Kovos elementas raudonu siūlu eina per visą Lietuvos istoriją iki pat šiai dienai. Ir dabar niekur kitur Pabaltijyje, o tik mūsų tėvynėje išgyvenama egzistencijos kovos daugybe faktų ir jaudinančių epizodų.
Jie išliks ateities kartoms kaip nerūdijantis ir nenykstantis paminklas, nes mirusieji dažnai stipriau prakalba negu gyvieji…
Kiekviena įprasminta kova grūdina, stiprina, sąmonina. Muziejinės vertės ginklais, surūdijusiais ir senais šautuvais lietuviai 1919-1920 kovojo už savo tautos nepriklausomybę. Didelis entuziazmas, idealizmas, nepaprasta tėvynės meilė, su dideliu užsispyrimu siekiamas tikslas padarė tuos aprūdijusius ginklus taiklius ano meto priešams.
O tie pasigerėtini savanorių žygiai, tos nepriklausomybės kovų aukos buvo, sakytume, lyg tas didžiulis kapitalas, tautiškai patrijotinis dvasios penas, kuriuo buvo maitinama, ne tik mokyklinė jaunuomenė, bet ir suaugusioji visuomenė. Nepriklausomybes kovų idealizmas auklėjo ir sąmonino, skatino ir kvėpė.
Viena dvi generacijos anksčiau taip pat ne mažiau pasigėrėtinai apsireiškė reikšmingi kovos momentai, turėję nepaprastos reikšmės lietuvių tautai subręsti, įsisąmoninti ir pasidaryti tuo, kas ji dabar yra. Tai buvo knygnešių gadynė.
Toje „knygnešių gadynėje“ (1864-1904) į kovą prieš provoslavinimą ir rusinimą buvo įtraukti ir paprasti sodiečiai, net bažnytkaimių moterėlės. Iš paprastos liaudies atsirado tie garsūs knygnešiai, kurie, su dideliais pavojais, per sieną slapta nešdavo lietuvišką spaudą ir paskleisdavo visame krašte.
Tos iš paviršiaus nelygios kovos dalyviai patys labiau užsigrūdino, įsisąmonino. Ir šitaip, lietuvių tautinis atgimimas, sutapęs su spaudos draudimu, kovoje už lietuvišką knygą lotynų raidėmis, įtraukė platesnius sluoksnius ir toje kovoje padarė pačią tautą žymiai sąmoningesnę, nors kai kam ir atrodydavo, kad tai yra „mažo, mažutytės tautos kareivio – uodo kova prieš didelį siaubūną.“
Didelę dalį tautos buvo apėmusi įprasmintos ir tikslingos kovos dvasia, kuri ją saugojo ir gelbėjo nuo paskendimo klastingose rusifikacijos pinklėse. Ir tas idealizmas ir kovingumas buvo panašios rūšies kaip antai 1919-20, kai lietuvių jaunuomenė, šalia savų šviesuolių moralinių – dvasinių pastangų, sugebėjo sutelkti fizines jėgas, kurios išvedė lietuvių tautą iš 1-jo Didžiojo Karo chaoso į nepriklausomybę.
O dabar gilesnėje praeityje ar nesimato tokios kovos dvasios? Ji reiškiasi, tiesa, ne vienodu įtempimu, per visus amžius. Atskiras kelias temas sudarytų dviejų šimtmečių karai su Maskva, švedais, kazokais, sukilimai prieš rusų jungą.
Visai atskirai reikėtų kalbėti apie Mindaugo-Vytauto laikų kovas su totoriais, kai Lietuvos pirmoji valstybė iškilo kaip labai svarbus ir naudingas veiksnys, saugojąs Europą nuo tolimesnės totorių invazijos.
Bet labiausiai toji kovos dvasia, kuri išsaugojo lietuvių tautą, apsireiškia kovose su vokiečių ordinu. Šitie karai truko lygiai du amžius, jeigu Saulės Šiaulių mūšį (1236) laikysime jų pradžia ir 1435 m. kautynes prie Ukmerges – jų pabaiga.
Šitie per 8 kartas besitęsusieji karai įdomiai parodo vieną reikšmingą dalyką: kur išsigimsta idėja, kur krinta entuziazmas, ten kovojančioji pusė negali laimėti, nors ji ir sutelktų daug materialinių gerybių ir fizinių jėgų. Tik dvasios užsidegimas, idealizmas gali įgalinti ir fizinius ginklus.
Kryžiuočių ordinas, susitvėręs Palestinoje (12-tojo amž. gale) laikė savo uždaviniu senprūsių (liet. giminių) žemėje ginti naujakrikštus nuo užkietėjusių pagonių. Bet greitai tie riteriai-vienuoliai perėjo į puolimą, nes sėkmingiau buvo pačiam pulti negu būti defenzyvoje.
Tad greitai, pamirštant tikruosius ordino tikslus, buvo užimtos senprūsių ir latvių žemės. Kai žmogus įgyja daug, jis nori vis daugiau ir daugiau. Ta tendencija didinti vis auga, ir pagaliau žmogus nebežino ribų, nors žmogui asmeniškai visada reikia mažiau negu jis pats manosi.
Panašiai yra ir su organizacija. Vokiečių ordine išbujojo nenumalšomas kolektyvinis egoizmas, t. y. dažna ypatybė, kuri žmones ir organizacijas padaro labai nesimpatiškais.
Ne kokių nors tokių misijų priemonių ieškoti, bet užimti, užkariauti Lietuvos plotą, pasidarė svarbiausiu ordino tikslu nuo 1283, ir jo siekė jis visomis priemonėmis. Iš tiek daugybės kovų ir žygių epizodų, apie kuriuos tuzinas pagrindinių paties ordino kronikų duoda tiek daug smulkmenų per generacijų generacijas, težinome vos kelis atvejus, kur kryžiuočiai atsimena krikštyti lietuvius. Ir tai įvyksta tada, kai patys pagonys pradeda derybas.
Užbaigė ordinas kaip krikščioniška institucija labai nelaimingai. Jo garbė paskendo prie Tannenbergo-Žalgirio. Piktai ir su dideliu pavydu iš šono jis turėjo stebėti, kaip Lietuva visai be ordino pagalbos tapo katalikiška.
Už šimtmečio pats ordino vyr. magistras metė vienuoliškus apžadus, įkūrė pasaulinę kunigaikštiją, riteriai vedė žmonas… ir priėmė heretišką Liuterio mokslą. Lietuviai gi išliko ištikimi Romai bei katalikiškam tikėjimui iki šiol.
Tai yra vienas iš įdomiausių dalykų Lietuvos istorijoje. Kryžiuočiai, kurie du amžius „krikštijo“ Lietuvą ir Vakarų Europai save perstatydavo vieninteliais tikėjimo gynėjais, patys pirmieji nusigręžė nuo to, ką jie skelbė. Kodėl taip įvyko? Kodėl jie pirmieji atskilo?
Nesunku atspėti! Kai idėja išsigimsta, kai sunyksta idealizmas, turi nykti ir galutinai žlugti pati organizacija. Taip yra su valstybėmis, taip yra su kitais kolektyvais. Tai patvirtina ir vokiečių ordinas. Akivaizdoje kovingumo, lietuvių, kurie turėjo aiškius tikslus, ir todėl dėjo visas pastangas savo laisvei apginti, vokiečių ordino žlugimo pirmieji ženklai jau matėsi nuo 14-tojo amž. antros pusės, nors tai skaitėsi ordino galybės žymiausioji epocha.
Štai atsiverskime to laiko austrų poeto Petro Suchenvirto (Suchenwirt) eiles. Jis buvo Algirdo mirties metais (1377) žygyje į Lietuvą, kokių tada kasmet buvo daroma po kelis, drauge su Austrijos kunigaikščiu Albrechtu ir kitais riteriais. O šalia jų dalyvavo daug „knechtų“, t. y. kandidatų į riterius.
Tuos riterius ir gausius būrius „knechtų“, vykstančius į pagonių žemę „Litauerreise“, lyg į kokią sporto šventę, Marienburgo kryžiuočiai savo sostinėje labai iškilmingai pasitinka su „gerais gėrimais ir gausiais valgiais“ („Gut gentranch und reiche chost“), o Karaliaučiuje, kur nuolat sėdėjo ordino maršalka (karo ministeris), dar iškilmingiau elgiamasi: „Prieš kiekvieną valgi girdisi trimitų ir švilpimų garsai.“
Vokiečių ordinas visaip stengėsi pataikauti supasaulėjusiems kryžiaus karų dalyviams, juos iškilmingai priimdamas, pildydamas riterišką ceremonijalą. Bet kryžiuočiai nė nepastėbėjo, kad ir jie patys užsikrėtė tokia dvasia, supasaulėjo…
Austrų poetas rūpestingai rašo ne apie kokį, sakysim, žygį tikrų misininkų, ar kryžininkų, bet greičiau pramogautojų a la 19-tojo amž. anglų, kurie vykdavo į Indiją dramblių gaudyti… Paminimos didelės lėkštės valgių, su pipirais gardžiai iškeptų…
Paminimos Reino ir Italijos vynas, iš „gerų indų“ gertas. Ir vis kartojasi tas pats. Bet nėra įdomesnio anų laikų Lietuvos girių aprašymo už šitą.
Daug vargo kryžininkai po miškus, liūnus, balas, upelius. Sirgo arkliai, kiti išsinarino kojas. Žemaičiuose vienoje vietoje buvo aptiktos vestuvės:
Svečiai atėjo neprašyti,.
Su pagonimis buvo pradėtas toks šokis,
Kad jų lavonų liko 60.
Visas kaimas tuoj ugnimi paraudo,
Nes liepsnos aukštai į orą šoko.
Aš nebūčiau norėjęs būti jaunuoju…
Po šitokių „žygdarbių“ vienas grafas (Hermaans von Zil) ištraukē kardą iš makščių ir su žodžiais:
„Pezzer ritter wenne chnecht“ („geriau riteris negu tarnas“) sudavė kardu 74 jaunuoliams, juos pakeldamas į riterius. Toliau prasidėjo formalus teriojimas, žudymas, deginimas. Ne vieną moterį, sakosi poetas, matęs lekiančią raitą be pentinų, basą, prisirišusią „prie savo kūno iš priekio ir ant nugaros po kūdikį“.
Smulkmeniškai ir plačiai aprašyti tolimesni teriojimai, žudymai ir deginimai Raseinių srityje. Vėl buvo puotaujama (sužymėtos trys gerų vynų rūšys!), ir ten 82 „knechtai“ tapo riteriais. Per 8 siaubimo dienas Ariogalos srityje buvo pakelti 108 dalyviai į riterius.
Bet prasidėjo liūtys, ėmė gesti maistas, rūdyti šarvai, ir vargo nenorintieji kęsti kryžininkai grįžo Karaliaučiun, kur vėl buvo geriama ir valgoma iš auksuotų ir sidabrinių indų…
Štai vienas iš stambesnių įvykių, kurio aprašymas apima per 500 eilučių. O tokių „Litauerreisen“, kur priėmimai, vaišinimai, išlydėjimai pasidarė esmine žygių dalimi, buvo labai daug. Tuose žygiuose nebematyti religinės dvasios, jau nekalbant apie pastangas pagonis atversti. Štai yra viena iš svarbiausių ordino žlugimo priežasčių.
Ordino gi priešus pagonis lietuvius apjungė viena aiški idėja kovoti, gintis, kariauti visu kietumu ir užsispyrimu, nes tik tuo būdu galima išsaugoti laisvę.
Niekada niekas negales apskaičiuoti, kiek tai laisvei apginti buvo suklota aukų, kiek paaukota materialinių gerybių. Buvo kariaujama prieš visą ano meto Europą, iš kurios ordinui plūdo naujos kryžininkų jėgos.
Visa Lietuva buvo tapusi viena karo stovykla. Ano meto lietuvis gynė savo žemę, savo laisvę, bet gindamas ją, apgynė, išsaugojo savo valstybę, dar daugiau jis sulaikė vokiečių ekspansiją Dniepro ir Ukrainos link.
Kaip knygnešių gadynėje kietas užsispyrimas niekais pavertė rusifikacijos pastangas, kaip jaunuomenės idealizmas 1918-20 m. sugebėjo realizuoti nepriklausomybės idėją, taip prieš šešis amžius šitos nepalaužiamos kovos garantavo Lietuvos valstybes egzistenciją. Jis tapo tuo imponuojančiu turtu, iš kurio ir mūsų romantikai sėmėsi jėgų lietuvių dvasiai atgaivinti aušrininkų gadynėje.
Nors pasikeitė kartos, bet pagrindiniai kovos rūpesčiai liko tie patys nepasikeitę. Jeigu laikinai nėra galimybės būti tuo 19-tojo amž. galo „uodu“, kuris puola didelį „siaubūną“, jeigu dabar negalima būti anuo knygnešiu, ar Vytauto laikų kariu, tai vis tik tos pat rūšies kovinga ir idealistinė dvasia tegali mus išsaugoti ir išlaikyti.
Kovoti su nutautėjimo reiškiniais, kovoti su mūsų visuomenės negerovėmis, būti tuo kietu lietuvišku žvirgždu, kurio nesumaltų į vienus miltus, yra tos pačios nuo seno besitęsiančios kovos nauja išraiška.
Kova su suglebimu, kova su sumaterialėjimu ir sumiesčionėjimu gali nuo to sumalimo apsaugoti.
Kova plačia prasme, kova dvasinė ir fizinė, yra per šimtmečius lietuvių egzistencijos garantija.
Roma 1950. VI. 9.
Zenonas Ivinskis „Ateitis“ 1950 m., nr. 4–5, p. 9–10
Parengė Donatas Greičiūnas
Be abejonės tik kovojanti dvasia išlieka. Kovojama dėl laisvės, o laisvė yra gyvenimas turint savą žemę. Taigi kova dėl gyvenimo savo žemėje, savos kalbos vardus turinčioje žemėje yra kova dėl laisvės. Beje, lietuvio kova dėl gyvenimo savos kalbos vardus turinčioje žemėje vyko ne tik su kryžiuočiais, totoriais, bet ir su Lenkija. Ir netgi anksčiau už pirmuosius ta kova vyko, būtent, su Lenkija (Mindaugo tėvo, Mindaugo, Vytenio laikai). Pats Mindaugo krikštas per Livoniją vyko visų pirma dėl Lenkijos kėslų į Lietuvos žemes, talkinant išdavikiškoms Lietuvos vidaus ir kaiminystės prolenkiškoms (proslaviškoms) jėgoms. Ir tai tęsėsi jau nuo Brunono misijos laikų (1009 m.) ir tik prolenkiškoms jėgoms, neįveikiant prūsų ir lietuvių kovoje dėl jų žemių lenkinimo, 13 a. pradžioje į talką buvo pasikviesti karine jėga kryžiuočiai. Taigi, nematydami kuo istoriškai buvusi Lietuvos atžvilgiu Lenkija, ar nesiauriname kovos kaip lietuvių tautos egzistencijos svarbiausio veiksnio istorijos.
Viskas taip.
+++++