Šį straipsnį skiriu lietuviškajai Meilės – Meilės globėjos deivės Mildos (gegužės 13) dienai švęsti ir minėti.
Meilės globėjos deivės Mildos pagerbimui skirtų šventovių buvo ir yra daug. Prie jų mūsų senosios kultūros bendruomenė ir aplinkinių kraštų jaunieji, susirinkdavo pagerbti Meilės deivę, susirasti sau gyvenimo porą, patirti pirmąją meilę, kurti santuoką, pradėti šeimą.
Šventovių, šventyklų ar šventviečių likimai yra su skirtingomis istorijomis.
Viena jų ypač išskirtinė.
Apie 444 km į vakarus nuo Vilniaus, apie 30 km už Olštino, apie 60 km piečiau Karaliaučiaus srities, istorinėje vakarų Lietuvoje (dar vadinamoje Prūsa ar Prūsija), prie Milakovo, dabartinėje Lenkijoje, yra Mildos (dab.lenk. Mildzkie, 112 ha ploto) ežeras. Iš jo išteka Mildos upė, kuri netoli Karkaimio (d.pl. Karkajmy) įteka į Pasargės (Paslenkos) upę, kuri įteka į Aistmares, Lenkijos pusėje.
Tikėtina, kad čia Mildos šventykla buvo arti tos vietos, kur iš ežero išteka Mildos upė. Paprastai netoli šventyklų, pagarbiu atstumu kurdavosi gyvenvietės. Taip ir čia, už maždaug 1 km, ant Mildos upės krantų įsikūrė gyvenvietė vadinta Mildos ar Meilės vardu.
Rašoma, kad šiose vietose buvo ypač didelės gandrų gyvenvietės, gausybė gandrų lizdų. Gandrai ir kūdikių „atnešimo“ sąsajos, tikėtina, skatindavo ir jaunuosius jų patiems prasimanyti, nelaukiant kol gandrai pasidarbuos ar „išmoką valstybė padidins“.
XIII am. šį kraštą užvaldė Kryžiuočių ordinas, kuris naikino senąją kultūrą, bet nepajėgė įveikti Meilės miestelio ir paties Mildos ežero bei upės vardų.
Miestelis rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1314 m., į vokiečių kalbą išverstomis formomis: upė vadinta Liebe (Liwna) vardu (liebe – vokiškai reiškia meilė), o gyvenvietė – Liebstadt (Liebe+stadt = Meilė+miestas).
Po II Pasaulinio karo, šis kraštas buvo perduotas Lenkijos administravimui, miestui ieškota pavadinimo lenkiškosios formos. 1945–46 m. jis lenkiškai vadintas Lubieniewo, Lubieniow, Lubomino (lenk. lubie – artima forma myliu), vėliau nusistovėjo taip pat su „meilės“ forma Milakovo pavadinimas ir miesteliui, ir upei.
Tarsi bėgdami nuo praeities istorijos, kartais lenkai šią upę pavadina „Naria“ vardu, tarsi kaip tęstinį tos, kuri prieš tai išteka iš Naro ežero ir įteka į Mildos ežerą.
Netoli šios vietos yra lenkų viešbutis, taip pat pavadinime naudojantis „meilės“ formą, tiesa angliškaja „Love“.
Svarbu ir tai, kad už kelių kilometrų yra Letos (Letuvos) ežeras ir gyvenvietė (stende senąja vokiška ar tiksliau, saksiška forma įrašyta „Lettau“; gerokai vėliau vokiečiai Lietuvą pradėjo vadinta Litauen forma).
Po karo lenkai šios gyvenvietės pavadinimą išsivertė ir įsirašė Litwa, o ežerą – Litewski vardo forma.
Dievų Motinos Letos (Letuvos) vardo forma yra senesnė nei Mildos. Vėliau nusistovėjo nuostata, kad Leta (Letuva) yra labiau mamų, motinystės ir gimstamumo, o Milda – labiau (pirmosios) meilės, įsimylėjėlių globos dieviškoji forma.
Galimai ir pats pavadinimas „Milda“ radosi iš Letos (Lados) – per myl(iu)+Leta/Lada į „Myl+l(e/a)da“ ir galiausiai – Mylda ar Milda.
Aplinkui šiuos meilės, Letos (Letuvos), Mildos centrus išlikusi gausybė lietuviškų pavadinimų – Gulbitai, Klugainiai, Narai, Panariai, Pulkainiai, Trakainiai, Švenkitai, Valduva (Vladuva), Varniai, Vilnava, Vukšnikis, … .
Atkreipiu dėmesį, nuo Mildos ežero iki Vytauto Didžiojo minėtos tėvonijos vakarinės ribos – Mantavos (Osos) upės yra dar 123 km.
Šių kraštų vietovės senaisiais (apvokietintais) pavadinimais minimos dar 1403-1406 metų dokumentuose.
Lankydamasis šiuose kraštuose, sutikau žmonių, kurie sakosi, kad jie jau paskutiniai iš tų, po karo atvežtų. Jie dar papasakoja, ką rado atvykę apie 1945 metus. Paminėto Lietuvos (vok. Lettau / pl. Litwa) kaimo pavadinimas dar likęs, bet paskutinių gyventojų nelikę prieš keletą metų. Jo istoriją pasakojo kaimyninio kaimo senoliai.
Istorijos vadovėliai apie tai nerašo, bet tiesiog norisi bent keletą naujų puslapių į juos įsiklijuoti ir paskatinti kitus šiame lietuviškai kalbėjusiame, atseit, „prūsų“ ar „vokiečių“ krašte lankytis, jį tirti, kol dar likę senų gyventojų, jų šviesių kraštotyrininkų, pastatų, ypač pavadinimų.
Gal būt ir kai kurias lietuviškas istorijas ar knygas pavyktų perrašyti.
Saksiška ( arba viduriniosios vokiečių žemaičių kalbos saksų tarme ) Lietuvos vardo forma- Lettow. en.wikipedia.org/wiki/Lettow
Sutinku, kad Wikipedijoje įrašyta “Lettow”, bet “vokiškuose” žemėlapiuose ir dokumentuose naudota ir Lettau forma.
Lettau yra to paties vietovardžio ar pavardės forma, užrašyta viduriniaja vokiečių aukštaičių kalba. Iš jos išsivystė naujoji,po to dabartinė bendrinė vokiečių kalba,kuri išstūmė viduriniosios vokiečių žemaičių kalbos saksų tarmes ( Dutsche, Dudesche sprake, Sassesche sprake). Iš viduriniosios vokiečių žemaičių kalbos frankų tarmių išsivystė bendrinė olandų kalba.bhic.nl/onderzoeken/forum/van-lettow
Jeigu žodis “Dudesche” verčiamas “žemaičių”, tai tada “tuteišiai” reiškia tą pat, kaip žodis ‘žemaičiai’. Taigi žodis “tuteišiai” laikytinas ne lenkizmo palikimu, o veikiau yra germanizmas lietuvių kalboje.
Ne visai taip – Dudesche, Dutsche, Duytsche, Deutsche, Teutsche, Dietsche verčiamas “tautiečiai”. Dar prieš pusantro šimto metų olandai ir flamandai, kurie kilę iš frankų žemaičių genčių , savo kalbą vadino Nederduitsche- ” pažodžiui vokiečių žemaičių”, nors olandų kalbininkai atkakliai teigia, kad tai reiškė ” žemaičių tautiečių”- neder- žemutinis, Duitsche- tautietis.t.y. nieko bendro su vokiečiais. Tiesiog dabar olandus ir flamandus vadinti vokiečiais žemaičiais galimai yra nepolitkorektiška. Dabar olandiškas žodis Duitser reiškia tiesiog vokietį, nebe tautietį, o save olandai vadina Nederlanders- matyt,”žemaičiais”. Tai greičiau politinės, o ne kalbinės sąvokos.
Betgi Deutsche, Teutsche kalbotyroje vedama iš baltų – lietuvių, latvių, prūsų bendro žodžio tauta. Iš jo veda savo seną žodį ‘tot’ ir vengrai, kuriuo seniau vadino slovakus. Ir tai duomenys yra iš 13 a. vengrų kronikų, be to – žinoma, kad lietuvių ir latvių kalbos išsiskyrė apie 5-6 a. po Kr. Tokiu atveju daugiau pagrindo manyti, kad žodis tuteišiai iš esmės, bet gal kiek apslavėjęs, yra dar ikilenkinio laikotarpio ir vestinas iš seno baltų prokalbės žodžio tauta kaip ir germanų Dudesche. Tokiu atveju laikytina, kad žodis tuteišiai pradžioje nieko bendro su lenkų kalba yra neturėjęs ir reiškė tik kaip vokiečių atveju – tautaičiai žemaičiai.
Vietovardis, rodantis žemai gyvenančią tautą, žemai esančią šalį ar jos regioną (= džn. pajūrio žemumose) germanų kalbose prasideda „Nieder”. Ir kitos pasaulio šalys savąsias žemaitijas irgi taip vadina – pradeda dėmeniu „žemai”.
Iš čia ir Nyderlandų pavadinimas: Nederlanden, Niederlanden, .
Visi tie baltiški (tauta) ir germaniški (tjod, vedinys Deutsch) yra kilę iš indoeuropiečių prokalbės žodžio tewteh – žmonės, gentis.
Manau, kad ‘tjod’ pradžioje reiškė vieta, kurioje esi, t.y. gyveni. Jis giminiuotinas su liet. ‘čia, čionai’. Tad iš žodžio reiškiamo požymio ‘vieta’, prūsuojant, radosi suduvių, švedų, čiūdų, o lietuviuojant, čekų, Lietuvoje liaudis – pavadinimai. Gi žodis ‘tewteh’ pradžioje reiškė žemė, kuri jau yra kaip nuosava – tėviškė. Šis baltų prokalbės žodis giminiuotinas su bendru baltų žodžiu ‘tauta’. Iš ‘tėviškės žemė’ požymio germanai išvystė ‘Deutsch’, lietuviai ‘tėvynė, tėvonija’ pavadinimų žodžius. Atsiradus tokiai žodžio ‘tewteh’ reikšmei jo kaip bendrinio žodžio reikšmę ‘žemė’ teko keisti. Jį (tewteh žodį) viena – artimesnė germanams prūsų dalis išvystė į žodį tula, tolma – žemė. Gi lietuviai ir artimesnė jiems prūsų dalie žmonės kaimus, kuriuose jie gimdavo ėmė vadinti gima, gema. Keičiantis kalbai iš žodžių gima, gema išsivystė liet. žemė, prūs. semme, semba žodžiai. Taigi genčių, žmonių vardai radosi iš žemės atitinkamus požymius reiškiančių žodžių.
Tai ar pavadinimai Dudesche, tuteišiai, žemaičiai nelaikytini vėlesniais baltų, germanų gyvenimo vyksmo poreikių dariniais, atsiradusiais tuo laiku kaip ir lietuviškas pavadinimas Vokietija, Suomija ir pan.
baltu prokalbeje zeme vadinosi ARTA
Artha…tai ne taspats kaip TAUTA….
Kažinai, baik nesąmones rašinėti.
Tai, ne – nesąmonės, o gili senovė.
Tikriausiai šiuo atveju ‘artha’ reiškia žemę kaip skirtingą esatį nuo vandens, prie kurios iriamasi per vandenį. Tačiau gali reikšti ir aplink, arti esančią arba ariamą – dirbamą žemę. Reikalingi tyrimai – su tuo žodžiu neteko susidurti.
Pratęsiant mintį. Gi ėmus pasaulio suvokimo prasme – žodžio ‘archa’ – žemė reikšmė gali būti giminiuotina su mirties vieta supratimu, visų pirma plačiąja prasme – vandens – lietaus lašo pavidale (iš čia ir pilkapiai – lašo pavidalo), bet taipogi ir gyvybės pasaulyje apskritai. Antai laidojant kunigas sako: “dulke buvai į dulkę pavirsi”. Čia – žodis ‘dulkė’ giminiuotinas su prusų ‘tula’- žemė. Tad ‘archa’ žodį – gimimo ir mirties vietos reikšme – galima manyti esant nuo seno lietuvių ir Marijos, Mortos varduose, – ar ne iš tos gilios senovės – ir “Lietuva Marijos žemė” supratimas radęsis gali būti.
Nuostabus straipsnis. Labai labai AČIŪ
Įdomi teorija ir baltiški vietovardžiai ten tikrai yra, tik va, gerokai senesni negu 19 amžiuje romėnų pavyzdžiu romantikų (be to, dar nelabai skyrusių panašių lietuviškų ir slaviškų žodžių kilmės bei jų darybos) susikurtos deivės …
O iš kur tu žinai, kad tos deivės susikurtos XIX-tame amžiuje ?
Iš T.Narbuto … 🙂
Jei lenkų imperininkai pasakė, kad Narbutas melagis, tai argumentas pakankamas ?
aš nežinau, ką kas kur pasakė ir ar jie yra lenkų imperininkai, ar ne. Siūlyčiau ir pačiam labiau analizuoti faktus ir kritiškiau vertinti tai, ką kas nors parašo. Net ir Pretoriaus medžiagoje, nors autentiškoje, bet reikia atsižvelgti į galimas jo paties interpretacijas, bei jo išsilavinimą, kuris suformavo tą žinių bagažą (tarp jų – ir iš romėnų bei graikų mitologijos), kuriuo jis naudojosi atpažinti ir aprašyti senojo tikėjimo likučius mūsų kraštuose, nes jais nuoširdžiai ir be fanatiško priešiškumo domėjosi, netgi slapta simpatizuodamas, tuo tarpu T.Narbutas rėmėsi tik savo fantazija ir graikų bei romėnų mitologijos žiniomis. Kaip būdas kelti tautinei dvasiai tai tikrai buvo veiksminga – juk Milda iki šiol mielai prisimenama ir švenčiama, bet kaip istorinių žinių šaltinis – tikrai ne. 19 amžiuje būta ir daugiau panašių “istorijos spragų užtaisytojų”, ir tai buvo būdinga ne tik Lietuvai. Buvo klastočių ir iš slavų mitologijos, ir antropologijos moksle. Tiesiog toks laikmetis buvo. Beje, būta mėginimų įtraukti ir baltarusius – išsiversti lietuvių liaudies dainas ar atkurti pagal paminėjimą metraščiuose (jei gerai pamenu, atrodo, apie Sudaitį) ir pateikti kaip jų autentiškas.
Kad klastočių buvo ir yra tas aišku, bet iš kur toks pasitikėjimas teigiant, kad ,,T.Narbutas rėmėsi tik savo fantazija ir graikų bei romėnų mitologijos žiniomis” ?
o turite geresnį paaiškinimą? Jei žmogus nesugeba pagrįsti savo išvedžiojimo ar pasakojimo patikrinamais faktais ir paliudijimais, tai jo išvedžiojimų negalima laikyti moksliniais ir patikimais. Juo labiau, kad jis ne tik iš mitologijos srities yra prikūręs – galima pažiūrėti į jo monetų ar medalikėlių piešinius, kiek jie ir jų užrašai atitinka archeologinius radinius. Jo pateikiamas kaip neva lietuviškas raidynas iš tiesų yra daug vėlyvesnis, sukurtas Rusijoje ir naudotas kaip slapyraštis – nei ant lietuviškų monetų, nei ant vėliavų jo paprasčiausiai negalėjo būti, tačiau ko neįžvelgsi ir nenupieši, jei tik labai nori … Pateikdamas mitologines žinias jis aiškina lietuviškas dievybes būtent per romėnų dievų ir deivių vardus ir funkcijas, tarsi tai būtų iš principo tas pats tikėjimas, tik vardai kitokie, tačiau iš tiesų taip juk nebuvo.
visgi, gal buvau kiek per griežtas, nes galima atrasti ir autentiškų T.Narbuto pastebėjimų apie kai kuriuos papročius ar prietarus, su kurisis pats susidūrė. Pavyzdžiui, apie Lašininio ir Kanapinio kovą, kuriuose jis, tiesa, įžiūri Lyginčių ir Derintoją, arba apie iškeliavimo papročius ir prietarus ir kt. Iš mitologinės pusės man įdomūs buvo jo perpasakoti Lietuvos totorių tikėjimai apie “lietuviškus” Barstukus (Barzdukus), neva jie žinomi ir jiems, tik kitu pavadinimu ir neva jie yra biblinės Ievos vaikai nuo šėtono. Neatmesčiau, kad būtent ši dalis galėjo būti perimta iš lietuvių, nes Perkūno ir Velnio priešpriešos priežastis ir buvo “meilės trikampis” (jei ne keturkampis). Laumiškoji dvilypės Laimos-Laumės esybės dalis iš tiesų galėjo duoti pradžią kaukams ir jų kerams ir lietuvių mitologijoje.
,,tarsi tai būtų iš principo tas pats tikėjimas, tik vardai kitokie, tačiau iš tiesų taip juk nebuvo.” – O koks šaltinis įrodo kaip buvo ,,iš tiesų” ?
Narbuto amžininkai Narbutą apibūdino kaip labai sąžiningą. Lietuvos dvarininkai buvo sukaupę daugybę senienų ir jų aprašymų, kurių daugelį arba sunaikino lenkų religiniai ir imperiniai fanatikai arba per karus išsivežė maskoliai arba tiesiog pražuvo per visas negandas. Daugelį tų lietuvninkų liudijimų ar nuomonių patvirtina kalbiniai tyrinėjimai, tokie kaip šis Skamaročiaus.
Kokie šaltiniai? Vienalaikiai arba pirminiai tautosakos šaltiniai! T.Narbuto amžininkų nepažįstu ir nežinau, kodėl jais turėčiau pasitikėti labiau negu pačiu T.Narbutu, kuris puikiai atsiskleidė iš įvairių pusių, rašydamas šią istoriją. Siūlyčiau ir pačiam ją paskaityti. Piešinukai irgi labai pažintini, kaip ir cituojamos frazės.
Smagiai parašyta, lietuvybei svarbių faktų pateikta. Tačiau, visgi manyčiau, kad deivės Mildos vardo, o kartu ir žodžių mylėti, meilė pirminė reikšmė sietina su “pienas”, angl. “milk”, slav. “moloko”, su motinystė, jaunavedystė prasmėmis. Pats Mildos vardas taip pat gali būti radęsis iš pradinio žodžio ‘Milkdos’. Taigi Milda laikytina pieno deive. Čia dar reikšminga gali būti tai, kokiu žodžiu pieną vadino prūsų gentys.
Gal nemokate angliškai ar vokiškai? Mild germanų kalbomis-angliškaI, vokiškai, olandiškai, daniškai, švediškai, norvegiškai reiškia švelnus, švelni.
Laikau, kad tas germanų mild eina į giminystę su liet. malda, melsti.
Veikiausiai. Taip pat dar yra žodžiai “maldyti”, “malšinti”.
Taip, maldyti gali reikšti prašymą maldomis – meilumu, švelnumu apraminti įsisiautėjimus.
mild(e) = meilus, švelnus, romus, santūrus, negriežtas, neatšiaurus
Aš tai stebiuosi, kaip galima taip lengvabūdiškai žongliruoti žodžiais pagal savo pageidavimą😄
Kur čia tas “lenvabūdiškumas”, kai suprantama, kad po žiemos atsirandantis pienas, sula tautosakoje įvardijamas “žaliu vyneliu” (beje, pienas ir vynas giminingi žodžiai), t.y. siejama su naujo gyvio atsiradimu, kai iš apsiveršiavusios karvės pieno buvo gaminamos krekenos ir jų būtinai buvo nešama kaimynams ar net visam kaimui, kai pieno “atėmimas” yra piktųjų dvasių piktadarystės. Tokiu atveju Milda suprastina konkrečiau kaip pieno (medžiams ir augalams sulos) davėjos deive. Taigi, kad iš trumpo komentaro suprastum apie ką kalbama, gal reikalinga gilesnio lietuvybės pažinimo.
įdomi versija, juolab kad yra matoma daugybė pieniškai baltų dvasių (pirmapradžių sielų?) ar gal abiejų lyčių deivių veidų ir siluetų ant akmenų, visgi, “melžti (milžti)” pagal prasmę reiškia ne duoti, bet, atvirkščiai, pasiimti, išsunkti. Nors mūsų “melžti” ir slavų “moloko” (tai, kas išmelžiama?) šaknis iš tiesų gal ir ta pati. Šiuo požiūriu įdomios gali būti sąsajos ir mūsų “syvų”, o latvių – “sievietės”, t.y. moters, su slavų dievybe Syva (ar Žyva), tačiau vargu ar mes ją vadinome taip, kaip paminėjo tik vienintelis T.Narbutas.
Visgi reikia patikslinti, kad pieno davėjos deivės Mildos vardą nederėtų laikyti atsiradusu tiesiogiai iš veiksmažodžio ‘melžti, milžti’ ir rusų ‘moloko’ – pienas nelaikyti išsivysčiu iš tų veksmažodžių.
Buvo suprantama, kad visa kas vyksta savaime neatsiranda. Čia esmė, matyt, ne pieno baltume, o suvokta jo dieviška paskirtimi to meto gyvenime. Žmonėms, gyviams – pienas, o medžiams, augalijai – sula senovėje buvo suprantama kaip dieviškos valios per malonę davimas.
Pieno vaidmens išskirtinumas aisčių gyvenime matosi ir iš IX a. prūsuose pabuvojusio anglosaksų jurininko keliautojo Wulfstano pranešimo anglų karaliui. Jis rašo, kad aisčių žemėje kunigai ir turtingieji geria kumelių pieną, o kiti tik midų, kurio yra iki soties. Tai patvirtintų, kad pienas (gal iš jo pasigamintas gėrimas – kumisas (giminingi žodžiai – kumelė, kumeliukas) galėjęs būti laikomas malone, meiluma/mieluma iš dievo, gaunama per deivę Meilna/Meildą – Mielną/Mieldą. Šiuo atveju kitimas ‘-ie-/-i’ yra dėsningas tarp germanų ir lietuvių kalbų. Taigi Mildos deivės meilumas, mielumas nėra tapatus meilės supratimui šiandienos prasme. Mildos vardas gali būti tik suvokietintas iš prūsų Meildos arba atitinkamai lietuviškasis Mielna/Melna liko neužrašytas. Tai su gyvybės radimusi susijusio malonės, mylistos suteikimo, kuria šiuo atveju yra pienas, deivė. Iš veiksmažodžių liet. myluoti, malonėti, pamaloninti ir gali būti radęsis deivės Mildos vardas. Šios mintys gali būti reikšmingu patvirtinimu, kad deivė Milda nėra T. Narbuto išsigalvojimas. Beje, tai patvirtintų ir Melenės, Melanijos, (M)elenos, (M)aldonos moteriški vardai bei faktas – buvus vietovę Melno vardu, kur buvo pasirašyta taika po Žalgirio mūšio.
Latvių ‘sievietė, sieva’ gretintina su lietuvių ‘jaunamartė’ reikšme, be to, ir konkrečiau su Ievos medžio vardu, kurios pražydusiomis šakelėmis buvo puošiami kambaryje kabantys mergelės Marijos, šventųjų paveikslai susirinkus kaimui gegužės vakarais giedoti per ‘mojavas’. Beje, pats latvių sieviete, sieva – ‘moteris’ vardas gali būti sietinas ir su lietuvių Sovijaus (greičiausiai Sovijos) mite šio vardo Sov- šaknimi, kuri gretintina su žodžio ‘naujas – (novas’) reikšme. Taigi, latvių žodis ‘sieva’, reiškianis moteris, priklauso tam pačiam naujumo, jaunumo, gyvasties, moterystės, gyvenimo siejimosi (tęsimosi) dievo malonės prasmių laukui. Tokiu atveju slavų dievybės Syva vardas laikytinas iš latvių (rytinių baltų) gautu ir reiškiančiu dievo malonėje esančią per moterystės naštą einančią esybę. Syvos vardo prasmės analogiškumas Mildai taip pat patvirtintų, kad jos vardas nėra išgalvotas.
apie vardo pasiskolinimą iš prūsų … Ar ne papraščiai tada būtų sutrumpinimas iš grynai lietuviškų “Meildavė”, “M(e)ildoja”? Nors aš labai abejoju – Mildos menama veikimo sfera man atrodo, kad visiškai atitinka Laimos. Dėl galimo varianto su “n”, tai šaknis “Meln-” baltiškuose vietovardžiuose turėtų reikšti “juodą” – tai tik mes, lietuviai, pervadinome šią spalvą, greičiausiai religiniais (pvz., jei metraštinis Janda-Andojas iš tiesų yra Jundojas-Juodojas, žinomas Šiaurės Lietuvoje kaip Juodis, Latvijoje-J(u)ods, o pas estus kaip vienas iš žodžių įvardinti kipšą), bet gal ir dar kitokiais sumetimais.
Deivių Mildos ir Laimos vardai yra iš skirtingų požymių veiksmų. Mildos iš veiksmažodžio liet. susimilti – ‘malonėti’, o Laimos – iš lemti – ‘pataikyti’. Malonė yra tiesioginė deivės Mildos valios pasekmė, kai lėmis yra burto pobūdžio dviejų dieviškų galių (tikriausiai Laimos ir Laumės) galynių laimėjimas. Apie deivės Mildos teikiamos malonės pobūdį savo nuomonę jau dėsčiau, tai nesikartosiu.
Sumeškeriota žuvis ar sumedžiotas žvėris liet. k. vadinami laimikiais, akivaizdu, kad šis žodis ir Laimos vardas yra bendrašakniai žodžiai, pirmasis darinys iš pastarojo. Tokiu atveju galima manyti, kad lėmimo arba pataikymo pobūdžio veiksmas yra iš žmonijos vertimosi žvejyba ir medžiokle laikų. Naminių gyvulių auginimo tais laikais dar buvo mažai. Logiška, kad laukiniams žvėrims, o žuvims apskritai, Mildos malonės nebuvo reikalingos. Gi dėl jų reikalingumo žmonėms sunku pasakyti, koks jų susivokimo laipsnis buvo tais laikais. Taigi malonės deivės Mildos malonių davimo poteikio galėjo ir nebūti, kai tais žvejybos ir medžioklės verslo laikas Laimos laimikiai buvo būtini. Plėtojantis naminių gyvulių auginimui ir žemdirbystei Mildos malonės tapo svarbios ne tik žmonėms, bet ir naminiams gyvuliams, kultūrinei augalijai. Civilizacijai plečiantis Laimos- Laumės vaidmuo žmonijos gyvenime silpo, o Mildos augo. Tokius matyčiau istorinius santykius tarp Mildos ir Laimos deivių. Beje, jų santykių pobūdis gali būti susijęs ir su vandens vaidmens reikšmės žmonių gyvenime silpnėjimu, o žemės – didėjimu. Taip pat dėl to gyvnime yra ir galimos priešpriešos tarp minėtų deivių valdų – Laimos vandenų ir Mildos žemės- buvimas.
Tarp kitko, turiu tokių pastebėjimų: žodį ,,sula’’ skaitant atvirkščiai gauname ,,alus’’. Yra toks posakis ,,sugrįžti pavojinga’’. Dabar pažiūrėkime dar toliau: ,,Vyda’’ reiškia ,,regėtoja’’, o skaitant atvirkščiai gaunasi ,,dyvai’’ – ,,burtai’’. ,,Dievas’’ – ,,veidas’’.
O rimti – mirti, migti – gimti, lipti – pilti. Ir, matyt, galima dar prirankioti pavyzdžių. Bet ar tikrai iš to galina daryti tokias egzistencines sąsajas ir kųvadas? Lipti – pilti… na, čia reikia turėti Vilnos vaizduotę🙂
tą bandymą sieti ar nepastiprina “melžti”? mano gimtojoje šnektoje – forma “milžti”
Be abejonės – taip, iš veiksmažodžio liet. tarminio (arčiau germanų gyvenančių lietuvių genčių) veiksmažodžio “milžti” ir yra germanų (anglų) ‘milk’ – pienas.
Priduriu, kad germanų ‘milk’, rusų ‘moloko’ yra iš veiksmažodžių liet. ‘melžti, milžti’, giminiuotinų su liet. ‘meluoti’, t.y. pienas išgaunamas meluojant (imituojant) žindymą. Įdomu, kad suomiai, estai žodį pienas yra”pasiskolinę” iš lietuvių, latvių, o slavai – ne.
Maniau, kad vaizduotės ribos jau pramuštos. Klydau.
Matyt, negebi pasiieškoti savo lygio – neturinčių ką pasakyti – portalo
Neskubėkit su savo fantazijomis- pirmiausia pasidomėkit, paieškokit informacijos, tada rašykit komentarus- suomiškai pienas yra maito, tad suomiai niekaip negalėjo šio žodžio skolintis iš baltų ( lavių, lietuvių). Piimä suomiškai reiškia rūgpienis ir šis žodis yra kilęs iš senovės finų prokalbės, o į ją pateko iš indoeuropiečių prokalbės, o ne tiesiogiai iš jos palikuonės baltų prokalbės.
Pienas – est. piim, suom. rūgpienis- piima. Kalbotyroje yra pripažinta ‘pieno ir piim’ žodžių giminystė ir kad jie suomių ir estų kalboje laikomi skoliniais iš lietuvių, latvių kalbų. Tai, kad suomiai pienui vadinti turi dar ir kitą – ‘maita, maidan’ žodį, kuris, beje, taip pat gali būti kildinamas iš liet. maitinti, maistas (kūdikio žindymas vadinamas ir jo maitinimu) tik sustiprina baltų ir suomių, estų gyvenimo kaiminystę, tarpusavį giminiavimąsi bei per tai tiesioginį mažai pakitusio žodžio ‘pienas’ patekimą į kamynių kalbą ir ne indoeuropiečių, kaip teigiate tai negrindžiant, o jau baltų prokalbės laikais. Matosi, kad gal šiuo atveju tiesa nelabai rūpėjusi…
Dar pridurčiau, kad žodis pienas yra radęsis iš kito liet. veiksmažodžio – ‘penėti’ reikšmės maitinti.
Lietuvių kalba yra senesnė už sanskritą. Ji, nors sudėtingiausia, bet gražiausia bei skambiausia yra kalba pasaulyje. Fragmentuokime (galima naudoti tas pačias raides kelis kartus, – Juozas Šeimys) vardą Milda pagal skambesį taip: Milda = Mi – la – da = Mi – lia – ta ir pagal natas gausime Mi (mėlyna spalva, pakėlus dažnį), Lia (raudona spalva, pakėlus dažnį) ir Ta = vieta. Vardas Milda išeitų tada reiškia šventą vietą (šventvietę), kur pagal kamertoną (natą lia) bei lia tonacijos trigarsį lia – do diez – mi dainuojamos mažorinės, pakilios dainos. O, jeigu dainuoji ar groji lia – do – mi, t. y. minorinį trigarsį, melodija būna švelni ir lėta. PROTĖVIAI (išeitų) žinojo, kodėl reikia turėti Mildos šventviečių tinklą. Tuo buvo siekiama gimstamumo.Išvada 1: kaip dabar, taip ir visuomet buvo siekiama gimstamumo. Todėl knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” viršelyje prie Baltijos laisvės kelio paminklo Vilniuje stovi nesuvaidinta jaunavedžių pora. Ji turi mintį, kad, norint gyventi laisvėje, reikia turėti Mildos šventyklų tiek gamtoje, tiek ir lovoje savo miegamajame kambaryje. Dėkoju.
Šarlatanizmas grynu pavidalu… visa ko pritempimas prie norimo.
Pirminis Vilniaus pavadinimas Vilnia, nuo upės Vilnia. Kas žino, kada ir kodėl Vilnia tapo Vilnius? Ir kažkur teko skaityti, kad Alytaus senasis pavadinimas Alyta.
Vilnia ir Alyta – manau, senosios formos, nes tai pilis. Moteriška giminė. Kai iš lenkiško Miasto pasidarėm Miestą, tada, manau, giminė buvo pakeista į vyrišką. Rusiškas Gorod (spėju, nuo lietuviško Gardas), vokiškas Štat, angliškas Siti taip pat vyriška giminė.
Bet juk ne visi miestai tapo vyriškos giminės – Ukmergė, Utena, Žagarė, Šilalė ir t.t.
Žodžiu, neaiški istorija. Arba plačiau neviešinama.
Taip, kai kurie vardai išlaikė senąsias formas.
Matyt, sekant tamstos teorija, ir Anykščių senasis pavadinimas- Anykšta ( kaip ir upės), Svėdasų miestelio- Svėdasas, kaip ir ežero, Zarasų- Zarasas ( kaip ir ežero) 🙂
Aš juk rimtai klausiu. Gal, pvz., ir Gedimino laikais vadinosi Vilnius, o iškraipė svetimšaliai? Kaip, pvz., buvo parašyta Gedimino laiške lotyniškai?
Paklausk Vilnos, galimai atsakys,kad Gedeminne buvo moteris?
Matyt, neskiri reikšmių – “galėjusi būti” nuo – “buvo”…
Pasiknisęs radau. Gedimino laiške, parašytame lotyniškai ir kuriame paminimas Vilnius, parašyta “Vilna”. Tai, manau nėra abejonės, kad senasis pavadinimas “Vilnia”.
Bet klausimas, kada ir kodėl Vilnia tapo Vilnius, lieka. Tą būtų galima pamatyti lietuviškai parašytuose šaltiniuose.
Senaja alglu kalba karves pienas :Cúmeolc (cu-meolc )
skamba kaip liet. Kumele…?
Arba tai, kas kumeliukui skirta?
Kumeliuk-as skamba dar panasiau…,
dekui uz jusu izvalga…
( sonoliu (senile) anglu kalba artimesne baltu kalbai…nors ir siuolaikineje anglu kalboje pilna baltizmu…)
Germaniška senovės anglų kalba yra artima ir lietuvių ir iranėnų kalboms. Visos yra indoeuropietiškos kalbos. Angliškai duktė-daughter, persų kalba farsi- doxtar,žemė persų kalba- zamin, bet kurdų kalba- ir erd ( anglų earth, vokiečių Erde). Vardas angliškai- name, kaip ir iranėniška zaza kalba, persu kalba farsi- nam.
Siulyciau vadinti Teutonu (teutones) arba tautoniu senaja anglo saksu kalba…o ne germanu … neaiskus klaidinantis pavadinimas…
nebent jus galetumete pateikti zodzio “germanu “etimologija …?
Tai žodžių istorijai yra labai iškalbingas faktas. Kad ką tikresnio būtų galima apie jį pasakyti, reikalingas atskiras to žodžio tyrimas. Galiu tik pastebėti, kad žodžio ‘Cúmeolc’, užrašant jį ‘cu-meolc’, t.y. dalį ‘cu-‘ laikant galimai priešdėliu, turi panašumo su lietuvių priešdėline žodžių daryba. Nors lietuvių k. ‘ku-/ky-‘ kaip priešdėlis nėra “atpažintas”, tačiau manytina, kad žodžiuose Kybartai, Kybartas, Kymantas, Kubilius, kumečiai, kumelė ir t.t. ‘ky-/ku-‘ yra priešdėliai, turintys ‘kentuminei’ indoeuropiečių kalbų grupei būdingą požymį, t.y. garsą ‘k’ nepakitusį į ‘s’, kas matytina įvykus priešdėlių ‘su-/san-są-‘ atveju. Žodžio dalis ‘-meolc’ giminiuotina su angl. milk – ‘pienas’. Tas rodytų, kad ‘Cúmeolc’ yra anglų k. darybos žodis, kuriame ‘cu’ – indoeuropiečių laikų priešdėlis. Dėl ‘Cúmeolc’ žodžio giminystės, tai čia tikresnė giminystė manau būtų su liet. ‘kumeliukas’, laikant ‘ku-‘ minėtos reikšmės priešdėliu, gi žodis ‘kumelė’ tokiu atveju laikytinas išvestinu iš pirmesnio žodžio ‘kumeliukas’. Tad išeitų, kad ir dalis lietuvių pieną galėjo vadinti ‘meliuku’, taigi anglų ‘milk’, rusų ‘moloko’, lenkų ‘mlieko’ yra iš lietuvių gautas žodis gali būti dar baltų prokalbės laikais. Tad tokie būtų pasamprotavimai dėl to žodžio giminysčių su lietuvių kalba.
Gal galėtumėte nurodyti šaltinį, kuriame radote tą žodį.
Šiaip jau žodžiuose kubilas, kumelė (kaip ir kuinas) -ku nėra priešdėlis, o šaknies dalis. Ir kumeliukas nėra nėra pirmesnis žodis nei kumelė, o mažyminė pastarojo forma. Priešingai, tai ir žmogeliukas, nameliukas pirmesnės formos iš kurių vedami žodžiai žmogus, namas.
Karvė senovės anglų ( anglosaksų) kalba cu ( dabartine anglų kalba cow), pienas -meolc ( dabartine milk). Cu meolc- cow milk- karvės pienas.
Sunovės anglų kalboje gal ir taip, bet senovės lietuvių kalboje ganėsi ta pati karvė (gal k tarimas buvo duslesnis – girdėjau tokią prielaidą). O kumelė lietuviškas žodis ir koks šios arklio patelės ryšys su karvė- pienas?
vok. ir kt. germ. KUH (skamba kaip KŪ) = karvė
Saules Vilna pries pora dienu labai graziai isgulde : “Is Wulfstano pranešimo anglų karaliui. : Jis rašo, kad aisčių žemėje kunigai ir turtingieji geria kumelių pieną, …..”
Žinau tai iš tarybinio “mokslo” publikacijų.
Rugstus pienas -Sūr meoluc (is ko suris daromas )
Sunus – Sunu, anukas -Sun sunu…
alkas nuorodas blokuoja….
ieskokite cia : lexilogos tskas c o m….
kai kurie zodunai raso : Cu-meoluc
Labai ačiū.
Nė vienas iš žymių kalbininkų, tarp ji ir Zinkevičius, taip neaiškina žodžio kumelė kilmės.
Bet ir autoritetų nereikia, kad matytųsi elementarios loginės tokių aiškinimų klaidos. Kaip gyvūnas gali būti pavadintas kitu gyūnu ir jo pienu. Kumelė = karvė + pienas? Ir mažybinį žodį kumeliukas laikyti pirminiu žodžiui kumelė?
Šarlatanizmas, kai ieškoma sąskambių panašumų pamištant logiką ir dėsningimus. Čia kaip versija, kad Maskvos vardas nuo žodžio “maska” – kaukė.
kumele karve pienas…aiski logika…kodel tamsta tai sunku surast ?
Mildam Fiesland – Netherlands
Mildas – Valmieras – Latvia
Milda – – Thuringen – Germany
Mildach – Bayern-Germany
Alkas praneša, kad ,,1883 m. Rytų Prūsijoje pradėtas leisti žurnalas „Aušra“. ” Rytų Prūsija tą kraštą vadina Vokiečiai. Nuo tada, kai Prūsija išsiplėtė į kitas Vokiečių žemes, tikrąją Prūsiją jie ėmė vadinti Rytų Prūsija. Bet lietuviams Prūsija yra Prūsija, o ne Rytų Prūsija. Tik Ragainė ir Tilžė tai ne Prūsija, o Mažoji Lietuva arba Prūsų Lietuva, Vokiškuose Rytprūsiuose vadinama Lietuva (Litauen).
Ten, kur Mildos ežeras,- Lietuvos etninės žemės.
Gal apie tai parašykite Lietuvos prezidentui, Seimo nariams, Vyriausybės ministrei pirmininkei ir ministrams, nes jie to galimai nežino ( o gal jiems tiesiog neįdomu?).
Ten, kur Mildos ežeras,- Lietuvos etninės žemės.
>+++
Kalbant apie priklausomybę Rytams ar Vakarams, panaši situacija susiklostė Izraelyje. Mat, Rusija sako, jog tai “bližnij Vostok” (artimieji Rytai), o Europos šalys sako, jog tai “vakarų Azija”. Teisus šiuo atveju yra PASAULIO ATLASAS (World Atlas, Kingfisher, London), kurio 88 – 89 p. į pietus nuo LIBANO prie Viduržemio jūros parodytas IZRAELIS su sostine JERUZALĖ, į Rytus nuo Izraelio parodyta Jordanija su Amanu, Irakas su Bagdadu, Kuveitas per Persijos jūros ir Iranas su Hormuzo sąsiauriu savo teritorijos pietryčiuose. IŠVADA: kliautis, kaip europiečiams, derėtų mums Londone leistu žemėlapiu World Atlas, kuris Izraelį pristato Vakarų Azijos šalimi, o ne eurazijos Rusija, kuri Izraelį pristato artimaisiais Rytais. Dėkoju.
Kliautis reikia oficialia Jungtinių Tautų pasaulio valstybių klasifikacija .
>Vis tik
JUNGTINĖS TAUTOS nustato politinę pasaulio valstybių klasifikaciją, o ne geografinę. Taip kad žiūrėkim savo, kaip geografinės valstybės, reikalų pirmiausia, manau.
O kodėl negalim kliautis savo protu ?
P. S. Baltų Lietuva yra patekusi į smaugiantį slaviškos Lenkijos, Baltrusės bei Rusijos Federacijos glėbį (World Atlas, p. 86 – 87), todėl turim žinot, kad tam glėbyje pagal rusų vadovėlį “Istorija Litvy”, lenkišką šūkį “Vilno naše” ir licvinistų (Cichnouskaja) teoriją, kad Lietuva turi tapt Baltarusijos dalimi, budrumą neturim prarast nei vieną akimirką. Todėl, mielieji, sakau, kad savo vietą Europoje turime įinkaruot Vilniaus miesto, kaip Lietuvos sostinės, 7.275 m. pr. Kr. įkūrimo datos žyma. Tikiuosi, kad Jonas Vaiškūnas kartu su Organizaciniu komitetu tai padarys negrįžtamai.
‘Balorius’ (manau, kad toks buvo pirminis dabartinio šalies pavadinimo prolietuviškas žodis) matyčiau taip pat Lenkijos su Rusija smaugiamus kaip ir Lietuvą. Taip buvo istorijoje, taip strategiškai tęsiama ir dabar. Akivaizdu, kad gera šalių kaiminystė žlugdytų tų smaugikių politines strategijas abiejų kaimynių atžvilgiu. Kad taip neatsitiktų, ‘atsiranda’ litvinistai, skelbiantys lietuviams jautraus turinio – lenkizmo išbandytą ‘Vilno naše’ šūkį, žmonių suprantamą kaip kėsinimąsis į Lietuvą – Vilnių. Taip pasiekiamas geidžiamas rezultatas – kaimyninių tautų supriešinimas, klibinami jų valstybingumai regione, Europoje.
Ar galite pagrįsti pavadinimą ,Balorius‘ moksliniais šaltiniais, ar tik šiaip rašinėjate?
Kokios šalies ?
>Vis tik
Kai datą “įkalsime” šią Katedros aikštės grindinyje, tai “pofig”, – politinis, ar geografinis valstybės mūsų kam nors priskyrimas bus. Va tep!
>Vis tik
Ką reiškia “pofig” lietuviškai? “Pofig” lietuviškam filme “Tadas Blinda” išreiškia sąvoką “špyga taukuota”. Ar aišku?
> ‘>Kažin’
Žinoma, kad galiu. Dideli kalbiniai ir istoriniai išvedžiojimai.
Iš klausimo matyti, kad lietuvių gyvenamų plotų, jų kalbos dalyku rimčiau nesidomite.
Domiuosi moksliniais tyrimais apie lietuvių gyventus plotus ir lietuvių kalbos kilmę , o ne tamstos anekdotais ir fantazijomis .
> ‘>Kažin’
Šaunu, kad domiesi – tai sužinosi. Suprantu, kad tai, ko nežinai, iš pradžių gali atrodyti fantazijomis…