2012 metų spalio 14 dieną ukrainiečiai mini Ukrainos Sukilėlių Armijos (Українська повстанська армія – UPA) – Ukrainos nacionalistų organizacijos (OUN) karinio sparno – įkūrimo 70-metį. Šiai progai skirtame pranešime partija „Svoboda“ primena, kad didvyriška OUN-UPA kova už nepriklausomą Ukrainos Valstybę iki šių dienų daugeliui ukrainiečių išlieka jei ne „tamsiu“, tai bent „pageltusiu“ istorijos puslapiu. Nepaisant pastaraisiais metais pasirodžiusių gausių publikacijų, masinėje sąmonėje vis dar gyvuoja ištisais melo dešimtmečiais diegti sovietiniai mitai apie OUN.
Tuo tarpu objektyvaus Ukrainos Sukilėlių Armijos veiklos įvertinimo reikalauja ne tik jos nariai ir prijaučiantieji. Pripažinti UPA Antrame pasauliniame kare kovojusia puse (kokia yra laikomi raudonieji partizanai) reikalauja pati istorija.
„Prieš Banderą“, tai yra, iš esmės prieš ukrainiečius nukreipti stereotipai, kuriuos kompartijos ideologai įdiegė Ukrainos gyventojų sąmonėje, toliau veikia ir turi nemažą įtaką net po to, kai buvo paskelbta nepriklausoma Ukrainos valstybė, už kurią savo gyvybes atidavė UPA kariai. Šie nuodingi psichologiniai stereotipai skaldo visuomenę į „vakariečius“ ir „rytiečius“, bei atveria vartus jos valdymui. Įveikti šią ligą galima skleidžiant tiesą apie Ukrainos Sukilėlių Armiją, jos didvyrišką kovą ir demokratinę ideologiją.
Iš didelės Ukrainos dalies, kurią okupavo vokiečiai, 1941 metų rugpjūčio 20 dieną buvo sudarytas Reichskomisariatas „Ukraine“. Jis apėmė Voluinę, Polesę, Dešiniakrantę Ukrainą, dalį Poltavos ir Zaporožės kraštų. Vadovauti Reichskomisariatui Hitleris paskyrė Erichą Kochą, kurio štabas buvo Rivnėje. (Galičo žemė su Lvivu dar rugpjūčio 1 dieną prijungta prie Generalinės gubernijos). Visoje Ukrainoje, ypač Reichskomisariate, hitlerininkai įvedė griežtą okupacinį režimą. Ekonominiu atžvilgiu Ukraina buvo paversta vokiečių kolonija, kuri turėjo būti maisto produktų ir darbo jėgos šaltiniu. Dideles represijas patyrė kultūra ir švietimas. Nuo 1942 m. vasario vokiečių okupantai pradėjo prievarta vežti ukrainiečius darbams į Vokietiją (per 1942-1944 m. iš Ukrainos išvežti apie 2 milijonai gyventojų). Baudžiamieji SS daliniai griovė nepaklusnius kaimus, be gailesčio kankino civilius gyventojus. Jau 1941 metais ukrainiečių valstiečiams buvo nustatyta priverstinė duonos rinkliava, kas įvairiuose rajonuose privedė prie bado.
Griežto okupacinio režimo, ukrainiečių tautos nacionalinių siekių nepaisymo, visiško jos beteisiškumo, negailestingo išnaudojimo ir plėšimo sąlygomis OUN pakvietė į savigynos kovą kaip vienintelį tautos išsaugojimo ir apgynimo kelią. Jau 1942 m. visuomenė reikalavo pereiti prie visuotinio karinio pasipriešinimo. Tokio pasipriešinimo židiniais iš pradžių tapo Voluinė ir Polesė. Čia nuo karo pradžios veikė „Polesės Sičės“ partizanų būriai, vadovaujami Taraso Bulbos-Boroveco. Ten pat, Voluinėje, buvo suformuoti OUN partizaniniai-kariniai daliniai. Susivienijus atskiriems kariniams junginiams 1942 m. spalį buvo sukurta Ukrainos Sukilėlių Armija (UPA). Ji tapo grėsminga karine jėga, kuri vedė į kovą tiek prieš vokiečių grobikus, tiek prieš bolševikų partizanus.
1943 metų vasarą UPA sudalyvavo ne viename sėkmingame mūšyje prieš okupacinę kariuomenę, po kurių faktiškai imtos kontroliuoti milžiniškos Ukrainos teritorijos. Nuo tų pačių metų pabaigos UPA centras perkeltas į Galičo žemę, kur tęsėsi kova prieš vokiečių terorą. Plėsdama veiklos teritoriją UPA pasidalino į kelias grupes: UPA-šiaurė, UPA-vakarai, UPA-pietūs, UPA-rytai. 1943 m. rudenį UPA vyriausiuoju vadu tapo bebaimis kovotojas už Ukrainos laisvę Romanas Šuchevičius, slapyvardžiu Tarasas Čiuprinka (iš pradžių turėjęs papulkininkio, o nuo 1946 m. sausio 22 d. – generolo-chorunžo laipsnį).
1944 metų pavasarį įvyko pirmieji dideli kariniai susidūrimai tarp UPA ir NKVD kariuomenės. 1946 m. pradžioje likviduoti sukilėlių judėjimą į vakarines Ukrainos sritis buvo permesti sovietų armijos reguliarūs daliniai, pasienio ir vidaus kariuomenė, sustiprinta MGB būriais, tankais, artilerija ir aviacija (pogrindžio apskaičiavimais – 585 tūkstančiai žmonių). Per šešis mėnesius įvyko daugiau nei pusantro tūkstančio susidūrimų, kuriuose UPA neteko 5 tūkstančių karių, o sovietai – 15 tūkstančių.
Bolševikiniams baudėjams nepavyko sutriuškinti UPA junginių. Ji tęsė nelygią kovą, tačiau 1950 metų kovo 5 dieną žuvus vyriausiajam vadui Romanui Šuchevičiui, UPA, kaip vieningas karinis junginys, nustojo egzistuoti. Tačiau kovingumą išlaikę pavieniai kovotojai toliau vykdė ribotus kovos veiksmus ir buvo likviduoti tiktai šeštojo dešimtmečio pabaigoje.
Buvę UPA kovotojai, būdami bolševikinėje tremtyje Sibire arba gyvendami užsienio šalyse (Kanadoje, JAV, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kt.) niekuomet nepamiršdavo priesaikos, kurią davė stodami į Ukrainos karines pajėgas. Jie darė viską, kas įmanoma, kad pagreitintų ukrainiečių tautos didžiausios svajonės – Ukrainos nepriklausomybės – įgyvendinimą, ir ši svajonė išsipildo mūsų dienomis.
Iki šiol norintys neturėjo galimybės sužinoti tiesos apie UPA narius („upivcus“), apie jų tikslus ir aukas. Sovietinė istoriografija padarė visa, kas įmanoma ir neįmanoma, kad tautinius gynėjus pavaizduotų kaip banditus, vokiečių tarnus.
Tačiau žinokite, kad toji epocha didvyriškumu išsiskiria visoje žmonijos istorijoje. Iš UPA ir išlaisvinamojo revoliucinio pogrindžio heroizmo mokysis naujos ukrainiečių kartos. Ateis laikas, ir sufalsifikuota istorija užleis vietą tikrajai, rašo partija „Svoboda“.
Iš svoboda.org.ua vertė Rokas Sinkevičius
httpv://youtu.be/00DJVP5omBA
httpv://youtu.be/MJx0kUvUId0
httpv://youtu.be/ew4_VImyiUM
httpv://youtu.be/E8I0Q7PXmgI
httpv://youtu.be/t5PnfmIrGpw
httpv://youtu.be/VtxcMBHCQWY
Autorius pamiršo parašyti apie lenkų ir žydų skerdynes Volynėje (virš 200.000) O tai buvo UPA-OUN darbas. Wikipedia ukrainiečių kalba apie šį faktą kalba labai miglotai ir prabėgomis. Skirtingai informacija pateikiama kitomis kalbomis, pvz. anglų. Aukos dažniausiai buvo užkapojamos basliais, tausojant šovinius. Galą OUN-UPA daliniams padarė SSSR, Lenkijos liaudies respublikos bei Čekoslovakijos saugumo pajėgos. Prisiminkime ir faktą, kad S. Banderos iškėlimas į Ukrainos nacionalių didvyrių rangą savo metu sukomplikavo Ukrainos diplomatinius santykius ne tik su Rusija, bet ir Lenkija bei Slovakija. Pastarosios kaltina OUN-UPA etniniu valymu savo teritorijose. Dar daugiau, Juščenkos gestas suskaldė pačius ukrainiečius, nes daugelis jų su ginklu kovojo prieš OUN-UPA partizanus. OUN-UPA vykdė karo nusikaltimus bei etninį valymą ir tai toli gražu nėra vien SSSR propaganda.
Ukrainiečių tauta turėjo teisę į savigyną.
Lenkų ponų despotizmas ir baudžiava…
Bolševikų golodomoras…
Vėl lenkų okupacija ir AK siautėjimas…
Politrukų ir kolaborantų organizuota kolektyvizacija ir trėmimai…
Kiek milijonų nukraujavo Ukraina?
Ukrainos etninis valymas, kurį vykdė lenkų nacionalistai, rusų bolševikai ir žydai politrukai tikrai buvo šimtus kartų didesnis…
ŠLOVĖ Ukrainos sūnums!!!
Lenkai tarpukariu padarė klaidų politikoje ukrainiečiais, bet etninio valymo nebuvo. Golodomoro Lenkijos tarpukario teritorijoje nebuvo. Žydų politrukų siautėjimo nebuvo. Kolektyvizacijos ten nebuvo. 200.000 lenkų ir žydų, kritusių Volynėje nuo OUN-UPA rankų, buvo “ponai” ir “politrukai”? Juk žudynės vykdavo ne miestuose, o vienkiemiuose, kaimuose ir mažuose miesteliuose. Reikia žiūrėti faktus, o kliautis Lvovo nacionalistų emocijomis, kurie nesidrovi per nacionalistų eitynes užsivilkti Wehrmachto uniformas su ukrainiečių atributika. Bandera norėjo sukurti monoetninę Ukrainą. Vienintelis jo skirtumas su naciais ir dėl ko jis vėliau pakliuvo į konclagerį – Ukrainos nepriklausomybės siekimas, bet jo metodai ir ideologija niekuo nesiskyrė nuo nacių: etninins valymas ir žydų klausimo sprendimas kažin ar daug kuo skyrėsi nuo nacių.
Jūs suplakate į vieną krūvą daug skirtingų dalykų: nepriklausomybės siekį, krūvas nekaltų žmonių lavonų, kurie buvo užkapoti basliais vien dėl tautybės (galima suprasti, kad tai visiškai pateisinate, o tem juk buvo moterys, seniai ir vaikai).
Lenkų AK toje teritorijoje buvo silpna ir išsibarsčiusi, stirpiausiai ji veikė Vilniaus krašte ir Gardino bei Lydos apylinkėse.
Negalima siekti tauraus tikslo, vykdant nekaltų žmonių žudynes. Tikslas priemonių nepateisina. Niekada. OUN-UPA nuteisė istorija ir tautų: ukrainiečių, lenkų, žydų, slovakų istorinis atminimas. Šiandien juos teistų Hagos tribunolas už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Todėl nematau, ką šlovinti. Žudikas, nužudęs moterį ar vaiką, lieka žudikas, nesvarbu po kokia vėliava.
Atsakau, dar kartą, kad tai buvo savigyna. Žudynes smerkiu.
Jūsų sovietinės propagandos skelbiami skaičiai ir faktai yra tendencingi.
Tai lenkai prievarta iškėlė ukrainiečius iš Lenkijos okupuotų Vakarų Ukrainos žemių, kurie nepakluso buvo išžudyti – ištisomis šeimomis ir kaimais. Į jų vietą buvo atkelti lenkų ir žydų kolonistai. Bolševikai žydų politrukų rankomis vykdė trėmimus ir kolektyvizaciją – naikino pasiturinčių ukrainiečių vienkiemius ir kaimus savo ruoštu.
Atimdavo grūdus ir gyvulius – pasmerkdavo bado mirčiai. Paklauskit lietuvių tremtinių, kiek Sibire su jais kartu kalėjo ukrainiečių ūkininkų. Tikras ukrainietis
ir šiandien lenkui rankos nepaduos. Lietuviai turi dėkoti generolui Plechavičiui, kurio vietinė rinktinė saugojo kaimus nuo AK banditų. Ir kaip nekeista, turi dėkoti R. Armijai, kuri užėmusi Vilnių, suėmė visus AK vadus ir nuginklavo jų gaujas, bei išsiuntė į lagerius. Antraip dabar neturėtume Vilniaus.
Lenkų kolonistai šimtmečiais skverbėsi į Lenkijos užgrobtas ukrainiečių žemes. Ir visiškai natūralu, kad vieną kartą ukrainiečių kantrybė galų gale trūko.
Nei viena tauta negali pakęsti, kada jos etnines žemes užgrobia ir okupuoja svetimi kolonistai.
Netgi indėnai, iš pradžių labai svetingai priėmę negausius baltuosius kolonistus, po kiek laiko suprato, kokią baisią klaidą jie padarė, ir pradėjo nuosekliai naikinti bei skalpuoti visus be išimties svetimšalius įsibrovėlius į savo žemes.
Deja, jau buvo per vėlu… Ir dabar mes akivaizdžiai matome, koks likimas ištiko narsias, drąsias ir garbingas indėnų tautas.
P.S. Įdomu, kiek dar laiko truks Lietuvių kantrybė, stebint nesibaigiantį išverstaskūrių ir š**lenkių siautėjimą pačioje Lietuvių Tautos žemių širdyje?
Redaktoriai, kam taisote mano tekstą?
Nejaugi nežinote, kad “šūdlenkis” yra oficialus valstybinės Lietuvių kalbos žodis, įtrauktas į visus žodynus, parengtus Lietuvių kalbos instituto – vienintelės oficialios institucijos, kuri turi teisę tvarkyti Lietuvių kalbos žodyną:
http://lkzd.lki.lt/Zodynas/Visas.asp
šū́dlenkis, -ė smob. (1) vlg. kas dedasi lenku: Atsiprašant tokia šū́dlenkė, iš kur tę lenkė Škt.
P.S. Ir tai nėra joks necenzūrinis žodis, o dar prieškarinis Lietuvių kalbos terminas, labai aiškiai ir tiksliai apibrėžiantis tam tikrą nutautėjusių asmenų grupę Lietuvių Tautos sukurtoje Valstybėje.