Vasario 26 d. Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos posėdyje buvo svarstomas klausimas dėl Vytauto Didžiojo palaikų paieškos Vilniaus Katedros požemiuose ir jų atpažinimo. Lietuvos istorijai ir tautiniam tapatumui tai svarbus įvykis.
Katedros požemiuose rasta apie 800 palaikų. Juos ketinama tirti, atliekant bioarcheologinius ir paleogenetinius tyrimus.
Komisijos pirmininko Dariaus Jakavičiaus nuomone, tai svarbus žingsnis pradėti kompleksinius tyrimus Katedroje ir jos požemiuose, siekiant atpažinti ten rastus palaikus ir galimus būsimus radinius.
Anot D. Jakavičiaus, kas gali paneigti, kad tarp atrastų palaikų nėra Vytauto Didžiojo. Todėl Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija sieks rengti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo palaikų paiešką.
Komisijos posėdyje dalyvavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Paieškų ir identifikavimo skyriaus vedėjas Rimantas Zagreckas.
„Artėjant Vytauto Didžiojo 600 mirties metų gimtadieniui, ruošiamasi šios datos paminėjimui. Ne vienam natūraliai kyla klausimas, kaip tą datą paminėti. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre užgimė mintis pabandyti surasti Vytauto palaikus, pasitelkiant naujausius mokslo pasiekimus.
Vilniaus Arkikatedra yra ne tik Vytauto Didžiojo, bet ir didelės dalies Lietuvos istorinio elito laidojimo vieta. Jos rūsiuose priskaičiuojama apie 1000 nenustatytos tapatybės asmenų palaikų.
Lietuva jau turi pakankamai mokslinių galimybių ir įrangą, kad iš minėtų palaikų išskirtų DNR, sudarytų Arkikatedroje palaidotų asmenų genomą ir palyginimo su galimai palaidotų žmonių giminaičių DNR būdu įvardintų ten palaidotus asmenis.
Kartu būtų atsakyta ir į klausimą, ar Vytauto Didžiojo palaikai vis dar yra Arkikatedroje“, – kalbėjo komisijos posėdyje dalyvavęs R. Zagreckas.
Posėdyje dalyvavo ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos žinovė Jūratė Jankauskienė bei prezidento vyriausioji patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais Jolanta Karpavičienė.
LDK Vytautas buvo sudegintas, o pelenai supilti į urną ir pastatyti kambarėlyje. Ant urnos (jų kambarėlyje galėjo būti keletas), išeitų, turėjo būti įrėžti skiriamieji valdovo ženklai. Kambarėlis (žr. knygos ofsetinės dalies 27-tą puslapį) buvo įrengtas kairinėje h = 10 m ir b x b = 22,5 m x 22,5 m (LTE, 1 LDK uol. = 0,71 m.) pastato pusėj virš pamatų. Dešinėj pastato pusėje buvo dar kambarėlis, kur griaustinių liepos mėnesyje metu pro įtaisytą angą kas 12-ka metų žvelgiama buvo kasnakt į virš horizonto pietuose bepasirodantį Jupiterį. Išvada – Aukuras buvo kartu ir observatorija. Dienų, mėnesių bei metų tėkmę karta iš kartos čia sekė žyniai apvaliam kalendoriuje, ženklai kurio yra išlikę po Katedros presbiterija. Aukurą sudaužė Vinių užpuolę teutonai ir nėra žinoma, ar prieš tai buvo urna su Vytauto Didžiojo pelenais po dabartinės Katedros grindimis paslėpta kur, ar nebuvo. Laikas parodys.
Nemanau, kad derėtų kiek išskirtiniau Lietuvai minėti Vytauto 600 metų mirties metines. Juk visas jo gyvenimas praėjo tarnaujant Jogailai – Lenkijos karalystei, plėtojusiai Lietuvoje lenkystę tiek per karalystės valdymą, tiek per lenkišką bažnyčią, taip laikant prislėgta lietuvių kalbą, lietuvybę. Jis, kaip ir Pilsudskis, tegali būti prisimenamas Lenkijos kaip jos istorijos dalis. Tad nederėtų sekti Smetonos valdymo Lietuvoje paliktu nepelnytu jo išaukštinimu (išaukštintas tarnavimas Lenkijai), beigi užsimoto jo palaikų paieškų Lietuvoje vykdymo išlaidas turėtų finansuoti Lenkija.
O aš manau. Žiūrėkim, kad su nešvariu vandeniu iš vonelės neišpiltumėm ir vaiko.
O gal per daug taip žiūrint gyvename ir nei šioki, nei toki tapstame… Jogaila su Vytautu – tai jau Lenkijos istorija, laikant Rimgaudo (Letausko), jo sūnaus Mindaugo, Vytenio Lietuvą po padu.
> Vilna
Vytauto pusbrolis Jogaila apkrikštytiems lenkams atnešė šlovę, bet ne tam, kad padus pasipustę lenkai po to užgrobtų Vilnių ir rėktų visiems mums į veidą, kad “Vilno naše!”. Baltrusės Cihaunovskaja rėkia, kad Vytis (jų nuomone) yra baltarusiškas ženklas, todėl Vilnius priklauso Baltarusijai. Rusai, gi, nuo pavadinimo Rusnė ant Kuršių marių kranto, mano, jog mes esam jų vakariniai rusai. O apie ž… pretenzijas į Vilnių progos patylėt gal nepraleisiu: Europos centre, gi, esam ir kū čia tu, mažas žmogeli jau bepadarysi. Todėl į Vytauto paieškų finansavimą, be Lenkijos, finansais turėtų dar prisidėti ir Rusija su Izraeliu. Kreiptis, manau, šiuo klausimu Lietuvai dėl to būtų galima į tų šalių ambasadas Lietuvoje, o, jų nesant, į atitinkamas atstovybes kur nors.
Raitelis iš prigimties yra ūkinis, o ne valstybinio suverenumo ženklas, todėl suvereniai Lietuvai jį turėti valstybės herbe nėra garbinga. Jis keistinas į Stulpų (svarstyklių ženklą), t.y. dieviško teisingumo, kurį Dievo vardu vykdo būtent valstybė, vykdytojo ženklą. Ginčai su baltarusiais kam priklauso Raitelio ženklas neturi prasmės. Tai kiekvieno bajoro arba feodalo, dalyvaujančio kare kaip raitelio, ženklas.
> Puiku, Vilna. Nes gal todėl ant Trečiojo Lietuvos Statuto ir yra uždėtas Švedų karaliaus Vazos antspaudas su Raiteliu ir dieviškojo teisingumo Gedimino stulpais apačioje. Prosit!
Džiugu, kad dar ir pagrindžiate tai, ką pasakiau dėl Raitelio ir Stulpų simbolinių ženklų, karaliaus Vazos antspaudo faktu.
Tik noriu pridurti, kad ženklą, T. Narbuto pavadintą “Gedimino stulpų” pavadinimu, būtų pagrindo taip vadinti, jeigu žodį Gediminas (Gedeminne) laikytume buvus ne asmens kaip karaliaus, bet vietovės, t.y. Gedimino kalno (Vilniaus) vietos, vardu. Tačiau kadangi istoriografijoje yra įsitvirtinę laikyti, kad “Gedeminne rex” yra ne “Gedeminne (vietos pavadinimas) rex”, bet “karalius Gediminas” (t.y. kad žodis yra asmens vardas), tai tokiu atveju T. Narbuto pavadinimo “Gedimino stulpai” reikalinga atsisakyti kaip nepagrįsto ir ženklą vadinti tik Stulpai arba lot. žodį “Gedeminne”, esantį “Gedimino laiškus” rašančio titule, pripažinti kaip buvusį vietos prie Gedimino kalno ar net žemės prie Vilnios upės pavadinimą. Pastaruoju atveju Gedimino stulpų pavadinimas turėtų prasmę.
Sakote – “Vytauto pusbrolis Jogaila”, bet panašu, kad taip nėra. Didesnis istorinis pagrindas yra manyti, kad jie abu yra Algirdo sūnūs tik skirtingų motinų. Jogaila yra Algirdo ir jo trečiosios žmonos Juljonos sūnus, o Vytautas – Algirdo ir jo antrosios žmonos, kuri buvusi viena iš Gedimino dukrų (veikiausiai Aldona) ir su kuria Algirdas 1346-1950 m. turėjo tris sūnus (Andrių, Dmitrijų ir Vytautą – beje, gali būti, kad du pirmieji buvo dvyniai). Matyt, Algirdo žmona Gediminaitė greitai – apie 1350 metus mirė, nes Algirdas jau apie 1350 m susituokė su Julijona. Be to, iš istoriografijos žinoma, kad Vytautas nuo mažens augo pas Algirdą kartu su Jogaila. Tokiu atveju Algirdas laikytinas ne Gedimino sūnumi, o žentu, kurį kaip žinome į sostą Vilniuje pasodino Kęstutis, vietoje po jo tėvo Gedimino mirties Vilnių valdžiusio Jaunučio. Tad Gediminas Andriaus ir Dmitrijaus seneliu laikytinas pagal motinos liniją, o jų proseneliu – Skalmantas – pagal tėvo Algirdo liniją. Tokiu atveju jogailaičiai nėra gediminaičių dinastijos tęsinys. Iš to aišku kodėl Kęstutis buvo laidojamas Vilniuje, o Algirdas – ne, taip pat Kęstučio galios dėl Vilniaus valdymo.
Tad 600-ųjų Vytauto mirties metinių minėjimo proga peržiūrėtina ir jo “pusbrolystės” su Jogaila bei su tuo susijęs Algirdo ir Kęstučio “brolystės” klausimas.