S. Kasparavičius. Pilėnų pradžia – Medvėgalyje

Legenda tapęs Pilėnų pilies gynėjų pasipriešinimas kryžiuočių riteriams buvo ir toliau lieka reikšmingas Lietuvos įvykis. Pilėniškių pasiaukojantį žygdarbį aprašė ne vienas istorikas, jį rašytojai įamžino grožinėje literatūroje, sukurta opera „Pilėnai“.

Praėjo jau beveik 700 metų nuo tos 1336 m. šaltos žiemos dienos, kai kartu su visais gynėjais liepsnose žuvo apdainuota legendinė pilis. Iki pat šiol, tiksli Pilėnų pilies buvimo vieta dar nėra išaiškinta. Tačiau dėl vieno teiginio istorikai jau nebesiginčija – ji buvo Žemaitijoje. Tos nuomonės laikėsi dar M. Valančius ir S. Daukantas. Istorijos mokslų habil. dr. A. Nikžentaitis teigė, kad Trapėnų žemė galėjo būti Nemuno žemupyje tarp Seredžiaus ir Veliuonos arba centrinėje Žemaitijoje, dabartinių Raseinių ir Šilalės r. teritorijose. Didesnė tikimybė, kad Trapėnų žemė buvo būtent šioje teritorijoje. Duomenų padidina apie Pilėnų gynėjų vadą Margirį aptarimas, jo rezidencijos lokalizavimas centrinėje Žemaitijoje (A. Nikžentaitis, Trapėnų žemė, Žemaičių praeitis, I d. V. 1990, p. 93–99). Kad Pilėnai buvo Žemaitijoje, teigia ir vokiečių istorikas Johanas Foigtas (J. Voigt, Geschite Preussens, Kenigsberg, 1830, S. 535). Jis taip pat teigė, kad pilis buvo prie Pilionių, turėdamas mintyse Bilionių piliakalnį Šilalės r., Bilionių sen. Bilionis vietiniai gyventojai kartais vadina Pilioniais (I. Noreika, Apie Pilėnus, ŽMA mokslinis archyvas), kuriuos galima tapatinti su legendiniais Pilėnais.

Bilionių piliakalnis, dar vadinamas Šventkalniu arba Švedkalniu, yra didelėje aukštoje kalvoje į pietus nuo Šventpelkės, per kurią teka Rungio upė. Viršutinė aikštelė – 57 m ilgio ir 37 m pločio. Piliakalnis primena laiptuotą piramidę. Kalvos pietiniame šlaite yra kultūrinis sluoksnis. Rasta lipdytos keramikos grublėtu paviršiumi.

Tiesia linija nuo Ragainės iki Bilionių yra 65 km. Jonas Basanavičius, aprašydamas Pilėnų tragediją, rašė, kad ši pilis „riogsojo ne per toli nuo rubežiaus su kryžiokais“ (J. Basanavičius, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1970). Kadangi žygis į Pilėnus vyko žiemos viduryje, tai iš tų 65 km. 37 km galima buvo keliauti užšalusia Jūros upe. Aprašyti kryžiuočių žygiai į Pilėnus ir į Medvėgalį yra labai panašūs. Vienas ir kitas vyko tuo pačiu metų laiku, tą patį vasario mėnesį. Į Pilėnus – 1336 m. vasario 25 d., o į Medvėgalį – 1329 m. vasario 1 d. Panašu, kad abu žygiai vyko ir tuo pačiu keliu išnaudojant sėkmingo žygio patirtį į Medvėgalį. Medvėgalio piliakalnis yra tik už 6 km į šiaurės rytus nuo Bilionių (spėjamų Pilėnų) pilies kalvos. Yra pagrindo manyti, kad Pilėnų tragedijos pradžia yra 1329 m., kai kryžiuočiai nugalėjo Medvėgalio pilies gynėjus, o kunigaikštis Margiris pralaimėjo dvikovą su Čekijos karaliumi Jonu Liuksemburgiečiu.

Į Medvėgalį kryžiuočiai traukė užšalusia Jūros upe. Pasiekę Medininkų žemę, jie sunaikino Kvėdarnos piliakalnį. Pakeliui aplenkė vieną stiprią pilį netoli Medvėgalio, kadangi jie žygiavo paimti Medvėgalio pilį, kuri tada buvo Medininkų žemės centras. Petras Dusburgietis mini, kad 1314 m. Medininkai buvo valsčius (Genienė Z., Genys J. Dėl Varnių – Medininkų istorijos, Žemaičių praeitis, II d. Vilnius, 1993, p. 63–64). Anot H. Lovmianskio, Medininkų žemės centras buvo Medvėgalis (Žemaičių praeitis, II d., 1993, p. 63), o pilies valdovas galėjo būti kunigaikštis Margiris. Mūšis prie Medvėgalio buvo pralaimėtas. Po jo apkrikštyti tos pilies 6000 žmonių (Nezabitauskas A. Prūsijos ir Livonijos kronikos, ŽMA GEK 26. 072, p. 22). Tarp jų galėjo būti apkrikštytas ir kunigaikštis Margiris. Kryžiuočiai, pasiekę pergalę, nebuvo linkę pasigailėti žmonių, todėl masinio krikšto atvejis rodo, kad galėjo įvykti paliaubos. Kronikos mini 1329 m. prie Medvėgalio įvykusią Margirio dvikovą su Čekijos karaliumi Jonu Liuksemburgiečiu. Čia sakoma „jei karalius Margiris pralaimės – pasitrauks į „Ikainius“ ir daugiau su krikščionimis nekariaus“ (Žemaičių praeitis, I d., Vilnius, 1990, p. 97–98). Čia Margiris tituluojamas karaliumi. Suprantama, kad Čekijos karalius nestojo į dvikovą su kažkokiu smulkiu kunigaikštuku. Jis kovėsi su svarbiausia to krašto figūra – Medininkų žemės valdovu, įvardytu karaliumi. „Čekijos karalius Jonas nugalėjo (prosternitur) drąsiausią iš lietuvių…“ (Žemaičių praeitis, I d., Vilnius, 1990, p. 98). Yra pagrindo manyti, kad po pralaimėtos dvikovos Margiris priėmė karaliaus Jono sąlygas krikštytis ir su krikščionimis daugiau nekariauti, todėl liko gyvas o tūkstančiai žmonių buvo pakrikštyti. Medvėgalio pilis sugriauta. Apie tai, kad Margiris gynė Medvėgalį, mini ir V. Pašuta (Pašuta V. Lietuvos valstybės susidarymas, Vilnius, 1971, Nr. 2, p. 32).

Tikėtina, kad 1329 m. likęs gyvas Margiris po pralaimėto mūšio iš savo valdų nepasitraukė. Po to jis galėjo apsistoti už 6 km nuo Medvėgalio stovėjusioje Bilionių – spėjamų Pilėnų pilyje.

1336 m. žiemą, pasinaudoję sėkmingo žygio į Medvėgalį patirtimi, magistro Ditricho fon Altenburgo vadovaujami, kryžiuočiai patraukė į Žemaitiją. Tuo pačiu metų laiku, tą patį vasario mėnesį, tuo pačiu keliu, pas tą patį karalių Margirį – išdavusį krikšto įžadus.

Kronikininkas Volfenbiutelis (Wolfenbuttel) rašo, kad žygyje į Lietuvą dalyvavo 200 brolių ir 6000 ginkluotų vyrų. 1336 m. vasario 25 d., sekmadienį kryžiuočius į Trapėnų žemę (in terra Trappen) užkariauti Pilėnų pilies (castrum Pillenen) išvedė magistras Ditrichas fon Altenburgas. Kronikininkas dėsto, kad „pamatę kryžiuočių kariuomenę netikėliai buvo išgąsdinti, nesitikėdami pilies apsaugoti, sumetė į ugnį begalinius turtus ir patys išsižudė. Tada karalius Margiris didelių savo karių skydų pridengtas, nubėgo į kažkokią slėptuvę, perdūrė ir įmetė į ugnį savo žmoną. Tokio liūdesio paveikti netikėliai palenkė savo sprandus ir karalius Margiris visus išžudė, po to jis pats tuo pačiu ginklu nusižudė ir taip Prūsijos ir krikščionybės labui Pilėnų pilis buvo išgriauta, iš kur parsigabeno belaisvių ir didelį grobį“. (A. Nezabitauskas, Lietuvos pilys XIII–XV a. Prūsijos ir Livonijos kronikos, p. 229. ŽMA, GEK 26.072). Yra rašoma, kad žygio į Medvėgalį metu kryžiuočiai aplenkė vieną netoli stovėjusią stiprią pilį. Kadangi Bilionių piliakalnis yra pakeliui – tik už 6 km į pietus nuo Medvėgalio, būtent Bilioniai ir galėjo būti minima aplenktoji pilis. Išanalizavę 1329 m. sėkmingo žygio į Medvėgalį aplinkybes, kryžiuočiai, pasinaudoję patirtimi, galėjo nuspręsti užimti netoliese buvusią stambią pilį. Ir dar viena aplinkybė – sugriovus Pilėnus, prasidėjo žygiai į Kaltinėnus. Matyt, Pilėnai buvo nepalanki kliūtis, o Medvėgalio pilis kažin ar buvo atstatyta po sunaikinimo. Sunku patikėti, kad stambi Bilionių pilis galėjo išlikti kryžiuočių nepaliesta, kai aplink buvusios pilys buvo pultos po kelis kartus. Nuo Ragainės, Jūros upe, pakeliui link Bilionių, Gedimino pilis, buvusi netoli Kvėdarnos, kryžiuočių buvo pulta 1317, 1324, 1330 metais. Aukaimio pilis – net keturis kartus 1285, 1300, 1302, 1305 m., Pūtvė – 1307 metais. O Medvėgalis, jau praėjus Bilionius, toliau į šiaurę – 1316, 1329 m., kiek toliau Girgždūtė – 1314 metais. Garsusis Medininkų mūšis, įvykęs 1320 m., pasibaigė žemaičių pergale. Tai verčia susimąstyti, o kodėl ant kryžiuočių kelio nuo Nemuno į šiaurę buvusi išvaizdi ir stambi Bilionių (galimai Pilėnų) pilis galėjo likti nepaliesta? Kai tuo tarpu aplinkinės pilys buvo imamos po kelis kartus. Labai tikėtina, kad Bilionių – Pilėnų pilis 1336 m. vieną kartą buvo imta ir nutildyta visiems laikams. Kas bebūtų drįsęs po tokios tragedijos pilį atstatyti?

Legendine asmenybe privalu laikyti ir Pilėnų kunigaikštį Margirį, kuris, matyt, tuo laiku buvo Žemaitijos žemių centro Medininkų valdovas. Medininkų reikšmę Žemaitijai patvirtina ir vėliau juose įsteigta didžiulė Žemaičių vyskupystė. Ne atsitiktinai 1329 m. į Žemaitijos centrą Medvėgalį traukė kryžeiviai iš visos Europos, vedami žymaus Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio. Tai parodo žygio reikšmę ir Medvėgalio pilies svarbą. Apie kunigaikštį Margirį istorikas A. Nikžentaitis pažymi: „šiuo metu neabejotinai aukšta Pilėnų gynėjų vado kilmė „kietasprandžiai“ žemaičiai gavo ypatingą vietininką, Gedimino brolį Margirį“. (A. Nikžentaitis, Gediminas, V. 1989, p. 97). Žemaitijoje, netoli Kvėdarnos, yra ir jau minėtas Gedimino piliakalnis. Kunigaikštis Margiris (vokiškai – Marger, lietuviškai – Margalis, Margis) vadovavo Pilėnų gynybai. Šaltiniai rodo, kad ir 1329 m. Medvėgalio pilies gynybai vadovavo tas pats Margiris. Bilioniai (Pilėnai) ir Medvėgalis buvo Biržulio – Lūksto piliakalnių gynybinės sistemos sudedamoji dalis. Tai įrodytų, kad gretimos pilys, iškilus pavojui, telkėsi bendrai gynybai, o Bilioniai ir Medvėgalis buvo artimi kaimynai.

Manoma, kad po pralaimėto mūšio 1329 m. sugriauta Medvėgalio pilis nebebuvo atstatyta. Galima prielaida, kad Margiris galėjo persikelti į netoliese esančią Bilionių (Pilėnų) pilį, kuri buvo nė kiek nemažesnė, negu Medvėgalis, bet pastebimai naujoviškesnė, modernesnė, galimai ir labiau įtvirtinta. Po pergalingo 1320 m. Medininkų mūšio Žemaitijoje, suaktyvėjo ir žemaičių žygiai į Vokiečių ordino valdas. Žemaitija tapo nuolatinių nuožmių kovų su ordinu arena. Tik po 1336 m. pralaimėto mūšio Pilėnuose, žemaičiai nustojo puldinėti Vokiečių ordiną. „Žemaičiai nustojo puldinėti Vokiečių ordiną ir ėmėsi gynybinės taktikos“ (J. Vaičenonis, Lietuvos karyba, Kaunas, 2011, p. 36). Tai parodo ką Žemaitijai reiškė pralaimėtas mūšis Pilėnuose ir kokios viso to pasekmės. Kryžiuočių kronikos mini, kad į Pilėnų pilį buvo subėgę daugiau kaip 4000 „netikėlių“ iš „keturių žemių“. „Netikėliai“ – tai pažeminti Pilėnų gynėjai, o iš „keturių žemių“ – tai svarbi žinia, kurią reikia suprasti, kad mūšyje dalyvavo kariai iš keturių žemių. Iš „keturių žemių“ reiškia, kad pilis nebuvo užpulta netikėtai, bet pasipriešinimui buvo sutelktos pajėgos iš keturių žemių. Kronikose rašoma, kad pasipriešinimas buvo stiprus, kryžiuočių teigimu, šturmas „truko kelias dienas be pertraukos su visa galybe“. 1336 metų vasario 25 dieną kryžiuočiai pradėjo Pilėnų šturmą. Jis „truko kelias dienas be pertraukos su visa galybe“ (Nezabitauskas A. Prūsijos ir Livonijos kronikos. ŽAM GEK 26.072, p. 231). Gynybai vadovavo „karalius Margiris“. Čia Margiris taip pat tituluojamas karaliumi, kaip ir Medvėgalyje 1329 metais.

Įnirtingas kryžiuočių puolimas palaužė Pilėnų gynėjų jėgas. Reikia manyti, kad valdovas Margiris nebuvo užmiršęs prie Medvėgalio Čekijos karaliui Jonui Liuksemburgiečiui ir kryžiuočiams duoto pažado, kurio netesėjo, o kartu ir sulaužyto krikšto įžado. Dabar Pilėnams, kaip ir tada Medvėgalyje, vėl grėsė pralaimėjimas. Kunigaikščio garbės išsaugojimas ir iš kryžiuočių pusės gręsianti rūstybė, privertė Margirį priimti valdovo garbės vertą sprendimą. Tai ir lėmė, kad Pilėnuose įvyko tokia tragedija. Liepsnose žuvo pilies gynėjai, o kartu su jais ir buvęs prie Medvėgalio dabar Pilėnų vadas, Žemaitijos žemių valdovas, kunigaikštis Margiris. Galima suprasti, ką pasako ir kas slypi kronikų tekstuose. Užkariavę Pilėnus, kryžiuočiai parsigabeno belaisvių ir didelį grobį. Kryžiuočiai į Pilėnus žygiavo 200 brolių ir 6000 vyrų, o Pilėnuose buvo subėgę 4000 „netikėlių“. Tai – dideli mūšyje dalyvavusių žmonių skaičiai. Ilgas ir sunkus buvo pilies šturmas. Pilis sugriauta, kiek jos sugriauta, niekas nepasakys, nes anais laikais deginamos buvo visos šturmuojamos medinės pilys. Paimta belaisvių ir didelis grobis, reiškia, kad ne viskas buvo sudeginta. Visa tai rodo, kad Pilėnai ne buvo kokia nors maža, nuošali, netikėtai užpulta ir sudeginta pilelė. Margirio, iškilios asmenybės iš Gedimino giminės, Medininkų žemės valdovo, rangas nebūtų leidęs iš Žemaitijos centro pasitraukti į nuošalią, menką pilelę. O Medininkų žemės centras negalėjo persikelti kažkur toli. Reliausia galima prielaida yra ta, kad Margiris persikėlė į šalimais esančią Bilionių tvirtovę – Pilėnus. Visa situacija rodo, kad pagrįsta yra prielaida, jog Pilėnai tuo metu ir buvo krašto reikšmės pilis. Skaudus pralaimėjimas, nuožmi žūtis turėjo neigiamas pasekmes visai Žemaitijai. Dėl tos priežasties nutrūko ir žemaičių puolamieji žygiai į kryžiuočių ordino žemes.

V. Almonaitis ir J. Almonaitienė apie Bilionių piliakalnį rašo: „Stiprūs gynybiniai įtvirtinimai sako, jog jis tarnavo ir kovų su kryžiuočiais laikotarpiu XIII a. pab. – XV a. pr., jog čia tuomet stovėjo viena seniausių Laukuvos krašto tvirtovių. Istoriniuose šaltiniuose jokių žinių apie Bilioniuose stovėjusią pilį kol kas neaptikta“. Galima prielaida, kad stipriai įtvirtinta Laukuvos krašto tvirtovė ir galėjo būti istoriniuose šaltiniuose minimi Pilėnai.

Pilėnų ugnis užgeso. Laikas ir vėjai išnešiojo pelenus. Po kurio laiko kryžiuočių karo kelių į Žemaitiją aprašymuose (Wegeberichtuose) 1385 m. sudarytame 8-tame maršrute minima vietovė Wunpelawkin. A. Salys šią vietovę lokalizavo dabartiniame Bilionių kaime. Vytenis Almonaitis rašo: „Tačiau tokiu atveju būtina pastebėti, kad preliminari Vampialaukio vieta – tai faktiškai pietinė Bilionių piliakalnio papėdė. Taigi Vampialaukis buvo neeilinis kaimas, o galima sakyti, papilio gyvenvietė. Tiesa, aprašomu metu pilį greičiausiai jau buvo ištikęs Paršpilio ir Treigių piliakalnio tvirtovės likimas. Jeigu pilis būtų stovėjusi, vargu ar žvalgai būtų rekomendavę žygiuoti tiesiai į ją“. (V. Almonaitis, Laukuva, I d., Vilnius, 2005, 178 p.). Čia V. Amonaičio citatą galima papildyti, ir viskas atsistos į savo vietas. Kelių aprašymų laiku 1385 metais „pilį greičiausiai jau buvo ištikęs Paršpilio ir Treigių piliakalnio tvirtovės likimas“, taip pat ir 1336 metų Pilėnų (Bilionių) pilies tragiškas likimas. Nuo 1336 m. Pilėnų tragedijos iki 1385 m. kelių aprašymo buvo praėję arti 50 metų. Piliavietė, kurios vietoje buvo įvykusi siaubinga tragedija, per tą laiką galėjo būti spėjusi užaugti medžiais ir krūmais. Kryžiuočių žvalgai tarp panašių medžiais apaugusių kalvų piliavietės jau galėjo ir nebepastebėti. Tas faktas ir paliudija, kad 1385 metais pilies jau tikrai nebebuvo. Dėmesio vertas ir V. Almonaičio pasakymas, kad Vampialaukis buvęs neeilinis kaimas, o, galima sakyti, papilio gyvenvietė. Čia vėl klausimas, ar tas kaimas – tai netoliese esantys Bilioniai, ar kartu su Pilėnais sudegintas pietinėje papėdėje buvęs Vampialaukio kaimas. Bilionių piliakalnis dar vadinamas Švedkalniu, Šventkalniu. Švedkalnio pavadinimą reikia drąsiai atmesti, nes toks pavadinimas prilipo daugeliui piliakalnių ir kitų reikšmingų vietų. Net apie Girgždūtę pasakojama, kad ten buvusi švedų statyta pilis. Šventkalnis jau gali turėti gilią prasmę, nes po tragiškos pilėniškių ir pilies žūties ta vieta įtikinamai pretenduoja būti įvardyta ir likti šventa vieta, pavadinta Šventkalniu. Netoli piliakalnio yra ir Šventpelkė. Pilėnų tragedija sukrėtė net pačius žudyti ir plėšti ėjusius kryžiuočius, skelbusius, kad „geras netikėlis – negyvas netikėlis“.

Šalia Bilionių piliakalnio į vakarus, yra aukšta kalva. Jos papėdėje, santykinai aukštoje vietoje, yra vandens telkinys, galėjęs turėti funkcinę reikšmę. Kalvos viršūnė, panašu, formuota, nėra horizontalios aikštelės. Galima ir prielaida, kad kalne ar kažkur šalia galėjo būti ir kapai.

Šilalės raj. savivaldybės pastangų dėka 2017 m. rudenį Bilionių piliakalnyje prasidėjo archeologiniai tyrimai. Archeologas, Lietuvos piliakalnių tyrinėtojas, doc. dr. Gintautas Zabiela atliko pirminius tyrimus ir paskelbė pirmuosius darbo rezultatus: „2017 m. rugsėjo 25-spalio 7 dienomis Šilalės rajono savivaldybės iniciatyva, aktyviai prie darbų prisidedant Bilionių seniūnijai, Bilionių bendruomenei, buvo vykdyti Bilionių piliakalnio (Šilalės r., Bilionių sen.) archeologiniai tyrimai. Šis vienas gražiausių, iš šono primenantis laiptuotą piramidę žemaičių piliakalnis iki šiol nebuvo tyrinėtas, nors kai kas, pvz. S. Kasperavičius jame lokalizavo 1336 m. kryžiuočių sudegintą Pilėnų pilį, kurios vieta iki šiol nėra žinoma.

Bilionių piliakalnyje buvo tyrinėtos 2 vietos: aikštelės centras ir jos pietinė dalis, iš viso ištiriant 14 m2 plotą. Aikštelės centre aptikti tik kultūrinio sluoksnio likučiai, o štai pietiniame pakraštyje 10 m2 dydžio perkasoje 1-2 m storio kultūriniame sluoksnyje atsiskleidė visa sudėtinga šio piliakalnio istorija.

Piliakalnio įrengimo laikui nustatyti trūksta archeologinių radinių. Ant pirminio kalvos paviršiaus aptikti tik sudegusio rąstelio fragmentai. Pirmasis įtvirtinimas buvo moliu paaukštinti kalvos viršaus pakraščiai.

Piliakalnio aikštelės pakraštyje, stovėjusiame apie 1,7 m pločio statinyje, apkrėstame moliu, buvo įrengtas kapinynas. Tai unikalus atvejis Lietuvos piliakalnių istorijoje, kuomet kapinyno būta pačiuose įtvirtinimuose. Vienas greta kito buvo palaidota apie 10 (tiek kaulų koncentracijų pavyko išskirti tyrimų metu) sudegintų mirusiųjų. Jų gerai perdegę kauliukai supilti į maždaug 20-30 cm skersmens vos įgilintas duobutes. Kai kada šalia degintų kaulų pusračiu padėti smulkūs 6-7 cm skersmens akmenukai. Dauguma degintų kaulų visiškai sunykę, likę tik baltos kalcio juostelės. Įkapių kapuose nerasta, išskyrus vieną, kuriame buvo perlaužta bronzinė antkaklė dėželiniais galais.

Toje pačioje vietoje aptikti du išsiskiriantys degintiniai kapai su geležinėmis labai sunykusiomis įkapėmis. Jų prasčiau sudeginti kaulai (išliko didesni jų fragmentai) supilti į maždaug pusės metro ilgio plotelius. Į vieną kapą įdėtas įtveriamasis peilis ir įmovinis ietigalis rombo formos plunksna su briauna, į kitą – ilgas (27,5 cm) peilis. Šie kapai preliminariai datuojami IV a. Įdomu tai, kad šiuo metu Žemaitijoje gyvenę žmonės mirusiuosius laidojo nedegintus, o čia aptikti degintiniai kapai ir dar tokioje neįprastoje vietoje.

Vėlesni piliakalnio įtvirtinimai buvo medinės sienos, sutvirtintos moliu, kurios sudegė ir užvertė degintinius kapus. Gaisravietę žymi gausios anglys nuo sudegusių rąstų (jų fiksuota virš 10) bei sienos vidinėje pusėje stovėjusioje kažkokioje talpoje buvę grūdai. Tai vėl retas radinys Lietuvos piliakalniuose. Gaisro laikotarpiui nustatyti archeologinių dirbinių irgi nerasta.

Aiškiausias, tačiau prasčiausiai išlikęs yra viršutinis kultūrinis sluoksnis, žymintis XIV a. pilies gyvavimo laikotarpį. Tuo metu piliakalnis įgavo dabartinę išvaizdą, aikštelės pakraščiai paaukštinti užplūkiant molio sluoksnį, pilies gynybines sienas laikė dvi eilės įkastų stulpų, kurie dar buvo įtvirtinti akmenimis. Laikotarpį datuoja tokie radiniai kaip žiesta keramika ar geležinės ylos tordiruotu koteliu fragmentas.

Tyrimai parodė Bilionių piliakalnį esant Lietuvos ir žemaičių praeičiai pažinti labai įdomų ir turtingą objektą, iš kurio surinktą medžiagą dabar turės tirti specialistai. Kadangi šiais tyrimais buvo apimta tik labai maža piliakalnio dalelė, reikia galvoti ir apie tolesnes šių tyrimų perspektyvas.“ (Doc. Dr. Gintautas Zabiela, www.silale.lt).

Tyrimų pradžia parodė, kad piliakalnyje tikrai yra stovėjusi pilis, kad joje būta didelio gaisro, galimai buvusių karinių veiksmų pasekmė. Tyrimų pradžia prašosi tolimesnio tęstinumo, kadangi laukia dar daug neatsakytų klausimų. Žvelgiant į paslaptingą kalną iš papėdės ar nuo Žemaičių plento, matome įspūdingą, laiptuotą, panašų į piramidę Bilionių piliakalnį. Tai – vienas gražiausių ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje piliakalnis, apgaubtas paslapties, gal būt ir tragiškos.

Bandant įminti Pilėnų paslaptį, kuri gali būti paslėpta Bilionių piliakalnyje, ir buvo parašytas pirmas S. Kasparavičiaus straipsnis „Bilionių piliakalnis – legendiniai Pilėnai?“ Straipsnis paskelbtas leidinyje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2002 metais“, Vilnius, 2005, p. 274, vėliau – žurnale „Žemaičių žemė“, nr. 1, Vilnius, 2003. p. 22, tęsinys – tame pačiame žurnale, „… į žemaičių Pilėnus“, „Žemaičių žemė“, nr. 1, Vilnius, 2004. p. 20, ir vietinėje spaudoje.