Gūdoką priešnaujametinį žiemos ir, deja, mūsų valstybės vakarą, Vilniaus universiteto mokslininkės ne pačia geriausia prasme pagarsėjusios strateginės vizijos „Lietuva 2050“ bendrakūrėjus pakvietė į naują diskusiją Seimo lankytojų rūmuose. Kad Lietuvai jau užėję sutemos daug aiškint nereikia, nors, tiesą sakant, būta gerokai baisesnių karų ar maro laikotarpių.
Tačiau, jei ankstesni sunkmečiai išsispręsdavo nelyg praeinantis ūmus karščiavimas, tai dabartinius sodybų galutinio ištuštėjimo dešimtmečius derėtų prilyginti chroniškam, lėtam organizmą griaunančiam katarui.
Vienas jų – valktis oficialiose valstybės ateities įžvalgose. Todėl renginyje kalbėjęs ex-premjeras dr. Aleksandras Abišala ne be pagrindo piktinosi pastarųjų vyriausybių nerangumu, prasilenkusiu, beje, su įstatymo raide: Lietuvos Pažangos taryba nesirenka daugiau nė metai, nėra valstybės pažangos ataskaitos. Gi ją suformuoti turėjo premjerės įsakymas, kurio taip ir iki Kalėdų nesulaukėme.
Tai rodo, kad vyriausybė tebegyvena šia diena, nors grėsmės ilgajame – ir dešimties metų periode, ir daugiau, vis labiau ryškėja. Didžiausia jų – demografinė duobė, nes lietuvių tauta vis labiau nyksta, o tuščias darbo vietas užpildo migrantai iš rytų.
Gerai, kad bent jau naujame, kad ir „skylėtame“ Nacionalinio saugumo strategijos projekte, kurį tik ką aprobavo vyriausybė, tai įvardinta kaip svarbi problema, tačiau be labai konkrečių priemonių, kurios pirmiausiai reguliuotų šeimos pajamų/išlaidų santykį, tarp kurių didžiausia dalis – maisto gaminiams, poslinkio nebus.
Renginys prasidėjo mokslinės studijos apie piliečių įsitraukimą į Lietuvos strateginės vizijos „Lietuva 2050” įgyvendinimą pristatymu, kurį atliko Vilniaus Universiteto dėstytoja, pasaulio ateities prognozių iniciatyvos dalyvė dr. Erika Vaiginienė.
Nežinau, kiek bus naudos visuomenei iš keliolikos įvardintų abstrakcijomis stebėsenai atrinktų veikimo „pjūvių“, tačiau antroje renginio dalyje viskas sukonkretėjo. Dirbtuvėse, moderniai pavadintose workshop‘u, visi dalyviai, tapę tyrinėjimo objektais, turėjo progą išsakyti kaip jie įsitraukę į vizijos „stūmimą“ priekin šešete sričių.
Nelikau abejingas tam ir pats, todėl replikavau man pačiam labiausiai rūpimus dalykus. Pirmiausiai išreiškiau susirūpinimą, kad strateginiuose Lietuvos respublikos dokumentuose iš vis nefigūruoja kaimas, o tik nykus jo pakaitalas – žemės ūkis, nors kaimas su savo socialinėmis, ekonominėmis, infrastruktūrinėmis, technogeninėmis, aplinkosauginėmis ir kultūrinėmis bei pagaliau demografinėmis pusėmis yra žymiai daugiau, juolab visas Lietuvos užmiestis apima daugiau nė devynis dešimtadalius Lietuvos ploto, kuriame apie trečdalis tenka miškams.
Dabar labai daug kas tarp politikų ir valdininkų mušasi į krūtinę dėl demografijos, tačiau stabdyti tebetęsiamą žmonių nuvarymo nuo žemės politiką nesiima, o neadekvačiai žemos produkcijos supirkimo kainos dėl maisto grandinių, kuriose stinga konkurencijos, nesureguliuotumo, toliau pribaiginėja smulkius ir net vidutinius ūkius.
Gi vadinama „Maisto taryba“ toliau linksniuoja pridėtinės vertės mokestį, nors apie jį filosofuojama jau ne pirmas dešimtmetis. Todėl kartojau ministrui – furgonų, kuo daugiau furgonų lengvatinėmis sąlygomis susimetusiems bendrai veiklai prekybos kooperacijoje dar tebekrutantiems ūkeliams, kad šie patys be tarpininkų, perdirbėjų ir stambių prekybininkų kuo daugiau prekiautų savo išaugintomis ir sukurtomis gėrybėmis.
Galiausiai, tai kurtų konkurenciją penkiems stambiausiems prekybos tinklams ir šie negalėtų toliau plėšikauti maisto produktų kainų, netgi, išankstiniu kilnojimu, kai užjunta perkamosios galios visuomenėje didinimą.
Žinoma, reikia tvarkyti ir vadybinius reikalus. Pasižiūrėkite į ministerijų pareigybių internetinius aprašus. Nors dar kada Valstybės kontrolė konstatavo, kad Lietuvoje valdysenos ataskaitose figūruoja per 1700 skiritngų rodiklių ir kriterijų, tačiau, jie anaiptol nėra aiškiai ir nedviprasmiškai surišti su pareigūno atsakomybe.
Dar daugiau, konkursai į ministerijų ir kitų įstaigų „kėdes“, suprantama, vyksta be teikiamų pretendentų planų atsakomybės rodiklių gerinimui, o tai sudaro prielaidas toliau tarpti protekcionizmui ir nepotizmui – „savų“ susodinimui į specialistų bei skyrių ir departamentų vadovų vietas.
Pagaliau, ir pati strateginė vizija, nutaikyta į 2050-uosius, anaiptol, nėra reikiamos kokybės. Rodiklių rinkinys nėra pilnas, nes jame nefigūruoja socialinės nelygybės koeficientas, pagal kurį Lietuva, beje, yra pastoviai tarp „pirmaujančių“. Tai ir toliau įtvirtina „dvi Lietuvas“: saujelę tarpstančių turčių bei daugybę vargstančių materialiniuose nepritekliuose.
Ir pačių rodiklių strategijoje pateiktas tikslių prognostinių reikšmių pavidalas neatitinka moksliškumo, kadangi ilgajam periodui tegalima nurodyti taip vadinamą pasikliautinį intervalą, į kurį rodiklio reikšmė paklius, sakykime su tikimybe 0.95, bet ne pačią tikslią reikšmę.
Taigi, galima gi teigti, kad Lietuvos gyventojų skaičius 2050 metais bus tarp 1.8 ir tarp 2.6 milijonų, o štai 2030 metais toks intervalas būtų gerokai siauresnis.
Kad strateginėje vizijoje privelta ir su kultūros sąvoka, esu rašęs ir europinėje spaudoje, o kad joje greta klasikinių politikos sąvokų, brandintų dar Apšvietos laikais ir britiško parlamentarizmo tradicijoje – kokybiško švietimo bei brandžios demografijos figūruoja esminis tikslas… „Šiaurinė žvaigždė“, verčia susiimti už galvos.
Dvejuose pastaruosiuose prezidentiniuose rinkimuose maždaug pusantro milijono rinkėjų pasisakė už gerovės valstybės kursą, tačiau jo – aukštos bendros gerovės valstybės siekio, strategijoje, pripostringavusioje apie demokratiją, su žiburiu nerasime. Socialinių tyrimų centro, jungiančio ne vieną institutą, vadovas Boguslavas Gruževskis man aiškino, neva, Gerovės valstybės koncepcija yra atgyvenusi, pasenusi, o Aleksandras Abišala teigė, kad gerovės valstybė Lietuvoje sukurta dar 1936 metais.
Pastebėsiu, kad socialinės gerovės valstybės sukūrimas yra tapatinamas su legendiniu karinguoju Vokietijos kancleriu Oto fon Bismarku, kuris, besirūpindamas ir našlėmis, pirmas pasaulyje įvedė pensijų sistemą, tačiau pati mokslinė įvairiapusės gerovės valstybės teorija sparčiai tebevystoma pastaruosius penkiasdešimt metų, o Lietuvoje ji puoselėjama Riomerio universiteto profesoriaus Arvydo Guogio darbais, kuris, irgi, teigia, kad Lietuvoje tėra sukurta minimalios gerovės valstybė.
Deja, prezidentūra lozungą pasiėmė, o štai jos pastangos didinti bendrą gerovę išmokų ir neapmokesdinamo pajamų dydžio auginimu eina beveik perniek, nes valstybėje nėra adekvačios antiinfliacinės politikos. Kiek valdžia į vieną kišenę įdeda, tiek didieji prekybos tinklai, dar iš anksto užkėlę kainas, kai pajunta perkamosios galios visuomenėje augimą, maždaug išima iš kitos.
Kapitalo koncentracija saujelės rankose yra pasaulinė tendencija, dėl kurios, atrodo, labiausia sunerimę patys didžiausieji pasaulio turčiai, kurie matydami grėsmes sau dėl klimato karštėjimo ir augančių milijoninių migracijų, patys iš G20 valstybių vadovų paradoksliai reikalauja progresinių mokestinių tarifų sau patiems, kad valdžios turėtų lėšų opiausioms pasaulinėms problemoms spręsti.
Deja, nors reikalavau Seimo Ateities komiteto posėdyje įtraukti globalių mokestinių tarifų dedamąją į Lietuvos užsienio politiką, kad strateginės vizijos nuostata, jog „Lietuva taps įtakinga užsienio politikos žaidėja“ neliktų bergždžia, tačiau tuometinis šio svarbaus komiteto pirmininkas Raimondas Lopata pažadėjęs, kad tai „bus bus“ kituose dokumentuose, tiesiog, mane ir kitus prigavo. Pražiopsojo šį svarbiausią dalyką ir pasauliniame parlamentarų forume Seimo rūmuose 2023 metais.
Dėl išvardintų priežasčių, akivaizdu, kad strateginės vizijos „Lietuvos 2050“ tekstas yra skubiai koreguotinas, ir nors joje sveikintinai numatytas pokyčių mechanizmas, tačiau, atrodo, kol nesirinks Lietuvos Pažangos taryba, tol niekas nesikeis, nors iniciatyvą galėtų rodyti ir Seimo nariai.
Gerai, kad susirinkusiųjų mintis, tarp kurių buvo ir dr. Agnės Paliokaitės susrūpinimas augančiomis demografinėmis įtampomis, bei Švietimo ministerijos stratego dr. Ričardo Ališausko akcentai ugdymo gairėms, įdėmiai klausė ir buvęs Lietuvos Švietimo viceministras, STRATA vadovas, dabartinis Ateties komiteto pareigūnas dr. Giedrius Viliūnas, todėl galima viltis tam tikrų pokyčių ir komiteto darbe.
Gi renginio pabaigoje būrelis tebediskutavusių moterų su džiaugsmu pritarė idėjai šį susrūpinusių ir neabejingų sambūrį vadinti „Lietuvos ateities asamblėja“, tačiau jos veikla priklausys ir nuo piliečių neabejingumo savo valstybės perspektyvoms. Preliminariai nutarta vėl rinktis Seimo lankytojų centro salėje sausio 6 –tą dieną 17 – ą valandą, tad belieka pridurti senovės išmintį, kad kelią nueina einantys.






















ką darom su Lietuvos ateitimi?
Kaimas taip, palankesnė vieta turėti daugiau vaikų. Bet esmė yra žmonių vertybės, vidinės nuostatos. Žinau ne vieną miestiečių daugiavaikę šeimą ir ne vieną mažavaikę kaimiečių šeimą. Ir jų sprendimas turėti daug ar mažai vaikų visiškai nesusijęs su tuo, kur jie gyvena.
Tad autorius labai primityviai suvokia klausimo esmę.
poNuli – kodėl taip primityviai mąstote? Vidutiniškai kaimas augina 2-3 vaikelius, o miestas 1-2. Siūlau susipažinti su vidurkio ir dispersijos sąvoka iš matematinės statistikos
Objektyvūs ekonominiai dėsniai tokie, kad kaime negyvena ir negyvens daug žmonių. Ir nuotolinio darbo galimybės ribotos. Tad kam kalbėti apie utopiją – sugrąžinimą į kaimą didelio skaičiaus žmonių?
Keisti reikia vertybes, kad ir miestuose gyvenantiems vaikų turėjimas būtų vertybė.
Todėl ir sakau – straipsnis svaičiojimai.
ką tamsta čia skiedžiate subjektyviai apie objektyvumą svaičiojimus savo? kokie dėsniai, kai vykdoma paspartinto žmonių nuvarymo nuo žemės politika… už litrą pieno ir 7-15 сt, o parduotuvėje 1.7 eu? Pirma sapaliojote, kad mieste daugiau vaikų augina nė kaime lyg dėsnį, o dabar jau kažkokią utopiją sumąstėte… aš depopuliacijos įveikimo regeneravimu iš vis neliečiau, o tik sakau – išsaugokime bent dalį likusio… turite problemųsu teksto suvokimu
Visose šitose strategijose ir koncepcijose net neužsimenama apie Lietuvių tautą. Nėra net užuominos, kad visos mūsų pastangos skirtos išsaugoti lietuvių tautą ir jos kultūrą. Taigi, vykdomas švabinis Lietuvių tautos naikinimas.
šią problemą kelia filosofas Vytautas Rubavičius: Estija Tautos išlikimą įsirašė, o nykstančiai, tirpstančiai akyse Lietuvai lyg tai nerūpėtų
Tai tik rodo, kad iš tiesų Lietuvą valdo Rusijos paliktas rezervistų korpusas.
visko gali būti…visko nutinka
Mano galva, konkursuose į ministerijų specialistų ir vadovų vietas užkerta reikalavimas mokėti anglų kalbą gana aukštu B1-B2 lygiu, tad už borto lieka savo srities profesionalai, mokantys vokiečių ar prancūzų kalbas. Susidaro įspūdis, kad kai kuriose ministerijose pilna jaunų “specialistų”, matyt, mokančių anglų kalbą tinkamu lygiu, bet visiškų profanų ir diletantų profesine prasme, nesusigaudančių teisės aktuose, nors rengiančių tų aktų pakeitimo projektus. Matyt, greitai daugumos ministerijų specialistų vietas greitai užims vertėjai iš anglų kalbos?
gera pastaba… tačiau jų bendravimas su Briuselio biurokratais kelia savas problemas… jos spręstinos automatinių vertėjų DI technikos pagalba
Skaičiau, kaip Eurobarometras daro išvadą, kad “šiemet lietuviai kaip niekad laimingi,nieko netrūksta, tik sniego….”, nors apklausą vykdė tik Vilniuje. Ar Didžiasalyje, Skrebiškiuose ar Pačeriaukštėje lietuviai irgi kaip niekad laimingi, nieko jiems netrūksta- nei neįrengtų bankomatų, nei uždarytų bibliotekų, nei medicinos punktų-Eurobarometrui neįdomu?….tv3.lt/naujiena/lietuva/siemet-lietuviai-kaip-niekada-patenkinti-vienintelio-sniego-truksta-daugiau-nieko-n1481603?priority=1
Manyčiau, kad į strateginę 2050 m. Lietuvos viziją derėtų įtraukti nuošalaus “Briuselio” su visomis jo tarnybomis perkėlimą į Geografinį Europos centrą Vilniuje. Tokia perspektyva duotų naujas Lietuvos regionų pagal ekonominius, demografinius, teritorinius, medicininius, kultūrinius, socialinio aprūpinimo ir t. t. vystymosi kryptis lietuvių tautos tvarumo Europos žemyne sąlygomis po karo. Kaip manote?
Taip, kuo daugiau svetimtaučių Lietuvoje – tik taip mums pavyks atsikratyti tų seniausių indoeuropiečių.
>+++
Iš NASA (Nacionalinė aeronautikos ir kosminės erdvės tyrimų valdyba, JAV) gaunu informaciją apie tarpžvaigždinio laivo 31/ATLAS, kuris intelektualiai yra valdomas iš kosmoso, įskridimo į Saulės planetų sistemos erdvę, elgesį. Jį komentuoja daugelio pasaulio šalių mokslininkai, – iš nuotraukų moksliniu požiūriu darau išvadas apie galimą 31/ATLAS spinduliuotės poveikį Žemei ir, kartu, Lietuvai. Esmė: prieš keičiant trajektoriją, 31/ATLAS išmetė tęstinių kryžminių spindulių pluoštą ir, pasiekus Žemę, jis sustiprins Romuvos šventviečių aplinkai daromą efektą aplinkai tiek apeigų, tiek ir ne apeigų metu gyvybingumo toli į visas puses stiprinimui. Taip darė ir 12-kos laiptų piramidė, ant kurios pamatų dabar stovi Vilniaus Katedra, kartu su prie jos įrengta šventykla (“Ist. par. į Lietuvą” p. 27 ir p. 22). Taip darė ir Stounhedžo statinys, jeigu tik šalia buvo jų romuviečiai Anglijoje, nekalbant jau ir apie Cheopso piramidę Egipte. Dėkoju.
P. S. Kartu, kas neskaitė, kviečiu paskaityti Stasio Gliaudžio (sūnus) knygą “Žemės civilizacijos kūrimas – tai žmogaus ėjimas ten, iš kur jis atėjo” ir prisiminti Jo Eminencijos kardinolo Sigito Tamkevičiaus žodžius: “Visuomet reikia sakyti tiesą” (Ist. par. į Lietuvą, p. 94). Laimės Naujaisiais Metais ir taikos visiems Europos ir ne Europos žemynuose linkiu!
Tą išvadą pataisyčiau taip: rezervistų korpusui valdžioje ir įvairių rūšių kolaborantams nieko netrūksta, o paprastų runkelių reikalai mums juk nerūpi. Ypač atsižvelgiant į gyventojų Žemėje perteklių.
Galvoju, kad socialiai orentuota, socialistinė valstybės vystymosi sistema galėtų išspręsti daugelį straipsnyje minimų problemų. Tai dar kartą patvirtintų, kad pasaulis, gyvenimas, visuomenė ir valstybės vystosi spiralės dėsniu. Tenka sugrįžti ten, kur jau buvome. Atsirando galimybė vystytis nuo vieno kraštitunumo iki kito, nuo lazdos socializmo iki laukinio kapitalizmo, bet pabandyti rasti aukso vidurį tarp jų, paimant kas geriausia iš vieno ir kito. Galvoju, gal tada gautume dabartinį skandinaviškąjį socializmą?
kad mūsų socdemai ekonominėje politikoje … social liberalai… oportunistai… nuo Algirdo Mykolovičiaus laikų
Jonui. Kai visi dirba (netgi taip vadinamus neįgaliuosius galima įgalinti darbui), tuomet nereikės nuolat rašinėti apie kai kieno trokštamą manos kritiną iš dangaus ir pan.) Dvasiniai dalykai mažai kam rūpi. Tik paėst.
Apie kai kuriuos “skandinaviško socializmo” bruožus: bernardinai.lt/byla-suomijoje-uz-biblijos-eilutes-gresiantis-kalejimas-ir-klausimai-del-zodzio-laisves/ katalikutradicija.lt/visuomene/krikscioniu-persekiojimas-ir-savicenzura
Migrantų gausybę iš Rytų prileido ana valdžia,- dabartinė opozicija. Kodėl buvo tylima tuomet?
Svarbiausia rūpintis tautos sveikata, skatinant ekologinę žemdirbystę finansiškai. Štai gerai pamenu, kaip gimė projektas prieš keletą metų paskirti 700 000€ piniginių lėšų, norint kompensuoti parduotuvėse brangesnę ekologišką pprodukciją, kad maistas realiau būtų įperkamas. T a č i a u pats girdėjau per radiją, kaip tuometinė finansų ministrė Skaistė porina neva nepatvirtinansianti šios programos, atseit prekybininkai ,,nusisavins šiuos pinigus’’… Tai, gerai pagalvojus, ir taip daugėja žmonių sergančių onkologinėmis ligomis, tai nors vaikų darželiuose ir mokyklose derėtų valstybiniu lygmeniu pasirūpinti maitinti t i k ekologiškais maisto produktais! LIETUVIŲ TAUTA PIRMIAUSIA TURĖTŲ PASIRŪPINTI SAVO SVEIKATA
Ar Lietuvoje vis dar neuždrausta naudoti herbicidą raundapą ( glifosatą) ? vatzum.lrv.lt/media/viesa/saugykla/2023/10/eOGhS_xV098.pdf
Tarp mano sodžiaus vietinių sklando baisi žinia. Ūkininkai ,prieš rugiapjūtę , nupurškia laukus raundapu, kad javai greičiau sunoktų. Į ”sveikatą” .
Taip, turėtų tauta pasirūpinti sveikata. Man atrodo, kad – visų pirma protine, nes nuo kūdikystės vaikui neduodant protui ir centrinei nervų sistemai vystytis būtinų kiaulės mėsos riebalų (žalių pasūdytų lašinių) darniai nesivysto būtini nervų centrai smegenyse, pačios smegenys, trumpai sakant ir intelektas. Iš čia galimai kyla visos lietuvio nesveikatos.
… … 🙁
Šiandien per LRyto TV žinias išgirdau, jog Seimo narys Kasčiūnas įžvelgė Lietuvoje tautines mažumas… Žinių vedėjas paskui jį klusniai pakartojo „mažumos“, „mažumos“… Kažkas iš PL toje laidoje pasigyrė (prikišo?) kaip jie PL lietuviais rūpinasi, net kelias lietuviškas mokyklas turi…
Reikia pagaliau mūsų seimūnams kokį pradžiamokslį surengti, kad pagaliau atskirtų, hu iz hu, ir nustotų paskui kaimynę kartoti jos skleidžiamą netiesą.
Kas yra ,,hu”?
Deja, Gorbio jau nebėra, o jis žinojo, hu iz hu. Rado ant vienos knygos viršelio, tai ir perskaitė, o jo pati, amžinatilsį Raisa jam, paaiškino, jog hu iz hu yra who is who.
Who tariasi ne hu, o chu.
>Ateitis
Tiek Seimo nariui Kasčiūnui, tiek LRyto žinių vedėjui už netiesos sakymą moraliai gali tekt atsakyt bet kuriuo metu, kadangi “planetoje protingi esame ne vieni”. O Jie yra tokie, kad kaip tik tuo metu gali būt kažkur netoli. Čia, – klausiusių mūsų šalies piliečių pralinksminimui tai pasakiau. O Kasčiūnui su LRyto žinių vedėju pastaba reiškia užuominą, kad už melavimą ant visos Lietuvos ir ne tik, staigiai, manau, kitą kartą gali būti jie atleisti iš darbo šunims šėko pjauti.
P. S. Tautinių mažumų Lietuvos teritorijoje juridiškai nėra (doc. Algimantas Liekis), – yra tik tautinės bendrijos arba bendruomenės. Lietuviai, gi, susibūrę Lenkijoje, tautinių mažumų juridinį statusą turi. Taigi Kasčiūnui ir LRyto žinių vedėjui kelti savo žinių lygį tarptautinės jurisdikcijos klausimu yra būtina: tam reikia pasiskaityti doc. Algimanto Liekio medžiagą. Mat, Europos Sąjungos Taryba Vilniuje pas mus neužilgo posėdžiaus, todėl neapsijuokime, jeigu kils diskusijos tautinių mažumų klausimais, susijusiais su gretimų ir negretimų mums valstybių žmonių gyvenimui pas mus atvykimu: ims, matai, kabinėti tuo metu Lietuvoje visur ant durų, kelių ir šunkelių su užrašais baltrusių, ukrainiečių, rusų, lenkų ar net vengrų bei semitų kalbomis rodykles. Ką darysime tada, mielieji? Juolab, kad organizuotai gali kilti mitingai už žodžio laisvę šalyje, ar ne? Būkime draugiški, tačiau neleiskime lipti sau ant galvos, mielieji, savo gimtinėje ir viskas bus gerai.
Betgi jau 35 metai, kaip ne sovietai esame, o “tautinių mažumų” sąvoka viešumoje dar vis vartojama sovietinės teisinės sąmonės supratimu. Taigi gal žurnalistus ir politikus dėl sąvokos vartojimo sovietine prasme derėtų perspėti net Valstybinei kalbos inspekcijai, o nepaklusus bausti įstatymo nustatyta tvarka. Kitaip tos sovietinės sąmonės relikto neišgyvendinsime.
Pritariu.
Nepriklausomybės pradžioje mes vis NEPASIRINKDAVOME saugaus greičio. Apie tai radijui ir TV vis pranešdavo Policijos dep-to tarnautoja. Parašiau jai keletą laiškelių, ir ji sugalvojo, kaip atpratinti bent jau bendradarbius nuo greičių „rankiojimo“…
Gal galima sugalvoti, kaip ir politikus atpratinti nuo jų haliucinacijų – regėjimo to, ko nėra?
Beje, kaimyninės šalies atstovas priminė, jog mūsų sutartyje yra mūsų įsipareigojimas dėl TM mokyklų. Jei nepainioju, apie tai nuo 07 min. (arba vėliau) čia:
– lietuvosryto.tv/reporteris-zinios
Supainiojo ir neatrenka. Jeigu yra viena gimnazija Punske lietuvių ugdomąja kalba ar keletas,- tai labai natūralu. Nes tai yra okupuotos Lietuvos etninės žemės. Lietuvoje Lenkijos etninių žemių nėra. Tad paralelė negalima!
Jei pora pamokų moko lietuviškai tai nereiškia, kad gimnazija yra ,,lietuvių dėstomąja kalba”.
Kryželiams. Komentuoti reikėtu žinant. Punsko, o ir Seinų mokyklose ugdoma lietuvių kalba. Visi dalykai. Bet tai neturi nieko bendro su tuteišių ugdymu Lietuvoje.
Matyt, derėtų žinoti, kad tuteišas ir lenkas tai – ne vienas ir tas pats. Vieni save vadina tuteišais, kiti lenkais. Tuteišai viešo aršumo prieš lietuvių kalbą kaip ir neturi, o lenkai – turi. Tuteišai sako, kad kalba poprostu, o lenkai, kad popolski. Žodis poprostu lygintinas su dzūkų tarmės veiksmažodižiu paprasti, reiškiančiu tą patį, ką bendrine kalba – įprasti. Taigi poprostu nereiškia prasta, o reiškia įprasta, kalba. Vadinasi, tuteišų sava kalba buvo kita, o kalbėti poprostu jie tapo įpratinti. Tokiu atveju, akivaizdu, kad tuteišių sava kalba buvo tarmiškai lietuviška. Taigi iš prigimties jie nėra slavai, o tik kalbiškai suslavinti.
Matyt, mano senos žinios. Bet, gimnazijoj ir licėjuj visi vadovėliai, išskyrus lietuvių kalbos, visi uždavinynai ir pratybos, net tvarkaraščiai – lenkiški (skirtingai nuo lenkiškų mokyklų Lietuvoj). Gal būt todėl, nors formaliai egzaminus galima laikyti lietuviškai, visi juos laiko lenkiškai. Panašiai, kaip su pavardėm – formaliai, gali įteisinti dokumentuose savo lietuvišką pavardę, be, kadangi bankai ir valdiškos įstaigos lietuvių kalbos ,,nesupranta”, beveik visi pasirenka sulenkintas vardų ir pavardžių formas.
Turint galvoje, kiek kartų PL didesnė už Lietuvą ne tik gyventojų skaičiumi, bet ir savo ūkio pajėgumais, turėtų būti gėda apskritai kažko iš Lietuvos reikalauti. Žinoma, jei nesivadovauja Kremliaus požiūriu į gretimas tautas ir jų valstybes, jei su juo nelenktymiauja.
Ne apie dydį , o apie tai, kiek dabartinės Lenkijos teritorijoje jie turi mūsų žemių,- žmonių, gyvenusių Lietuvoje ir staigiai jų žemių, atsiraduusių Lenkijoje!
Vilniaus gatvėse – Europoje dar nematytas sprendimas: policija pradės pilotinį projektą Gali padėti mažinti spūstis
– lrytas.lt/auto/saugus-eismas/2026/01/04/news/vilniaus-gatvese-europoje-dar-nematytas-sprendimas-policija-prades-pilotini-projekta-40588442