Tęsdami keliones po Lietuvą, rugpjūčio pradžioje nusprendėme apsilankyti viename simboliškiausių vietų šiuolaikinės Lietuvos istorijoje – Ignalinos atominėje elektrinėje bei Visagine. Mums labai pavyko, nes šios ekskursijos vadovas buvo ne bet kas, o buvęs AE direktorius – Viktoras Ševaldinas (Viktor Ševaldin), kurio pasakojimai atvėrė duris į retai matomą pasaulį.
Ankstyvą sekmadienio rytą išvykstame iš Ignalinos ir po maždaug 50 minučių pasiekiame kelionės tikslą. Mus pasitinka didžiulė, bet visiškai tuščia automobilių stovėjimo aikštelė bei tolumoje stūksantys du atominės elektrinės blokai. Ilgus dešimtmečius tai buvo ne tik strateginis, bet ir įvairių pramanų, netgi baimės vieta.
Dar prieš išvažiuodami žinojome, kad apsilankyti uždaroje branduolinėje erdvėje nebus galima. Į IAE uždarąją (vidinę) zoną patekti gali tik atominės darbuotojai, priklausantys techninei, inžinerinei, saugos ar uždarymo priežiūros grandžiai bei valstybinės institucijos atstovai, taip pat kiti iš anksto tai suderinę ir tik su specialiais leidimais.
Lankytojams yra IAE lankytojų centras / žinių centras – visiškai saugi zona, skirta švietimui ir pranešimui. Mums centre esančių virtualių turų, maketų, nuotraukų ir videomedžiagos netenka pamatyti. Centras veikia nuo pirmadienio iki penktadienio. Taigi privalome pasitenkinti išorinės AE teritorijos dalimis.
V. Ševaldinas – žmogus, puikiai pažįstantis kiekvieną jos kertelę, čia praleido 29-erius metus. Su nepaprastu atvirumu jis pasakoja apie elektrinės veiklos pradžią, jos galybę ir, galiausiai, ilgą ir sudėtingą uždarymo procesą, kuris vis dar tęsiasi.
Ignalinos atominė elektrinė
Ignalinos atominė elektrinė (IAE) – buvusi didžiausia branduolinė jėgainė Baltijos šalyse. Jos statyba pradėta 1978 metais. Elektrinėje buvo įrengti RBMK-1500 rūšies reaktoriai – tokie patys, tik galingesni nei naudojami Černobylyje.
Pirmasis energijos blokas pradėjo veikti 1983 m. Antrasis – 1987 m.
Numatytas ir trečiasis blokas, tačiau po 1986 m. Černobylio avarijos jo statyba sustabdyta.
IAE buvo pagrindinis Lietuvos elektros tiekėjas – kartais pagamindavo iki 88 % šalies elektros.
Lietuvai siekiant narystės Europos Sąjungoje, buvo nuspręsta elektrinę uždaryti dėl saugumo standartų neatitikimo (ypač reaktoriaus konstrukcijos trūkumų). Pirmasis blokas sustabdytas 2004 m., antrasis – 2009 m. Uždarymo procesas tebevyksta ir yra vienas sudėtingiausių Europoje – planuojama, kad šie darbai užsitęs maždaug iki 2038 m.
Dabar IAE elektros nebegamina, bet ji ir toliau yra strateginė branduolinė vieta, kurioje yra panaudoto branduolinio kuro saugyklos bei radioaktyvių atliekų perdirbimo ir saugojimo sistemos. Elektrinės veiklą prižiūri tiek Lietuvos institucijos, tiek tarptautinės agentūros.
Nori nenori, mintys sukasi apie Astravo atominę elektrinę Baltarusijoje, vos 40 km nuo Lietuvos sostinės Vilniaus. Ši jėgainė kelia didelį nerimą dėl savo geografinės padėties, techninės būklės bei politinio konteksto, kuriame ji buvo pastatyta. Bet kokia avarija Astravo AE padarytų skaudžių padarinių Lietuvos gyventojams, aplinkai ir ekonomikai.
Lietuvos kaimynė – Lenkija šiuo metu eina tuo keliu, kuriame Lietuva jau yra buvusi. Apie atominės energetikos plėtrą šioje šalyje buvo kalbama jau 1970–1980 m., tačiau projektai sustabdyti po Černobylio katastrofos. Dabar vėl priimtas sprendimas statyti pirmąją AE šalyje.
Vieta
Lubiatovo–Kopalino regionas (šiaurės Lenkija, Baltijos jūros pakrantė). Statybų pradžia – 2026 m. Eksploatacijos pradžia apie 2033 m.
Žadama pastatyti 6 reaktorius, kurie gamins apie 6–9 GW elektros energijos. Tai tenkintų iki 25–30 % Lenkijos poreikių.
Skirtingai nei anksčiau, šiandien dauguma lenkų palaiko atominę energetiką – apklausos rodo 60–70 % gyventojų pritarimą, ypač po energetikos krizės Europoje.
**
Pasak paskutinio (dar veikiančios) AE direktoriaus, Ignalinos AE – tai ne tik reaktoriai, bet ir žmonės.
Po apsilankymo AE keliaujame į Visaginą – miestą, kuris kaip ir elektrinė, atsirado sovietmečiu. Jis pastatytas pagal tuomečius urbanistinius principus: plačios gatvės, daug žalumos, daugiabučiai kvartalai, kuriuose gyveno tūkstančiai elektrinės darbuotojų.
V. Ševaldinas atkreipė dėmesį, kad Visaginas buvo kuriamas kaip uždaras miestas – tik su leidimais čia galėjo atvykti žmonės iš kitų vietovių. Nors šiandien jis labiau atsiveria, tačiau jo išskirtinumas išlikęs.
Sustojome prie akmens, žyminčio miesto pradžią, apžiūrėjome (iš lauko) kultūros centrą, kuriame dažnai rengiami renginiai rusų ir lietuvių kalbomis, plačiais takais pasivaikščiojome prie Visagino ežero.
Elektrinės uždarymo procesas truks dar ne vienerius metus, o Visaginas ieško naujo savo veido.
Kelionė į Ignalinos AE ir Visaginą buvo ne tik pažintinė – tai buvo tarsi sugrįžimas į laikotarpį, apie kurį dažnai kalbame per atstumą. O V. Ševaldino vedimas – šios kelionės kulminacija. Kai istoriją pasakoja jos tiesioginis liudininkas, ji įgauna kitokį, autentišką svorį.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
V. Ševaldinas yra V. Ševaldinas, o S. BIrgelis yra S Birgelis. Abu yra branduolinių elektrinių Lietuvoje ir Lenkijoje pagal savo valstybes liudininkai su skirtumu, kad elektrinė Lietuvoje galimos karinės diversijos akivaizdoje buvo uždaryta, o elektrinė Lenkijoje dar tik statoma. Ačiū, gerb. Sigitai, kad elektrinę aplankėte, ir dėkui V. Ševaldinui, kuris buvo ir tebėra Ignalinos AE direktorius, už nuoširdų bei atsidavusį darbą Lietuvos TSR ir, po to jau dabarties, nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Prosit!
Nusikaltėliai, sunaikinę saugią Ignalinos AE, paliko gilią žaizdą bei didžiulę netektį Lietuvai dar ilgiems dešimtmečiams.
O, ar žinote, Jonai, kad, jei diversija (į elektroniką buvo įleistas branduolinę reakciją nevaldantis virusas, – pavyko aptikti) būtų pavykusi, po sprogimo civilius gyventojus, o ypač vaikus, bųtų reikėję evakuoti iš Lietuvos beveik iki jūros? Tad, geriau būtų buvę nepraleisti progos jums patylėti, manau.