J. Vaiškūnas. Ar esame pasiruošę dėmesiui?

Spalio 1-ąją dalyvavau LNK pramoginės diskusijų laidos apie tatuiruotes – UŽ ir PRIEŠ – filmavime. Tokio žanro taisyklės savos: greitos replikos, susikertančios nuomonės, netvardomi jausmai, juokas, provokacijos. Etnologiniam žvilgsniui, kuriam reikia istorinio ir kultūrinio pagrindo, tokioje aplinkoje nelengva rasti vietos. Todėl daug kas, ką norėjau pasakyti, liko nepasakyta.

O pats klausimas, mano galva, gerokai įdomesnis už paprastą pasirinkimą – už tatuiruotes ar prieš jas, gražu jos ar negražu.

Etnologui tatuiruotė pirmiausia yra simboliai žmogaus kūne. Simbolis nėra vien dažas odoje. Jis atsiranda tam tikroje kultūroje, turi savo paskirtį ir reikšmę. Juo žmogus skelbia žinią kitiems, tačiau kartu – ir sau pačiam.

Kūnas – kultūros tekstas

Žmogus gimsta turėdamas gamtinį kūną, bet gimsta kultūroje ir nuo pirmųjų gyvenimo dienų kultūra jo kūną ima tvarkyti: aprengia, puošia, kerpa plaukus, nustato, ką galima rodyti ir ką dera slėpti. Vienose kultūrose kūnas dažomas, kitose randuojamas, praduriamas ar tatuiruojamas.

Taip gamtinis kūnas tampa ir kultūros kūnu.

Antropologė Enid Šildkraut (Enid Schildkrout), apžvelgdama kūno ženklinimo tyrimus, pabrėžia, kad tatuiruotės, randavimas ir kūno dažymas įvairiose visuomenėse žymėjo žmogaus lytį, amžių, tapatybę, visuomeninę ar politinę padėtį. Žmogaus kūno paviršių ji apibūdina kaip vietą, kurioje susitinka asmuo ir visuomenė [1].

Šia prasme kūno ženklinimas žmogų išskyrė iš gamtos pasaulio ir kartu nurodė jo vietą tarp žmonių – amžių, kilmę, nuopelnus, įšventinimą, teises, pareigas ar priklausymą tam tikrai bendruomenei. Svarbu tai, kad toks išskirtinumas nebuvo vienasmenis pareiškimas apie save – jį mokėjo perskaityti ir kiti visuomenės nariai.

Antropologas Alfredas Gelas (Alfred Gell), išsamiai tyrinėjęs Polinezijos tatuiravimo papročius, tatuiravimą siejo su pačiu „socialinio asmens kūrimu“, apeigomis, sakralumu ir apsauga [2].

Šiuolaikinis tatuiruočių antropologas Larsas Krutakas (Lars Krutak) tradicinį tatuiravimą apibūdina kaip savotišką vaizdinę žinių perdavimo sistemą. Kūno ženklai galėjo liudyti, iš kur žmogus kilęs, kokiai teritorijai priklauso, kas jo protėviai, kokia jo padėtis ir pasiekimai, kokie jo santykiai su protėviais, dvasiomis ir kitomis nežmogiškomis būtybėmis[3].

Vadinasi, kūnas buvo ne atsitiktinių paveikslėlių rinkinys. Jis buvo bendrakultūrinis, perskaitomas tekstas.

Pirma virsmas – tada ženklas

Čia ir atsiranda vienas svarbiausių skirtumų tarp tradicinio kūno ženklinimo ir šiuolaikinės tatuiravimosi pramonės.

Tradicinėse kultūrose kūno ženklinimas buvo susijęs su žmogaus virsmu. Vaikas pereidavo į suaugusiųjų grupę, jaunuolis tapdavo kariu, žmogus būdavo įšventinamas į ypatingas visuomenines ar religines pareigas. Nauja padėtis reiškė ne tik garbę – ji reiškė atsakomybę, pareigas, draudimus ir kartais sunkius išbandymus.

Žinoma, būtų per paprasta teigti, kad žmogus pirmiausia visiškai „tapdavo“, o tik paskui būdavo pažymimas. Kai kur pats tatuiravimas, jo skausmas ir apeiga buvo virsmo dalis.

Tačiau esminis dalykas yra tai, kad žmogus pats sau statuso paprastai nepasiskelbdavo. Jį suteikdavo ir pripažindavo bendruomenė.

Senasis kūno ženklinimas taip pat sakė: „Aš ne toks kaip visi.“ Tačiau kartu jis paaiškindavo – kodėl. Perėjau išbandymą. Tapau suaugusiuoju. Buvau įšventintas. Įgijau kitą padėtį visuomenėje, kitas teises ir kartu kitas pareigas. „Aš esu kitoks, nes tapau kitu.“

Kai ženklas neatitinka turinio

Šiuolaikinėje postmodernioje visuomenėje ši tvarka dažnai apverčiama.

Nebelaukiama, kol bendruomenė pripažins tavo brandą, nuopelnus ar naują padėtį. Tau nereikia pereiti įšventinimo ar įrodyti gebėjimų. Ženklą galima pasirinkti pačiam ir per kelias valandas už pinigus įrašyti į savo kūną.

Tatuiruotė tokiu atveju jau ne tiek patvirtina bendruomenės pripažintą žmogaus tapatybę, kiek tampa priemone pačiam tą tapatybę kurti ir skelbti.

Psichologės Marika Tigeman (Marika Tiggemann) ir Fler Golder (Fleur Golder), tyrinėjusios tatuiravimosi ir išskirtinumo poreikio ryšį, nustatė, kad tatuiruoti tyrimo dalyviai pasižymėjo stipresniu išskirtinumo poreikiu nei netatuiruoti. Tarp netatuiruotų žmonių didesnis išskirtinumo poreikis buvo susijęs ir su didesne tikimybe ateityje pasidaryti tatuiruotę [4].

Silkės Volrab (Silke Wohlrab), Jutos Štal (Jutta Stahl) ir Peterio Kapelerio (Peter M. Kappeler) tatuiravimosi motyvų apžvalgoje išskiriama net dešimt plačių motyvų grupių – nuo individualumo ir saviraiškos iki socialinės tapatybės, estetikos bei asmeninių išgyvenimų [5].

Tad skirtumo tarp tatuiravimosi tuomet ir dabar negalima suvesti į paprastą teiginį, kad seniau žmogus priklausė bendruomenei, o dabar nori iš jos išsiskirti. Seniau taip pat buvo išsiskiriama.

Skirtumas – kaip tas išskirtinumas įgyjamas ir ką kūno ženklas turi liudyti:

„Aš esu kitoks, nes tapau kitu“ – ar „Aš ženklinuosi, kad parodyčiau, jog esu kitoks.“

Noras būti pastebėtam nėra nei naujas, nei savaime smerktinas. Tačiau viena yra išsiskirti gebėjimais, žiniomis, drąsa, atsakomybe ar nuopelnais, ir visai kas kita – pirmiausia susikurti išskirtinumo įspūdį išoriniu ženklu. Čia jau tik vienas žingsnis iki ne paties maloniausio reiškinio – tuštybės.

Tai primena žmogų, kuris prisisiuvo generolo antpečius nė netarnavęs kariuomenėje arba įsigijo mokslų daktaro diplomą nė neketindamas rašyti disertacijos.

Žymuo jau yra, o to, ką jis turėtų liudyti, nėra – ir gal net neketinama įgyti. Taip statuso ženklas gali virsti statuso imitacija: ženklui patikima atlikti tai, ko pats žmogus nėra pasiruošęs atlikti su savimi.

Svetimas ženklas ant savo kūno

Dar ryškiau tai matyti tuomet, kai savo išskirtinumui pasirenkami svetimų kultūrų ženklai.

Polinezijos raštai, maorių ženklai, rytietiški hieroglifai, tariamai vikingiški, šamaniški, indėniški ar kitų tradicijų simboliai ištraukiami iš tos pasaulėžiūros ir perkeliami ant žmogaus kūno aplinkoje, kurioje jie dažnai nieko aiškaus nebereiškia.

Tradicinėje visuomenėje ženklai ir simboliai buvo bendros kultūros kalbos dalis. Aplinkiniai mokėjo juos skaityti – žinojo, kas turi teisę juos nešioti, ką jie liudija, kokias teises suteikia ar kokias pareigas primena.

Šiuolaikinis žmogus kartais pasiima vieną gražiai ar paslaptingai atrodantį tos kalbos „žodį“, pats kalbos nemokėdamas.

Toks simbolis tampa tarsi iš svetimos knygos perpieštas hieroglifas, įterptasį kitą tekstą. Jo nebesupranta visuomenė, kurioje žmogus gyvena, o dažnai tikrosios jo prasmės nežino ir pats nešiotojas.

Kultūros visais laikais skolinosi viena iš kitos, todėl būtų neprotinga kiekvieną svetimo ženklo naudojimą vadinti vagyste. Tačiau skirtumas tarp mokymosi iš kitos kultūros ir svetimo simbolinio prestižo pasisavinimo savo įvaizdžiui kurti vis dėlto yra.

Jeigu kitoje visuomenėje tam tikrą ženklą galėjo nešioti tik žmogus, perėjęs išbandymą, įgijęs statusą ar prisiėmęs ypatingas pareigas, vien jo nusikopijavimas to statuso nesuteikia.

Simbolis veikia ne tik sąmonę

Dažnai girdime: „Tai mano kūnas. Darau su juo ką noriu ir pats nusprendžiu, ką šis ženklas man reiškia.“

Postmoderniosios visuomenės požiūriu į laisvą pasirinkimą – taip. Bet ar žmogus pats visiškai nustato simbolio reikšmę ir poveikį savo psichikai?

Čia prisimintinas Karlo Gustavo Jungo (Carl Gustav Jung) mokymas apie simbolį ir nesąmonybę (vok. das Unbewusste, angl. the unconscious, nepainioti su „pasąmone“).

Jungas simbolį aiškiai skyrė nuo paprasto sutartinio ženklo. Jo požiūriu, vaizdas ar terminas yra simbolinis tada, kai reiškia daugiau, negu tiesiogiai aprašo ar išreiškia. Simbolis turi sąmoningą ir nesąmoningą pusę, kurios neįmanoma iki galo išsemti racionaliu paaiškinimu [6].

Jungas pabrėžė, kad simboliai nėra vien sąmoningos vaizduotės išradimai: jie kyla ir iš nesąmonybės, o daugelio istorinių simbolių šaknys siekia sapnus bei kitus nesąmoningus vaizdinius [7].

Todėl žmogus gali sąmoningai pasirinkti gyvatę, vilką, kaukolę, kryžių, saulės ženklą, demoną ar seną religinį simbolį todėl, kad šis jam atrodo gražus, stiprus, paslaptingas ar maištingas. Tačiau sąmoningas paaiškinimas nebūtinai išsemia viską, ką toks vaizdinys reiškia jo psichikai.

Tatuiruotės atveju ši aplinkybė dar svarbesnė: simbolis nėra paveikslas, kurį galima nukabinti nuo sienos ar uniforma, kurią galima nusirengti. Jis įrašomas į paties žmogaus kūną.

Žmogus jį nešiojasi, mato veidrodyje, įtraukia į savo kūno vaizdą, savivoką ir santykį su aplinkiniais.

Psichoanalitikė Uta Karadžaoglan (Uta Karacaoglan), nagrinėdama tatuiruotes analitiniame procese, parodė, kad tatuiruotas vaizdinys gali būti susijęs su nesąmoningais vidiniais konfliktais – artumo ir atskirties, tapatinimosi ir individualumo, stabilumo ir jo praradimo išgyvenimais. Ji atkreipia dėmesį ir į tatuiruotei suteikiamą maginę ar toteminę reikšmę [8].

Tai, žinoma, nereiškia, kad kiekviena tatuiruotė slepia psichologinę problemą ar kad konkretus simbolis savaime antgamtiškai „pritraukia nelaimę“. Tačiau tai leidžia rimčiau pažvelgti į tai, ką tradicinės kultūros sakė sava kalba.

Senovės žmogus galėjo manyti, kad netinkamai panaudotas ženklas pažeidžia tabu, užrūstina protėvius, atveria kelią piktosioms dvasioms ar pritraukia nelaimę. Etnografiniai tyrimai rodo, kad įvairiose tradicijose tatuiruotės iš tiesų galėjo būti siejamos su protėviais, dvasiomis, gydymu, apsauga ir sakraliniais draudimais [3].

Žmogus nežino visos savo psichikos. Nesąmoningi turiniai gali reikštis pasirinkimais, sapnais, baimėmis, projekcijomis, santykiais ir elgesiu. Todėl verta klausti: kas vyksta, kai žmogus savo kūne nuolat nešiojasi stiprų simbolį, kurio kultūrinio ir psichologinio turinio pats nesupranta?

Galbūt nieko ypatinga. Tačiau gali būti ir taip, kad vaizdinys susisieja su nesąmoningais žmogaus kompleksais – galios troškimu, baime, agresija, pažeidžiamumu ar poreikiu būti pripažintam. Ženklinimą mato aplinkiniai ir į jį reaguoja.

Tuomet susidaro grįžtamasis ryšys: simbolis tampa žmogaus savivaizdžio dalimi, savivaizdis veikia elgesį, išvaizda ir elgesys veikia kitus žmones, o jų atsakas bumerangu grįžta į patį žmogų.

Tradicinis žmogus tokią sunkiai paaiškinamų konfliktų, nesėkmių ar nelaimių grandinę galėjo nusakyti paprasčiau: „Pritraukei piktą dvasią.“

Mes galime tai aiškinti psichologiškai ir socialiai. Tačiau senajame perspėjime lieka racionalus grūdas: ne kiekvienas stiprus simbolis tampa nekaltu papuošalu vien todėl, kad jo nešiotojas nusprendė jį tokiu laikyti.

Ar esame pasiruošę dėmesiui?

Ryškiai pakeisdamas savo išvaizdą žmogus neišvengiamai keičia santykį su aplinkiniais. Jeigu kūno ženklu sąmoningai siekiama išsiskirti, kartu pasirenkama būti labiau pastebimam.

Tačiau negalima pasirinkti tik gerosios dėmesio dalies. Dėmesys gali būti palankus, smalsus, susižavėjęs. Bet jis gali būti ir kritiškas, pašaipus, atstumiantis, paniekinantis, kartais – labai priešiškas.

Psichologių Kristin Brusard (Kristin A. Broussard) ir Helen Harton (Helen C. Harton) eksperimentuose tie patys žmonės buvo vertinami skirtingai priklausomai nuo to, ar jų atvaizduose buvo matoma tatuiruotė. Tatuiruoti asmenys, ypač moterys, kai kuriais atžvilgiais buvo vertinami nepalankiau, nors kartu – kaip stipresni ir savarankiškesni [9].

Kitame tyrime Kolinas Zestkotas (Colin A. Zestcott) su bendradarbiais nustatė ne tik sąmoningai išreiškiamų, bet ir numanomų, automatiškų neigiamų nuostatų tatuiruotų žmonių atžvilgiu [10].

Tai, savaime suprantama, nepateisina nei patyčių, nei diskriminacijos, nei smurto. Tačiau teisė į saviraišką ir kitų žmonių reakcija nėra tas pats dalykas.

Įstatymas gali ginti žmogaus teisę pasirinkti savo išvaizdą ir saugoti jį nuo neteisėto diskriminavimo. Tačiau joks įstatymas negali įpareigoti aplinkinių jo pasirinkimu žavėtis.

Saviraiškos laisvė suteikia teisę pasirinkti, bet nepanaikina socialinių pasirinkimo pasekmių.

Čia senoji įšventinimo tvarka parodo savo išmintį: prieš gaudamas ypatingą ženklą žmogus dažnai turėdavo būti parengtas padėčiai, kurią tas ženklas liudijo. Su išoriniu ženklu buvo siejamas ir vidinis pagrindas jį nešioti.

Šiandien išvaizdą galima labai ryškiai pakeisti per kelias valandas. Tačiau vidinė tvirtybė, savivertė, savitvarda, atsakomybė ir gebėjimas atsispirti kritikai ar atstūmimui per kelias valandas nesukuriami.

Štai čia ir glūdi tikrojo pavojaus esmė. Ne pačioje tatuiruotėje ir ne į odą įšvirkštuose dažuose.

Pavojus atsiranda tada, kai išorinis ženklas tampa stipresnis už jį nešiojantį žmogų.

Kai kūnas pasauliui jau garsiai skelbia: „Žiūrėkite į mane“, o pats žmogus dar nėra pasirengęs įdėmiam pasaulio žvilgsniui, smingančiam į jį – ir nebūtinai taip, kaip jis tikėjosi.

Todėl ginčas „už ar prieš tatuiruotes?“ – pernelyg paviršutiniškas.

Daug svarbiau išsiaiškinti: Ką savo ženklais liudiju? Ar jie išreiškia tai, kuo tapau, ar tik pridengia mano negales? Ar suprantu simbolius, kuriais įšrašiau savo kūną, ir ar esu pasirengęs patirti visą jų poveikį – sąmonei, nesąmonybei ir santykiams su kitais?

Tradicinė kultūra į šį klausimą sprendė griežtai: pirmiausia įveik virsmą – tada įgyk žymę, kai tapsi – būsi pažymėtas.

Mūsų laikai žmogui suteikė daug didesnę pasirinkimo laisvę. Galime pirmiausia išsitatuiruoti ženklą, o jo prasmės pradėti ieškoti vėliau. Galime pasiskolinti jį iš kitos kultūros, suteikti jam savą reikšmę, pakeisti savo išvaizdą nepaisydami nei bendruomenės, nei vyresniųjų leidimo.

Tačiau šį laisvė nepanaikino atsakomybės. Gal net priešingai.

Šaltiniai ir nuorodos

1. Enid Schildkrout, „Inscribing the Body“, Annual Review of Anthropology, 33, 2004, p. 319–344. DOI / Annual Reviews.
2. Alfred Gell, Wrapping in Images: Tattooing in Polynesia, Oxford: Clarendon Press / Oxford University Press, 1993. Oxford Academic.
3. Lars Krutak, „One Mark at a Time: Ethnographic Notes on Tattooing“, The Oxford Handbook of the Archaeology and Anthropology of Body Modification, 2024, p. 203–238. Oxford Academic.
4. Marika Tiggemann, Fleur Golder, „Tattooing: An Expression of Uniqueness in the Appearance Domain“, Body Image, 3(4), 2006, p. 309–315. DOI 10.1016/j.bodyim. 2006.09.002. PubMed.
5. Silke Wohlrab, Jutta Stahl, Peter M. Kappeler, „Modifying the Body: Motivations for Getting Tattooed and Pierced“, Body Image, 4(1), 2007, p. 87–95. DOI 10.1016/j.bodyim. 2006.12.001. PubMed.
6. Verena Kast, „Symbol“ – Karlo Gustavo Jungo simbolio sampratos apžvalga, Tarptautinė analitinės psichologijos asociacija (IAAP), remiantis C. G. Jungo Collected Works. IAAP.
7. Carl Gustav Jung, Collected Works, t. 8, The Structure and Dynamics of the Psyche, ypač skyriai apie simbolių susidarymą ir nesąmonybės veikimą. IAAP pateikiamos VIII tomo santraukos.
8. Uta Karacaoglan, „Tattoo and Taboo: On the Meaning of Tattoos in the Analytic Process“, The International Journal of Psychoanalysis, 93(1), 2012, p. 5–28. DOI 10.1111/j.1745-8315.2011.00497.x. PubMed.
9. Kristin A. Broussard, Helen C. Harton, „Tattoo or Taboo? Tattoo Stigma and Negative Attitudes Toward Tattooed Individuals“, The Journal of Social Psychology, 158(5), 2018, p. 521–540. DOI 10.1080/00224545.2017.1373622. PubMed.
10. Colin A. Zestcott, Tanya L. Tompkins, Megan Kozak Williams, Kay Livesay, Kin L. Chan, „What Do You Think About Ink? An Examination of Implicit and Explicit Attitudes Toward Tattooed Individuals“, The Journal of Social Psychology, 158(1), 2018, p. 7–22. DOI 10.1080/00224545.2017.1297286. PubMed.

Autorius yra etnokosmologas, publicistas, Alkas.lt vyriausiasis redaktorius ir leidėjas