Helovino kilmė
Dažnai girdime nuogąstavimus, neva vakarų komercinės kultūros brukamas Helovinas griauna mūsų tradicijas, tačiau kaipgi yra iš tiesų?
Senovės keltai, germanai slavai ir baltai senovėje sudarė vientisą religinį ir kultūrinį tęsinį šiaurės Europoje nulemtą bendrų protėvių, mainų ir gamtinės aplinkos.
Helovino šventė siejama su senovine keltų švente Samhain, kurios metu įvykdavo didysis metų virsmas: tamsusis laikas nusverdavo šviesųjį. Tai buvo vasaros ir žemdirbystės darbų pabaigos šventė, taip pat derliaus nuėmimas. Pasauliui perėjus į tamsųjį laiką išnyksta ribos tarp gyvųjų (šviesos) ir mirusiųjų (tamsos) pasaulio, dėl to šiuo laiku buvo prisimenami ir gerbiami mirusieji.
Pagrindiniai Helovino šventės atributai: išskobti moliūgai-žibintai su gąsdinančių dvasių veidais, persirengėliai vaizduojantys įvairius pirmapradės nesukultūrintos gamtos gaivalus: velnius, fėjas, taip pat visas tuntas nelabųjų tamsos padarų: kraugerių, vilkolakių, numirėlių, netgi naujausių mitologijos veikėjų: zombių ir kitokių būtybių. Persirengėliai keliauja po namus besilinksmindami ir pokštaudami, rinkdami dovanas – ypatingai Helovino progai kepamus skanėstus… Jaunimas su kaukėmis linksminasi, šoka, pasakoja baisius pasakojimus.
Senosios Linaminio vakarų ir Vėlinių tradicijos
Esame įpratę, jog Vėlinės ir visas šis šaltas ir tamsus laikotarpis yra niūraus susikaupimo, liūdesio metas, tačiau iš tiesų tai visiškai naujas požiūris. Mūsų papročiai dar buvę labai gajūs prieš 50 metų kaime nė kiek nesiskiria nuo keltiškųjų.
Rudens lygiadienio metu tamsusis paros laikas tampąs ilgesniu už šviesųjį, šis virsmas buvo puikus atskaitos taškas žemdirbių derliaus nuėmimui, būtent dėl to tiek keltai, tiek mes skobiame daržovių žibintus. Surinkus derlių prasidėdavo Linaminio vakarai, kurių metu jaunimas visai kaip per Užgavėnes vaikščiodavo persirengėliais, vaizduodami tokius pačius numirėlius, pavojingus miško žvėris, pirmapradės gamtos būtybes bei tarpininkus. Šie vaikštynių ritualai – pagarbos žmogui svetimo pasaulio jėgoms išraiška: žaidžiant ir vaidinant trumpam tampama šiomis būtybėmis, žmogus apleidžia savo šviesųjį namų, žmogiškos kultūros pasaulį pasinerdamas už jo ribų: į tamsos, mirusiųjų, marių dugno, miškų ir požemių misterijas. Linaminio vakarus praturtindavo siaubo pasakojimai: sakmės apie vaiduoklius, iš ežerų ar balų sugrįžtančius mirusiuosius ir bandančius pas save prisivilioti gyvuosius.
Vėlinių metu kapinėse buvo ne tik uždegamos žvakės, žibintai, reiškiantis amžiną gyvybę keliaujančią tarp dviejų pasaulių ir laikų: tarp tamsaus ir šviesaus, laukinės gamtos ir kultūros, tarp mirusiųjų ir gyvųjų, tarp žiemos ir vasaros. Kapinėse buvo susirenkama linksmai puotauti, dainuoti ir valgyti drauge su mirusiaisiais, jiems buvo paliekama maisto, kurį suvalgydavo laukiniai gyvūnai ar paukščiai – mirusieji tautosakoje (mituose) vaizduojami būtent simboliniais paukščių ar gyvūnų pavidalais. Puotos kapinėse neapsieidavo be šokių, dainų, didžiulių laužų, sukuriamų iš senų nuvirtusių antkapinių stulpų, krikštų, stogastulpių, kryžių ir mirusiųjų ar krikščioniškų šventųjų statulėlių.
Vėlinės ir Helovinas šiandien
Helovinas mums sugražina senąsias tradicijas nauju pavidalu: kartu besilinksmindami su kaukėmis atkarojame protėvių veiksmus, žiūrėdami paslaptingus siaubo filmus ar besiklausydami pasakojimų apmąstome savo susidūrimo su anuo pasauliu akimirką. Baigę linksmąją dalį surimtėjame ir susitinkame su giminėmis pagerbti mirusiųjų: taip uždarome darnų dūkimo ir rimties ratą. Belieka kalbos komisijai Helovina pervadinti Linaminio vardu.
“kartu besilinksmindami su kaukėmis atkarojame protėvių veiksmus, žiūrėdami paslaptingus siaubo filmus ar besiklausydami pasakojimų apmąstome savo susidūrimo su anuo pasauliu akimirką. Baigę linksmąją dalį surimtėjame ir susitinkame su giminėmis pagerbti mirusiųjų: taip uždarome darnų dūkimo ir rimties ratą.”
aha, jaunimas besilinksminantis su “supermenų” ir “playboy” triušiukų kostiumais, kaip ir kiekvieno pasilinksminimo metu prisiliuobiantis, ir ryte nebeprisimenantis ką veikė, tikrai atkartoja protėvių veiksmus. :/
Apmaudu, kad alkas tokius dalykus propaguoja (netiesigiai.tačiau skatinti švęsti Helovyną..)
Mielas “ašei” – alkas tikrai nepropoguoja Helovino. Čia tik autoriaus nuomonė. O mes ją skelbiame tikėdamiesi, kad kils pasipriešinimas tokiai nuomonei ir atsiras kitokių rašinių. Dėkui už Jūsų pastabas.
Importinės kultūros pavelde autorius rado panašumų su mūsų protėvių paveldu ir, aną priderinęs ,bando padaryti savu. Beje, panašiai atsitiko ir su žydkrikščionybe, kuri jau įvardijama beveik kaip sava .Tačiau labiausiai gaila, kad tie įžvalgūs derintojai – patys lietuviai.
Paskaičius susidaro įspūdis, kad prie Smetonos lietuviai dar linksmai Vėlines šventė 🙂 O kuo remiantis tai teigiama? galima šaltinius sužinoti?
Ir taiklus komentatoriaus pastebėjimas, tie kurie dabar apsinarkašinę Heloviną švenčia apie nieką daugiau ir negalvoja tik apie baltų ir keltų bendras tradicijas. 🙂
P.S. Suprantu, kad portalas tik atsidaręs, bet gal neleiskit bet kokiems diletantams reikštis?
Sėkmes
Gerbiamas Kirvi, čia diskusinis straipsnis, portalo nuomonė tikrai nesutaps su visų autorių nuomone. Ginčykimės. Rašykime.
Duokit pasireikšti profesionalui Kirviui 😀
keistas straipsnis. perskaičius atrodo, kad autorius tiek nori surasti panašumų tarp vėlinių ir helovyno, kad net pats įtiki, kad tos tradicijos tapačios.
taip – helovynas kilo iš keltiškos samhaino šventės kai airių emigrantai amerikoje pabandė paviršutiniškai prisiminti senas savo derliaus šventės tradicijas. bet tik tiek ir tesukūrė helovynas – adaptuotą derliaus šventės karnavalą kitame žemyne. helovyno šventėje neliko nei protėvių atminimo, nei prisiminimo apie savo žemės ir tautos didvyrius. o toks helovynas, koks šnenčiamas nuo dvidešimto amžiaus antros pusės neturi nieko bendro nei su samhaino švente, nei tuo labiau su helovynu. lygiai taip pat kaip kalėdinis “šopingas” neturi nieko bendro su žiemos saulėgrįža. tik laikas tas pats.
autorius matyti neblogai apsiskaitęs apie įvairias tradicijas, bet jas per laisvai interpretuoja savo vizijai ir norams patenkinti. taip linaminio laikotarpiu sunkiai dirbant klojimuose per nakti jaunimas mokėjo pasilinksminti, jaunesniuosius gal šiurpiomis istorijomis pagasdinti, vyresnieji tuo metu panas mergino. bet tai darbymečiuo pramogos nesusijusios su vėlinėmis, su kapais, pilkapiais ir protėviais.
helovyno persirengėliai, jų keliamas triukšmas ir linksmybės apskritai nesuderinama su vėlinėmis, mūsų seneliai, proseneliai ir visa iš amžių ateinanti tradicija tokius veiksmus paprasčiausiai laikytų pasityčiojimu iš mirties ir vėlių. mūsų kultūra ir tradicijos nėra balių ir festivalių kultūra. net ir senoji keltų samhaino šventė yra panašesnė į lietuviškas senąsias vėlines ir ilges nei į helovyno karnavalą.
kitas aspektas dėl persirengėlių – yra tekę aptikti ne lietuvių pamąstymą, kad persirengėliai per vėlines senojoje europos kultūroje nebuvo masinis reiškinys. ritualuose jie tarsi apsimesdavo mirusiaisiais, kad būtų įleisti į mirusiųjų pasaulį. ir tai buvo atliekama tik naujų bendruomenės narių iniciacijos į dvasinį kelią per susitikimą su mirusiais protėviais metu. žinoma mes tokių liudijimų ir aprašymų neturime, bet jie ir negalėjo išlikti – žyniai savo paslaptis išsinešė su savimi amžiams. ir nebent stebuklinėse pasakose galime rasti atspindžių.
gražus autoriaus noras bandyti susieti senas tradicijas su šiandienos pramogų industrija. deja, deja visi statomi tiltai tarp šių švenčių yra tik spalvotas sapnas.
Komentarui galima būtų paprieštarauti, kad vis dėlto tai buvo bendruomenės (o kaži kokios dar gali būti?) šventė, ir ne itin tyli. Apie tai rašo Dlugošas, Strijkovkis. Senovės žmogus matyt nesuprastų kas čia tokios per šventės, kai tupime namie ir kiekvienas atskirai aplankome savus kapus. Bet aišku, šventėje minimi protėviai ir tai daroma atitinkamose vietose, o ne smuklėse su moliūgais. Kam čia reikalingas tas helovynas, tai bala žino.
Galima pažiūrėti ir kitu kampu: senųjų keltų tradicijos turbūt artimesnės Vėlinėms, nei amerikonizuotam nupopsintam helouvynui. Apskritai, reikia diegti žmonėse pagarbą tradicinėms kultūros formoms kaip atsvarą materializmui (tiek helouvyno tūsams, tiek supermarketiniam vėlinių bizniui). Bet tai reikia daryti gerai apgalvojus ir perpratus senųjų pasaulėžiūrų kaitos įtaką papročiams ir išrinkti prasmingiausius elementus kaip visumą, kad nesigautų eilinis margaspalvis kičas.
Komentarų gudrumas ir taktiškumas neišpasakytas, bet niekas nesigilina į tai kokia informacija perteikiama straipsnyje. Helovyno papročiai susiję su lygiadienio ir derliaus nuėmimo papročiais bei visiškai identiški Linaminio papročiams, Vėlinės, kaip mirusiųjų minėjimas iš dalies atskira šventė, tačiau ir viena ir kita ne svetima mūsų kultūrai.
Materializmo nereikia painioti su kapitalizmu ir vartojimo kultu. Kitavertus gyva yra tai, kas yra vartojama. Tai kas vienam atrodo kičas kitam gali turėti prasmę.
Playbojaus zuikių kostiumus irgi galima interpretuoti archajinės kultūros rėmuose: persirengėlių vaikštynių tikslas iš esmės yra apeiginis “chaoso” atkūrimas, o nesutramdytas erotinis pradas būdingas chaosui. Nesutramdyto erotinio prado, paleistuvystės tema vyrauja ne tik vakarietiškame ar populiariosios kultūros helovyne, bet ir užgavėnių ritualuose. Jeigu tarp kaimo persirengėlių vaikšto vengrai, čigonai, galų gale brazauskai ar medikai, tai gali vaikščioti ir playbojaus personažai – tai yra gyvos ir aktualios kultūros ypatumas
po galais, autorius rūko tikrai kažką ypatingo, jei tokie sapnai sapnuojasi 😀
Dekui uz straipsni, man idomi Jusu mintis.Toks supratimas, manau, butu priimtinas ir dabartiniam jaunimui, kuriam labai truksta ziniu apie etnine musu religija ir kuriu gauti, deja, beveik nera is kur.O paprociu palyginimas inesa aiskumo.
“Helovyno papročiai susiję su lygiadienio ir derliaus nuėmimo papročiais bei VISIŠKAI IDENTIŠKI Linaminio papročiams” – nekvestionuotina išvada 🙂
Kas gi yra tas tikrasis chaosas ir “nesutramdytas erotinis pradas”? Matomai viešos biseksualių svingerių orgijos būtų tobula fantazinė to išraiška? Apie vėlyvus šventės elementus, kai aukščiau visko buvo iškelta pasilinksminimo funkcija, rašoma kaip apie “archajinės kultūros rėmus”! Siūlau susipažinti su A. Vaicekausko nuodugniais tyrimais, prieš kitąsyk rašant apie Užgavėnes ir persirengėlių ritualus.
Dar apie faktus. Tai vis dėlto, kada būdavo persirenginėjama, per visą linamynį, ar daugiau per jo pabaigtuves, ir kurį mėnesį pastarosios paprastai išpuldavo? Kokios chronologinės ribos?
Taip, nekvestionuotina, nes tai bet kuriam pasidomėjusiam etnografija akivaizdus dalykas.
Persirengėlių vaidinimuose dažnai eskaluojamas velnių pasileidimas ir raganų ištvirkavimas, tai iš dalies susiję tiek su senovės mitologija, tiek su 18-19 a. istorinių įvykių atgarsiais ir tautosaka. Playboy zuikis yra šių laiku aktualija ir simbolis, dėl to nematau priežasties, kodėl gyvoje kultūroje ir persirengėlių žaidimuose tokio negaletų būti.
Svingeriai, seksualumas jau atskira tema, ne labai ką bendro turinti su “chaosu” ir persirengėlių eitynemis, nors Brazilijos karnavaluose manau galima būtų pamatyti ir tokią, o šiuolaikinės Linaminio pramogos gali vykti ir svingerių klube (ne tik kaimo kultūrcentryje). Kitavertus tokia tema folklore, bent jau dainuojamajame egzistuoja.
Straipsnio tikslas buvo sudominti idėja, jog atkeliaujantys vakarietiški papročiai seniau buvo ir pas mus, linų šiandien niekas nebemina, todėl visiškai nėra jokio skirtumo kada daryti Linaminio talkas ir persirenginėti, gyvi papročiai ir kultūra prisitaiko prie naujų aplinkybių, taigi linaminio pasilinksminimus galima daryti ir prieš Vėlines, chronologija šiandien neturi jokios prasmės. Tas pats, kas ir su gyvulių aukojimu: nėra jokio tikslo dievams aukoti ožių, jei neesi gyvulių augintojas ir negyveni kaime, nors kitavertus apdorodamas karpį iš maximos gali su juo atsisveikinti ir pašvęsti jį dievybei.
Pagoniškos apeigos turi ne tik savo apeiginę funkciją, bet gali turėti ir pasilinksminimo funkciją. Didžioji dalis šiuolaikinės kultūros yra kilusi iš religinių kultų: pradedant muzika, baigiant teatru ar sporto žaidynėmis.
O man patiko autoriaus mintis ir ji tuo labiau yra svarbi etninė kultūros gerbėjų gretose, kur vyrauja stereotipas peikti visa, kas nauja ir užsienietiška. O vis dėlto, kaip gyvuoja šiuolaikinis folkloras (sutinkamas sms žinutėse ir pan.), šiuolaikinė mitologija (ir jau praktiškai šiuolaikiniu mitiniu herojum tapęs Kedys – manau, VDU jau gali imtis “lauko tyrimų”), taip yra ir šiuolaikinės jaunimo pamėgtos, bet senimo smerkiamos šventės, kurias po šimto metų tyrinės tokie patys etnologai, kaip seną, bet jau su naujesniais laikais į Lietuvą atkeliavusį paprotį.
Pagal lyginimo su Linamyniu logiką, šiuolaikinės lietuviškos Vėlinės su laiku prarado siautulingąją šventės dalį, kuri vis dėlto visuomenės psichikai pasirodė reikalinga ir prigijo Helovino pavidalu (įdomu, kad ne visos vakarietiškos, amerikietiškos šventės mūsuose prigija). Lietuviams tai tapo tarsi ne tuo metų laiku vykstančios antrosios Užgavėnės (kuomet visi puošiasi ne tik velniais, bet ir Playboy zuikučiais, kas, tikrai sutinku, yra puikus nevaržomo seksualumo, kaip chaoso atstovo, pavyzdys). Svarbu, kad Vėlinės, kaip, beje, LLTI konferencijoje pastebėjo ir G. Kadžytė, išlieka viena iš pamatinių metų švenčių (su Kalėdom ir Velykom), ir paprotys švęsti Vėlines yra dar ir kaip gajus, kuom galime pasidžiaugti. Net ne taip svarbu, ar “skoningi” tautiečiai apkaišo savo senolių kapus plastikiniais žiedais, ar tyliai tamsoje sukuria dvasingą laužą – svarbu, kad ši tradicija gyva, o gyva yra tai, kas kinta. Kitaip tariant – senosios Vėlinių prasmės neišvengiamai “išverčiamos” į šiuolaikinę kalbą, archaiškas “kodas” pasikeičia moderniu, bet užkoduota perkeltinė prasmė išlieka ta pati. Tai gyvųjų ir mirusiųjų šventė. Būtent šventė. O Helovynas viso labo užpildė apsitrynusių etninių tradicijų vietoje atsiradusią tuštumą. Nes poreikis pašėlti ir papokštauti, pagąsdinti bičiulius kraupiomis numirėlių istorijomis ir išlaisvinti Playboy zuikučio nevaldomą juoką – išliko.
Autorius net, sakyčiau, pasufleravo labai parankią senųjų, autentiškų, “savų” tradicijų populiarinimo ir grąžinimo taktiką – įsivaizduokit, jei kokia mokytoja burnoja, kam moksleiviai švenčia Holivudinę niekinę šventę, tai mokinukai pasukioja jai už akių prištą prie smilkinio ir sau švenčia kaip išmano. Bet štai žinia, kad lietuviai prieš Vėlines taip pat pašėliodavo būtų daug labiau intriguojanti. Kaip ir idėja į Helovyno programą įtraukti kur kas intymesnį už Holivudo siaubekus – lietuviškų šiurpių pasakojimą – ar tai nebūtų teigiamas poslinkis?
Autoriui: papročių chronologija ir lokalizacija nesvarbu, kaukių istoriškumas nesvarbu, dorovinis aspektas nesvarbu… Tai kam išvis ieškoti savo pleibojų zuikučiams ir moliūgams kažkokio istorinio pagrindimo? Svarbu, “aš noriu šventę švęst”!
Helovynas – vieno iš velnių vardas. Ta diena – jo diena, jo vardadienis. Tas pats būtų švęsti šėtono vardadienį ir kalbėti apie liaudišką tradicijų kilmę.
Rūta L., dėkoju už išmintingą komentarą ir palaikymą 🙂
Rokai Sinkevičiau, moralė kaip tokia ir Tamstos propaguojama krikščioniška moralė yra visiškai skirtingi dalykai. Aš esu už universalią, prigimtinę/pagonišką moralę ir kategoriškai prieš krikščionišką moralę ir jos požiūrį į daugelį dalykų: gamtą, žmogaus kūną, seksualumą, instinktus, požiūrio fundamentalumą, patriarchatą, žinojimą, antgamtiškumą, autoritariškumą, religijos, šventybės ir dievybės supratimą ir tt… Dėl to man visiškai neįdomios tokio pobūdžio diskusijos
Autoriau, atrodo, nesupratai Roko komentaro. tad ir kaltinimai jam ne visai į temą.
Autorius viską supranta, tai mes – aplink jį esantis esame akli ir nieko nesuprantantis… 😀
Supratau.
GRAZU