p. 219-220.
4. Montenis, M. Esė. Vilnius: Mintis, 1993, p. 133-134.
5. Šllogeris, A. Būtis ir Pasaulis. Vilnius: Margi raštai, 2006, p.210.
Romualdas Grigas, Žurnalas „Liaudies kultūra“, 2007, Nr.6.
Skaityti:
R.Grigas. Senieji lietuviai ir krikščionybė: tapatybių konfrontacija (II)
“”Taip, yra likusi kalba. Bet šiandien nė kiek ne menkiau ją darko mūsų valdininkai, politikai, verslininkai, žurnalistai ir net mokslo pasaulio atstovai. Ne vienas iš jų yra užsikrėtęs “pasaulio piliečio” sąmone, nebejaučia nei pagarbos protėviams, nei atidos jų pagrindiniam palikimui – kalbai””.
…
Kiek šiame rašte yra ne lietuviškų žodžių,klaiku net darosi…Ar įmanoma tokias rašliavas kada pakeisti į lietuviškus žodžius ???
Ar tik “kopijuoti” ir “įklijuoti” ???