V. Sutkus. Chaoso agentas Volandas Trampas

Trampo ir Volando metaforos autorystė priklauso tinklaraštininkui Mindaugas Armagedonas. Išgirdau šį sugretinimą per jo pokalbį su Edvinas Jusys tinklalaidėje Neredaguota. Mintis man pasirodė įdomi ir pamaniau, jog verta ją išplėtoti. Tai bus ilgas rašinys savaitgalio pamąstymams apie santykį tarp gėrio ir blogio.

Michailo Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“ siužetas, praėjus beveik šimtui metų, išties skamba keistai aktualiai, kai stebime Donaldo Trampo antrąją kadenciją Baltuosiuose rūmuose.

Pigių palyginimų su velniu jau prikūrė „progresyvi“ žiniasklaida – CNN, New York Times ir kiti didieji kairiųjų moralizuotojai, kuriems Trampas nuo pat 2015-ųjų buvo blogio įsikūnijimas, fašizmo apologetas ir demokratijos duobkasys.

Visa tai – intelektualiai skurdu ir politiškai naivu. Įdomiau pažvelgti giliau – į struktūrinį panašumą tarp Bulgakovo romano herojaus Volando ir Amerikos 47-ojo prezidento. Į tai, kaip jie veikia ir kokį poveikį daro aplinkiniams.

Bulgakovo herojus Volandas atvyko į 1930-ųjų Maskvą – miestą, kuris įtikėjo, kad Dievo nėra, kad senoji moralė mirusi, kad naujasis tarybinis žmogus sukūrė tobulesnę progresyvią visuomenę. Volandas nesistengė jų perkalbėti. Jis tiesiog ėmėsi veikti, ir Maskvos publikos moraliniai ramščiai patys pradėjo byrėti, pasirodė tikrasis veidas.

Kodėl tas paslaptingas atvykėlis – velnias ? Nepažįstamasis velniu tampa kitų akyse tada, kai ima viešai kalbėti apie tai, kas ateistinėje, mokslu tikinčioje Maskvoje uždrausta: apie Dievą, likimą ir mirtį. Sovietinės literatūros funkcionierius Berliozas ir poetas Bezdomnis jį iš karto atpažįsta kaip priešą todėl, kad jis griauna jų pasaulio vaizdą – elgiasi taip, kaip sistema neleidžia elgtis niekam: kalba tiesą ir iš karto parodo pasekmes.

Jis nemeluoja ir nieko nežada be kainos. Tokia laikysena Maskvoje suvokiama kaip priešiška, todėl automatiškai priskiriama blogiui.

Viena ryškiausių romano scenų – juodosios magijos seansas Maskvos varietė teatre. Volandas su savo svita surengė pasirodymą, kuriame iš lubų ėmė kristi pinigai. Publika – orūs ideologiškai tvirti sovietiniai piliečiai, puolė gaudyti banknotus stumdydamiesi, trypdami vienas kitą.

Paskui scenoje atsirado prabangių moteriškų drabužių parduotuvė – ir moterys, nusimetusios savo kuklias sovietines sukneles, apsivilko paryžietiškais rūbais, pasipuošė kailiniais, aukštakulniais. Viskas nemokamai, viskas dovanai. Tačiau pasibaigus seansui pinigai virto beverčiais popiergaliais, o naujieji drabužiai tiesiog išnyko.

Moterys atsidūrė Maskvos gatvėse apatiniu trikotažu arba ir visai nuogos. Ne todėl, kad Volandas norėjo jas pažeminti – o todėl, kad jų pačių godumas ir tuštybė buvo vienintelės priežastys, dėl kurių jos apskritai numetė tai, ką turėjo, ir griebė tai, kas atrodė geriau.

Trampas grįžo į Vašingtoną 2025-ųjų sausį – į biurokratų miestą, kuris tikėjo savo paties neklystamumo mitu. Į miestą, kuriame valdininkija išaugo iki mastų, kai niekas nebeprisimena, kam ji apskritai reikalinga. Į miestą, kuriame „ekspertų klasė“ buvo įsitikinusi, kad tik ji viena žino, kaip valdyti pasaulį.

Ir Trampas, kaip ir Volandas, nesileido į ilgus filosofinius ginčus. Jis tiesiog ėmėsi veikti.
DOGE – „Vyriausybės efektyvumo departamentas“ – jau pats pavadinimas buvo iššūkis.

Piktas pokštas, virtęs institucija. Ilonas Maskas, pasaulio turtingiausias žmogus ir interneto trolio archetipas, laikantis rankose grandinį pjūklą CPAC konferencijoje – tai vaizdas, nuo kurio Vašingtono biurokratus tikriausiai išpylė šaltas prakaitas. Bet po tuo vaizdu slypėjo kai kas rimtesnio.

Jei Trampas yra Volandas, tai kas yra jo svita? Analogijos čia veikia stebėtinai tiksliai.

Maskas – tai Begemotas. Romane Begemotas yra milžiniškas juodas katinas, vaikštantis ant dviejų kojų, šaudantis iš revolverio, geriantis degtinę ir nuolat provokuojantis. Jis atrodo absurdiškai, bet yra pavojingas.

Maskas elgiasi lygiai taip pat: pila memų lavinas savo socialiniame tinkle „X“, išvadina USAID „nusikalstama organizacija“, mojuoja grandininiu pjūklu – ir tuo pat metu realiai išmeta lauk šimtus tūkstančių valstybės biurokratų.

Begemotas romane padegė sovietinių rašytojų elitinį restoraną „Gribojedovas“. Maskas faktiškai sudegino USAID – agentūrą, kuri net nesulaukė 2025-ųjų pabaigos kaip savarankiškas vienetas. Abu veikėjai kelia juoką, kol nesupranti, kad jie čia rimtai.

Volando ir jo svitos metodai drastiški ir dažnai žiaurūs. Berliozą, ateistinės propagandos meistrą, nustūmė po tramvajumi, kurio ratai nukirto jam galvą. Varietė teatro vadovą Rimskį, bailų biurokratą, visą gyvenimą prisitaikantį prie kiekvienos valdžios, netikėtu šokiruojančiu vaizdu privedė prie infarkto.

Buhalterį Varenuchą, smulkų sukčių ir skundiką, pavertė vampyru. Bet kiekvienoje šių situacijų aukos nebuvo atsitiktinės – jos buvo parinktos pagal jų pačių nuodėmes.

Kaip Volandas turėjo Korovjevą, taip Trampas turi Džei Di Vensą. Romane Korovjevas – buvęs chorvedys, dabar Volando dešinioji ranka, tarpininkas tarp demono ir žmonių.

Jis provokatorius, šėtoniškos ironijos instrumentas. Jo užduotis – išvesti žmones iš pusiausvyros, priversti juos pačius parodyti savo ydas. Vensas – buvęs Trampo kritikas, 2016-aisiais vadinęs jį „Amerikos Hitleriu“, dabar ištikimiausias sąjungininkas ir ideologinis įpėdinis.

Abu patyrė transformaciją. Abu tapo vykdytojais. Korovjevas romane kalba su biurokratais, ruošia juos Volando atėjimui, vykdo jo valią savaip – su ironija ir sarkazmu. Vensas daro tą patį: Miuncheno saugumo konferencijoje 2025-ųjų vasarį jis pasakė Europos lyderiams, kad didžiausia grėsmė jiems kyla ne iš Rusijos ar Kinijos, o iš jų pačių vidaus – iš silpnumo, kuris ateina per savo civilizacijos ir kultūros neigimą ir niekada nepabaigiamą progresyvizmą“.

Diplomatai apstulbo. Spauda pavadino tai „kultūriniu karu“ prieš sąjungininkus. Bet Vensas, kaip ir Korovjevas, tik pasakė tai, ką jo šeimininkas galvoja. Ir pasakė ramiai, kaip diagnozę, su sarkastiška šypsena.

Romano pabaigoje skaitytojas pamato, kad Korovjevas – liūdnas riteris, pasmerktas amžinai ironizuoti, nes kadaise jis prastai pajuokavo apie šviesą ir tamsą – apie gėrį ir blogį. Ir už šį „blogą juoką“ buvo nubaustas – priverstas tarnauti kaip pašaipos ir farsų meistras.

O Trampo „pasienio caras“ Tomas Homanas – tai Azazelas. Romane Azazelas yra šaltakraujis žudikas, nuosekliai atliekantis „juodą darbą“ be jokios lyrikos. Jis nejuokauja, tiesiog vykdo.

Homanas užima panašią nišą. Dar 2024-ųjų Respublikonų konferencijoje jis pasakė nelegaliems imigrantams: „Pradėkite krautis lagaminus“ ir pridūrė: „Jie dar nieko nematė. Palaukit 2025-ųjų.“ Ir ištesėjo.

Operacija Minesotoje – didžiausias nelegalių migrantų gaudymo reidas Amerikos istorijoje – buvo jo veiksmas. 3 tūkst. pasienio tarnybos agentų gatvėse, protestai, grumtynės, šūviai, du žuvę aktyvistai. Kai Begemotas ir Korovjevas šėlsta prieš publiką, Azazelas ramiai ateina su antrankiais. Kai Maskas rašo „X“ tinkle, o Vensas kalba Miunchene, Homanas pakuoja migrantus į deportacijos lėktuvus.

Per 2025-uosius JAV federalinių biurokratų skaičius sumažėjo devyniais procentais. Tai didžiausias taikos meto sumažinimas šalies istorijoje. Ar tai buvo padaryta elegantiškai? Ne. Ar tai sukėlė chaosą? Taip. Ar dalis sprendimų buvo kvestionuotini? Neabejotinai.

Bet klausimas, kurį mažai kas drįso užduoti: kiek visa ta biurokratija apskritai buvo reikalinga? Ar su migrantais elgiamasi brutaliai ? Taip. Ar tie migrantai turėjo teisę gyventi už JAV mokesčių mokėtojų pinigus ? Ne.

USAID – Jungtinių Valstijų tarptautinės plėtros agentūra buvo vienas pagrindinių DOGE taikinių. Agentūra, per kurią tekėjo dešimtys milijardų dolerių užsienio pagalbai. Maskas ją pavadino „nusikalstama organizacija“ – perdėtai ir pompastiškai, kaip jam įprasta. Bet štai faktas: 2024-aisiais USAID išleido per 30 milijardų dolerių.

Kur tie pinigai nuėjo? Kas už juos atsiskaitė? Kiek iš jų pasiekė tikruosius gavėjus, o kiek nusėdo tarpininkų kišenėse ir biurokratiniuose labirintuose, kiek buvo išmėtyta absurdiškiems projektams, tokiems, kaip „lyčių įvairovės skatinimas“ Afrikoje ar translyčių operos kūrimas Kolumbijoje.

Trampo kritikai – o jų legionai – mėgsta skaičiuoti jo „aukas“. Atleisti federaliniai tarnautojai. Panaikintos programos. Sustabdytos dotacijos. Bet retai kas klausia: ar visi tie tarnautojai tikrai dirbo naudingą darbą?

Ar tos programos buvo prasmingos ir pasiekė savo tikslus, ar išvis tie tikslai buvo protingi ? Ar tos dotacijos kūrė vertę, ar tik maitino biurokratinę mašiną, kuri pati save laikė nepakeičiama?

2025-aisiais Trampas pasirašė 225 vykdomuosius įsakymus. Tai rekordinis skaičius. Dauguma jų sukėlė audrą. Pasitraukimas iš Pasaulio sveikatos organizacijos. Teisės į pilietybę JAV gimusiems užsieniečių vaikams panaikinimas.

Muitų tarifų karas su puse pasaulio. Kiekvienas šių sprendimų buvo paskelbtas katastrofa, apokalipse, demokratijos pabaiga. Kai kurie iš jų taip ir atrodė.
Bet kas iš tikrųjų įvyko?

2025-ųjų pirmąjį ketvirtį Amerikos BVP iš tiesų sumažėjo – pirmą kartą per trejus metus. Bet jau antrąjį ir trečiąjį ketvirčius ekonomika augo 3,8 ir 4,4 procento tempu. Akcijų rinkos, po pirminių sukrėtimų, atsigavo ir pasiekė naujas aukštumas. S&P 500 akcijų indeksas 2025 m. užfiksavo istorinį rekordą. Recesija, kurią pranašavo ekonomistai, neįvyko.

Kaip tai paaiškinti? Trampo šalininkai sakytų – genialus derybininkas, kuris žino, kada spausti, o kada atsitraukti. Kritikai – kad oranžiniam kvailiui paprasčiausiai pasisekė, kad rinkos tiesiog nusprendė, jog jo grasinimai netikri.

Tiesa, kaip visada, kažkur per vidurį. Bet viena aišku: sistema, kuri turėjo sugriūti, nesugriuvo. O kai kurios jos dalys, kurios seniai turėjo būti pertvarkytos, pagaliau pajudėjo.

Volandas Maskvoje nepastatė nieko naujo. Jis tik atidengė tai, kas jau buvo, ištraukė viską į šviesą. Ir po jo apsilankymo Maskvoje kažkas nepataisomai pasikeitė. Dėl to, kad žmonės pagaliau pamatė tai, ko anksčiau nenorėjo matyti.

Trampo poveikis Amerikai – ir pasauliui – panašus. Ne jis sukūrė biurokratijos pelkę ir veidmainystės liūną. Ne jis išrado „giluminę valstybę“. Ne jis sugalvojo, kad tarptautinės institucijos iš tikro tarnauja ne toms vertybėms, kurias deklaruoja. Jis tiesiog nustojo apsimetinėti, kad viso to nėra.

Prisiminkim muitų tarifų istoriją. 2025-ųjų balandį Trampas gan pompastiškai ir, sakyčiau, ironiškai paskelbė „Išlaisvinimo dieną“ – įvedė minimalų dešimties procentų muito tarifą beveik visoms importuojamoms prekėms, o kai kurioms šalims – iki penkiasdešimties procentų.

Pasaulis sudrebėjo. „The Economist“ pavadino tai „didžiausiu prekybos politikos šoku“ istorijoje. Ekonomistai pranašavo recesiją, kainų šuolius, žiaurius prekybos karus.

Ir taip, kainos pakilo. Efektyvus muito tarifų lygis metų pabaigoje siekė beveik septyniolika procentų. Tai aukščiausias lygis nuo 1935-ųjų. Bet štai kas įdomu: nors tarifai sukėlė chaosą, jie taip pat privertė derėtis. Visos šalys atsisėdo prie derybų stalo. Ne todėl, kad norėjo. O todėl, kad neturėjo kito pasirinkimo.

O tada – Grenlandija. Čia Trampas pasielgė tiksliai kaip Volandas varietė teatre: parodė žmonėms jų pačių nuogumą. „Grenlandija apsupta rusų ir kinų laivų“, – pareiškė jis 2026-ųjų sausį.

„Mums reikia Grenlandijos nacionalinio saugumo sumetimais, ir Danija nesugebės jos apginti.“ „X“ tinkle atsirado Grenlandijos žemėlapis su amerikiečių vėliava ir vienu žodžiu: „GREITAI.“ Europa pasipiktino. Danijos premjerė perspėjo, kad Grenlandijos užėmimas reikštų NATO pabaigą.

Ir štai kas nutiko iš tikrųjų: Danija, kuri dešimtmečius Grenlandijoje beveik nieko nedarė, staiga paskelbė milijardines investicijas į Arkties gynybą. Surengė didžiausias karines pratybas savo istorijoje. Pagaliau pradėjo daryti tai, ką turėjo daryti seniai – ginti savo teritoriją.

Trampas parodė tai, ko niekas nenorėjo matyti: Danijos kariuomenė – simbolinė. Europa nepasirengusi ir per lėta. Rusija, aišku, pylė žibalą į ugnį – gyrė Trampą už Vakarų vienybės skaldymą. Bet paradoksas tas pats kaip Bulgakovo romane: Volandas nesugriovė Maskvos. Jis tik parodė, kokia ji yra.

Trampas nesugriovė NATO – jis parodė, kad NATO be Amerikos yra tuščia dekoracija. Ir Europa pagaliau pradėjo judėti. Ne todėl, kad norėjo. O todėl, kad neturėjo kito pasirinkimo.

Ar galutinis rezultatas bus teigiamas? Per anksti spręsti. Bet procesas – tas pats kaip Volando: sukelti chaosą, priversti žmones reaguoti, atskleisti tikrąsias jėgų pusiausvyras.

Volandas romane nėra paprastas nelabasis. Jis – teisingumo katalizatorius, tiesos arbitras. Ten, kur tradicinis velnias meluoja ir vilioja, Volandas tiesiog parodo žmonėms jų pačių pasirinkimų pasekmes.

Trampas savaip irgi yra tiesos skleidėjas – nors ta tiesa dažnai skausminga ir nemaloni. Jis neslepia, kad jo politika yra „Amerika pirmiausia“. Jis neslepia, kad tarptautines institucijas laiko parazitinėmis.

Jis neslepia, kad biurokratiją laiko priešu. Galima su tuo nesutikti – ir daugelis nesutinka. Piktinasi Volando Trampo metodais. Bet sunku apkaltinti jį nenuoširdumu.

Štai kur slypi paradoksas, kurį Bulgakovas taip puikiai atskleidė. Volandas – velnias, nelabasis romane iš tikrųjų yra vienintelis, kuris nemeluoja. Visi kiti – biurokratai, rašytojai, kritikai – nuolat meluoja: sau, vienas kitam, sistemai. O Volandas tiesiog sako tai, kas yra. Ir būtent tai yra aplinkiniams nepakeliama.

Trampo nekentėjams jis nepakeliamas ne tiek dėl to, ką jis daro, o labiau dėl to, kaip jis tai daro. Jis nesilaiko žaidimo taisyklių. Jis nekalba diplomatine kalba. Jis neapsimeta, kad gerbia institucijas, kurias iš tikro niekina. Ir tai – didžiausia nuodėmė pasaulyje, kuriame apsimetinėjimas tapęs dorybe.

Bulgakovo romane Volandas galiausiai išvyksta iš Maskvos. Jis padaro tai, ką turėjo padaryti, ir dingsta. Maskva lieka lyg ir ta pati, bet kartu ir visiškai kitokia. Kai kurie žmonės išprotėja. Kai kurie miršta, kai kurie tiesiog niekada nebesusitvarko su tuo, ką matė. Bet yra ir tokių, kurie – kaip Meistras ir Margarita – randa ramybę. Jie nebėra tos sistemos dalis. Jie laisvi.

Volandas Maskvoje sukelia chaosą. Tačiau dėl chaoso išnyksta ir saviapgaulė. Tiesa niekada neateina patogiai. Ji ateina per griūvančias dekoracijas, per sugriautas iliuzijas, per skausmingą susidūrimą su realybe.

Trampas išvyks iš Baltųjų rūmų 2029-aisiais. O kol kas Amerikos politinė sistema vis dar dreba nuo jo grįžimo. Bet vienas dalykas jau aišku: pasaulis, kuris egzistavo prieš Trampą, nebeegzistuoja. Ir ne dėl to, kad jis tą pasaulį sugriovė. O dėl to, kad jis parodė, koks tas pasaulis iš tikrųjų buvo.

Chaoso agentas griauna komfortą. Bet civilizacijos istorija rodo, kad stagnacija dažnai būna pavojingesnė už sukrėtimą. Volandas Maskvoje palieka sugriautas iliuzijas, bet kartu duoda galimybę matyti tikrovę be dekoracijų. Trampo antroji kadencija veikia pagal tą pačią logiką.

Tokie veikėjai atsiranda laikotarpiais, kai civilizacijos pradeda abejoti savo pagrindais. Kai ekonomika, kultūra ir politika ima judėti skirtingomis kryptimis ir niekas nežino, kuri kryptis veda į naujus namus, o kuri – į griuvėsius. Tada atsiranda figūros, kurios pradeda ardyti nusistovėjusią tvarką. Jos tampa ne tiek lyderiais, kiek lūžio katalizatoriais.

Gal būtent to dabar ir reikėjo. Volandas nėra revoliucionierius. Jis tik leidžia blogiui pasirodyti tokia apimtimi, kad būtų atskleista tiesa. Kai tiesa jau pamatyta, nebereikia nei triukų, nei pokštų, nei kaukių. Nebereikia ir paties Volando, todėl jis išvyksta.

„Rankraščiai nedega“, – sako Volandas romane Meistrui. Tai, kas tikra, negali būti sunaikinta. Gal būtent todėl tiek daug žmonių taip stipriai reaguoja į Trampą. Todėl, kad jis – veidrodis. Ir tas veidrodis rodo ne tai, ką norėtume matyti.