Perlų žmonės geidė jau prieš šimtus metų. Keitėsi mados, valdovai ir valstybės, tačiau perlai neprarado savo vertės ir žavesio iki šiol.
Žiedai, vėriniai, apyrankės, auskarai, drabužiai ir įvairūs puošybos dirbiniai su perlais minimi istoriniuose šaltiniuose, vaizduojami paveiksluose, saugomi lobynuose. Perlų aptikta ir per archeologinius tyrimus.
Tačiau iš kur perlai atkeliavo į Vilnių? Kam jie priklausė ir kiek galėjo kainuoti?
Vytauto Didžiojo laikų perlai
Vieni seniausių Vilniuje, Žemutinės pilies teritorijoje, rastų perlų siejami su XIV a. pabaiga–XV a. pradžia – Vytauto Didžiojo laikais. Jie puošė kelis sidabrinius auksuotus dirbinius: puošybos detalę ir įspūdingą žiedą.
Žiede išliko šešialapės gėlytės ir du brangakmeniai – chalcedonas bei centre esanti neįprasta didelė juoda akutė. Iš pirmo žvilgsnio nebuvo galima nustatyti, kas joje slypi.
Atsakymo teko laukti kelerius metus. Tobulėjant tyrimų būdams gemologei Violetai Kisielienei pavyko nustatyti, kad žiedo centre, tikėtina, būta didelio perlo, tik per šimtmečius jis smarkiai nukentėjo.
Kaip perlai keliavo į Vilnių
Perlai į Vilnių patekdavo iš įvairių kraštų. Viduramžių istoriniuose šaltiniuose ne kartą minimos Vytauto Didžiojo gautos ir teiktos dovanos, puoštos perlais – kepurės, pirštinės, drabužiai, batai.
Žinoma, kad vieni pirmųjų perlų į Lietuvą atkeliavo iš Kryžiuočių ordino Malborke. 1501 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitose užfiksuota, kad perlai buvo perkami iš turkų Gardine.
Valdovo žmona Elena savo kraityje buvo atsivežusi Naugardo perlų. XVI–XVII a. kilmingųjų turto, kraičių ir kituose aprašuose minimi ir rytietiški perlai.
Kotrynos Jogailaitės kraitis – šimtai perlų
1562 m. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose surašytas Kotrynos Jogailaitės kraitis šiandien leidžia pažvelgti į XVI a. valdovų prabangą. Išlikusį kraičio aprašą tyrė ir paskelbė dailėtyrininkė dr. Rūta Janonienė.
Jauniausios Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos dukters, vėliau tapusios Švedijos karaliene, kraityje minimi šimtai perlų vėriniuose, kaklo papuošaluose ir apyrankėse. Jie aprašyti kaip dideli ir maži, apvalūs ir pailgi, kai kurie – rytietiški.
Perlai buvo derinami su deimantais, rubinais, rečiau – safyrais. Jais puošti ne tik papuošalai, bet ir pirštinės, beretės, kepuraitės, audiniai, užtiesalai bei nėriniai.
Net naktiniai marškiniai turėjo perlais puoštas rankoves.
Perlai valdovų lobynuose ir bajorų skryniose
Perlai valdovų ir kilmingųjų lobynuose saugoti kartu su kitomis brangenybėmis. Įspūdingą Žygimanto Augusto lobyną aprašė Vilniuje apsilankęs popiežiaus nuncijus.
Perlai minimi ir XVI–XVII a. bajorų turto aprašuose bei bylose. Jais puošti marškiniai, kepuraitės, įvairūs aprangos priedai ir juvelyriniai dirbiniai.
Bajorų papuošaluose perlai buvo derinami su koralais, deimantais, rubinais ir smaragdais. Nešioti ir vien iš perlų suverti vėriniai.
Kur karaliai pėsti vaikšto
Vienas netikėčiausių archeologinių radinių – perlų karoliukai, aptikti XVI a. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų latrinoje.
Rasti perlai yra beveik apvalūs, barokinės formos, baltos, rožinės ir gelsvos spalvų. Penkis šimtus metų išgulėję žemėje kai kurie jų galėjo natūraliai pagelsti. Perlų masė svyruoja nuo 0,145 iki 1,95 karato.
Kam jie galėjo priklausyti? Bonai Sforcai, Žygimantui Senajam, jų dukroms ar sūnui Žygimantui Augustui?
To nustatyti nepavyko. Perlai nesiejami su konkrečiu žmogumi, tačiau neabejotinai priklausė valdovų aplinkos žmonėms.
Ar perlai tikri?
Kilo ir kitas klausimas – ar natūralūs perlai galėjo išlikti iki mūsų dienų? Gal tai tik jų pamėgdžiojimai arba perlamutras?
Atsakymą davė laboratoriniai tyrimai. Perlus tyrė gemologė Violeta Kisielienė ir kiti Lietuvos prabavimo rūmų Brangakmenių tyrimo laboratorijos žinovai.
Tyrimai patvirtino, kad tai tikri perlai. Nustatyta ir jų kilmė: keli Vilniuje rasti perlai yra jūriniai, o dauguma – upiniai gėlavandeniai.
Kiek kainavo vienas perlas?
Išlikusios XV a. pabaigos–XVI a. valdovų dvaro sąskaitos leidžia bent apytiksliai suprasti, kokia didelė prabanga anuomet buvo perlai.
1501 m. Aleksandro Jogailaičio Vilniaus dvaro sąskaitose įrašyta, kad Gardine už perlus buvo mokama 400, 600 ir 200 auksinų auksu. Už keturis perlus sumokėta 200 auksinų – vadinasi, vienas kainavo 50 auksinų, arba 1 100 grašių.
Tose pačiose sąskaitose nurodyta, kad kailiniai kainavo 80–100 grašių, kelnės – 18–36, o muilas – 1–30 grašių. Taigi už vieną perlą buvo galima nupirkti bent vienuolika kailinių.
Auksakalių sukurtų karališkųjų papuošalų vertė buvo dar didesnė. Kotrynos Jogailaitės 1562 m. kraičio apraše didelių apvalių perlų vėrinys įvertintas 1 000 talerių.
Kitas vėrinys, puoštas smaragdais, dvylika didelių apvalių rytietiškų perlų ir dar vienu dideliu perlu, įvertintas net 6 400 talerių.
1582 m. bajorų turto aprašuose vienas perlas įvertintas vienu taleriu, arba 35 grašiais. 1588 m. Trečiajame Lietuvos Statute kiaulė buvo vertinama 20 grašių, pora batų – 18–20 grašių, dešimt kiaušinių – 2 grašiais.
Taigi ir gerokai kuklesnis perlas galėjo kainuoti beveik tiek, kiek kelios poros batų.
Perlais puošė net brangenybių skrynutę
Perlų spindesys neapsiribojo drabužiais ar papuošalais. Jais puošti prabangūs dirbiniai, katalikų bažnyčių reikmenys ir liturginiai drabužiai.
Vienas išskirtinių pavyzdžių – Žygimanto Senojo brangenybių skrynutė, padovanota dukrai Jadvygai. Ją 1533 m. sukūrė nežinomas Niurnbergo auksakalys.
Skrynutė buvo papuošta beveik 800 brangakmenių ir daugiau kaip 800 perlų. Tuo metu Niurnbergas buvo vienas svarbiausių Europos auksakalystės centrų, kurį pasiekdavo ir valdovų užsakymai.
XVI a. perlai dabar eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus tarptautinėje parodoje „Nuo priešo iki sąjungininko. Lietuva ir Lenkija bei Osmanų imperija XIV–XIX a.“. Vėliau šios vertybės sugrįš į nuolatinę muziejaus parodą – Lobyną.
Keli maži karoliukai atskleidžia stebėtinai platų pasaulį – senųjų prekybos kelių tinklą, auksakalių meistrystę, valdovų ir didikų gyvenimą, epochų madas bei Lietuvos ryšius su kitais kraštais.
Tekstą parengė Valdovų rūmų muziejaus archeologė, senosios juvelyrikos tyrėja dr. Rasa Gliebutė.
