1972 m. gegužę Kauną ir Lietuvą sudrebino Romo Kalantos mirtis. Jos aidas nemažėjo ir vėliau.
Tuo metu studijavau lituanistiką VU Kauno vakariniame fakultete (dab. VU Kauno fakultetas) ir dirbau laborantu Lietuvos miškų institute.
Skyriuje, kuriame dirbau, rudenį atsirado dar du laborantai, Lietuvos žemės ūkio akademijos studentai praktikantai – žemaitis Algis Šerniauskas ir vakarų aukštaitis Antanas Bukauskas. Darbe Romą Kalantą ir jo pasirinktą skausmingą protestą aptarinėjom ne kartą. Mums vis dažniau kildavo klausimas, o kas toliau?
Negi kalbomis viskas ir baigsis? Girdėjome gandus, jog keliems Medicinos instituto studentams iškeltos bylos, esą, dėl „Lietuvos archyvo“ tekstų platinimo, žinojom ir Vytauto Kaladės istorijos nuotrupas. O ką mes? Taip ir stebėsim viską iš šalies?
Gal galime kuo nors įprasminti ir pagerbti R. Kalantos auką bei parodyti valdžiai, kad suimtieji ir nuteistieji protestuotojai nėra vieniši, o problemos kur kas gilesnės?
Priėjome prie išvados, jog galėtume išleisti ir paplatinti atsišaukimą. Technines sąlygas tam turėjome.
Atsišaukimas
Tekstą sukūriau aš. Tai buvo kreipimasis į tautiečius (LIETUVI!), raginant juos priešintis rusifikacijai, kuri, nors ir lėtai, bet nuolat didėjo, kartu su pramonės plėtra gausėjant ir imigrantų iš slaviškų Rytų.
Tekstą aptarėme darbe, trise. Teiginį, jog jau 200 metų, kaip mus valdo rusai (iš tikrųjų per tris aneksijas – 1795-1915, 1940-1941, 1944-1972 – 149 m.), palikom netaisytą dėl dviejų priežasčių: ir dėl to, kad Rusijos įtaka Lenkijai, kurios sudėtyje buvo ir Lietuva, prasidėjo gerokai iki pirmojo jos padalijimo, ir dėl to, kad saugumas manytų, jog atsišaukimą išleido ne aukštųjų mokyklų jaunimas.
Nežinojom tik, kaip pasirašyti. Pasirašėm Jaunalietuviai. Be pretenzijų į šios organizacijos atkūrimą, tiesiog todėl, kad jauni buvome.
Tekstą atspausdinau darbavietės rašomąja mašinėle. Žinojom, tiksliau, girdėjom, kad po gegužės įvykių saugumas ėmėsi iš naujo registruoti visas įstaigų rašomąsias mašinėles ir rinkti jų šrifto pavyzdžius, todėl namie tekstą perrašiau, uždėjęs ant jo pusiau skaidrią kalkę ir tušu apvedžiojęs kiekvieną raidę, kad išnyktų mašinėlės šrifto savitumai.
Tada darbe fotolaboratorijoje tekstą mano prašymu stacionariu aparatu nufotografavo jos vadovas Rimas Levas.
Žemės ūkio akademijoje buvo padarytos tiražinės 9X12 cm formato nuotraukos. Kas jas darė, nežinau ir nesidomėjau – man žinoti nebuvo reikalo. Nuotraukų padaryta keli šimtai. Daryta su guminėmis pirštinėmis, kad neliktų pirštų atspaudų.
Platinimas
Susitarėm, kad platinsime dviem būdais: į namų pašto dėžutes ir Kauno politechnikos instituto auditorijose. Platinome irgi pirštinėti, bet niekam nekrito į akis – buvo žvarbus lapkritis, ir pirštines jau dėvėjo daugelis.
Man atiteko auditorinis platinimas. Tuo metu VU KVF savo patalpų neturėjo, administracija glaudėsi KPI III rūmuose (Laisvės al. 13), auditorijos buvo išbarstytos ir po kitus KPI rūmus. Pasirinkau du rūmus Žaliakalnyje, V. Juro (dab. Studentų) gatvėje.
Keistas, iki tol nepatirtas jausmas: atrodė, kad visi, o ypač rūmų budėtojas įtaria, ką nešuosi savo „diplomate“. Pasirinkau tuščias auditorijas ir išdėliojau dalį lapelių ant stalų, dalį sukaišiojau į stalčių erdves (stalčių auditoriniuose staluose nebūdavo).
Nerimas neatslūgo dar ilgai.
Atgarsiai
Maždaug po savaitės kursiokė, dirbusi sekretore „Kauno tiesos“ redakcijoje, papasakojo mums tokią „sensaciją“: į redakciją atėjo vyras ir ant redaktorės stalo tėškė lapelį, garsiai ištaręs „Va!“, ir išėjo.
Tai buvo mūsų atsišaukimas. Redaktorė Teklė Mačiulienė pasirūpino nunešti lapelį į KGB pastatą. Pasak kursiokės, tai ji padarė ne ideologiniais sumetimais, o todėl, kad įtarė, jog tai galėjusi būti ir KGB provokacija patikrinti, kaip redakcija reaguos.
Kiek vėliau kita kursiokė, dirbusi su KGB susijusioje įstaigoje, kuri prižiūrėjo, ar Kauno svečiai iš Vakarų šalių laikosi jiems nustatyto viešnagės dienų limito, prasitarė, jog saugumiečiai turi atsišaukimo lapelius, bet niekaip neįstengia išsiaiškinti, kas juos išleido ir platino.
Jau po 1990 m. viename pokalbyje su Vidmantu Povilioniu papasakojau jam apie šį atsišaukimą. Liūdnai šyptelėjęs, Vidmantas pasakė, kad 1973 m. jam, suimtam už antisovietinę veiklą, kagėbistai mėgino pripaišyti dar ir tą atsišaukimą.
Vietoj epilogo
Žinojau, kad mes trys rizikuojam ir studijomis, ir darbu, o aš ir šeima, bet kartu ir džiūgavom, kad viskas pavyko. Teksto negatyvą dėl visa ko sudeginome (paskui gailėjausi), nė vieno lapelio sau nepasilikau (dabar gailiuosi).
Ačiū už labai informatyvų pasakojimą, pirmą kartą sužinojau tokius faktus. Tikiuosi, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras jau turi šią informaciją ir toliau ieško kitų atsišaukimo egzempliorių.
Skaičiau, kad Kaune ir anksčiau buvo demonstracijų prieš sovietų valdžią, berods 1955, 1956 m., kai sovietų sąjungos kariuomenė įsiveržė į Vengrijos sostinę Budapeštą, 1957 m. Ir žinoma 1972 m. įvykiai . Gal todėl sovietiniai propagandistai viešoje erdvėje visaip menkino Kauną, kaip “buržuazinių nacionalistų” miestą, jį buvo bandoma paversti “pažangiu sovietiniu darbininkų miestu” , iškeliant mokslo ir kultūros įstaigas, taip pat pajungiant kriminalines struktūras kovotojų prieš sovietinę okupaciją sekimui. Kai kas ir dabar nevengia visaip menkinti Kauną ir kauniečus ( taip pat galimai ir komentaruose ), gal prisiskaitę ano meto sovietinės propagandos o gal, kas gali paneigti, galimai vykdo užduotį ?
Vieni sako, kad sovietmečiu kėlimasis į miestus skyrėsi į dalis taip, kad į Kauną važiavo savanaudžiai kišenės prasme, o į Vilnių, Klaipėdą dėl šių Lietuvos miestų atlietuvinimo pareigos supratimo. Dėl to ‘Kaunas’ tų, ypač kurie kėlėsi į Vilnių, nekentė.
Kiti prismena, kad atsikėlusieji lietuviai po metų kitų Vilniuje subūrė krepšinio komandą ,,Statyba”. Partija tam nepritarė. Visi geresni Lietuvos žaidėjai privalėjo eiti žaisti Kauno “Žalgiryje”. Tačiau Kaunui laimėti prieš CSKA ‘buvo nevalia’. O štai Statyba gal pora kartų ėmė ir laimėjo prieš tą CSKA. Taigi, sakoma, “Statyba” Vilniuje gyvavo kaip disidentė krepšinyje. Matyt, dėl to krepšinio ‚kauniečių‘ pyktis ant Vilniaus visuotinėjo. Prieita prie to, kad Statybai žaidžiant Kaune su Žalgiriu, žiūrovai iš tribūnų žaidėjus įžeidinėjo šaukdami ‘gudai’, spjaudami ant sėdinčių žaidėjų, kitų atvykusių su komanda.
Taigi, gal iš tikrųjų sovietai savo tvarka kažkiek pasiekė, kad Kauną paverstų “pažangiu sovietiniu darbininkų miestu”… Tačiau, kaip matyti, jiems nieko neišėjo. Antai, Burokevičius, lyg neįveikiamu laikydamas, regis, Kauno pulti su kariuomene net neplanavo. Panašiai ir Pilsudskis 1919-1920 metais, matyt, Kauną su kauniečiais laikė lenkybei neįveikiama tvirtove ir ta kryptimi su karuomene net nedirstelėjo, nors joje girdėjosi šūksniai ‘na Kowno’ …
Taigi, ne Kauno ‘menkumą’, o neišpasakytą stiprybę tiek prieš vienus, tiek – kitus galiūnus regime. Tai veikiau, kad tas ‚menkumas‘ yra, kaip kad sakoma – sveikam (Kaunui) ligos įkalbinėjimas. Kraipyk nekraipęs galvą, bet tokia paslauga negalėtų būti ‚neužduotai‘ daroma… Taigi tai, ką kitam priseina menkinti, nėra menka.
Beigi dabar, ar ne stipriai, nepajudinamai su ta gamykla Rusijoje pasirodė ir ‘kauniškas’ šiuolaikškis meras… Juk tai ne ‚menkas‘ dalykas žmogui laikytis verslo priešiškoje Rusijoje buvo. Ar ne?…
Matyt, neperskaitėte prof. A.Butkaus straipsnio, arba nieko nesupratote.
Ačiū, kad papasakojote savo sapnus.
Atleidžiu dėl įžeidinėjimų, nes manau, kad nežinote ką darote…
„Tačiau Kaunui laimėti prieš CSKA ‘buvo nevalia’. O štai Statyba gal pora kartų ėmė ir laimėjo prieš tą CSKA.”
Trupučiuką pamelavot. Vilniaus „Statyba” iš tikrųjų yra laimėjusi prieš CSKA, bet tik vieną kartą 1979 m. ir čempionate iškovojo bronzą.
„Žaalgiriui” laimėti prieš CSKA buvo dar ir kaip valia. 🙂 1984–1985 m. sezone TSRS krepšinio čempionate „Žalgiris” laimėjo visus 5 susitikimus (reguliariajame sezone ir superfinale) prieš Maskvos CSKA.
1984-1985 m. jau tvyrojo Gorbačiovo ‘perestrojka’ – valia buvo atiduodama spręti patiems vietoje – laisvėjo, ypač sporte… Aš kalbėjau apie gilų sovietmetį.
Čia prismintinas dar kitokios istorinės svarbos faktas. Vyko TSRS čempionato baigiamieji turai – Žalgiris ir dar 5 komandos žaidė Kaune, o Statyba su kitomis 5 komandomis – Minske. Pagal tais metais pasiektus taškus Žalgiris jau tegalėjo kovoti dėl, regis, ne aukščiau 6-os vietos, o Statybai Minske, kad iškovotų bronzą, buvo būtina nugalėti Maskvos Dinamo. Ir štai per rungtynių pertraukėlę Kauno halėje pranešama, kad Statyba tas lemiamas rungtynes Minske pralaimėjo Maskvos Dinamo, taigi liko be bronzos. Pilnutėlė Kauno halė šią žinią sutiko vieninga džiūgavimo ovacija. Tai buvo nepakartojamas testas, parodęs Kauno patriotizmo vertę Vilniaus kaip Lietuvos atžvilgiu.
1984-1985191984-1985 m. m. jau tvyrojo Gorbačiovo ‘perestrojka’ – valia buvo atiduodama spręti patiems vietoje – laisvėjo, ypač sporte…
Gorbačiovas 1984 m. valdžioje dar nebuvo – genseku jis tapo 1985 m. ir „perstroiką” pradėjo ne nuo tų metų
kalbėjau apie gilų sovietmetį.
Čia jums apie „gilų sovietmetį:” „Žalgiris” SSRS čempionu tapo dar 1947 , 1951 m.
Aš jokių barikadų nemačiau. Nebent, Vilnius jautėsi pranašesnis ir visaip rodė pranašumą prieš Kauną. Panašiai, kaip Kaunas – prieš mažesnius miestus. Jau nekalbant apie kaimą.
Jūs nematėte ‘barikadų’, bet kai kas galimai vis dar negali “nugriauti barikadų’ savo galvoje?
> ‘>Kažin’
Ne A. Butkaus rašinio neskaičau, nemeniau, kad ko vertas būtų. Dabar permečiau. Tai supratau, kaip jo užuominą, pasididžiuojant, jog Kaune net saugumas ne KGB’istiškas buvęs, o – ‘kauniškas’… Manau, kad tai to paties visiems žinomo mandrumo – KaUnas yra KAunas – reiškimas – tik kitaip pasakant.
Matyt, tamstai reikėtų daugiau skaityti- gal taip užpildytumėte savo žinių spragas?
Noras kitą įžeisti lygioj vietoj, manau, irgi rodo išsilavinimo spragas.
Ar paraginimas daugiau skaityti, , gilinti savo žinias jums panašus į įžeidimą?
Priklauso nuo konteksto. Ir pašnekovo amžiaus. Ir abejoju, kad skaitymo apimtis naudinga visais atvejais. Kartais, manau, užtektų kai kurių šaltinių kaip tik neskaityti.
Tai, kad tik buitnės, partijėlių sąmonės rašiniai. Prastai šviečiate, – nėra turinčų ką pasakyti…
> A propos
Tai detalės tik patikslinančios faktus. Be to, ta ‘nevalia’ veikiausiai buvo vietinės valdžios, daryta atitinkamais valdymo politikos sumetimais (gal, kad neaudrinus Lietuvos preš Maskvą). Vėlgi, gali būti ir kad apie 1984-1985 metus išlošti prieš CSKA tapo pajėgus ir, matyt, jau kartais prieš jį išlošdavo Kyjivo ‘Strojitelis’, tad išsidrąsino tai daryti ir sovietinė vietos valdžia. Istoriniai įvykiaii įdomūs, bet sporto ‘laisvoji žurnalistika’ tyli…
Gal galite pateikti daugiau istorinių faktų apie laikotarpį, minimą A.Butkaus straipsnyje, nes kai kas galimai vis dar aprašinėja savo sapnus.
> ‘>+++’
O ar ne arija iš tos pačios lenkiškos operos ‘Kaunas- Vilnius’ traukiama, ar ne ‘barikada’ tikrovėje, o ne galvoje, yra ‘Rail Baltica’ ne per sostinę, Šiaulius (arčiau pajūrio), esamais geležinkelių pylimais, o per Kauną, naujais pylimais, per betonuotus asfaltuotus derlingiausių žemių plotus zvimbinėti iš Varšuvos į Rygą arba iš šios atgal. Ar tai atkurtos valstybės su sostine Vilniuje strategija… Vargu. Ar ne panašios politikos ženklo santykiai kyšo tarp Kauno – Vilniaus šiandien – krepšinyje ir ne tik jame… Partjos, valdžios, gal nemanytumėte, kad to ‘mužikui’ Žemaičių ir Lietuvos – nesimato…