Vis nekreipiau dėmesio – maniau, kad juokai, kad niekai, kad negali būti…
Bet šiandien pagaliau atsiverčiau buvusios Dalios Grybauskaitės patarėjos, Seimo narės Daivos Ulbinaitės parengtą „tarnybų ir teisėsaugos apginklavimo“, „Lietuvos informacinio skydo“ projektą – parlamentui pateiktas Visuomenės informavimo bei kitų įstatymų pataisas… Ir pakraupau.
1988-aisiais būrėmės į Sąjūdį, kad sovietinį absurdą įveiktume, kad Lietuvą nuo Maskvos atskirtume. 2026-aisiais Ulbinaitės kovon vedami parlamento nariai siekia sovietinį absurdą ir Maskvos tvarką Lietuvon sugrąžinti.
Perdėtai dramatinu? Nepagrįstai bauginu? Ne. Tik atidžiai skaitau skirtingų frakcijų paramos Seime jau sulaukusias įstatymo pataisas.
Ulbinaitės kovinis būrys, kaip SSRS KP CK nariai, pasiryžęs kontroliuoti ne tik nesusivokiančių lietuvių, abejotino klusnumo valdinių, viešus žodžius, bet ir mintis. Šio būrio įsitikinimu, „mieli Lietuvos žmonės“ privalo būti baudžiami ne tik už netinkamos informacijos „platinimą“, bet ir už jos „kūrimą“.
Visų pirma, ponia Ulbinaitė siekia įstatymu ne tik išplėsti, bet ir ištrinti „dezinformacijos“, už kurią žmonės baustini, ribas. Po jos būrio pergalės parlamente „dezinformacija“ Lietuvoje bus laikoma ne tik „skleidžiama ir platinama“, bet ir „kuriama klaidinanti informacija“, kuria siekiama „pakenkti svarbiems visuomenės interesams“.
Savaime suprantama: kas yra „kuriama“, „klaidinanti“ informacija, kas yra „svarbūs visuomenės interesai“, spręsite ne jūs, o patikimi valdžios vyrai ir moterys. Taigi kovinis Ulbinaitės būrys jus atiduoda valdžios savivalėn.
Antra, ponia Ulbinaitė ir jos bendražygiai, kaip SSRS KP CK nariai, apsimeta patys suprantą ir perduoda valstybės represinėms institucijoms nuspręsti, kas yra „moksliniai ar faktiniai duomenys“ ir „juos iškraipanti informacija“. Tokios informacijos kūrimas Lietuvoje bus persekiojamas ir baudžiamas!!!
Baudžiama bus ir už kuriamą bei skleidžiamą „informaciją, kuria siekiama destabilizuoti valstybės institucijų veiklą“, už „klaidinančią informaciją, kuria siekiama paveikti rinkimus, referendumus“.
Taigi represinėms institucijoms pavedama spręsti, kuri ir kieno išsakyta valstybės pareigūnų bei įstaigų kritika yra leistina, o kuri ir kieno išsakyta – „destabilizuojanti“, taigi draustina ir baustina.
Įgyvendinus Ulbinaitės projektą, represinės institucijos taps ir aktyvios Lietuvos politinių procesų dalyvės: daugiau nuo jų vykdomos kontrolės nei nuo lietuvių valios turėtų priklausyti rinkimų ir referendumų rezultatai.
Įstatymo pataisose esama įdomios išlygos: visos straipsnio dėl „dezinformacijos“ nuostatos „netaikomos, kai tokia informacija skelbiama <…> švietimo ar žurnalistinės veiklos tikslais, nepažeidžiant sąžiningumo ir faktinio pagrįstumo reikalavimų, laikantis proporcingumo, teisėtų tikslų ir viešojo intereso principų“.
Taigi žurnalistams, tautos „švietėjams“, leidžiama prieš tamsius lietuvius imtis visų rūšių dezinformacijos, kai tik „teisėti tikslai ir viešasis interesas“ to pareikalaus.
Taip, turime grumtis su Maskva, su jos dezinformacijos atakomis. Bet tik patys savo tėvynės Maskva nepaversdami.
Ponios Ulbinaitės ir jos kovinio būrio pergalė būtų ne mūsų, šios valstybės piliečių, bet Maskvos pergalė Lietuvoje.
Glumina ne tik prezidentės Dalios Grybauskaitės buvusios patarėjos parengtas „tarnybų ir teisėsaugos apginklavimo“ projektas, bet ir po šiuo projektu pasirašiusių bendraminčių ir bendražygių būrys.
Negaliu patikėti – kartu su Ulbinaite Visuomenės informavimo įstatymo pataisas Seimui tvirtinti pateikė pats parlamento pirmininkas, socialdemokratas, buvęs Sąjūdžio žmogus Juozas Olekas, kultūros ministrė Vaida Aleknavičienė, buvęs kultūros ministras Šarūnas Birutis, jaunieji socialdemokratai Ruslanas Baranovas ir Orinta Leiputė, buvusi premjerė, konservatorė Ingrida Šimonytė, Tėvynės sąjungos pirmininkas, buvęs krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas…
Ir net kritišką žvilgsnį paprastai išsaugantis Raimondas Kuodis. Net šiurpią valdžios savivalę patyręs liberalas Vitalijus Gailius…
Skaitau pavardes ir rankos nusvyra.
Bičiulis Liudvikas Jakimavičius dar studijų metais, mus slėgusiu sovietmečiu, sukūrė įspūdingą poemą „Vilniaus legendos parafrazės“. Vis dažniau beldžias, beldžias ir beldžias galvon Liudviko parašytos eilutės:
„ o Veliuonos katilinėj Gediminas kūrikas
pasislėpęs verda totemo kiaušius –
sumaitotą vilko genetinį kodą –
ir nuovirą aprūkusiu dizeliu siunčia Lizdeikai į Tomską,
pridėdamas paskutinį Gedimino laišką –
Broli, vai Broli, kas bus,
kokį miestą jie stato
tavo Tėvynėj.“
Autorius yra literatūrologas, kultūros istorikas, pirmasis atkurtos Lietuvos respublikos kultūros ir švietimo ministras


























