Nelyginant koks žinys senų dievų – atėjo, nuskaidrino, išaukštino. (Balys Sruoga)
Dusetose susibūrė dvi Kazimiero Būgos vardu pavadintos įstaigos – Dusetų K. Būgos biblioteka ir K. Būgos muziejaus Dusetų žinių centras.
Abi šios institucijos puoselėja bendrą tikslą – ne tik saugoti, bet ir gyvai komunikuoti garsiojo kalbininko gyvenimo bei veiklos palikimą. Kaip sako rengėjai, kai sakoma „būgiškai“, norima pabrėžti paprastumą ir susitelkimą į tai, ką darome.
Paroda ir prisiminimai apie kalbininką
Šių metų minėjimas skirtas 146-ajam K. Būgos gimtadieniui. Dusetų biblioteka šia proga papildė dokumentų parodą K. Būgos kartotekos kortelių kopijomis (originalai saugomi Lietuvių kalbos institute), laiškais ir medžiaga iš kraštotyros skyriaus. Prisiminimuose apie kalbininką pabrėžiamas jo rimtumas, atsidavimas darbui ir kukli, net skurdi buitis.
Žmonos atsiminimuose rašoma: „būdavo teatre, įpusėjus vaidinimui, pašnabžda man: „ir ko čia, motin, atėjau? Tiek laiko sugaišti! Kiek būčiau darbo nudirbęs!“. Ir taip visada: visų pirma žodynas!“.
Gyvendamas ir studijuodamas Peterburge, Būga eidavo ten, kur susiburdavo daugiau lietuvių – norėdamas pasiklausyti kalbos, jis tiesiog „gaudydavo“ žodžius. Užkluptas ligos, jis baimindavosi ne dėl sveikatos, o – kaip matyti iš laiškų bičiuliams – dėl veltui praleisto laiko, nenaudingo žodyno darbui.
Kuklias gyvenimo sąlygas aprašo ir jo studentas: „koridorius ankštas, tamsus, kopūstų statinaite užverstas – tik takelis prašliaužti“.
Ilgą laiką Būga gyveno vieno kambario bute, kuris buvo ir profesoriaus kabinetas, ir ponios Būgienės virtuvė, jų miegamasis, valgomasis bei dukrelės žaidimų vieta. Tai nemažino profesoriaus autoriteto kalbos klausimais diskutuojant su to meto inteligentais.
Atsidavimas mokslui ir dvasinė tvirtybė
Renginio „Prisiminkime kalbininką K. Būga“ metu Dalia Vaitukaitienė, K. Būgos memorialinio muziejaus muziejininkė, priminė svarbiausius kalbininko darbus, kalbėjo apie jo atsidavimą mokslui, žodžių paieškas, rimtą būdą ir kuklią buitį. Pasak jos, Būga nesiskundė dėl nepriteklių – jam svarbiausia buvo žodis, mokslas ir darbas.
Jo autoritetas buvo didžiulis: nuomonės paisė garsiausi to meto protai. Laiške J. Basanavičiui Būga rašė: „šiuo kartu aš esu gyvas elgeta: skatiko prie dūšios neturiu“ – guosdamasis, kad negali įsigyti norimos knygos. O dirbti jis norėjo kiaurą parą, tik menka šviesa bute trukdė.
Apie kalbininką, tiesa jau po mirties rašė jo amžininkas Balys Sruoga:
„Atskleidžia ūkanas, – ir parodo mums žodį, koksai jis buvo pradžių pradžioje – iš amžinasties. Ir toks burtininkas mums buvo – Būga. Nelyginant koks žinys senų dievų – atėjo, nuskaidrino, išaukštino.
Pakėlė jisai austą uždangalą – ir mums mūsų žodžiai – kaip Pranciškaus iš Asyžiaus ūkuos žydintys žiedeliai. Būgos dvasios galioje – mūsų žodis – stojosi kūnu.“
Gyvas ryšys per patirtį
Renginio dalyviai galėjo išbandyti rašymą plunksna ir tušu – tai dalis muziejininkės Dalios Vaitukaitienės mokomosios programos.
Lankytojai gavo K. Būgos etimologijos kortelės kopiją su jo paties žodžių aiškinimais ir galėjo įrašyti savas mintis. Tokia veikla suteikė ne tik pažintinį, bet ir jausminį ryšį su kalbininko darbu – ne visiems buvo drąsu rašyti šalia K. Būgos rašto, o ir ką galima rašyti teko gerai pagalvoti.
„Būgiškas“ bruožas – vaistažolių arbata
Renginį papuošė jaunosios pianistės Rugilės Čepėnaitės atliekami kūriniai. Mergaitė savo žinias gilina M. K. Čiurlionio menų mokykloje.
Dalyviai gurkšnojo vaistažolių arbatą – tai taip pat labai „būgiškas“ bruožas. Kazimiero Būgos gimė motina buvo žinoma žolininkė, vaistažolių žinovė ir gyduolė, todėl natūralu, kad vaistažolių arbatos bei antpilai buvo neatsiejama jų šeimos kasdienybės dalis.
Jaukus pasibuvimas Dusetose dar kartą priminė, kad kalbininko palikimas gyvas ne tik knygose ar kortelėse – jis gyvena per žmones, kurie jį prisimena, kalba ir perduoda kitiems.
