Pirma dalis ČIA, antra dalis ČIA, trečia dalis ČIA.
„Jums tas mūsų tautinis epas nekelia jokios, nė mažiausios problemos? Šita murmelė atbukusiam girnų arkliui, besisukančiam keturių metų laikų ratu? Šito sušikto juodaskvernio batvinių Homero Iliada žemės ūkio vergams?
Po galais, norėčiau pamatyti tą tipą ar tipus, kurie šitą vargo rašliavą išvilko į dienos šviesą ir šitaip prasuko mūsų tautinės tapatybės reikmėms! Įtraukė į mokyklų programas ir pradėjo mokinukams kalti į galvas!
Nabagėlio sindromą, kantrų pasyvumą nuo mokyklos suolo, su nepatenkinamu pažymiu vien už mintį, jog šitai gali būti visiškas šūdas!“ – taip aistringai prieš gerą dešimtmetį Kristijoną Donelaitį ir jo „Metus“ „demaskavo“ rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės personažas Danielius Dalba („Danielius Dalba ir kitos istorijos”, 2012).
Savitas, provokatyvus personažo, matyt, turėjusio prastą literatūros mokytoją, požiūris. Apsakymui tinkantis.
Šiemet tokį požiūrį, jau kaip asmeninį ir ekspertinį, LRT televizijos laidoje visuomenei išdėstė pati Kristina Sabaliauskaitė.
Pasak rašytojos, Rusijos grėsmės akivaizdoje „turėtume pradėti nuo savęs – susitvarkyti savo valstybę“. O „susitvarkyti“ nepavyks, „neapsivalius“ nuo Donelaičio „Metų“ ir kitų lietuviams kenksmingų tekstų.
Cituoju Sabaliauskaitę: „Aš jau kelerius dešimtmečius, puolama ten visų įmanomų sovietinių moterėlių iš literatūros institutų, kalbu, kad mes tėvynės gynėjų su Donelaičio „Metais“ ir būrais, kurių preambulės paskutinis žodis yra „vargsim“, neužauginsim… Mes turime galutinai apsivalyti nuo tų sovietinių, dar sovietiniais laikais įtvirtintų, naratyvų, kad mes čia esam vargšai, būrai, kažkokie mužikėliai be savo valstybės, be istorijos…“ (LRT Forumas, 2025 m. sausis).
Taigi Donelaitis – „sovietmečiu įtvirtintas naratyvas“. Daiktas, kurį su kitais visuomenei pavojingais daiktais šiandien būtina „desovietizuoti“.
Ir kolegės literatūrologės, nenorėdamos likti „visomis įmanomomis sovietinėmis moterėlėmis“, kartu su rašytoja Sabaliauskaite imasi Donelaitį „demaskuoti“. Pasak jų, per visą XX amžių vadovėliuose „Metus“ lydėję „gerokai pritempti vertinimai“: sovietmečiu šis kūrinys nepagrįstai paverčiamas „socialinio protesto manifestu“, nepriklausomybės metais taip pat nepagrįstai „vainikuotas tautinio epo laurais“.
O pats Donelaičio tekstas esąs „nuo XX a. Lietuvos socialinės, kultūrinės ir kalbinės realybės nutolusi didaktinė XVIII a. poema“, kuri „be papildomos argumentacijos vargiai išsilaikytų mokyklinio kanono branduolyje“. Gerokai liūdnesnis likimas Donelaitį ištiksiantis mūsų pažangioje, religinius ir kaimo prietarus galutinai įveiksiančioje rytdienoje: „Dar didesni iššūkiai „Metų“ laukia ateityje vis labiau urbanizuotos ir sekuliarizuotos Lietuvos mokykloje“ (Viktorija Šeina, Aistė Kučinskienė, „Mokyklinis lietuvių literatūros kanonas. Šimtmečio raidos rekonstrukcija“, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2024, p. 520).
Ar teisi Kristina Sabaliauskaitė ir kolegės literatūrologės? Ar tikrai Donelaitį – „šitą sušiktą juodaskvernį“ – lietuvių literatūros klasiku pavertė tik nevykę, jo kūrybai nebūtas vertes suteikę XX amžiaus vadovėlių autoriai?
Kad ne. Jau prieš du šimtus metų Liudvikas Rėza pristatė pasauliui „Metus“ kaip „didaktinį epą“, kuris dėl kilnaus turinio ir nepaprasto kalbos grožio turintis lietuvių tautai klasikinę vertę ir tampąs jai „pavyzdiniu kūriniu, šedevru“ – „Musterwerk für die litthauische Nation“.
Pasak Rėzos, Donelaičio darbe viešpataujanti „tauri mąstysena, kuri bodisi bet kokia priespauda“. Tuo pat metu pirmoje lietuviškai parašytoje Lietuvos istorijoje „pagirtą dainių Donelaitį“ su Homeru ir Vergilijumi lygino Simonas Daukantas. Maironis jį vadino „tikru Homeru“, o „Metus“ – „gryniausiu senovės Graikų objektyvišku epu”.
Juk iš tiesų Donelaitis „Metuose“ vaizduoja ne rezignuojančią, bet už savo išlikimą kasdieniu darbu kovojančią lietuvių bendruomenę. Studijoje „Donelaitis ir Antika“ (2005) kolegė Dalia Dilytė šią bendruomenę įtaigiai lygina su Homero tapoma Troja ir, išnagrinėjusi „Metus“, teigia, kad lietuvių poetas sukūręs tuometinėje Europos literatūroje dar nebūtą naujo tipo epą – didaktinio ir herojinio epų sintezę.
Taigi tautinio epo pobūdį, sąmoningai sekdamas Vergilijumi, savo kūriniui yra suteikęs pats Donelaitis, o ne netikę vadovėlių autoriai. Patys „Metai“ yra ne tik nacionalinio, bet ir „socialinio protesto manifestas“, tai tekstas, kuriuo priešinamasi Prūsijos karaliaus ir jo dvarų valdytojų prievartai: sovietmetį ši nuostata nebuvo kūriniui primesta, tik paryškinta.
Ir kaip radikaliai skiriasi nuo Kristinos Sabaliauskaitės „demaskuojančio“, „desovietizuojančio“ žvilgsnio prieš šimtmetį išsakytas kitos rašytojos – Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės požiūris:
„Tas reikalas [lietuviams] kalbėti apie save, iš savęs, žiūrėt savo akimis prabyla pirmąkart Duonelaičio asmenyje. Duonelaitis – tai tautos pirmoji sumaningoji giesmė. Apie save ir sau… Duonelaityje … yra gilumoje kažkokia nepriklausoma teisa. Štai mano gyvenimas – jis man visas pasaulis. <…> O svarbiausia – tai tas pajautimas savo svarumo: mes – pamatas, mes – branduolys… Mes – žemė, vaisių gimdanti… Ir šiandien po dviejų šimtų metų jauti, kad ten, Duonelaičio poemoje ir pasakoje, prasidėjo sąmoninga tautos kūryba.“
Panašiai, tik kitais žodžiais Dante’s vaidmenį kuriant italų kalbą, italų tautą ir jos tapatybę XXI amžiuje yra nusakęs Umberto Eco. O, regis, pažangus būdmas, galėjo „demaskuoti“ poetą kaip atgyvenusios, prietarų kupinos „Viduramžių religinės poemos“ autorių.
Ir apie literatūros bei jos tyrinėjimų pažangą jaunųjų kolegų vis rečiau atsiverčiama Viktorija Daujotytė:
„Humanistikos ėjimas į priekį, jos pažanga yra sąlygiška. Nė vienas dabartinis lietuvių autorius nėra vertingesnis už Donelaitį, Baranauską, Maironį. Bet jei nebeturėsime dabartinės poezijos, prarasime ir Donelaitį, nesuprasime nei jo, nei Maironio. Meno laikas yra kitas – menininkas yra iš pat pradžių, jame išlieka pradžia, ta pati ir Donelaičiui, ir Martinaičiui“ („Apglėbiantis mąstymas“, 2007, p. 18).
Taigi. Bet Viktorijos Daujotytės kalbėta seniai. Šiandien Lietuvoje – demaskavimo, desovietizavimo ir … nusiginklavimo laikai.
Nuoroda į Kristinos Sabaliauskaitės LRT laidoje išsakytą eskpertinę nuomonę – pirmame komentare.
Autorius yra literatūrologas, kultūros istorikas, pirmasis atkurtos Lietuvos respublikos kultūros ir švietimo ministras
Taip, – nusigikluojama, išsirengiant iki nuogumo – nusivelkant net marškonį lietuvio drabužį, – baisu… Žodžiu, K. Sabaliauskaitei vedant, žengiama į bedvasią DI epochą, bet, matyt, ne tiesiai, o per “lenkiškos skaistyklos” periodą.
” Vos pasirodęs romanas atsidūrė pagrindinių Varšuvos knygynų vitrinose ir sulaukė itin didelio žiniasklaidos dėmesio, tarp jų – Lenkijos radijo literatūrai skirtų laidų (tokios kaip „Z najwyzszej półki“, kurios įtakingas kritikas Michalas Nogas specialų reportažą su K.Sabaliauskaite parengė iš Vilniaus), televizijos knygų apžvalgininkų ir interviu pagrindiniame dienraštyje „Gazeta Wyborcza“. Vieno skaitomiausių savaitraščių „Wprost“ literatūros kritikas romaną „Silva rerum“ apibūdina kaip „literatūrinę sensaciją iš Lietuvos“, o autorės svarbą lygina su Henriku Sienkiewicziumi. Recenzijose Lenkijos literatūrologai pabrėžia turtingos kalbos teikiamą estetinį malonumą ir „Silva rerum“ vadina „geriausiems užsienio kūriniams prilygstančia“, „aukščiausios prabos literatūra“, „knyga, sugrąžinančia tikėjimą literatūra“, „knyga apie gyvenimo poeziją“, kurios gali pavydėti net patys lenkų prozininkai. Apie „Silva rerum“ kalbama ir kaip apie šiandien labai aktualią kultūrinę jungtį tarp dviejų tautų. Kaip rašo Krzysztofas Cieślikas iš dienraščio „Rzeczpospolita“, „bendra lenkų ir lietuvių istorija buvo išsiilgusi būtent tokio romano – nebandančio suvesti sąskaitų ir abiejų tautų istoriją pristatančio kaip bendrą paveldą. Gaila, kad Lenkijoje joks svarbesnis rašytojas neužsiėmė Abiejų Tautų Respublika. Tiesa, ir mūsų prozininkai po truputį imasi istorinio romano, tačiau jiems retai pavyksta pasiekti tokį efektą kaip neprilygstamai lenkų istoriją aprašinėjusiam vengrui Györgyo Spiró ar būtent K.Sabaliauskaitei“.lrytas.lt/kultura/literatura/2015/09/22/news/lenkai-k-sabaliauskaites-romana-vadina-literaturine-sensacija-3023232
lrytas.lt, kaip panašu, užuot patylėjęs, užvestas lenkiškas giesmes Lietuvoje traukia…
>Kažin
Iš tikro, kaip kad delikačiai sako Prancūzijos prezidentas, lrytas.lt portalui kartais derėtų nepraleisti progos ir patylėti.
Sabaliauskaitė yra lietuviškumo , o ypač žemaitiškumo nekentėja. Iš visų jos knygų tas dvelkte dvelkia.
Taip yra dėl jos intelektualinio ir dvasinio paviršutiniškumo, dėl ko mato tik paviršinius blizgučius.
Jos knygų turinys gan spalvingas, gan gausu įdomių faktų, bet tai negilus, lėkštokas turinys.
Ta Kristinka pati yra tikrų tikriausias sovietizacijos produktas ir atlieka. Ji yra tai, ką Lietuvoje veisė ir ugdė sovietiniai okupantai – okupantų pastangų vaisius. Ji pati, akivaizdžiai matosi, yra ne lietuvių kilmės ir stipriai nekenčia lietuvių – tai ateina, matyt, iš jos šeimos, giminės, iš jos vaikystėje įkaltų jai antilietuviškų nuostatų. Ji pamokslauja apie desovietizaciją turėdama tikslą po desovietizacijos vėliava naikinti viską kas yra lietuviška. Būtent dėl lietuviškumo motyvų jo kūryboje ji stengėsi niekinti ir J. Marcinkevičių. Net ir Donelaitį, kuris gyveno keliais šimtmečiais anksčiau nei SSRS, stengiasi pakišti po desovietizacija. Faktiškai ši lietuvių nekenčianti persona, prisidengdama desovietizacijos šūkiais ir left-liberastijos tendencijomis stengiasi realizuoti jos neapykantą lietuviams ir Lietuvoje įgyvendinti kremlinę „denacifikaciją“ – kai naikinama bet kokia okupuotos tautos tapatybė, kultūra.
+++++
Gal rašytoja galimai neskaitė lietuvių istoriko M.Balinskio,teigiančio, kad jo laikų (1835 m.) Vilniuje gyventojų daugumą sudarė lietuviai,žydai, vokiečiai ir rusai (galbūt , rusėnai?), lietuvių rašytojo V.Sirokomlės , rašiusio, kad kai kuriose Lietuvos vietovėse ne tik miestelėnai ir valstiečiai, bet ir bajorai kalba lietuviškai, knygų ( 1857 m.) ? Gal būt ji nežino, kad Šalčininkų rajone gimė vienas iš lietuvių raštijos pradininkų Stanislovas Rapolionis ( 1545 m.)?
Dėl Vilniaus lietuvių – ar tai lietuviškai, ar lenkiškai kalbantys lietuviai? Kažkaip labai abejoju, kad XIX a. pr. Vilniuje dar būta daug lietuvių kalbos
Kad nereikia nei tų istorikų duomenų dėl Vilniaus apylinkių gyventojų lietuviškumo. Iš vietos vardų matosi jų kaip žodžių lietuviškumas. Pavadinimai yra iš lietuviškų žodžių tik jie gramatiškai aplenkinti, taigi rašytojai gėda šitai nematyti…
Taip, K. Sabaliauskaitės kūryba pagal turinį yra šlėktiška – lenkiška, tęsianti lietuvio, lietuvybės niekinimo, mužikinimo temą lenkų literatūroje. Taigi logiška būtų ją vadinti lenkų rašytoja, rašančia lietuvių kalba. Taip daiktai taptų sustatyti į savo vietas. Pašalinta dabar viešumoje keliama maišalynė lietuviškumo supratime, t.y. pašalinta iš esmės lietuvybės darkymas, lenkybės kaip savasties lietuviui diegimas.
Bolševikų chunveibinai puola visais frontais – vieni sudoroja 41-ųjų metų sukilėlius, kiti – vieną po kito mūsų geriausius rašytojus, treti istoriją, papročius, maistą, kalbą, ir taip toliau. Totalinis puolimas. Kaip rusų prieš imperijos tautas.
+++++