A. Navys, M. Sėjūnas. Neerzinkim Rusijos

Ir vėl – tiek kartų girdėta, Maskvos režimu smirdanti, kaip kremlinio vaitkaus panagės juoda, dešimtmečius skaičiuojanti, KGB papulkininkio dirguojama, imperinėse šovinizmo miglose skendinti russkij mir melodija.

Nustelbianti visas kitas, tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje, tiek užsienio šalyse klasikinių propagandos priemonių stiprinama psichoperantų surašyta arija: jau labai greitai, visai gali būti, kad jau šiandien vakare, o jeigu ir ne, tai garantuotai artimiausiu metu, tikrai tikrai kažkada, netrukus, Rusija pradės.

Pradės plataus masto puolimą, prieš Lietuvą, pieš Narvą, prieš Suvalkų „koridorių“, prieš Baltijos valstybes, ir – kaip baisu! – Suomiją.

Paišomi žemėlapiai su rodyklėmis, vaizduojami smūgiai į Vilnių, į Taliną, į Rygą, į Suvalkus, ir taip toliau.

Dirbtinio intelekto sukurti paveiksliukai plinta internete, jiems choru oficialiais ir nelabai kanalais antrina Maskvos samdytų gegučių būreliai.

Informacija taip plačiai ir aktyviai platinama, kad sunerimusių žurnalistų skambučiai mus pasiekia Briuselyje, NATO širdyje, prie iškabos „Strateginė komunikacija“, nes žmonėms susidaro įspūdis, jog apie tai kalba visi – tai yra, visi portalai ir visi televizoriaus pultelio mygeliai, nors taip ir nėra. Tai – psichologinio poveikio rezultatas.

Šiuose veiksmuose labai aiškų vaidmenį atlieka ne tik lengvai identifikuojama Kremliaus SVR agentūra, bet ir vadinamoji Rusijos opozicija, „gerieji rusai“, kurie labai ryškiai mums atsiskleidžia, kad dirba po priedanga.

Štai vienas žinomas veikėjas aiškina, kad jį persekioja Putino režimas, tačiau kažkodėl šlaistosi Narvoje prie Rusijos sienos ir postringauja, kur ir kada netrukus prasidės sumaištis.

Kita „Minsko režimo kritikė“, pabrėžianti, kad gyvena tarp Vilniaus ir Lenkijos, kudakuoja, kaip auganti konfrontacija su Maskva, dronų atakos ir kiti veiksmai gali paskatinti Rusiją išplėsti karą ir prieš Ukrainą, ir – žinoma, kaip gi kitaip – prieš Baltijos šalis.

Tikriausiai, kaip mes, taip ir jūs, suprantate, jog tokių žinučių tikslas yra sukurti įspūdį, esą Rusija jau fizinio, klasikinio karo fronto linijoje kariauja prieš Baltijos valstybes ir toliau gali tik dar labiau intensyvinti veiksmus.

Tokių pareiškimų, svaidymosi skysta karo pranašysčių tryduke pastarosiomis savaitėmis itin daug. Mes tai vertiname kaip dar vieną informacinę Rusijos specialiųjų tarnybų operaciją prieš Lietuvą. Ko Maskva siekia?

Maskva siekia labai paprasto tikslo – sukurti iliuziją, kad ji gali kariauti ne tik prieš Ukrainą, bet ir atidaryti dar vieną frontą. Tokios iliuzijos sukūrimas turėtų sudaryti įspūdį, kad Maskva yra pajėgi kariauti dar vieną karą ir jį laimėti, pavyzdžiui, prieš Lietuvą, Latviją ar Estiją.

Bet čia prašome jūsų sustoti. Šis naratyvas – tik žodžiai. Tai yra propagandinis konstruktas, nes Rusija šiandien nepajėgi vykdyti tiesioginio karo veiksmų ne tik prieš Lietuvą, bet net ir prieš mažesnes valstybes, kurioms nuolat grasina.

Jau gerą mėnesį vos ne kas dieną Maskva grasina Jerevanui, kad jeigu Armėnija pasuks Ukrainos keliu kartu su Europos Sąjunga, jos lauks panašus likimas kaip Ukrainos. Tačiau net ir po potencialiu smūgiu esantis Jerevanas į šiuos gąsdinimus žiūri labai ramiai, suprasdamas, kokioje beviltiškoje padėtyje yra atsidūrusi Rusija.

Girdint maskolių grasinimus nereikia panikuoti, nes būtent to Kremlius ir tikisi. O svarbiausia – reikia suprasti, kad režimas veikia pagal daug metų nesikeičiantį modelį, vadinamąją daugiasluoksnę „mnogochodovką“. Tai reiškia daugiasluoksnį ėjimą, kai vienu metu siekiama kelių tikslų.

Pirmiausia siekiama įtikinti Vakarus ir vis pastiprinti mintį, kad Lietuva ir Baltijos valstybės yra kažkoks atskiras darinys, panašiai kaip Ukraina ar Moldova; tarsi jos būtų ne NATO ir ne Europos Sąjungos dalis, o kažkokia atskira, pilka geopolitinė zona, kažkokie neaiškūs „rusai“, kurių neva istoriškai politine ir geografine prasme vieta yra niekur kitur tik Rusijos sudėtyje.

Tai – pagal seną KGB vadovėlinę taktiką tęsiama nuomonės formavimo operacija, ja norima paveikti sprendimų priėmėjus juos įtikinant, kad Aljansas ar bendrai Vakarai (kuriems Lietuva esą „nepriklauso“) neturėtų rūpintis Baltijos valstybėmis, jeigu iškiltų grėsmė jų nepriklausomybei.

Antra, siekiama jus (mus) įbauginti. Kaip kobra bando paralyžiuoti savo auką, taip ir ši propaganda siekia sukurti įspūdį, kad mes pralaimėjome karą dar jam neprasidėjus, nes priešintis neturime jėgų, tiek valios, tiek kovinių pajėgumų, todėl kovoti už save nėra prasmės.

Nuolat kartojama, kad karas neišvengiamas, kad pasipriešinimas neturi jokių šansų, kad mūsų galimybės apsiginti yra menkos, nulinės.

Tokiu būdu veikiama dar pagal Sun Tzu „Karo mene“ suformuluotą mintį, kad laimėti karą būtina jam dar neprasidėjus, priešininko gretose sukūrus neišvengiamo sutriuškinimo nuotaiką.

Trečia, stengiamasi Rusijos piliečius įtikinti, kad Kremliaus režimas tvirtai stovi ant kojų, nes „kaunasi“ ne tik prieš visas Vakarų šalis Ukrainoje, bet pajėgus užpulti ir dar kurią nors Europos valstybę tuo pat metu.

Tikriausiai pastebėjote, jog tokiuose išvedžiojimuose nevartojami terminai „NATO, Aljansas, kolektyvinė gynyba, 5-asis straipsnis“.

Vietoje to, nuolat kalbama apie Lietuvą, Latviją, Estiją, Lenkiją tarsi visiškai izoliuotus geopolitinius darinius, kurių pats valstybingumas yra netikras, neteisėtas, istorinis paklydimas, Europos vystymosi klaida. Kremliaus agentūriniuose išvedžiojimuose Rusija puola rytų Europą, puola Lietuvą, puola Baltijos valstybes. Jokiu būdu ne NATO, ne ES, ne JAV.

Tai nėra atsitiktinumas. Visi šie tekstai konstruojami taip, kad Europa būtų skaldoma, o Baltijos valstybės išimamos iš NATO konteksto. Tarsi gyventume XVIII ar XIX amžiuje, Rusijos Imperija organizuotų kažkokį žygį į jai „priklausančius“ Varšuvą ar Vilnių, o sąjungos ir tarpusavio pagalbos sutartys apskritai neegzistuotų.

Tai nuolatinis, esminis informacinis Maskvos uždavinys – parodyti, kad Šiaurės Atlanto sutarties organizacija yra popierinė, neveiksni, net ne nuskendusi biurokratijoje (taip būtų patvirtinamas jos kad ir lėto, bet neišvengiamo gebėjimo veikti faktas), o sustingusi, „mirusi“. Iš esmės bandoma parodyti, kad 5-asis straipsnis neveikia ir neveiks.

Tačiau 5-asis straipsnis pirmiausia turi veikti žmonių galvose, kad vėliau veiktų ir realybėje. Todėl ši informacinė operacija ir yra nukreipta į mūsų, vakariečių, sąmonę.

Žinoma, Rusijos propagandiniai kliedesiai nelemia NATO aukščiausiojo rango politinių ir karo vadų sprendimų, tačiau Medvedevo, Putino ir kitų veikėjų žinutės vienaip ar kitaip sklinda, pasiekia dalį auditorijos ir formuoja nuotaikas. Į tokias žinutes būtina atsakyti tvirtai ir ryžtingai.

Todėl mums „diskusijos“ dėl Lietuvos užsienio reikalų ministro pareiškimo, kad ginkluoto užpuolimo atveju būtų smogiama Rusijos kariniams objektams Karaliaučiaus srityje, atrodo net ne keistai, o išdavikiškai.

Girdint reakcijas, kad ministras neva „erzina Rusiją“, „perlenkia lazdą“, „nesuderino“ su kažkuo teksto, kyla jau aukščiau išdėstytais argumentais paremtas klausimas, ar taip kalbantieji yra šiaip nekompetentingi glušiai, visiški bukagalviai, smegenis pragėrę nepilnapročiai, naudingi Rusijai idiotai, ar turime reikalų su Rusijos spectarnybų nematoma įtaka, kuri, jei yra – garantuojame – ateityje vis tiek išryškės.

Tokias pačias, kaip K. Budrio ar panašias žinutes ne kartą viešai skelbė JAV generolai ir Vakarų šalių politikai. Ką po galais turėtų tokiu atveju sakyti Aljanso strategai? Kad jei Rusija užpuls NATO, mes kažko lauksime, drebinsime kinkas, prakaituotais delniukais reikšime susirūpinimą ir nekirsime atgal?

Šios „dėl Budrio pareiškimo“ kylančios „diskusijos“, o iš tiesų – verkšlenimas, nėra nieko nauja. Ir prieš Sausio įvykius, kaip ir prieš Kovo 11-tąją, ar lemtinguosius 1940–tuosius, buvo girdimas gergždžiančios užsikirtusios MGB/KGB plokštelės takelis „neerzinkim Rusijos“.

Tą patį girdėjome ir kitais įvairiais istoriniais laikotarpiais. Neerzinkim. Nusileiskim. Nepykdykim. Prisitaikykim. Kitaip tariant – pasiduokim.

Būtent tokia nuolaidžiavimo, tylėjimo, nematymo, prisitaikymo ir kolaboravimo politika mums kainavo laisvę ir šimtus tūkstančių gyvybių nuo pat ATR padalinimų laikų. Bet koks drebėjimas, leidžiantis Rusijai manyti, kad mes bijome, tik atriša jai rankas.

Ir priešingai – aiški pozicija, kad ginsimės ir priešinsimės iš paskutiniųjų, daužysim kuo turime po ranka, pasibaigus šaudmenims, lygintuvu ar žarstekliu perplėšim atėjusio okupanto srėbtuvę, yra stipriausia atgrasymo priemonė.

Tokia ir ne kitokia turi būti mūsų žinutė: net klozetų vagims, russkij mir atstovams aiški ir visiškai nedviprasmiška. Jeigu kas nors pasikėsintų į Lietuvos nepriklausomybę, mes ginsime savo valstybę taip, kaip mūsų seneliai ir proseneliai. Jie išmušė bolševikus iš mūsų krašto, išmušime ir mes.

Dar vienas labai svarbus signalas, kurį pastaruoju metu matome, yra Rusijos bandymai tarptautinėse organizacijose kelti vadinamąjį „rusakalbių teisių gynimo“ klausimą.

Maskva nuolat kalba apie tariamai pažeidžiamas rusų teises užsienio valstybėse, apie būtinybę ginti „tėvynainius“, „rusakalbius“, „rusų kultūrinę erdvę“ ir panašiai.

Tokia retorika nėra nauja. Būtent šia logika buvo grindžiamos ir ankstesnės Kremliaus intervencijos bei spaudimas kaimyninėms valstybėms.

Tai yra klasikinė imperinės politikos schema – pirmiausia paskelbiama, kad kažkur neva skriaudžiami rusai arba rusakalbiai, o tuomet Maskva pasilieka sau teisę veikti kaip tariama jų gynėja.

Tokiu būdu kuriamas politinis ir informacinis pagrindas kištis į kitų valstybių vidaus reikalus. Rusijos užsienio politikos doktrinoje vadinamųjų „tėvynainių gynimas“ jau daugelį metų naudojamas kaip geopolitinės įtakos instrumentas.

Tačiau jau ne kartą mūsų minėtas kontekstas yra labai svarbus. Todėl šiuo konkrečiu atveju matome, kad tokiu būdu Kremlius, kaip šiaudo, griebiasi blefo taktikos.

Nes kitas, jau ir kitiems matomas, neišvengiamas procesas vis labiau akivaizdus – Rusija praranda savo imperinę galią, savo Ukrainoje įstrigusiais ir dvesiančiais ginkluotais driskiais bei šantažu paremtą įtaką.

Ji praranda ne tik pozicijas Europoje, bet ir regionuose, kuriuos ilgą laiką laikė savo išskirtine įtakos zona. Net Pietų Kaukaze ir Centrinėje Azijoje vis labiau ryškėja tendencija apeiti Rusiją, kuri prie pasaulio galių diplomatijos stalo tampa toksiška jau ir Kinijai.

Sparčiai vystomi nauji prekybos ir logistikos koridoriai iš Kinijos per Kazachstaną, Kaspijos regioną, Pietų Kaukazą ir Turkiją. Šie maršrutai kuriami tam, kad prekės judėtų tarp Azijos ir Europos, nepriklausytų nuo Rusijos (jos teritorijos).

Tai yra strateginis pokytis, rodantis, kad net tradiciniai Maskvos partneriai ieško alternatyvų.

Taigi, šiandien matome paradoksalią situaciją. Kuo labiau Rusija praranda realią įtaką, tuo agresyviau ji bando kurti galios iliuziją informacinėje erdvėje. Nepasiduokime bauginimams.

Baugintojai patys viduriuoja iš baimės.