Jau devyniolika metų, kai spalio 16 diena, LR Seimo nutarimu, yra įtraukta į atmintinų dienų sąrašą ir paskelbta Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena. Tačiau visuomenėje šiai datai paminėti vis dar skiriama mažokai dėmesio.
Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena
Todėl Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ kartu su Mažosios Lietuvos istorijos muziejumi imasi sumanymo užpildyti žinių spragą ir kviečia klaipėdiečius bei miesto svečius į renginių ciklą. Jame bus galima išsamiai supažinti su istorinėmis šio antihumaniško reiškinio aplinkybėmis.
Spalio 10 d. 17 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengta paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“.
Renginio metu pranešimą „Vilkų ir karo vaikai. Istorija, atmintis ir dabartis Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo“ skaitys šios temos žinovė, Klaipėdos universiteto vyriausioji mokslo darbuotoja prof. dr. Rūta Leiserovič (Ruth Leiserowitz).
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui suniokotoje Rytų Prūsijoje liko dešimtys tūkstančių beglobių vaikų. Ne vienas tūkstantis jų atkeliavo į Lietuvą ir šiandien yra Lietuvos visuomenės dalis.
„Vilko vaikai“
Ilgainiui šiuos vaikus, kurie yra žiauraus sovietinio teroro aukos ir baisių nusikaltimų liudininkai, imta vadinti „vilko vaikais“.
Parodos stenduose pateikiama istorinė įvykių Rytų Prūsijoje apžvalga, „vilko vaiko“ dalią patyrusių asmenų istorijos, iliustruotos šeimų fotografijomis bei dokumentais. Taip pat vaikų kelionės iš Rytprūsių į Lietuvą ir klajonių po skirtingas Lietuvos vietoves žemėlapis.
Vaizdo monitoriuose – filmuoti autentiški pasakojimai lietuvių/vokiečių kalbomis. Ši paroda Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje veiks iki lapkričio 22 d.
Spalio 16 d. 17 val. Pilies muziejaus konferencijų salėje (Priešpilio g. 2, Klaipėda) Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys skaitys pranešimą „Sovietų nusikaltimai Rytų Prūsijoje 1944‒1946 metais“.
Jis primins, kad Klaipėdos krašte ir visuose Rytprūsiuose beveik nebuvo gyvenviečių, kuriose sovietų kareiviai nebūtų žudę ir kankinę civilių gyventojų, naikinę ir plėšę jų turto. 1945 m. žiemą tūkstančiai besitraukiančių per užšalusias Kuršių marias pabėgėlių buvo apšaudomi iš oro.

Skaičiuojama, kad per Rytprūsių operaciją sovietai paskandino 73 laivus su pabėgėliais. Didžiausia tragedija įvyko 1945 m. sausio 30 d., kai sovietų povandeninis laivas nuskandino lainerį „Wilhelm Gustloff“, tada žuvo apie 9,5 tūkst. žmonių.
Išlikę gyvi Karaliaučiaus krašto gyventojai buvo grūdami į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio koncentracijos stovyklas, kur jų laukdavo vergiškas darbas, neretai ir mirtis.
Liko tūkstančiai našlaičių, vadinamųjų „vilko vaikų“, kurie gelbėdamiesi nuo bado tiltu per Nemuną ar prekiniais traukiniais bėgo į Lietuvą. Iki 1944 m. Mažojoje Lietuvoje gyveno 2,6 mln. žmonių, per paskutinį Antrojo pasaulinio karo pusmetį gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 4 kartus.
Renginio nuotaiką padės kurti kanklininkė Austėja Kaulickytė, kūrybiškai interpretuojanti Mažosios Lietuvos liaudies dainas. Savo asmenine patirtimi ir atsiminimais pasidalins evangelikų liuteronų kunigas Liudvikas Fetingis.
Renginio vedėja ‒ Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ valdybos narė prof. Dalia Kiseliūnaitė.






















Senieji baltiški Rytų Prūsijos vietovardžiai yra matomi čia:
vietovardziai.lt
Rusiškasis nacional–imperializmas yra daugiausiai pakenkęs lietuvių tautai. Nors lenkiškasis ir vokiškasis taip pat daug pakenkė, bet kažkiek mažiau. Taip sakau todėl, kad vakarinius lietuvius, vad. prūsus II pasaulinio karo pabaigoje rusai masisškai naikino..Nuo lietuviško Karaliaučiaus krašto sunaikinimo praėjo palyginti nedaug laiko. Tik 80 metų. Istorijai tai neilgas laiko tarpas, bet senųjų gyventojų tame krašte jau seniai nėra. Jie išnaikinti straipsnyje minimais būdais. Apie 1950-1954 metus, mano motinai bei jos broliams besislapstant Karaliaučiaus krašto Stalupėnų mieste nuo gręsiančių pavojų Lietuvoje, kartu buvau ir aš, 8-12 metų vaikėzas. Atsimenu, kad to krašto Stalupėnų apylinkių kapinėse ant paminkų buvo daug lietuviškų užrašų. Tai liūdijo apie ten gausiai gyvenusius lietuvius. Tačiau tuomet, kai aš ten buvau, vietinių gyventojų, lietuvių sutikti neteko. Pasitaikydavo tik lietuvių, atvykusių iš dabartinės Lietuvos. Vietiniai Karaliaučiaus krašto gyventojai buvo visiškai išnaikinti. Jų vieton Kraštas buvo apgyvendintas rusų kolonistais. Neteko girdėti, kad šis genocido atvejis būtų taptautiniu mastu pripažintas, kad to krašto aukoms būtų kompensuota, kaip tai atsitiko žydų genocido atveju.
Infantilams, spalvotame pasaulyje matantiems tik vieną spalvą: Neišgalvotos istorijos: vis dar nutylima Karaliaučiaus tragedija – Delfi gyvenimas h t tps://share.google/tHmfTVaq3qNdrUvVq
Lietuvoje šeimininkavo bolševikai okupantai ir iki dabar šeimininkauja jųjų palikuonys bei bolševikų kolaborantai. Ryškiausias pavyzdys – genocido vykdytojo tankisto čmil anūkė seime. Katastrofa