Tremtis ne tik istorijos datos ir statistika
Tai gyvenimai nutrūkę kažkuriame gyvulinio traukinio vagone, tai ištuštėję namai, vaikystės svetimoje žemėje, išdraskytos šeimos, ilgesys, kurio neįveikė nei Sibiro speigai, nei lagerių spygliuotos vielos.
Sovietinės okupacijos metais šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių patyrė prievartą, netektis ir pažeminimą, tačiau kartu išsaugojo tai, ko neįmanoma atimti – tikėjimą, kalbą, meilę Tėvynei ir viltį. Viltį sugrįžti.
Šiandien tremties istorija mums primena ne tik skaudžią praeitį, bet ir žmogaus dvasios stiprybę bei pareigą saugoti istorinę atmintį, kad išgyventi likimai niekada nenugrimztų į užmarštį.
Birželio 14-oji Lietuvoje minima kaip Gedulo ir vilties diena. 1941 metų birželio 14 dieną Sovietų Sąjunga pradėjo masinius Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą. Tuomet iš Lietuvos buvo išvežta apie 18 500 žmonių: vieni pateko į tremtį, kiti atsidūrė GULAG’o lageriuose.
Tarp ištremtųjų buvo politikai, inteligentai, visuomenės veikėjai ir paprastos šeimos. Šią dieną prisimename ir pagerbiame visus, iškentusius tremties kančias, nepakėlusius šalčio, bado ir svetimos žemės. Tai atmintis, kurią būtina išsaugoti ir perduoti ateities kartoms.
Dusetų K. Būgos biblioteka, norėdama išlaikyti gyvą atmintį birželio mėnesio parodas skyrė tremčiai. Viena iš rodomų parodų – Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengta „Kunigo Jono Augustausko fotografijų paroda“, skirta 1949 m. kovo 25–28 dienomis vykusiai trėmimo operacijai „Priboj“ („Bangų mūša“).
Joje pristatomos nuotraukos, padarytos iš originalių tremtinio kunigo Jono Augustausko (1923 11 24–2002 12 09) negatyvų. Įsiminė vieno parodos lankytojo žodžiai tyrinėjant fotografijas: „Jų akys gyvos…“
Ir iš tiesų, iš nuotraukų tiesiai į mūsų akis žvelgia kunigo Jono Augustausko objektyvo įamžinti žmonės – vyrai ir moterys, vaikai ir senoliai, lietuviai ir jų kaimynai rusai, gyvenę Irkutsko srityje.
Šalia jų – gyvūnai, kasdienybės darbai ir šventės
Regis kasdienybės nuovargis nepalietė vidinės šilumos atsiskleidžiančios šviesiuose veiduose. Matome juos dirbančius, palydinčius anapilin savo artimuosius… Tarsi gyvenimas, nepaisydamas tremties skausmo, būtų atkakliai ieškojęs šviesos ir galimybės vėl klestėti.
„Viską menu, menu kiekvieną žingsnį/ Menu darželį, sode gėleles/ Dabar ten gluosniai vieniši palinkę/ Jau ten nėra nei Jūsų, nei manęs/ Jūs tremtiniai, aš kalinys už grotų/ O ten man šmėklos balsas už langų…“
Tai posmelis iš eilių sąsiuvinio rodomo parodoje „Ten“. Kūryba gimusi lageryje… Šiose eilutėse – ilgesys, netektis ir skausmas, kylantis iš pačių žmogaus gelmių.
Visa parodos medžiaga – istoriko, rinkėjo, dusetiškio Henriko Briedžio rinkinys. Nuotraukos, laiškai, eilės, dokumentai ir asmeniniai tremtinių daiktai pasakoja Anykščių, Rokiškio ir Zarasų kraštų žmonių istorijas.
„Ištremti iš tėvynės“, ištremti iš Zarasų krašto, ištremti iš Dusetų
Tremtinių ir politinių kalinių fotografijų albumą „Ištremti iš tėvynės“ išsamiai pristatė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovai, knygos sudarytojai Benas Navakauskas, Elvyra Mickevič ir Violeta Jasinskienė.
Albume skelbiama apie 700 fotografijų, kurios nuosekliai rekonstruoja tremtinių ir politinių kalinių likimus: patirtą terorą, priverstinį darbą sovietinėje pramonėje, išgyvenimo strategijas, papročių išsaugojimą, neginkluotą pasipriešinimą tremties vietose ir GULAG’o lageriuose, žuvusiųjų palaidojimo vietas.
Pranešėjai daug dėmesio skyrė Dusetų ir Zarasų krašto žmonių likimams
Zarasų krašto neaplenkė nė viena didžioji trėmimų banga – nuo 1941 metų birželio 14–19 dienos iki paskutiniųjų trėmimų 1952-aisiais. Daugiausia gyventojų ištremta 1948 ir 1949 metų pavasarį, vykdant operacijas „Vesna“ ir „Priboj“.
Per visas masines deportacijas iš Zarasų krašto buvo ištremti 1874 žmonės, tarp jų – 39 Dusetų gyventojai. Iki 1953 metų iš Dusetų buvo ištremta arba įkalinta apie 100 žmonių.
Dauguma jų pateko į miško pramonės rajonus
Pasak Elvyros Mickevič, tremtiniai buvo siunčiami dirbti sunkiausių ir pavojingiausių darbų, o moterys ir vyrai dirbo vienodai.
Ji pasidalijo 1951 metų tremtinės iš Tomsko srities Genovaitės Valašinienės prisiminimu: „Mano mama kirto šakas, kai nuversdavo medį. Tai ji kai kirto šaką, tai kitas medis kaip dėjo, išmušė akį. Ji taip ir liko su viena akimi, užsirišo ir rytoj vėl turėjo eiti į darbą.“
1940–1953 metais buvo suimti ir įkalinti 1344 Zarasų rajono gyventojai, iš jų 61 – Dusetų krašto žmogus. Kalinimo vietose mirė 280 žmonių. 1941 metų vasarą Rešotuose ir aplinkiniuose Kraslago lageriuose kalėjo ne mažiau kaip 68 Zarasų apskrities gyventojai.
Pasak Beno Navakausko, dauguma jų buvo policijos pareigūnai, pasienio policininkai, karininkai ir mokytojai. Net 44 iš jų žuvo lageriuose. Violeta Jasinskienė priminė, kad 1941–1945 metų kalinimus liudijančių nuotraukų išlikę nedaug. Tačiau, anot jos, jos mažai kuo skirtųsi nuo koncentracijos stovyklų vaizdų – jose matytume badu išsekintus žmones.
Badas buvo pagrindinė 1941 metų birželio 14 dieną į lagerius išvežtų kalinių mirties priežastis. Iš maždaug 4000 kalinių į Lietuvą sugrįžo tik apie 1000. Sovietinės okupacijos metais GULAG’o lageriuose buvo įkalinta apie 156 tūkstančiai Lietuvos gyventojų.
Pirmosios okupacijos metu represuoti politikai, mokytojai, tarnautojai, karininkai, policininkai, ūkininkai, visuomeninių organizacijų nariai. Antrosios sovietinės okupacijos metais represijos nukreiptos prieš partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus. Lietuviai GULAG’o lageriuose buvo viena gausiausių tautinių grupių po rusų ir ukrainiečių politinių kalinių.
Viena pirmųjų sovietmečio aukų Zarasų krašte buvo šaulys, Dusetų pradžios mokyklos vedėjas Petras Kuzmickas. Suimtas 1940 metais, 1941-ųjų birželio 14 dieną jis buvo išvežtas į Vorkutos lagerį Komijoje.
Jam pavyko išgyventi ir į Lietuvą sugrįžti tik 1958 metais. Kalinio dalią patyrė ir mūsų krašto žmonės – Dusetų parapijos vikaras ir gimnazijos kapelionas kunigas Jonas Jurgaitis, arkivyskupas Mečislovas Reinys.
Birželis Dusetų K. Būgos bibliotekoje primena ne tik istorijos datas. Jis primena žmones. Veidus, žvilgsnius, laiškus, ranka užrašytas eiles. Primena tuos, kurie net svetimoje žemėje išsaugojo tikėjimą, kalbą, orumą ir viltį. Kol gyvas jų atminimas, gyva ir mūsų pareiga liudyti. Kad skaudžiausia istorija niekada netaptų užmarštimi, biblioteka visuomet primins.
Autorė yra vyresnioji Dusetų K. Būgos bibliotekos bibliotekininkė
