XIX amžiaus knygnešys nešė tai, ko žmogui buvo neleidžiama turėti. XXI amžiaus žmogų pasiekia tai, ko jis net nespėja paprašyti.
Galbūt būtent šiame paradokse šiandien ir verta iš naujo ieškoti knygnešystės prasmės ir priminti, kodėl knyga ir apskritai spausdintas žodis vertas rizikos.
Gyvename laiku, kai informacija mus pasiekia akimirksniu. Nuo jos gausos atsiribojama sąmoningai ir tikrai ne be pastangų.
Vienu mygtuko paspaudimu galime pasiekti bibliotekų katalogus, suskaitmenintus dokumentus, laikraščių archyvus, mokslinius tekstus, vaizdo ir garso įrašus. Dirbtinis intelektas per kelias sekundes gali sukurti tekstą, apibendrinti informaciją, pasiūlyti atsakymą ar net imituoti vienokį ar kitokį kalbėjimo stilių.
Tačiau informacijos greitis dar nereiškia žinojimo.
Kartais yra net priešingai: kuo greičiau gauname atsakymą, tuo daugiau laiko turėtume skirti klausimui, ar jis patikimas. Kas yra šaltinis? Koks jo kontekstas? Kas nutylėta?
Ar pateiktas faktas tikras? Ar cituojamas dokumentas iš tiesų egzistuoja? Ar tekstą parašė žmogus? O gal jį sugeneravo sistema, gebanti labai įtikinamai sudėlioti ir tai, kas nėra tiesa?
XIX amžiaus knygnešiui reikėjo pergudrauti žandarą, tai yra kitą žmogų. XXI amžiaus žmogui vis dažniau tenka pergudrauti algoritmus ir sistemas.
Kai žodis buvo draudžiamas
Po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos vykdyta politika palietė vieną jautriausių lietuvių kultūros sričių – spaudą ir kalbą. Lietuviški leidiniai lotyniškais rašmenimis buvo uždrausti, mėginta įtvirtinti kirilicą.
Tačiau draudimas sukėlė priešingą reakciją: susiformavo nelegalios lietuviškos spaudos gabenimo, saugojimo ir platinimo tinklas.
Iš pradžių daugiausia gabenta religinė literatūra – maldaknygės, giesmynai, šventųjų gyvenimų aprašymai, didaktiniai leidiniai. Vėliau vis svarbesnė tapo periodinė spauda, skleidusi tautinio atgimimo idėjas.
Elementoriai buvo reikalingi slaptose mokyklose, kuriose daraktoriai mokė vaikus skaityti ir rašyti lietuviškai.
Todėl knygnešystės negalime sutalpinti vien į herojiško žmogaus įvaizdį. Tai buvo ištisas tinklas.
Vieni spaudą gabeno, kiti slėpė, treti perduodavo, ketvirti mokė vaikus, penkti skaitė ir duodavo skaityti kitam. Be šio nematomo žmonių tinklo lietuviško spausdinto žodžio kelias nebūtų buvęs įmanomas.
Knygnešystė buvo ne tik knygos pernešimas per sieną. Tai buvo žodžio perdavimo sistema, sąmoningo laisvės siekio išraiška.
Didžioji istorija vyko mažuose kaimuose
Knygnešystė tampa daug suprantamesnė, kai į istorinį faktą žvelgiame per vietos, per savo krašto istoriją. Kraštotyrininko Vytauto Indrašiaus surinkta medžiaga rodo platų lietuviškos spaudos saugojimo ir platinimo tinklą Utenos ir Zarasų krašte.
Pasak kraštotyrininko, ypač aktyvios buvo Dusetų ir Užpalių apylinkės.
Draudžiama spauda buvo saugoma ne tik miesteliuose, bet ir kaimuose. Knygnešių bei jų talkininkų pėdsakai veda į Gutaučius, Velaikius, Zabičiūnus, Naršėnus, Degesius, Vaiskūnus, Armališkius, Bikūnus, Davainius, Kavolius, Jaskoniškes ir t. t.
Toks pažįstamų vietovių žemėlapis keičia mūsų santykį su istorija. Staiga knygnešystė nebėra kažkur toli vykęs didvyriškas pasakojimas.
Knyga galėjo būti slepiama pažįstamo kaimo sodyboje. Žmogus, kurio pavardę šiandien randame archyviniame dokumente, vaikščiojo tuo pačiu keliu, kuriuo einame mes.
V. Indrašiaus surinktoje medžiagoje minimi: Jonas Grigėnas, Vincas Čeikauskas, Mykolas Burokas, Juozas Šeikus, Kazys Leleika, Tamošius Stankūnas, Domininkas Tumėnas ir kiti vietos knygnešiai bei spaudos platintojai.
Už kiekvienos pavardės – dar daugiau žmonių pavardžių, veikusių žodžio išsaugojimo labui. Visa kultūra išlieka ne vien garsių asmenybių dėka; ją išlaiko bendruomenė.
O ką reikia „nešti“ šiandien?
Iš pirmo žvilgsnio pats klausimas gali pasirodyti keistas. Kam XXI amžiuje reikalinga knygnešystės idėja, jeigu knygų niekas nedraudžia, tekstai keliauja laisvai, o viename telefone ar kitame elektroniniame įrenginyje telpa daugiau leidinių, negu XIX amžiaus knygnešys būtų galėjęs panešti per visą gyvenimą?
Tačiau pasikeitė ne atsakomybės būtinybė. Pasikeitė jos pobūdis.
XIX amžiaus žmogaus problema buvo informacijos neprieinamumas ir sąmoningas siekimas ją riboti. XXI amžiaus žmogaus problema vis dažniau yra informacijos perteklius ir gebėjimas ją atsirinkti.
XIX a. II pusėje – XX a. pradžioje reikėjo rasti knygą, šiandien, XXI amžiuje, reikia rasti patikimą šaltinį. Tuomet reikėjo perduoti žinią, šiandien reikia nuspręsti, kurią iš tūkstančių žinių verta komunikuoti.
Tada tekstą galėjo sustabdyti žandaras, šiandien net klaidinga informacija per kelias minutes pasiekia tūkstančius žmonių. Tada buvo svarbu perskaityti žodį savo gimtąja kalba, šiandien svarbu perskaityti už žodžio: suprasti kontekstą ir patikimumą.
Galbūt tai vienas didžiausių XXI amžiaus paradoksų. Technologijos sutaupo sekundes, tačiau atsakingas santykis su jų pateikta informacija reikalauja minučių, valandų, kartais dienų.
Reikia lyginti šaltinius, grįžti prie originalaus dokumento, tikrinti datas, autorystę ir kontekstą. Todėl greta technologinio raštingumo vis svarbesnis tampa kalbinis, informacinis ir kultūrinis raštingumas.
Biblioteka kaip XXI amžiaus knygnešė?
Dokumentas įgauna visuomeninę prasmę tada, kai yra tyrinėjamas, aprašomas, skaitmeninamas, paaiškinamas ir susiejamas su žmogui suprantamu kontekstu. Šiuo požiūriu bibliotekininkas, muziejininkas, archyvaras, kraštotyrininkas, mokytojas ar tyrėjas atlieka darbą, kuriame galima įžvelgti senosios knygnešystės tęsinį.
Dabar reikia išsaugoti dokumentą nuo užmaršties ir kartu neleisti jam likti nebyliu saugyklos objektu. Dokumentinis paveldas pats už save nekalba.
Vien saugoti kultūros paveldą neužtenka; biblioteka – vienas iš komunikavimo kanalų.
Senas laikraštis, rankraštis, fotografija, knygoje įrašyta pavardė ar archyvinės bylos fragmentas reikalauja žmogaus, kuris gebėtų jį perskaityti, nustatyti kontekstą, susieti su kitais šaltiniais ir papasakoti taip, kad praeities balsas būtų suprastas dabartyje.
Todėl atminties institucija nėra vien praeities sandėlis. Ji gali būti vieta, kurioje praeitis nuolat iš naujo perskaitoma.
Ar išliks popierinė knyga?
Nuolat girdime svarstymus, ar spausdinta knyga pajėgs išgyventi elektroninį amžių, ar užleis vietą ekranui. Tačiau kol apie knygos ateitį dar diskutuojame, periodinė spauda iš mūsų kasdienybės jau gerokai pasitraukė.
Rytas, prasidedantis laikraščio skaitymu prie kavos puodelio, pamažu tampa kultūriniu vaizdiniu, kurį dažniau sutinkame filmuose nei savo namuose. Popierinį naujienų puslapį pakeitė ekranas, nuolatiniai pranešimai ir nesibaigiantis informacijos srautas.
Tačiau popierinės knygos klausimas nėra vien varžybos: sena prieš nauja. Spausdintas tekstas turi tai, ko informacijos sraute vis labiau trūksta – ribas.
Knyga prasideda ir baigiasi. Ji nepateikia naujo pranešimo po penkių sekundžių. Nesistengia pati perjungti mūsų dėmesio į kitą temą.
Skaitytojas lieka su tekstu ir savo mintimis. Gilaus turinio malonumas.
Todėl galbūt svarbiau klausti ne „ar išliks popierinė knyga?“, o kaip mes norime skaityti ir ko iš turinio tikimės? Ar dar gebame išbūti su ilgesniu tekstu?
Susieti tai, ką perskaitėme pradžioje, su tuo, ką supratome pabaigoje? Jeigu taip, tuomet kalbame jau ne apie popieriaus likimą.
Kalbame apie žmogaus gebėjimą susikaupti ir mąstyti.
Nuo teisės skaityti iki atsakomybės atsirinkti
XIX amžiaus II pusės – XX amžiaus pradžios knygnešystė gynė žmogaus teisę gauti žodį gimtąja kalba. XXI amžiaus „knygnešystei“ tenka kita užduotis: padėti žmogui nepasiklysti tarp žodžių ir parodyti skaitymo naudą bei atskleisti teikiamą džiaugsmą.
Todėl šiandienos knygnešiu galėtume vadinti ne vien tą, kuris saugo seną knygą. Tai gali būti žmogus, kuris patikrina faktą prieš juo pasidalydamas.
Mokytojas, išmokantis vaiką klausti, kas yra informacijos šaltinis. Bibliotekininkas, kraštotyros skyriuje rastą dokumentą grąžinantis bendruomenei.
Kraštotyrininkas, dešimtmečius renkantis pavardes, vietovardžius ir žmonių istorijas, kurios kitaip išnyktų. Išlieka tik perduodant vienas kitam – per žodį.
Knygnešystės priemonės pasikeitė radikaliai. „Tarbą“ pakeitė ekranas, slaptus kelius – skaitmeniniai tinklai, informacijos stygių – jos perteklius.
Tačiau išliko klausimas, kurį kiekviena karta turi atsakyti iš naujo: ką darome su žodžiu, kuris patenka į mūsų rankas? Todėl knygnešių kelias nesibaigė.
Pasikeitė tik tai, ką šiandien turime „pernešti“.
Autorė yra Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Dusetų K. Būgos teritorinio padalinio vyr. bibliotekininkė
