Kovo 17-oji skaudi diena Lietuvai. Lenkija iki šiol nepripažįsta Pietryčių Lietuvos okupacijos ir lietuvių genocido vykdyto okupuotose žemėse. Priešingai, ir šiandien gviešisi istorinių Lietuvos žemių.
1921 m. kovo 17 d. ties Širvintomis lenkų okupantai sulaikė šešis Lietuvos kareivius. Sulaikytieji be jokių paaiškinimų buvo sušaudyti. Šis išpuolis taip aprašytas Lietuvos kariuomenės štabo I skyriaus operacijų plane: „1921 m. kovo mėn. 17 d. Lenkų barbariškumas. 1 p. p. kuopai, stovinčiai bare ties Okmianoe, buvo pranešta, kad Szyrwinty link eina lenkų kuopa. Mūsų kuopos vadas pasiuntė 4 kareivius žinioms patikrinti. Širvintuose mūsų kareiviai liko staiga užklupti, suimti į be-laisvę ir ten pat žvėriškai sušaudyti. Be tų kareivių atrasti sušaudyti ir du kareiviu 7 p. p.“ [1]
1921 m. kovo 17 d. netoli Jauniūnų kaimo, Liepaukos miške, Širvintų r. lenkų okupantai žiauriai nukankino 29 metų lietuvybės puoselėtoją, kunigą Kazimieras Lajauską (1892-1921). Palaidotas Zibalų bažnyčios šventoriuje. Pasak istoriko Juozo Lebionkos, šį niekšybė įvykdyta todėl, kad „kunigas buvo žinomas kaip sąmoningas lietuvis patriotas“.
2013 m. K. Lajausko nužudimo vietoje Liepaukos miške, prie kelio Širvintos-Maišiagala, buvo atidengtas K. Lajausko atminimui skirtas paminklinis akmuo. Atminimo lentoje iškalti žodžiai: „Šioje vietoje 1921 m. kovo 17 d. buvo nužudytas 29 metų lietuvybės puoselėtojas, kunigas Kazimieras Lajauskas“.
Žinių apie kunigo K. Lajausko suėmimo ir nužudymo aplinkybes pateikia Zibalų seniūnijoje (Šešuolėliuose) gimęs literatūros tyrinėtojas Juozas Lebionka 2000 m. „Versmės“ leidyklos išleistoje kolektyvinėje monografijoje „Širvintos“ (iš serijos „Lietuvos valsčiai“) straipsnyje „Kunigas Kazimieras Lajauskas – patriotas ir kankinys“ autorius pateikia Širvintų klebono, Giedraičių dekano kunigo J. Navicko (Novickio) raportą Vilniaus vyskupui, parašytą 1921 metų birželio 20 dieną:
„Š.m. kovo 14 d. kun. Kazimieras Lajauskas, laikinai buvęs prie Zibalų filijos bažnyčios, lydimas komiteto narių: Vlado Danskio iš Levaniškių k., Jono Vinslauskio iš Levaniškių k., Kazio Šidagio iš Žiūrų k. ir Karolio Burlėgos iš Zibalų k., – važiavo į Vilnių pirkti kai kurių liturginių daiktų naujai atidaromai Zibalų bažnyčiai. Atvykus į pirmą lenkų sargybos postą Jauniūnuose, kun. K. Lajauskas paprašė leidimo sau ir žmonėms vykti į Maišiagalą. Vietos komendantas (raštiško) leidimo nedavė, bet paskyrė kareivį, kuris pervestų pro sargybą. Dar nepasiekus Maišiagalos, kun. Lajauską su žmonėmis sutiko du tipai, apsirengę civiliai, kurie, pamatę kun. Lajauską, pasišnibždėjo tarpusavyje, aplenkė važiavusius kunigą su žmonėmis, grįžo į Maišiagalą pas komendantą ar žandarą ir įspėjo apie kun. Lajausko atvažiavimą. Kun. Lajauskui atvykus į Maišiagalą, jis buvo smulkmeniškai iškratytas. Kratos metu iš jo sakvojažo dingo apie tris tūkstančius rublių.
Kun. Lajauskas su žmonėmis buvo grąžinti į Jauniūnus. Kovo 15 d. Jauniūnuose žandarmerijos vachmistras pasakė žmonėms: „Esate suimti ir būsite išsiųsti į Vilnių, kunigą Lajauską išsiųsime į neutralią zoną“. Tuo būdu kun.Lajauską atskyrė nuo žmonių. Kovo 16 dieną kun. Lajauskas norėjo išsinuomoti Jauniūnuose pastotę važiuoti į Širvintas, bet jam nebuvo leista. Žandarmerijos vachmistras pasakė, kad jam duosiąs žmonių, kurie panešės jo daiktus iki neutralios zonos ribos, o ten kunigas ras pastotę. Kiek anksčiau į mišką, esantį netoli Jauniūnų, išėjo du žmonės – vienas su kastuvu, kitas su šautuvu. Šie du žmonės, kurie sutiko Maišiagalon važiavusį kunigą Lajauską, buvo Jauniūnuose ir tarėsi su žandarmerijos vachmistru. Kun. Lajausko daiktus į mišką nešė du žandarai. Vienas iš jų vadinosi Alfonsas Begonis, kito pavardės nežinau.
Miške kun. Lajausko pėdsakai išnyko. 1921 m. kovo 16 dieną, praėjus keletai valandų po kun. Lajausko išsiuntimo, jo žmonėms buvo įsakyta važiuoti namo. Paieškojus keletą dienų, balandžio 27 d. buvo rasti kun. Lajausko palaikai, užkasti vokiečių apkasuose, daugiau negu dviejų aršinų (vienas aršinas – 71,12 cm – red. pastaba) gilumo smėlyje, be sutanos.
Apmazgojus lavoną, buvo rasta žaizda galvoje, peršauta skrybėlė. Šauta į pakaušį, kulka išėjo žemiau kaktos, prie akies. Lenkų žandarmerija Jauniūnuose ir Maišiagaloje visą laiką su pasityčiojimu atsiliepdavo apie kun. Lajausko žuvimą. Maišiagaloje vienam žmogui žandaras sakė: „Neieškokite kunigo. Lietuviai kunigai net su batais paimti į dangų.“ Patys sakė: „Kunigas nepražus, yra Krokuvoje vienuolyne.“ Todėl taip ilgai neieškota kun. Lajausko palaikų. Be to, bijota žandarmerijos keršto. Pagaliau balandžio pabaigoje velionio motina kartu su keletu moterų atrado a.a. kun. Lajausko palaikus.
Ar vedamas koks tardymas siekiant nubausti žmogžudžius, nežinau. Apie a.a. kun. Lajausko nužudymą pranešiau Jūsų Ekselencijai š.m. kovo 22 d. raportu, taip pat Tautų Sąjungos Karinei kontrolės komisijai. Pranešimą įteikiau anglų majorui P. Keenanui. Dėl viso to neturiu ramybės iš vietos lenkų žandarmerijos organų pusės, ir tolesnis mano buvimas Širvintose laikinai yra negalimas. – Norint surasti kun. Lajausko žudikus, tai padaryti labai lengva. Juos privalo tiksliai žinoti žandarmerijos vachmistras, kuris kovo 16 d. buvo Jauniūnuose ir gyveno Rudako name.“
Pasak J. Lebionkos kunigo K. Lajausko žudikai 1926 m. Vilniuje buvo teisiami. Jiems skirtas 8 mėnesių kalėjimo bausmė…
1938 m. kovo 17 d. Lenkijos vyriausybė įteikė Lietuvos vyriausybei ultimatumą, reikalaudama užmegzti diplomatinius santykius ir grasindama panaudoti jėgą, jeigu Lietuva nesutiks to
padaryti ir tokiu būdu de facto pripažinti Vilniaus kraštą Lenkijai.
Protestuodama po 1920 m. įvykusios Vilniaus krašto okupacijos Lietuva atsisakė turėti bet kokius diplomatinius santykius su Lenkija. Europoje kylant įtampai prieš Antrąjį pasaulinį karą Lenkija ėmėsi savo šiaurinių sienų apsaugos. Prieš penkias dienas iki ultimatumo paskelbimo įvykęs Anšliusas bei jo tarptautinis pripažinimas paskatino Lenkiją veikti. Ultimatumu iš Lietuvos buvo reikalaujama besąlyginio diplomatinių santykių su Lenkija užmezgimo per 48 valandas.
Lietuva bijodama karo ultimatumą priėmė kovo 19 d. Nors diplomatiniai santykiai buvo užmegzti, Lietuva nesutiko su de jure Vilniaus krašto pripažinimu Lenkijai. Panašų ultimatumą pasinaudodama Sudetų krize Lenkija tų pačių metų rugsėjo 30 d. įteikė Čekoslovakijai reikalaudama Zaolzės dalies. Tiek Lietuvos, tiek Čekoslovakijos atvejais Lenkija pasinaudojo tarptautinių krizių priedanga ginčams dėl sienų spręsti.
Pagal www.sirvinta.net, http://sirvis.lt ir kitus šaltinius parengė Jonas Vaiškūnas
___________________
1. Šaltinis: [Lietuvos kariuomenės štabo I skyriaus] Operacijų planas nr. 3 „L“, 1937 m. Originalo saugojimo vieta: Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 929, ap. 3, b. 995. (Paskelbta: http://briai.ku.lt/downloads/AHUK_36/36_177-242_Source_Jokubauskas,_Tamkvaitis.pdf).
Nieko stebėtino, žmonių žudymuose dalyvaudavo lenkų policija ir kunigai.
keliautojas laiku 2013-04-30 12:35
Leidykla „Artūras Andriušaitis ir partneriai“ lietuvių kalba išleido buvusio Lenkų Armijos Krajovos kario Stefano Dombskio (Stefan Dąmbski) kelioliką metų rašytą autobiografinę knygą „Ekzekutorius“.
Šią knygą sunku skaityti. Tai šiurpi žudiko išpažintis. Pavėluota atgaila dėl to, ko niekada nebesugrąžinsi – daugybės pražudytų jaunų sielų. Tad perženkime pasibaisėjimo slenkstį ir leiskimės į kelionę po tamsiausius žmogiškosios sielos užkaborius…
–
Vos tik pasirodę atsiminimų fragmentai iš karto susilaukė įnirtingo Armijos krajovos (Armia Krajowa, AK) veteranų pasipiktinimo bei pasmerkimo. Protestavo Pasaulinė AK karių sąjunga (Światowy Związek Żołnierzy AK, ŚZŻAK), regioniniai Lenkijos AK veteranų skyriai. Išėjusi knyga sukėlė dar didesnį šių „kovotojų“ įsiūtį. Kodėl? Todėl, kad antraštinis Egzekutorius pirmą kartą atskleidžia tiesą apie Armijos krajovos nusikaltimus.
–
Apie ką mums pasakoja Egzekutorius? Jis labai dažnai mini „šūvį į pakaušį“ – tai tarsi jo įprasta „darbo“ (robota) priemonė. Ar tai kažko neprimena? Tai labai primena bolševikų ir nacių braižą. Taip pat šį braižą žinome iš 1919–1920 metų, kai lenkų agresoriai taip žudė karo belaisvius [1], ir iš 1939 metų, kai lygiai taip pat lenkų prižiūrėtojai šaudė iš Šv. Kryžiaus kalėjimo varomus kalinius
Egzekutorius lyg su ironija pareiškia: Dėl įdomumo sunaikinome visus Volksdeutsche [3]… O juk tai buvo vokiečių tautybės buvę Lenkijos piliečiai. Kraują stingdo makabriškos ukrainiečių civilių gyventojų skerdynių scenos. Kankinių mirtis jų laukė vien dėl to, kad gimė ukrainiečiais. O juk jie buvo ukrainiečių tautybės Lenkijos piliečiai. Argi tai – ne etniniai valymai? Kaip tai panašu į 1944 metų liepos lietuvių žudynes Vilniuje vien už tai, jog jie buvo lietuviai.
Egzekutorius vaizdžiai aprašo AK bendradarbiavimą su komunistine Lenkijos milicija. Ar tai neprimena AK bendradarbiavimo su vokiečių, o paskui su sovietų okupantais Lietuvoje? Apginkluoti vokiečių kovai su bolševikų partizanais, po to su savo naujaisiais sąjungininkais sovietais 1944 metų vasarą griovę ir deginę Vilnių, galiausiai savo bolševikinių draugų likviduoti.
Egzekutorius gėrisi klasta apgaunant priešą – tai aprašoma Pilmano (Pillman) sušaudymo epizode. Tikslas pateisina priemones. Kaip mums tai gerai pažįstama iš visos santykių su Lenkija istorijos.
Egzekutorius rašo apie pasibaisėtiną beatodairiškumą ir žiaurumą vykdant vadovybės įsakymus. Lygiai taip pat AK galvažudžiai elgėsi ir Lietuvoje.
Egzekutorius atskleidžia ir dar vieną mums Lietuvoje gerai žinomą aspektą – aktyvų bažnyčios dalyvavimą AK veikloje. Pabaisa kunigo mantija privertė jį nužudyti savo vaikystės draugą. Fanatikams negaliojo Aukščiausiojo įsakymai – kaip mums tai gerai pažįstama iš lenkų „apaštalavimo“ mūsų žemėje.
Autorius pabrėžia, kad AK nusikaltimai nebuvo kažkokių pavienių sadistų veiksmai – jis nurodo, jog tai buvo daroma su visišku AK vadovybės pritarimu. Kai Stefanas įstojo į AK, jis buvo vaikas – vos 16-os metų. Jis rašo, kad tokių kaip jis buvo absoliuti dauguma. Štai kokius „karius“, išauklėtus fanatizmo dvasia, jų vadai siųsdavo žudyti žmonių „Lenkijos vardan“.
Autorius tiksliai įvardijo priežastį – nuo pat mažens diegtą neapykantą kitoms tautoms ir kitaip mąstantiems žmonėms.
Ar šiandieninė Lenkija pasikeitė? Matant „kresų“ pasiutpolkę, nežabotą agresyvų kišimąsi į kitų suverenių valstybių vidaus reikalus, atvirai antivalstybinių organizacijų tose šalyse rėmimą, šovinistinę ir revanšistinę retoriką, sklindančią iš jos aukščiausių oficialių pareigūnų lūpų, beatodairišką tautinių mažumų persekiojimą, barbarišką jų istorijos ir kultūros paminklų naikinimą, ciniškai kalbant apie „demokratijos rojų“ toje šalyje, makiavelinį savo jaunosios kartos nuodijimą suklastota istorija, fariziejišką bažnyčios naudojimą savo šovinistinėse machinacijose – tegul kiekvienas pats sau atsako į šį klausimą.
Ši knyga – tai rūstus perspėjimas, įtaigus raginimas būti budriems ir neturėti iliuzijų.
Mūsų giminė pati tai ir patyrė, ir nukentėjo, kai PL dėl mūsų ,,aukojosi”, ,,Tikrąjį Tikėjimą” ir ,,Dievui suprantamą” kalbą įvesdama, o jos nemokančius ir iš darbo, ir iš jų nuosavybės lauk išvydama . Jų nuosavybę perimdavo tie, kas padėjo naujajai valdžiai.
Yra svarbesnių datų: 03.03 sukako 150 (1870) nuo baudžiavos panaikinimo Lietuvoje. Rytoj sukanka 150 (1870.03.18) metų nuo Paryžiaus komunos pradžios.
Kiek išžudė?
Dėl lenkų tai jūs nenuoseklūs ir vaidmainiai: džiaugiatės, kad lenkai okupuoja Baltrusijos TSR iki Kerzono linjs, bet verkiate, kad tą patį lenkai darė Lietuvoje. Aišku istoriografija pateikiama tendencingai: mes nekalti, lenkai nusidėjėliai. Dar daugiau aukštinate Smetoną, kuris atsisakė pretenzijų į Vilniaus kraštą ir net tą patį Pilsudskį, kuris okupavo Vilnių. Pas jus galvoje ne smegenys o košė.
Žiaurumai neišpasakyti. Tačiau ar apie tai rašo istorijos vadovėliai? Ar žinome? Juk tai mūsų istorija, mūsų atmintis ir mūsų kančios.
Lenkija aukština visus, net ir blogus savo žygius, jų vaikai mokomi didžiuotis lenkų istorija, nesvarbu kokia ji būtų.
O mes? Patys burnojame ir žeminame praeities kovas.
Ačiū už straipsnį
+++
Būtent Lenkija yra likiminis Lietuvos priešininkas, apsprendžiantis Lietuvos būtį jau daugiau kaip 600 metų. Ir savarankiškos kultūros bei savos kalbos pagrindu savo ateitį kurianti lietuvių tauta atgimė būtent priešstatoje Lenkijai. To mes niekada neturėtumėm pamiršti.
„Lenkijos vyriausybė įteikė Lietuvos vyriausybei ultimatumą, reikalaudama užmegzti diplomatinius santykius ir grasindama panaudoti jėgą, jeigu Lietuva nesutiks to
padaryti ir tokiu būdu de facto pripažinti Vilniaus kraštą Lenkijai.”
ŽAGINTOJO stilius, naudojamas tada, kai jo nusižiūrėta auka atsiduria nuo jo malonės (tiksliau – sąžinės, padorumo) priklausomoje padėtyje… .
Vis spėlioju, kas iš ko mokėsi – V-va iš Kremliaus, ar visgi Kremlius iš V-vos?.Sovietmečio laikų PL „šventasis” Feliksas, jų pačių žodžiais, „šventojo” vardą pelnė už tai, kad, tiek rusų išžudė. Nors tai tik vienas iš neskoningų anekdotų, nesuprantu, kaip krikščionis gali džiūgauti dėl eilinių rusų ir ukrainiečių žudynių.
O giminaičių pasakoti prisiminimai iš tarpukario, kai jie užėmė aplinkinius miestelius, parapijas, kaip perėmė viską į savo rankas – ir valstybės ir privačią nuosavybę…
Visgi KARMOS dėsnis veikia: 1938 metais PL “išžagino” Lietuvą, todėl 1939 rugsėjį Vokietija padarė tą patį Polskai.
Alkas ir toliau dirba Kremliui, bandydamas lietuvius kiršinti su lenkais. Bet mielieji, jums tai nepavyks.