Spalio 25 d., Lietuvos Respublikos ambasadoje Švedijos Karalystėje, bus pristatytas lietuviškų ženklų Švedijoje žemėlapis. Lapkričio 27 d., Seimo lankytojų centre, su žemėlapiu galės susipažinti Lietuvos gyventojai.
Lietuviški pėdsakai Švedijoje
Švedijoje slypi gausybė lietuviškų pėdsakų – nuo Jogailaičių dinastijos iki XX a. lietuvių menininkų darbų. Tokius ir daugybę kitų lietuviškų ženklų Švedijoje netrukus padės atrasti naujas žemėlapis.
Jį drauge su partneriais kuria Valstybinė kultūros paveldo komisija, tęsdama nuo 2016 m. vykdomą projektą „U-Paveldas“, kuriame kaupiami duomenys apie Lietuvai reikšmingą kultūros paveldą visame pasaulyje“, – rašoma Paveldo komisijos pranešime žiniasklaidai.
„Žemėlapis pirmą kartą bus pristatytas spalio 25 d. Lietuvos Respublikos ambasadoje Švedijos Karalystėje, o su projekto rezultatas Lietuvoje bus galima susipažinti lapkričio 27 d. Seimo lankytojų centre vyksiančime renginyje.
Jo metu taip pat bus ir diskusija, kur nagrinėsime Lietuvai reikšmingo paveldo užsienyje politiką, neišspręstas problemas ir galimybes“, – sako projekto vadovė, Paveldo komisijos vyr. specialistė Agnė Pancerovaitė.
Nuo Jogailaičių dinastijos iki XX a. menininkų: lietuviai Švedijoje
Į Lietuvai reikšmingo paveldo švediškąjį žemėlapį jau įtraukti įvairūs objektai, atskleidžiantys tiek valstybinius, tiek bendruomeninius lietuvių pėdsakus.
Karalių rūmai Stokholme
Tarp jų – Karalių rūmai Stokholme, kuriuose iki šiol galima išvysti Zigmanto Vazos bareljefą su lietuvišku Vyčiu ir kurie mena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinių apsilankymus dar XVI a. Reikšminga ir Upsalos katedra. Joje palaidota Kotryna Jogailaitė bei įvyko Zigmanto Vazos karūnacija – vieta, liudijanti glaudžius dinastinius ryšius tarp Lietuvos ir Švedijos.
Ne mažiau svarbūs ir simboliniai ženklai
Stokholmo etnografijos muziejaus kiemelyje stovintys koplytstulpiai primena Kryžių kalną ir lietuviškąjį paprotį, o Stokholmo kapinėse palaidotas Ignas Jurkūnas-Šeinius – diplomatas, rašytojas ir naujosios prozos pradininkas.
Žemėlapyje atsiranda ir Baltijos šalių palaikymo mitingų vieta Norrmalmstorg aikštėje, kur 1990–1991 m. švedų visuomenė aktyviai reiškė paramą Lietuvos laisvės siekiams
Įtraukti ir kūrybos pėdsakai
Gotlande galima rasti lietuvių menininko Eugenijaus Mindaugo Budrio kūrinius viešosiose erdvėse, o Landskronos Borstahuseno koplyčią puošia Vytauto Kasiulio paveikslas „Sūnaus paklydėlio sugrįžimas“.
Tokios vertybės liudija, kad lietuvių kultūra įsiliejo į Švedijos visuomenę įvairiomis formomis – nuo valdovų istorijų iki menininkų darbų.
Kodėl svarbu aktualizuoti lietuvišką paveldą užsienyje?
Šis sumanymas svarbus ne tik istorinės atminties išsaugojimui – ji skirta stiprinti Lietuvos ir Švedijos ryšius, įtraukti lietuvių bendruomenes, pristatyti diasporos indėlį ir skatinti visuomenės domėjimąsi kultūros paveldu.
„Mūsų siekis – kad lietuviškas paveldas būtų atpažįstamas ir prieinamas kiekvienam, nesvarbu, kur jis bebūtų. Šis projektas leis ne tik atrasti svarbias vertybes, bet ir įtraukti bendruomenes į jų pažinimą bei išsaugojimą“, – sako Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė.
Anot pirmininkės, Paveldo komisija jau ne vienerius metus iš eilės vykdo projektus, skirtus Lietuvai reikšmingo kultūros paveldo užsienyje paieškoms. Taip pat bendradarbiavimui su bendruomenėmis, dokumentavimui ir sklaidai. „Kiekvienais metais pasirenkama vis kita šalis.
2023 m. U-Paveldą papildėme Lietuvos tarpukario modernizmo mokyklos tęstinumo ženklais Jungtinėse Amerikos Valstijose, pernai dėmesys skirtas Prancūzijai, šiemet – Švedijai.
„Kita vertus, nepaisant reikšmingų laimėjimų, suprantame, kad šis darbas yra per didelė našta mažai institucijai – lietuvybės pėdsakų pasaulyje yra sunkiai suskaičiuojam gausa.
Todėl mūsų tikslas – ne tik tęsti pradėtą veiklą, bet ir išplėsti ją, įtraukiant daugiau institucijų, stiprinant lyderystę ir veiklos mastą“, – priduria V. Ščiglienė.
Paveldo komisijos kvietimas prisidėti prie duomenų rinkimo
Paveldo komisija taip pat kviečia lietuvių bendruomenes Švedijoje ir kitose šalyse prisidėti prie duomenų rinkimo. Tai dalintis žiniomis apie vertybes, asmenybes ar vietas, turinčias ryšį su Lietuva.
Surinkta medžiaga taps bendru visiems prieinamu lobynu, kuris stiprina mūsų kultūrinę tapatybę. Daugiau žinių, kaip pateikti Jums žinomas vertingas žinias rasite čia.
Projektas „Lietuvai reikšmingo kultūros paveldo žemėlapis Švedijos Karalystėje“ vykdomas bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos ambasada Švedijos Karalystėje ir Kultūros atašė Švedijoje, Danijoje ir Suomijoje dr. Gabriele Žaidyte.
Projektą finansuoja Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. Projektą įgyvendina Lietuvos kultūros paveldo komisija bendradarbiaudama su partneriais Lietuvoje ir Švedijoje.
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės žinovė bei patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais.
Tai – dvylika nepriklausomų deleguotų ir skiriamų įvairių sričių žinovų, kurie gali nešališkai įvertinti kultūros paveldo apsaugą ir su ja susijusius procesus.
Gerai. O Švedijos archyvuose dar yra ir Kėdainių sutartis.
Gribsholmo tvirtovėje yra kamera,- kambarys, kurioje kalėjo Kotrynos šeima, bažnyčioje,- antkapis jų ten palaidoto sūnelio.
Muziejuje ir krėslai su vytimi…
Vazos muziejuje,- istorija, (paslėpta po Lenkija) liudijanti LDK.
Anksčiau LDK valdovų dinstiją vadino Gediminaičiais, dabar vis dažniau Jogailaičiais- perimama lenkiška mada?
Gal ne mada, o finansavimas?
Kodėl propagandinį karą vadini mada ?
Deja, taip.
Dėl dinastijų – tai reikalinga tikslinti istorinus faktus ir ištaisyti Jogailaitiškos Lenkijos interesais atliktą Gediminaičių dinastijos istorinį sulenkinimą. Istorijos faktai sakytų, kad Jogailos tėvas Algirdas buvo ne Gedimino sūnus, o jo žentas, po Jaunučio pašalinimo kaip svainis Kęstučio pasodintas Vilniuje. Taigi Algirdas nebuvo Gediminaitis. Jo sėdėjimas Vilniuje niekuo nepasižymėjo, kaip galima manyti todėl, kad truko neilgai – gal kelis metus. Jo žmona – Gedimino duktė, Kęstučio sesuo, Vilniuje pagimdžius Vytautą, veikiausiai greitai mirė. Taip teisę valdyti Lietuvą sėdint Vilniuje Algirdas prarado, o Vytautas kaip dar kūdikis valdyti negalėjo. Lietuvos valdymą kaip Vytauto dėdė perėmė Kęstutis ir jį valdė iš Trakų. Vilnius kurį metą buvo be kunigaikčio. Be to, kaip istorijos faktai byloja Algirdas apie 1350 metus vedė tverietę Juliojoną. Su ja Algirdas tuoj susilaukė Jogailos ir kartu su dar mažu jo kaip tėvo pasiimtu Vytautu Julijona juos augino ir prolenkiškai (katalikiškai) Dlugošas auklėjo. Iš to aišku, kad Vytautą, iki mirties valdžiusį LDK Jogailos pavedimu, Gediminaičiu galima laikyti tik pagal motinos liniją, taigi – tik iš dalies.
Tad pareiga imtis ištaisyti šią jogailiškai lenkišką Gediminaičių dinastijos istorijos sulenkinimą bei atitinkamai atsiriboti nuo jogailiško elemento propagavimo Lietuvos paveldo dalykuose.