R. Armaitis. Karas – tai broliai, kurie grįžta namo...

Niekada savęs nelaikiau tikru kovotoju. Ne – aš buvau tas tylus raštvedys prie štabo. Gal tiksliau – instruktorius, mokantis kitus išgyventi pragarą.

Važiavau ten, į karą, įvertinęs savo amžių, savo sveikatą, fizines ribas, savo silpnybes. Bet likimas, kaip visada, juokėsi.

Neturėjau mokomųjų priemonių, todėl, kad jas gaučiau, paprašiau išsiųsti mane į frontą. Ir nuo tada grįždavau tik rotacijai – trumpam atokvėpiui, kuris niekada nebuvo poilsis.

Tuo metu vėl tapdavau instruktoriumi rengimo centre, kai kiti ilsėdavosi. Aš mokiau, kaip nemirti. Kaip išgyventi.

Aš niekada nebuvau būrio vadas, niekada – padalinio lyderis. Tik instruktorius. Tylus štabo žmogus (raštvedys prie štabo), pilkasis kardinolas.

Paruoši grupę – jie išvyksta į frontą. Ir tada… skambutis. Nuo kuratoriaus – Ukrainos karinės žvalgybos pulkininko, kuris visada žino daugiau nei tu.

„Diedai, kur esi?“ – klausia.

„Rotacijoje – Kijeve,“ – atsakai.

„Žinau,“ – sako jis.

Tada trumpam sustoji. Tai kam klausi, jei žinai?..

Bet neklausinėji. Tik tyliai:

„Ko reikia?

„Tavęs.“

„Kada?“

„Vakar.“

Širdis akimirkai sustoja. Bet tu tik atsakai: „Iš ryto išvykstu. Numesk lokaciją“.

Pagal dokumentus – tu niekas. Tik eilinis šaulys. Bet jie žino tavo vardą. Tavo patirtį, žynes ir galimybes. Tavo sielą. Pasakai, kokių žmonių reikia eiliniai užduočiai, kokių priemonių, ginklų, sprogmenų – ir viskas atsiranda.

O tu eini ir darai tai, ko kiti nedrįsta net bandyti. Matai, kaip tavo vyrai kartu su tavimi grįžta – pavargę, suakmenėję, bet gyvi. Tas jų ašarotas juokas: „Diedai, pavyko, likome gyvi!“

Kartais taip norėdavosi su jais užversti puslitrį iš džiaugsmo, bet frontas – ne vieta linksmybėms. Tu žinai: tai buvo čia ir dabar. Rytoj jų gali nebebūti. Vienas žus kitame mūšyje. Kitas liks suluošintas. Trečias nebeištvers – palūš, neištvers armagedono, pasiduos viduj. Niekas iš mūsų nežino savo ribų.

Bet šią akimirką jie gyvi. Ir tu žinai – jie gyvi ir tavo dėka. O tu – jų dėka. Visi grįžom. Visi gyvi.

Toliau – nauji frontai. Nauji veidai. Naujos užduotys, dar sunkesnės už praėjusį pragarą.

Kartais tas, kuris buvo tavo atrama, tavo pirmasis numeris, žūsta. Ir staiga tu tampi tuo pirmuoju. Į tave žiūri kaip į Dievą – į tą, kuris viską žino, viską gali, niekada nepalūš, bet pagal statusą yra nulis, tiesiog eilinis.

Bet tu žinai tiesą. Tu žinai savo klaidas. Savo baimes. Savo silpnas vietas. Savo ribas. Savo naktis be miego, kai girdi tų, kurių nebesugrąžinsi, balsus. Sunkiausia – atsakyti už kitus. Nes tavo klaida – tai ne tik tavo gyvybė. Tai jų kraujas. Jų skausmas. Jų našlaičiai vaikai.

Tu – nulis šešėlyje, tu tikrovėje niekas. Pilkasis kardinolas, raštvedys prie štabo, kuris ne naikina, o gelbsti, tiksliau, tik vykdo tai, ko negali kiti. Tas, kurio niekas nemato, bet be kurio viskas žlugtų. Tu esi tas, kuris tyliai laiko pasaulį, kai jis griūva.

Ir kai visi grįžtame kartu… Kai apkabini juos stipriai, kai jauti jų širdžių plakimą šalia savos… Ašaros rieda pačios. Ne iš skausmo – iš begalinio džiaugsmo. Iš pagarbos jiems. Už tai, kad nepalūžo. Kad pasitikėjo tavimi. Kad tavo dėka grįžo. Kad jų dėka likai gyvas pats.

Nes karas – tai ne šlovė. Karas – tai broliai, kurie grįžta namo. Ir tavo širdis, kuri plaka už juos visus.