Č. Iškauskas. Kas surengė ir apmokėjo Spalio revoliuciją?

Dabar atrodo keista, kad gimus sūnui tą pavakarę iš Antakalnio klinikų gimdyklos kaip ant sparnų atšuoliavau į tuometinę Lenino aikštę ir atsisėdęs po tautų vado ištiesta ranka apmąsčiau laimingą jauno tėvo būtį. Tuomet Lukiškės buvo gražiausiai sutvarkyta sostinės aikštė, čia žydėjo kvepiančios alyvos, čia vykdavo jaunyste kvepiantys pasimatymai. Ir tik paskui pastebėjau, kad vado ištiesta dešinioji ranka tarsi rodo į KGB rūmus (kolegos estai Taline, pavedėję atitinkamu kampu už tenykščio paminklo Vladimirui Leninui, parodė į jo nepadoriai kyšantį ir į Tarybų rūmus nukreiptą nykštį)…

Nuo to laiko buvo praėję 14 metų, kai 1991-ųjų rugpjūčio 23-ąją V. Lenino stovyla, išrauta iš akmeninio postamento, galingo krano tempiama lėtai pakilo ir sukdamasi, tarsi mojuodama ranka amžiams atsisveikino su Lietuva…

Iš tiesų, kiekvienas vyrėlesnis žmogus yra susidaręs savotišką Vladimiro Uljanovo (Lenino) įvaizdį. Mokykloje išmokome kone kiekvieno jo biografijos etapo datą. Visokiose sueigose ir renginiuose liejosi posmai apie V.Leniną ir darbo žmonėms laisvę atnešusią Spalio revoliuciją. Mūsų poetai taip pat atidavė atitinkamą duoklę. Antai, viename kairuoliškame Rusijos portale ir dabar randu 1954 m. parašytą bolševikinį Algimanto Baltakio eilėraštį „Leninas Vilniuje“. Kiek rausiausi poeto kūryboje, šio eilėraščio neaptikau (jis turėjo įeiti į 1955 m. išleistą pirmąją rinktinę „Lietučiui dulkiant“). Būna, kad dėl kai ko pasidaro labai gėda, bet – tai žmogiškas jausmas…

Prieštaringas autorius

O dabar šią laisvą minčių tėkmę pasukime kitur.

Prieš šias Spalio revoliucijos (galime ją vadinti perversmu) 95-ąsias metines pasirodžiusioje ekonomisto, rašytojo ir istoriko Nikolajaus Starikovo knygoje „1917: „rusų“ revoliucijos mįslės įminimas“ V.Leninas vaizduojamas kaip vokiečių šnipas, o surengti revoliuciją jam padėję kaizerio pinigai bei vokiečių ir anglų žvalgyba. Prie tokių „sąmokslo teorijų“ esame pripratę, o ir pats N. Starikovas yra laikomas Kremliaus konspirologu, artimu V. Putinui ir neigusiu SSRS respublikų separatizmą. Gerai žinomas jo interviu laikraščiui „Komsomolskaja pravda“, kuriame kartojo tą patį melą apie 1991 m. sausio 13-osios naktį į lietuvius demonstrantus šaudžiusius lietuvių snaiperius, vieno iš būrio „Alfa“ vadų – Michailo Golovatovo – dalyvavimą įvykiuose, tariamą mitinguotojų panaudojimą provokaciniams tikslams…

Šio rašytojo žvilgsnis į 1917-uosius kritikams taip pat kelia įtarimų, nes savo studijose autorius vengia pabrėžti žydų vaidmenį ruošiantis perversmui ir įsitvirtinant V.Lenino aplinkoje, nutyli Leibos Bronšteino (Trockio) vaidmenį, ypač pasirašant Bresto taikos sutartį su vokiečiais ir t.t. O ir dabartiniai Rusijos nacionalistai esą siekia suskaldyti valstybę, gi pats N. Starikovas yra iniciatorius patraukti Michailą Gorbačiovą baudžiamojon atsakomybėn, kad sužlugdė SSRS…

Leninas Vilniuje

Betgi grįžkime prie jo dėstomų faktų, kaip V.Leninas migravo tarp Rusijos ir Vakarų Europos.

Užsienyje jis pabuvojo keletą kartų. Vakarų Europoje jis trumpai lankėsi 1895 m., kur užmezgė ryšius su tuo metu garsiu marksizmo propagandistu ir filosofu Georgijum Plechanovu, tų metų pradžioje įkūrusiu Rusų emigrantų socialdemokratų sąjungą. Grįžęs į Sankt Peterburgą V.Leninas įkuria „Kovos sąjungą darbininkų klasei išvaduoti“.

Beje, pakeliui namo 1895 09 19 būsimas revoliucijos vadas keletui valandų buvo apsistojęs Vilniaus geležinkelio stotyje (sovietiniais laikais ant jos pastato buvo atminimo lenta). Sovietinis istorikas Bronius Vaitkevičius savo studijoje „Leninas ir Lietuva“ didžiuodamasis rašė, kad per trumpą laiką V.Leninas Vilniuje spėjo užmegzti ryšius su vietos socialdemokratais, bendravo su jų lyderiu, gydytoju ginekologu Jonu Andriumi Domaševičiumi, kuris, anot Zigmo Angariečio, taip ir netapo prisiekusiu bolševiku (po metų, 1896 05 01, buvo įkurta ir socialdemokratų partija).

Istorikai tvirtina, kad V.Lenino dėka Vilnius laikomas BUND – Žydų darbo partijos (General Jewish Labour Bund) Rytų padalinio įkūrimo vieta. Bet dėl nesutarimų su menševikų lyderiu Julijum Martovu 1906 m. V.Lenino ir BUND keliai išsiskyrė.

Revoliucijos mokslus krimto užsienyje

Antrą kartą, tiesa, jau ilgesniam laikui, V.Leninas į užsienį emigravo po 1897 m. tremties Šušenskojės kaime Sibire – 1900 metais. Kartu su G.Plechanovu leido laikraštį „Iskra“, rengė pagrindus bolševikų partijai įkurti.

1905 m. lapkritį jis dar kartą grįžo į Sankt Peterburgą. Po Japonijos ir Rusijos karo kilo 1905-1907 m. revoliucinis judėjimas, kuris, nors ir pasibaigė bolševikų pralaimėjimu, bet parodė ir carinės imperijos silpnumą. Masiniai darbininkų ir valstiečių nepasitenkinimai reiškėsi ir Lietuvoje. Istorikas Antanas Tyla rašė, kad, nors streikai ir pasipriešinimas buvo organizuojami LSDP raginimu, šis judėjimas išjudino Lietuvos nepriklausomybės šalininkus ir buvo preliudija į 1918 02 16 nepriklausomybės aktą.

V.Leninas buvo priverstas vėl emigruoti. Tai buvo ilgiausias jo emigracijos laikotarpis, užsitęsęs 10 metų. Prancūzijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje pralaukęs visus I pasaulinio karo kataklizmus ir vadinamąją Vasario revoliuciją Rusijoje, V.Leninas pajuto, kad baigė teorinį pasirengimą bolševikiniam perversmui ir sukaupė nemažai lėšų jo organizavimui. Svarbiausia, kad sąlygos jį surengti buvo ypač palankios: laikinoji Aleksandro Kerenskio vyriausybė buvo pakrikusi, nevieninga, o ir pats jos vadovas neslėpė kairiųjų pažiūrų ir senų, dar tėvo Fiodoro Kerenskio – garsaus rusų kalbos pedagogo – ryšių su V.Leninu.

Vokiečių auksas ir britų žvalgyba

Bet įdomu, kaip V.Leninas grįžo į tėvynę.

Nuo 1917 m. balandžio pradžios enciklopedijose atsirado terminas „plombuotas vagonas“. Būtent tokiame vagone, kuris įėjo į trijų ypatingų traukinių vilkstinę, ir grįžo į Sankt Peterburgą tų metų balandžio 3 d. lemiamam bolševikų šuoliui pasiryžęs vadovauti V.Leninas, o su juo – šimtai įvairiausio plauko rusų emigrantų.

„Plombuotas vagonas“ riedėjo iš Šveicarijos per Vokietiją, Švediją iki Sankt Peterburgo. Ši kelionė buvo rengiama Vokietijos užsienio reikalų ministerijoje. Berlynas buvo suinteresuotas, kad bolševikai nuverstų carinę Rusijos vyriausybę ir parengtų palankesnes sąlygas I pasaulinį karą užbaigiančiai taikos sutarčiai.

Beje, kaip rašo N.Starikovas, daugiausiai V.Lenino pastangomis tokia Vokietijai palanki sutartis buvo pasirašyta Brest Litovske 1918 03 03, bet ji egzistavo neilgai: Vokietijoje žlugus monarchijai, lapkričio 11 d. Rusija sutartį anuliavo. Taip ji, pagal sutarties sąlygas atsisakiusi Lietuvos, Latvijos, Estijos, dalies Baltarusijos ir iš Suomijos bei Ukrainos išvedusi savo kariuomenę, dabar vėl atrišo sau rankas „revoliucijos eksportui į visą pasaulį“.

Taigi, 1917 04 03 V.Leninas išlipo Petrogrado Suomijos stotyje. Bolševikai jam surengė iškilmingą priėmimą. Buvo išrikiuota net garbės sargyba. Į stoties pastatą V.Leniną įnešė tiesiog ant rankų. Girdėjosi „Internacionalo“ žodžiai „Kas buvo niekuo, tas bus viskuo…“ Ilsėtis jis nuvyko į buvusius caro rūmus…

Paskui nuo šarvuočio kalbėjęs vadas atviru tekstu ragino „paversti buržuazinę revoliuciją socialistine“, kitaip sakant, ruoštis ginkluotam valdžios perėmimui. Liepą jis ir dešinioji jo ranka Grigorijus Zinovjevas (tikroji pavardė Geršonas Radomyseskis) buvo apkaltinti šnipinėjimu Vokietijos naudai, o jų partija uždrausta. Bolševikai pasislėpė Suomijoje ir iš ten ėmė ruoštis spalio perversmui.

N. Starikovas rašo, kad be didžiulių pinigų – Vokietijos aukso V.Leninas nebūtų pajėgęs surengti revoliucijos. Vokietijos URM paprašė iš imperijos iždo skirti 3 mln. markių neva „propagandai Rusijoje“, ir juos tučtuojau gavo. „Plombuoto vagono“ maršrutui iš Ciuricho iki Vokietijos Zasnico stoties, kurioje iki Stokholmo kelionės dalyviai persėdo į garlaivį „Karalienė Viktorija“, ir iš Švedijos sostinės iki Petrogrado buvo sudarytas saugumo koridorius, su kuriuo sutiko ne tik Vakarų valstybių vyriausybės, bet ir Rusijos Laikinoji vyriausybė.

N. Starikovas nesupranta, kaip V.Leninas, paskelbtas Vokietijos šnipu, į Rusijos teritoriją įvažiavo nestabdomas, nors Laikinoji vyriausybė Paryžiaus spaudoje perspėjo, kad visi, kurie pervažiuoja Vokietijos teritoriją, kirtę Rusijos sieną bus teisiami pagal karo meto įstatymus.

Rusų istorikas įtaria, kad ne tik už Vokietijos auksą buvo surengtas perversmas. Jis rašo, kad A. Kerenskio vyriausybę kontroliavo britų žvalgyba, kuri V.Lenino perversmininkų rankomis norėjo įstumti Rusiją į ilgalaikę suirutę. Rusijos sužlugdymo siekė būtent Didžioji Britanija ir JAV, ir jos tada pasirinko milijonų gyvybes paaukojusius bolševikų lyderius.

***
Su autoriumi galima ginčytis. Tačiau ir dabartiniai laikai mums aiškiai rodo, kad politinės krizės ir suirutės vyksta nebe užsienio valstybių ar organizacijų kišimosi. Ne išimtis ir Lietuva – šis šimtmečiais numintas slenkstis tarp Rytų ir Vakarų.