Skaitytojams siūlome šviesaus atminimo tremtinio, buvusio Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos valdybos pirmininko Vyto Miliausko (1941 – 2022) 2017 metų sausį parengtą ir www.voruta.lt viešintą publikaciją apie disidentui Algimantui Andreikai sovietų sukurptą bylą. Šiemet minėsime Algimanto Andreikos 75 metų gimimo (birželio 11 d.) ir 25 metų mirties metines (gegužės 20 d.).
Vytas Miliauskas yra sakęs: Gyvenau laikotarpiu, kai Lietuva buvo tremiama į Sibirą, kalinama lageriuose ir kalėjimuose, žudoma. Gyvenom susigūžę, pažeminti, privalėjom atsisakyti savo minčių, jautėmės lyg ir nusikaltę, aplink tvyrojo nuolatinės sutemos – tamsa.
Nors daugeliui iš mūsų teko tragiškas likimas, mano karta Sibire užgrūdino ištikimybę savo kraštui. Po pusę amžiaus trukusios nuožmios okupacijos ryžtingai pasirinkom kitą – laisvės ir pilietiškumo kelią, leidusį išardyti geležinę uždangą, skiriančią Lietuvą nuo Laisvojo pasaulio. Į mūsų padangę grįžo saulėta diena, grįžo šviesa.
Baudžiamoji byla Nr. 93
Šią bylą sudaro 28 tomai. Mano rankose – paskutinis, 28-asis, KALTINAMOJI IŠVADA, spausdinto teksto apimtis 44 puslapiai.
Kaltinamas Algimantas Andreika, Antano s., pagal Lietuvos TSR BK 68 str. I d. Byla pradėta 1981 m. gegužės mėn. 25 d., baigta 1982 m. vasario mėn. 25 d. Pasirašo LTSR Saugumo komiteto tardymo sk. viršininko pavaduotojas papulkininkis V. Kažys ir LTSR Saugumo komiteto Pirmininkas generolas majoras J. Petkevičius.
Šioje byloje nerasite nė užuominos apie inkvizitoriškus tardymo, liudijimų išgavimo būdus, kurie pridengiami tendencinga, pretenzinga ir griežta retorika. Anuomet stropūs ir ištikimi tardytojai, rengiant kaltinimus, visose panašiose bylose pasiekdavo „gerų“ rezultatų, kurių ir reikėjo atėjūnams.
Šiek tiek apie patį kaltinamąjį. Algimantas Andreika gimė 1950 .06.11 Klaipėdoje. Mokėsi 4-je miesto vidurinėje mokykloje. Kaip pats rašo savo autobiografijoje, 1957 m. iš Sibiro tremties sugrįžo mano seneliai, mamos tėvai…
Ištrėmė už ryšius su miško broliais… Iš jų pasakojimų supratau, kas yra stribas, komunistas, komjaunuolis, miško brolis ir t. t. Po truputį formavosi mano pasaulėžiūra, – pradėjau domėtis Lietuvos istorija.
Dar besimokant mokykloje, už viešai suplėšytą pionieriaus kaklaraištį, už patarnavimus bažnyčioje, Šv. Komunijos priėmimą, už bendravimą su užsienio laivų jūreiviais, Algimantas pateko į saugumiečių akiratį.
Baigęs 8 klases, norėjo mokytis jūreivių mokykloje, tačiau, kaip politiškai nebrandaus, nepriėmė, nes baigusieji šią mokyklą jaunuoliai dirbdavo žvejybos arba prekybos laivuose, kurie dažnai lankydavo kitų, tame tarpe ir kapitalistinių valstybių jūrų uostus. Tokia galimybe galėjo pasinaudoti tiktai politiškai „skaidrūs“ ir patikimi asmenys.
Atėjus laikui tarnauti kariuomenėje, Algimantą kvietė į karinį komisariatą, kalbino stoti į komjaunimą, žadėjo įvairių lengvatų, siūlė mokytis karininkų mokykloje. Kai šis griežtai atsisakė, pagrasino kad išsiųs pas baltas meškas ne tik mane – visus….
Siekiant išvengti tarnybos, kaip jis įvardino, žudikų armijoje, pradėjo slapstytis. Išvyko į Vidurinę Aziją, gyveno Tadžikijoje, Uzbekijoje, ten dirbo, sportavo, mokėsi, baigė vakarinę vidurinę mokyklą. Tačiau visa tuometinės „laisvų“ respublikų Sąjungos erdvė buvo apgaubta žmonių sekimo ir persekiojimo voratinkliu, iš kurio neįmanoma ištrūkti…
Neištrūko ir Algimantas. Su milicijos priežiūra 1970.11.24 jį traukiniu išvežė į Rytus, į karinį dalinį prie Kinijos sienos. Pradžioje tarnyba kariuomenėje vyko lyg ir sklandžiai.
Bet vėliau, prisimena Algimantas, kai atsisakiau atiduoti kryželį ir stoti į komjaunimą, – prasidėjo. Kitaip ka
ip fašistu, vokiečiu nevadino… Persekiojimas baigėsi suspardymu!… Mane komisavo dėl stuburo traumos. Grįžau pas mamą į Klaipėdą su ramentais. Gydžiausi…
Nuo 1972 m. Algimantas gyveno Vilniuje. Pradėjo studijuoti Vilniaus universitete. Čia taip pat atvirai reiškė priešiškumą esamai santvarkai, – nedalyvavo paraduose, rinkimuose.
Po atsisakymo dalyvauti A. Sniečkaus laidotuvėse, kuomet studentai privalomai turėjo stovėti kapinėse su gėlėmis, buvo išbrauktas iš universiteto studentų sąrašų. Bet noras mokytis, tobulėti nepraėjo…
1973 m. A. Andreika, kartu su Šv. Mikalojaus bažnyčios tuo metu klebono, vėliau Vyskupo, a. a. Juozo Tunaičio rekomendacija, pateikė prašymą studijuoti Kunigų seminarijoje.
Vėl kviečiamas pokalbiui į saugumą, pasiūlė paramą stojant į seminariją, o ją baigus, galimybę vykti į Romą, bet su sąlyga bendradarbiauti, – stebėti klierikus ir profesūrą, kaip dabar pasakytų buvęs Lietuvos Teisingumo ministras, dirbti „stukačiumi“.
Vėl kategoriškas Algimanto „NE“!
Jis rašo:
Man atsisakius pažadėjo, kad be KGB leidimo niekur neįstosiu ir gero darbo negausiu… Saugumiečiai savo pažadą tęsėjo, – nuo 1973 m. nuolat terorizuojamas, trukdoma siekti mokslo, priverstas dažnai keisti darbą, nuolat jautė nepriteklių.
Tačiau persekiojimai ir skurdas nepalaužė Algimanto dvasios, ryžto, atkaklumo… Jo tolimesnė veikla kaip veidrodyje atsispindi Baudžiamosios bylos Nr. 93 minėtoje KALTINAMOJOJE IŠVADOJE.
1981 m. gegužės 5 d. Lietuvos jūrų laivininkystės laive „Maratas Kozlovas“ buvo aptikti paslėpti antitarybinio turinio dokumentai. Laivas turėjo išplaukti iš Klaipėdos į Bremeną (VFR).
Gegužės 25 d. saugumo tardymo skyrius iškėlė baudžiamąją bylą, o jau kitą dieną Algimantas Andreika suimamas. Prasidėjo beveik metus trukę tardymai, kratos, konfiskavimai, kvotimas, ekspertizės ir t. t.
Bylos pradžioje pateiktas visų kaltinimų ir veikų apibūdinimas, – už buržuazinių nacionalistinių sumanymų skleidimą jaunimo tarpe, …iki savo suėmimo dienos varė (A. Andreika) antitarybinę agitaciją ir propagandą: sistemingai gamino ir platino… nelegalius ir kitokius panašaus turinio leidinius…
Vardinamos ir konkrečios Algimanto Andreikos „nuodėmės“:
– nupiešė plakatą (1974 m.), kuriame pavaizdavo tris žmonių – dviejų merginų ir jaunuolio figūras surakintomis grandinėmis rankomis ir nudažytas nepriklausomos (buržuazinės) Lietuvos vėliavos spalvomis. Šį plakatą pasikabino savo kambaryje;
– sukūrė papildomus aštuonis posmus (1974 m.) prie anksčiau platinamo eilėraščio apie Kaune susideginusį Romą Kalantą;
– pasirašė ir platino kreipimąsi į Pabaltijo tautas „Estijos, Latvijos ir Lietuvos gelbėjimo tarybos“ vardu (1975 m.);
– nelegaliai privačiu būdu įsigijo ir susiremontavo portatyvinę rašomąją mašinėlę „Moskva“;
– kartu su kitais pasirašė ir platino laišką (1979 m.), adresuotą įvairioms Vakarų šalių organizacijoms ryšium su Antano Terlecko, padariusio itin pavojingą valstybinį nusikaltimą, suėmimu;
– 1980 m. liepos 21 d. Lietuvos okupacijos 40 m. proga A. Andreika parašė ir išsiuntė laišką, adresuotą TSRS AT Prezidiumo pirmininkui (L. Brežnevui) bei TSKP 26-ojo suvažiavimo prezidiumui, kuriame pareiškė, kad atsisako Tarybų Sąjungos pilietybės, grąžino pasą ir karinį bilietą;
– nuo1977 m. iki suėmimo platino nelegalius leidinius „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, „Alma Mater“, „Aušra“, „Perspektyvos“, „Laisvės šauklys“, „Tiesos kelias“, „Varpas“ ir kt.
O štai kaip KALTINAMOJOJE IŠVADOJE apibūdinama A. Andreikos platinama medžiaga: …nelegaliuose leidiniuose, knygose, mašinraštinėse brošiūrose, rašiniuose, eilėraščiuose, anekdotuose ir atsišaukimuose skleidžiami šmeižikiški prasimanymai, žeminantieji tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką.
Tarybų valdžia prilyginama fašizmui. Tvirtinama, kad Lietuva yra „okupuota“, „pavergta“, lietuviai ir ypatingai tikintieji yra persekiojami, klastojamos Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje 1940 m. aplinkybės…. Šmeižiama TSRS nacionalinė politika. Liaupsinami asmenys, kovoję prieš Tarybų valdžią, ir kviečiama į kovą prieš ją dabartiniu metu.
Protestuodamas prieš Lietuvos okupaciją, Kaune 1972.05.14 susideginęs Romas Kalanta byloje vadinamas psichiniu ligoniu.
Kurpiant bylą atlikta daug ekspertizių. Kadangi Tarybų Sąjungoje visos dauginimo priemonės buvo griežtai apskaitomos, spausdinimo mašinėlių šriftų pavyzdžius kaupė ir turėjo saugumas, aiškintasi, kurioje įstaigoje ir kuria spausdinimo mašinėle buvo spausdinami nelegalūs leidiniai.
Nustatinėjami atsišaukimų, laiškų, pareiškimų autoriai pagal jų braižą. Pateiksiu vieną konkretų ir įdomų pavyzdį Odorologine ekspertize nustatyta, kad ant keleto lapelių, kurie 1975 m. gegužės 7 d. buvo pasiųsti iš Kaliningrado į Vilnių ir į Rygą, išliko kaltinamojo A. Andreikos kvapai.
Visą tardymo laikotarpį Algimantas laikytas vienutėje, nieko neapšmeižė ir neišdavė.
Teismas, vykęs 1982 m. balandžio 5-8 d., „įvertino“ jo veiklą, – 4 metai griežto režimo lageryje ir 5 metai tremties Sibiro platybėse. Prasidėjo naujas žmogaus orumo žeminimo, fizinio smurto ir susidorojimo Mordovijos lageryje laikas.
Kaip prisimena Algimantas
…Nuėmė II-ą invalidumo grupę, pridėjo dar 6 mėn. bausmės, jokio kontakto su šeima, giminėmis, karceriai….
Po griežto režimo lagerio 1985.05.30, Algimantas dar pusę metų transportuojamas į tremties vietą Sibire. Ši kelionė buvo išskirtinė, pasižymėjo ypatingu saugumiečių sadizmu. Sverdlovsko kalėjime dvi savaites kartu su žiurkėmis laikė mirtininkų kameroje, Krasnojarsko kalėjime pakabino už rankų, visaip tyčiojosi, kankino, daužė, … neteko 10-ies dantų.
Po šio košmariško laiko atsidūrė tremtyje Krasnojarsko kr. Bogučianų r. Pinčiūgos k., kur, kaip pats rašo: Man pasisekė, sutikau tremtinių nuo 1948 m., labai padėjo…
Į valdžią atėjus Gorbačiovui, Rusijos imperijoje prasidėjo demokratėjimo procesai. Algimantas Andreika, jau būdama silpnos sveikatos, iš GUL-ago „kurortų“ 1987 m. gegužę grįžta į Vilnių, kuriame pastebimos ryškios permainos, – žmonės jau kalbasi ne pašnibždom, o garsiai, vis dažniau vartojamas žodis LAISVĖ, steigiamos naujos ir atkuriamos priešokupacinio laikotarpio organizacijos bei partijos.
Netrukus Algimantas – jau pirmose Laisvės Lygos gretose, aktyvus kovotojas už laisvą Lietuvą. Dalyvauja mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo (1987.08.23), kurio dėka daugelis Lietuvoje sužino apie slaptųjų Molotovo-Ribentropo protokolų turinį.
1988 m. rugsėjo 28 d. su būreliu bendraminčių paskelbė bado akciją Vilniaus Katedros aikštėje, reikalavo paleisti politinius kalinius ir grąžinti juos į tėvynę, reikalavo išvesti TSRS kariuomenę iš Lietuvos. Akcija tęsėsi 29 paras.
Bado akcijos paskelbimo dieną įvyko garsioji OMON provokacija, vadinama „bananų balius“. Praėjus mėnesiui Algimantas kartu su kitais milicijos suimamas, kur prasidėjo .. milicijos kapitono Z. Bernoto smūgiai, smaugimas – likau kurčias, trūko būgneliai – atsidūriau ligoninėje… Ligoninėje kelis kartus mane tardė vyr. tardytojas V. Valašinas…“. Lietuva dar okupanto ir pakalikų gniaužtuose…
1989 m. rugpjūčio mėn. LTSR prokuratūra A. Andreikai iškėlė dvi baudžiamąsias bylas:
– už tarybinės kareivio aprangos sudeginimą Kalnų parke, kartu su raudonu audeklu, kuris buvo vertinamas kaip TSRS vėliava (1989.06.11);
– už nesankcionuoto mitingo bei eisenos prie KGB rūmų rengimą (1989.06.14).
Kadangi įvykiai Lietuvoje sparčiai keitėsi, brendo kardinalūs pokyčiai, patys baudžiamųjų bylų kurpėjai suprato savo darbo beprasmiškumą, pabūgo ir nutraukė bylas. Tačiau jo persekiojimai tęsėsi, kelis kartus gatvėje sumušamas, nuolat gaunami grasinimai.
Algimantas pradeda slapstytis. Po visų lagerių, tardymų, sumušimų sveikata nuolat prastėja. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Tarybos žmonės pasiūlė, kol gyvybei gresia pavojus, išvykti į užsienį ir tuo pačiu pasigydyti.
Pagal gautą iškvietimą, surinktų pinigų kelionei dėka Algimantas išvyko į Vokietiją (1989.12.21). Ten atliktos keturios operacijos, apgydytas stuburas, generolo Plechavičiaus dukterėčios daktarės Alinos Faigel dėka sutvarkyti dantys. Kaip rašo Algimantas, kūno ir sielos lopymui bei išlaikymui Vokietija išleido per milijoną DM…
1995 m. balandžio 29 d. A. Andreika sugrįžo į Vilnių. Sunku pradėti gyvenimą nuo nulio, užgulė naujos bėdos ir rūpesčiai. Nėra būsto, pajamų, profesijos… Teko gyventi kur pakliuvo, – pas gimines, draugus, nakvynės namuose.
Bendražygių dėka savivaldybė skyrė kambarį bendrabutyje. Gavo darbą įmonėje „Šiaurės miestelis“. Tačiau sveikata vis blogėjo, reikėjo nuolatinio gydymo bei reabilitacijos. Dėl nuolat kylančių paslaugų kainų gaunamų pajamų trūko būtiniausiems poreikiams. Vėl kartais tekdavo badauti…
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1988 m. skyrė I-jo laipsnio valstybinę pensiją, deja,… 2000 m. gegužės 20 d. Algimantas Andreika mirė. Palaidotas Klaipėdoje Lėbartų kapinėse.
Algimantas išėjo, nesulaukęs 50-ies metų, nuo jaunų dienų savo gyvenimą skyręs atkakliai, nuosekliai ir bekompromisinei kovai už Lietuvą be okupantų, už laisvą demokratiškai valdomą savo Tėvynę.
Nuolat kėlęs daug rūpesčių okupuotos Lietuvos saugumo struktūroms, komunistų partijos vadams, patyręs nuolatinį psichologinį persekiojimą, moralinį ir fizinį smurtą, nepalūžo… Išėjo tyliai…
Tik 2014 metais Algimantui (po mirties) suteiktas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas, o 2015 metais apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.
Bet ar to pakanka?
Apie Lietuvos Laisvės kovotojus, tokius, kaip Algimantas Andreika, apie jų gyvenimus, nuveiktus darbus turėtų plačiau sužinoti bendrojo lavinimo įstaigų moksleivis, akademijų studentas, karo mokslo studijų klausytojas. Privalome žinoti ir amžiams atminti audringoje Laisvės kovoje pasižymėjusių savo krašto didvyrių vardus.
Tai jų drąsos ir atkaklumo dėka okupanto melas, pažeminimas ir niūri tamsa virto Laisvės šviesa!
Nepamirškime savo Tautos DIDVYRIŲ!
“Nepamirškime savo Tautos DIDVYRIŲ!”. Taip. Tačiau dar yra kam ir nemažai, kad atmintis apie Tautos Didvyrius būtų užmiršta.
Okupacijos metais Lietuvos patriotus TSKP valdžia persekiojo, kankino ir žudė, todėl visus šios organizacijos narius laikau prastos reputacijos žmonėmis. TSKP – nusikalstama organizacija.