Kaune – praeities kovų ir dabarties iššūkių atodangos

Istorijos įžvalgas ir šiandienos politinio, visuomeninio gyvenimo aktualijas nagrinėjo Kauno savivaldybėje vykusi konferencija „Nuo pirmųjų laisvės kovų pabaigos iki naujų pretenzijų Lietuvai“. Laikinojoje sostinėje visuomenę į šį forumą pakvietė „Vilnijos“ draugija, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga ir Lietuvos Sąjūdis. 

Gaivinamos autonomijos idėjos?

Konferenciją Lietuvos Sąjūdžio ir Rytų Lietuvos reikalų tarybos vardu pasveikino ir pradėjo vienas jos iniciatorių Seimo narys Rytas Kupčinskas. Pranešimą „Lenkijos pretenzijos gaivinti okupacijos padarinius Lietuvoje“ pateikė „Vilnijos“ draugijos pirmininkas, kalbininkas, hab.dr. Kazimieras Garšva. Jis apžvelgė pavojus, kurie  grėsė Lietuvos valstybės nepriklausomybei įvairiais istorijos laikotarpiais – nuo pirmųjų laisvės kovų iki vadinamosios lenkiškos autonomijos bandymų.

Kalbėdamas apie pastarąjį metą, K.Garšva darė prielaidą, kad šiuo metu Rytų Lietuvoje  autonomijos idėjos skverbiasi atvirkštine tvarka: pažeidžiant Lietuvos įstatymus, lietuviški gatvių pavadinimai  keičiami parašytais nevalstybine kalba, gujama valstybinė kalba, o ateityje galime sulaukti reikalavimų šiai teritorijai skirti  ypatingą teisinį statusą.

Kalbininkas palietė aktualias lietuviškų vietovardžių, kurie vis dažniau rašomi nevalstybine kalba, naujojo Švietimo įstatymo kūrimo problemas. K.Garšva pažymėjo, kad dėl diskutuojamos įstatymo nuostatos tautinių mažumų mokyklose  2-3 dalykus mokyti valstybine kalba, Lietuva sulaukė Lenkijos pretenzijų, nors panašus ugdymo modelis ir taikomas šioje šalyje.

Seimas vilkina įstatymo priėmimą

Seimo narys Gintaras Songaila konferencijoje nagrinėjo naujų įstatymų projektų ir valstybės suvereniteto klausimus. Jis pabrėžė būtinybę Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatyme išlaikyti lietuviškąją formą.

Šis įstatymas dar nepriimtas, nors Seime buvo bandoma jį įtvirtinti su ydingomis valstybinei kalbai nuostatomis. Pastarasis, vyriausybės pateiktas, įstatymo projektas buvo atmestas, o pritarta Seimo narių G.Songailos ir R.Kupčinsko pateiktam alternatyviam projektui. Jame siūloma šalia oficialios asmenvardžių rašybos lietuviškai atskirame asmens tapatybės dokumento lape vartoti ir rašybą kalba, kurios asmuo pageidauja.

Pasak S.Songailos, toks kompromisinis modelis yra įgyvendintas Latvijoje. Seimo narys apgailestavo, kad įstatymo priėmimas yra vilkinamas, teisinantis,  kad esą  reikia  palaukti, kol Europos žmogaus teisių teismas išnagrinės lenkų tautybės asmenų skundą dėl asmenvardžių rašybos lietuviškai.

“Šio skundo nagrinėjimas negali pakeisti esminių mūsų šalies konstitucinių nuostatų bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų”, – tvirtino G.Songaila.

Spaudimas slepia pavojus valstybei

Seimo narys pastebėjo, kad lig šiol ingnoruojami šalies teismų priimti sprendimai dėl lenkiškų gatvių užrašų, bendrojo lavinimo mokyklų klasių komplektų nustatymo  Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose, nors pavyko pasiekti, kad jų nevykdymas būtų pripažintas etikos pažeidimu.

Kalbėdamas apie Lietuvos ir Lenkijos santykius G.Songaila tvirtino, kad pastaruoju metu susidaro įspūdis, jog kaimyninė šalis nesuvokia įvykusio lietuvių tautinio atgimimo, perėmusio  XIX a. pabaigos ir tarpukario tradicijas, realybės. Tai įrodo ir Lenkijos spaudimas dėl naujojo Švietimo įstatymo.

Pavyzdžiui, dvikalbis tautinių mažumų švietimo įstatymas Latvijoje veikia jau penkiolika metų ir laikomas vienu geriausiu Europos Sąjungoje, kaip kitakalbius integruoti į visuomenę ir kartu išsaugoti jų tautinę tapatybę. Šios šalies patirtimi naudotasi, rengiant naująjį Švietimo įstatymą, tačiau jo projektas sulaukė didelio Lenkijos priešiškumo.

S.Songaila priminė europarlamentaro Vytauto Landsbergio žodžius, kad spaudimas neturi įtakoti šalyje priimamų sprendimų, nes panašių bandymų ateityje gali rastis vis daugiau.

Valstybinės kalbos svarbos, šalies tautinių mažumų švietimo politikos problemų temą konferencijoje pratęsė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, hab.dr. Alvydas Butkus. Jis pateikė Latvijos patirtį, kuri pripažinta viena sėkmingiausių ES bei kaip ją galime panaudoti savo šalyje, priimdami Švietimo įstatymą.  

Istorijos pamokos vakar ir šiandien  

Šiandienos politikai turi pasimokyti iš savo istorijos ir gerai įsisavinti šias pamokas, nes jos nepraranda aktualumo. Tokios išvados sekė iš konferencijoje pateiktų pranešimų, skirtų  Lietuvos laisvės kovų 90-mečiui.

Neseniai minėjome du svarbius istorinės atminties įvykius, turėjusius lemiamos reikšmės Lietuvos valstybingumui. Vienas jų , Suvalkų sutarties sulaužymas spalio 9-ąją, vienas iš niūriausių istorijos puslapių, nes Lietuva neteko sostinės Vilniaus ir dalies teritorijos. Kita istorinė data – legendinis Giedraičių ir Širvintų mūšis  lapkričio 17-21 d. – padėjo sustabdyti lenkų skverbimąsi į Lietuvos gilumą ir apsaugoti valstybę.

Istorinę apžvalgą “Valstybingumas ir diplomatija: Lietuvos Steigiamojo Seimo pastangos išsaugoti Nepriklausomybę 1919-1920 metais” ,  konferencijoje pateikė istorikė, Kauno technologijos universiteto muziejaus vedėja Audronė Veilentienė. Faktai ir dokumentai akivaizdžiai liudija, kad anuomet valstybės nepriklausomybė buvo apginta, tik visai tautai vieningai pakilus į kovą dėl laisvės. O to meto Seimo narių ėjimas į miestus ir kaimus, raginant žmones burtis į savanorius, sektinas pavyzdys šiandien, kaip būti su tauta, o ne virš jos.

Istorinė atmintis laukia įprasminimo  

Apie Lietuvos Respublikos Vyriausiojo gynybos komiteto veiklą 1920 metais savo įžvalgomis dalijosi Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotoja Aušra Jurevičiūtė, pateikusi begalinio pasišventimo nepriklausomybės siekiui ir gynimui pavyzdžių.

Kovų dėl laisvės temą  pratęsė istorikas Zigmas Tamakauskas, gyvai, išsamiai ir nuoširdžiai pasisakęs apie prieš 90 metų Kaune pasirašytas Lietuvos ir Lenkijos paliaubas. Istorijos mokytojas pabrėžė istorinės atminties svarbą, jaunimo patriotiškumo  ugdymą.

Deja, ne visada sugebame tinkamai pagerbti praeities didžiavyrių atminimą – tokie žodžiai nuskambėjo iš konferenciją vedusio Kauno savivaldybės tarybos nario Raimundo Kaminsko lūpų. Skaudu buvo girdėti, kad Kaune nėra deramai sutvarkyti Nepriklausomybės kovų savanorių kapai, kur palaidotas ir legendinis pirmasis Lietuvos kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas, vadovavęs garsiam Giedraičių ir Širvintų mūšiui.

Konferencijos dalyviai nebuvo vien stebėtojai ir klausytojai – įsijungė į diskusijas, kalbėjosi, bendravo ir jai pasibaigus su Seimo nariais, istorikais, kitais pranešėjais.