Šių metų balandžio 17 d. Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose atidaroma tarptautinė vieno eksponato paroda „Viduramžių papuošalas. Mįslingasis Vytauto Didžiojo epochos diržas“.

Vytautas Didysis (apie 1350–1430) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1392/1401–1430), vienas žymiausių Lietuvos valdovų tiek amžininkų akyse, tiek ir istorinėje atmintyje, senosios Lietuvos valstybės, jos struktūrų ir galybės kūrėjas, suverenumo gynėjas, Lietuvos ir Žemaitijos krikštytojas, sumanus diplomatas, talentingas karvedys ir Žalgirio pergalės didvyris, vienas iškiliausių savo epochos valdovų Europoje, kuriam buvo siūlytos Čekijos ir Lietuvos, o lenkų didikų taktiniais sumetimais – net ir Lenkijos karaliaus karūnos.

Vytautas buvo vyriausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bendravaldžio ir Trakų kunigaikščio, vėliau – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio ir jo žmonos Birutės sūnus. Augdamas tėvo valdomose pietvakarinėse etninės Lietuvos žemėse, kurių centras buvo Senieji ir Naujieji Trakai, Vytautas nuo pat jaunystės puikiai suvokė ir įvertino Vokiečių ordino grėsmę Lietuvos valstybės savarankiškumui. Vykdydamas sumanią, strategiškai apgalvotą ir apskaičiuotą politiką puikiai naudojosi tiek savo išoriniu priešu – Vokiečių ordinu, tiek Lietuvos vidaus politinėmis jėgomis. Taip stiprino savo, kaip lyderio, vaidmenį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir privertė pusbrolį Lenkijos karalių Jogailą pripažinti jo faktinę įtaką Lietuvoje. 1392 m. Vytautas tapo realiu Lietuvos valdovu, o 1401 m. iki gyvos galvos buvo pripažintas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (Magnus Dux Lithuaniae), nors Lenkijos karalius Jogaila pasiliko nominalų Lietuvos aukščiausiojo kunigaikščio titulą (Supremus Dux Lituaniae). 1410 m. liepos 15 d. būtent Vytautas faktiškai vadovavo jungtinei Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei vienose didžiausių Viduramžių kautynių – Žalgirio mūšyje, jame buvo sutriuškinta galinga Vokiečių ordino kariuomenė, palaikoma riterių iš visos Vakarų Europos.

Vytauto laikais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pasiekė savo galybės viršūnę. Valstybės sienos driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Daugybė kunigaikštysčių – Pskovas, Naugardas, Riazanė ir net Maskva – atsidūrė Vytauto įtakos sferoje. Popiežius Martynas V Vytautą pripažino Pskovo ir Naugardo apaštališkuoju vikaru. 1429 m. Lucke įvykęs Europos valdovų suvažiavimas tik patvirtino Vytauto tarptautinį autoritetą ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės geopolitinę reikšmę. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui būsimas Šventosios Romos imperijos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis pasiūlė karaliaus karūną. Deja, 1430 m. mirtis sutrukdė Vytautui vainikuotis Lietuvos karaliumi.

Vytautas energingai rūpinosi valstybės statusu ir klestėjimu. Jo laikais įtvirtintas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės suverenumas, atskirta dinastijos ir sosto samprata, valstybė buvo centralizuojama, reformuojamas jos valdymas, suformuotas valdovo dvaras su pirmųjų valstybės pareigūnų struktūra, bajorijai suteiktos privilegijos ir taip pradėta formuoti Lietuvos politinė tauta, miestai gavo savivaldos privilegijas, sustiprėjo amatai ir prekyba.

Suvokdamas egzistencinę krikščionybės reikšmę Vytautas sparčiai ėmėsi naujojo tikėjimo sklaidos. Jo iniciatyva 1417 m. pakrikštyti žemaičiai ir įsteigta Žemaičių (Medininkų) vyskupystė, aktyviai kurtas parapijų tinklas, steigti pirmieji vienuolynai ir mokyklos. Krikščionybės priėmimas nulėmė valstybės politinės ir kultūrinės krypties pasirinkimą, padėjo pamatus tolesnei sėkmingai raidai ir integracijai į lotyniškosios Europos civilizacinę erdvę. Vytautas tapo vienu dosniausių rėmėjų.

Su Vytauto asmeniu siejama nekrikščioniškų bendruomenių istorijos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pradžia – totorių, karaimų ir žydų įsikūrimas bei įsitvirtinimas šalyje. Tam įtakos turėjo Vytauto formuota palanki teisinė aplinka, religinė ir etninė tolerancija. Totorių ir karaimų bendruomenių Vytautas laikomas svarbiausiu kariniu herojumi.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo laikus ir valdovo asmenį vis dar gaubia paslaptys. Iki šiol nėra rastas Vytauto kapas, nežinoma, kur dingo jam siųsta karališkoji karūna. Kiekviena naujai rasta to laikotarpio vertybė sukelia didžiulį istorikų ir menotyrininkų susidomėjimą. Kartais tokius radinius apipina legendos ir įvairios interpretacijos.

Šioje bendrai su Baltarusijos Respublikos nacionaliniu istorijos muziejumi rengiamoje tarptautinėje parodoje pristatomas įdomus, greičiausiai XIV a. pab.–XV a. I p. Genujos meistrų, veikusių Krymo pusiasalyje, Kafos mieste (Krymo chanatas, dab. Feodosija, Krymas), sukurtas diržo segmentų rinkinys, turintis rytietiškos ornamentikos bruožų. Diržo segmentų rinkinį sudaro 11 apskritų plokštelių, sagtis, antgaliai ir du stačiakampiai apkalai. Visos diržo detalės pagamintos iš aukštos prabos sidabro, dauguma elementų paauksuota ir juodinta. Gotikinės sagties formos ir puošyba būdinga Lombardijos ir Venecijos meistrų mokyklai, o apskritos plokštelės liudija apie vietinę, tiurkišką įtaką. Atkreiptinas dėmesys į paukščių ir basiliskų vaizdavimą plokštelėse. Šis toreutikos (meninio metalo apdirbimo) technikos kultūros paveldo paminklas yra unikali, viena brangiausių ir reikšmingiausių vertybių Baltarusijos Respublikos kultūros paveldo registre, jai suteiktas ypatingas statusas.

Diržas rastas 1990 m. su didžiuliu monetų lobiu Minsko srities Molodečno rajone, kaime simboliniu pavadinimu Litva (Lietuva). Daugiau kaip 10 metų diržas priklausė privatiems kolekcininkams. 2006 m. Baltarusijos valstybinio universiteto profesoriaus Valentino Riabcevičiaus dėka jis buvo perduotas valstybės nuosavybėn, o po metų pateko į Baltarusijos Respublikos nacionalinio istorijos muziejaus rinkinius.

Kai tik diržas pateko į viešumą, atsirado daugybė spėlionių ir interpretacijų dėl jo kilmės bei priklausomybės. Dalis istorikų ir visuomenės veikėjų šią vertybę siejo su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto asmeniu, kūrė gražią istoriją apie Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gimusio chano Chadži Girėjaus 1428–1429 m. įteiktą dovaną Lietuvos valdovui. Motyvuodami stilistine diržo puošyba, ornamentika, datavimu ir tuo, kad tokio pobūdžio ir prabangos atributika galėjo priklausyti pasiturinčiam bei aukštas pareigas einančiam asmeniui, dalis istorikų iškėlė hipotezę, kad diržas galėjo priklausyti Lietuvos valdovui.

Pamažu įsitvirtino tradicija šį dirbinį vadinti Vytauto diržu. Tad 2015 m. balandžio 17– liepos 12 d. vykstanti paroda „Viduramžių papuošalas. Mįslingasis Vytauto Didžiojo epochos diržas“ yra puiki proga dar kartą prisiminti Lietuvos valstybingumo puoselėtoją ir ryškiausią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovą Vytautą Didįjį.

Tačiau būtina pabrėžti, kad jokių tiesioginių ir neginčijamų įrodymų, leidžiančių teigti, jog eksponuojama vertybė priklausė kunigaikščiui Vytautui, nėra. Negalima vienareikšmiškai ir užtikrintai sakyti, kad šis diržas mena šio Lietuvos valdovo laikus. Tačiau tai, be jokios abejonės, įdomus ir dėmesio vertas meno kūrinys, slepiantis daug neįmintų mįslių. Tikėtina, kad tolesni tyrimai bent truputį praskleis šios išskirtinės vertybės paslaptingumo šydą.

Tarptautinė paroda „Viduramžių papuošalas. Mįslingasis Vytauto Didžiojo epochos diržas“ Valdovų rūmų muziejuje oficialiai bus atidaryta 2015 m. balandžio 17 d. 17.00 val. (įėjimas su kvietimais).

Spausdinti 🖨