T. Baranauskas. Kaip mes savo šaknų Sarmatijoje ieškojome (62)

Lenkų šlėkta - "sarmatas"

Lenkų šlėkta – „sarmatas“

Buvau pakviestas į visuomeninės organizacijos „JCI Vilnius“ vakarą Vilniaus universiteto Teatro salėje organizuotą seminarą „Ar Lietuvos šaknys Sarmatijoje?“ Seminaro organizatoriai įkalbėjo mane atvykti pakomentuoti to vakaro pagrindinio pranešėjo Aivaro Lileikos (anksčiau žinomo kaip Aivaras Citronas) teorijų, kurias pastarasis jau kurį laiką populiarina visais įmanomais kanalais ir jau turi gausų būrį pasekėjų. Anot jo teorijos, mums visiems turėtų būti sarmata, kad vadinamės tik kažkokiais lietuviais, o nenorime vadintis garbingu senovišku sarmatų vardu.

Iš pagarbos savo Alma Mater – senojo Vilniaus universiteto mūrams – bei jaunuosius lyderius ugdančiai organizacijai, kuri, sako, yra trečia pagal dydį pasaulyje, o taip pat ne vieną mano tekstą paskelbusiam portalui „Balsas.lt“, kuris sutiko būti renginio informaciniu rėmėju, o jo vyr. redaktorius Arūnas Brazauskas – moderatoriumi, sutikau dalyvauti ir aš.

Lektorius Aivaras Lileika, Londono Metropolitano universitete skaitantis paskaitas apie informacines technologijas, Vilniaus universitete susirinkusią publiką supažindino su visų tų technologijų (daugiausia, regis, paieškos sistemų, tokių kaip „Google“) pagalba sukaupta informacija apie seniausiąją Lietuvos ir visos žmonijos praeitį.

1) Visų pirma lektorius atskleidė, kad A. Šapokos „Lietuvos istorijoje“ yra vos keli puslapiai skirti priešistorei (tai buvo pademonstruota naudojant vaizdinę medžiagą, t. y. A. Šapokos redaguotą „Lietuvos istoriją“, pirštais apčiuopiant priešistorei skirtų puslapių pluoštelį). Tuo tarpu visos kitos istorijos iki A. Bumblausko imtinai iki šiol seka šiuo nesektinu pavyzdžiu. Lektorius išreiškė intenciją pakeisti susiklosčiusią liūdną padėtį.

2) Taip pat pranešėjas papasakojo, kaip dabartinio tipo žmonės išplito po visą pasaulį iš savo protėvynės Afrikoje. Buvo paminėta, kad į Europą prieš 20-40 tūkst. metų pateko trijų genetinių tipų žmonės, iš kurių vieni buvo finougrai, o kiti – sarmatai (tarp pastarųjų dviejų tipų, atvykusių iš Anatolijos (Turkijos) skirtumas – tik atvykimo laikas, o trečiasis tipas, paplitęs Vakarų Europoje, mūsų nedomino).

3) Papasakota, kaip atsirado ir VI tūkstantmetyje pr. Kr. iš dabartinės Turkijos teritorijos išplito žemdirbystė beigi puodų gamyba (įgelta archeologams: jie ginčijasi dėl puodų tipų, o, kad atsirado patys puodai, nepastebi). Paaiškėjo, kad kartu su žemdirbystės beigi puodų plitimu susiformavo ir Sarmatija (nors ji gi, regis jau buvo susiformavusi su pirmųjų žmonių Europoje pasirodymu, žr. 2 punktą, – gal ko nesupratau?).

4) Sarmatija, sako Aivaras Lileika, buvo paremta matriarchaline santvarka, o su tuo susijęs ir jos „motinų valdžią“ išreiškiantis pavadinimas.

5) Lektorius taip pat papasakojo apie tai, kaip jam nesisekė ieškoti žinių apie senesnę už šapokinę Lietuvos istoriją pagal raktažodį „Lietuva“, ir kaip pasipylė gausingi informacijos klodai, kai buvo išaiškintas ir paieškai panaudotas istorinis pavadinimas – Sarmatija. Beje, ir Lietuva pasirodė esanti senesnė už tradicinę 1009-ųjų datą – tam žinių surasta toje pačioje A. Šapokos „Lietuvos istorijoje“. Kad būtų vaizdžiau, publikai parodytos Kvedlinburgo analų ir A. Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos“ 25-ojo puslapio faksimilės.

6) Kadangi informacijos pagal raktažodį „Sarmatija“ pasipylė tiek daug, kad gyvenimo neužtektų ją apdoroti, lektorius nusprendė apsiriboti tik kartografijos analize. Be kita ko, rado Klaudijaus Ptolemėjaus II a. žemėlapį, pagal kurį ir pats nubraižė Sarmatijos ribas, pavadindamas šį žemėlapį „Sarmatija = LDK“ ir paaiškindamas, kad sutapimas tarp Sarmatijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės yra „vienas prie vieno“, tiesa, ekrane rodomas vaizdas bylojo kiek kitaip…

7) Buvo aptikta ir daugiau žemėlapių su žodžiu „Sarmatija“. Vienas toks žodis buvo užrašytas greta Lietuvos, Žemaitijos vietoje. Iš to padaryta išvada, kad plintant krikščionybei, Sarmatija su savo matriarchaline santvarka traukėsi, mažėjo, kol galiausiai užsibaigė Žemaitijoje.

8 ) Krikščionybės plitimo istorijoje buvo paminėtas ir Mindaugo atsimetimas nuo krikščionybės, kurį patvirtino popiežiaus nuncijus.

9) Autorius atrado ir cisternų (sic!) vienuolio, pirmojo Prūsijos vyskupo Kristijono kroniką, kurioje taip pat aprašomos cisternams (sic!) gerai žinomos Sarmatijos ribos.

10) Pabaigai buvo pateikta nauja Lietuvos istorijos periodizacija nuo seniausių laikų iki įstojimo į Europos sąjungą, kurioje sarmatiškasis laikotarpis užėmė savo garbingą vietą.

Komentuodamas visa tai, aš paaiškinau, kad Sarmatija – tai ne etninis ar politinis darinys, o geografinė sąvoka, kurią Vidurio Rytų Europos regionui pavadinti pasitelkė Klaudijus Ptolemėjus. Negausi informacija apie šį regioną jį pasiekė daugiausia iš šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje buvusių graikų miestų, kurie tuo metu susidūrė su dabartinės Ukrainos stepėse klajojusiomis ir ekspansiją vykdžiusiomis sarmatų gentimis. Kaip tik todėl visą tuo metu dar labai menkai pažįstamą regioną, esantį į šiaurę nuo Juodosios jūros, Ptolemėjus ir pavadino Europine Sarmatija, o jo autoritetu rėmėsi ir vėlesni kartografai. Tikrieji sarmatai buvo stepių klajokliai gyvulių augintojai, kalbėję iranėnų grupės kalbomis. Miškų zonoje gyvenę žemdirbiai baltai (aisčiai, galindai, sūduviai) sarmatams nepriklausė.

Vėliau, renesanso laikais, XV–XVI a., Ptolemėjaus žemėlapiai buvo iš naujo atrasti. Jie buvo spausdinami originalia forma ir perdirbinėjami, papildant to meto duomenimis, ir tokiu būdu labai išplito. Regiono pavadinimas „Sarmatija“ veikiai tapo plačiai žinomas, pasiekė net ir šio regiono gyventojų sąmonę. Lenkas Motiejus Miechovskis (Miechovita) 1517 m. net parašė „Traktatą apie dvi Sarmatijas“. Iš to išsivystė ir slavų kilmės iš sarmatų teorija bei sarmatizmo ideologija, tapusi lenkišku panslavizmo ideologijos variantu.

Lenkų bajorai didžiavosi savo „protėvių“ sarmatų pergalėmis prieš romėnus, o lietuviai tame pačiame XVI amžiuje kildino save iš romėnų, taigi mūsų legendinė kilmės versija buvo atvirai priešinga lenkiškajai. Mykolas Lietuvis jos pagrindu netgi ragino atsisakyti Lietuvos raštvedyboje rusinų kalbos ir „grįžti“ prie savo protėvių lotynų kalbos. Tik po Liublino unijos, vykstant Lietuvos diduomenės polonizacijai, romėniškos kilmės legenda buvo suderinta su sarmatizmo ideologija, teigiant, kad romėnai atvyko į sarmatų kraštą ir jame asimiliavosi. Sarmatizmas tapo Abiejų Tautų Respublikos bajorijos kultūrine ideologija. Net bajorų apranga, įgavusi rytietiškų bruožų, buvo išdidžiai vadinama sarmatiška.

Dėl pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ („IX amž. pradžioje Vakaruose randame pirmą kartą paminėtą lietuvių vardą (lig tol minimi tik apskritai aisčiai). Pirmasis lietuvių vardą yra paminėjęs vienas Karolio Didžiojo žvalgas. (…) kai Karolis pasiekė slavus, jo agentai sužinojo, kad už slavų gyvena dar lietuviai“, p. 25), teko pastebėti, kad ta užuomina nėra paremta jokiu žinomu šaltiniu. Vienintelis šaltinis, minintis kažką panašaus, yra Einhardo „Karolio Didžiojo gyvenimas“, kuriame greta slavų minimi aisčiai. Kadangi aisčiai – baltai – iki baltų termino įvedimo XIX a. viduryje buvo neretai pavadinami tiesiog lietuvių gentimis, pasirėmus ne pirminiu šaltiniu, o istoriografija, ši žinia galėjo išvirsti į tariamą lietuvių vardo paminėjimą.

Publika uždavė nemažai klausimų lektoriui. Buvo ir didelių tos teorijos entuziastų, ir besišaipančių iš jos. Iškilus klausimams apie lektoriaus surastą cisternų vienuolio Kristijono kroniką, man teko pastebėti, kad tokia kronika neegzistuoja, bet žinoma iš nepatikimo XVI a. autoriaus Simono Grunau Prūsijos kronikos. Lektorius liko neįtikintas, kad kalbama apie tą pačią kroniką, nes, galų gale, galima suprasti, kad nei jos, nei Simono Grunau kronikos, akyse nėra matęs. Išsiplėtus kalbai apie šį šaltinį, vienas klausytojas neiškentė nepaprašęs gerbiamo lektoriaus liautis cistersus vadinti cisternais, nes tai yra nepagarba bažnyčiai. Lektorius atsiprašė, kad jam kažkaip nevalingai norisi tą pavadinimą ištarti trumpiau.

„At this period, however, Christianity acquired no firm footing in Lithuania proper; it was embraced only by Mindowe and his immediate friends, and by them purely for political reasons, and it was also with an eye to political interest that they reverted to paganism about 1262“ („Tačiau šiuo laikotarpiu krikščionybė tikrojoje Lietuvoje neįsitvirtino; ją išpažino tik Mindaugas ir jo artimiausi draugai, o ir jie tiktai dėl politinių sumetimų, taip pat dėl politinių interesų jie grįžo į pagonybę apie 1262 m.“).

Aš paaiškinau, kad visa tai žinoma iš Eiliuotosios Livonijos kronikos ir kai kurių kitų šaltinių, kuriuos nuo XIX amžiaus žino kiekvienas, kas nori žinoti.

Pabaigoje žinomas rezistentas Petras Cidzikas paskelbė, kad istorikai, kurie nekalba apie Prūsijos gyventojų genocidą (baigiantis Antrajam pasauliniam karui), neturi moralinės teisės kalbėti apie Lietuvos istoriją, o Aivarui padėkojo už atradimus, nors jis apie minėtą genocidą irgi nekalbėjo.

Taip pat baigiant šį seminarą, vienas jaunuolis, akivaizdus Sarmatijos patriotas, paragino mane nusiimti akidangčius ir atvirai pažiūrėti į faktus, paklausė, kada oficialioji istoriografija pagaliau ims tyrinėti ne tik paskutinį tūkstantmetį, bet ir ankstesnius laikus. Atsakiau, kad istoriografija niekada nepriims visko, kas bet ko ir bet kaip sakoma, nes viskas turi būti pagrįsta konkrečiais argumentais. Paminėjau, kad šiaip jau ir tie ankstesni laikai yra tyrinėjami. Antai, neseniai išėjo „Lietuvos archeologijos“ pirmasis tomas, skirtas akmens amžiui (autorius – Algirdas Girininkas), o iš viso jų numatoma išleisti šešis. Taip pat dvylikatomėje Lietuvos istorijos instituto šiuo metu leidžiamoje „Lietuvos istorijoje“ priešistoriniam laikotarpiui skirti du pirmieji (jau išleisti) tomai. Žinoma, jie yra blogi, nes juose nerašoma apie Sarmatiją, tačiau bent jau negalima teigti, kad iki šiol turime tik tuos kelis A. Šapokos redaguotos istorijos puslapius.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
alko-2-proc
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *