T. Baranauskas. Garuozos mūšis – nepelnytai užmiršta pergalė

Galite patikrinti visus Lietuvos istorijos vadovėlius: 1287 m. kovo 26 d. įvykusio Garuozos mūšio nerasite. Apie jį beveik nekalbama ir Lietuvos istorikų studijose, išskyrus nebent Zigmo Raulinaičio penkių knygų ciklą „Lietuvos raiteliai“, kuriame išsamiausiai aprašytos visos XIII a. Pabaltijyje vykusios kovos (ten jis aprašytas „mūšio miške ties Grose“ pavadinimu), o taip pat šių eilučių autoriaus monografiją „Garuozos mūšis: šaltiniai ir interpretacijos“, išleistą Joniškyje 2017 m. pabaigoje.

Kodėl tiek mažai žinome apie šį mūšį? Kaltas ne šaltinių trūkumas – tai yra išsamiausiai Eiliuotoje kronikoje aprašytas mūšis, gal net išsamiausiai aprašytas XIII a. Pabaltijo mūšis. Tai kodėl Lietuvos istorikai jį ignoruoja? Pagrindinė priežastis, matyt, yra ta, kad jį laimėjo žiemgaliai, kurių vieta Lietuvos istorijoje tebėra nesuvokta. O juk to meto Žiemgala buvo Lietuvos valstybės dalis…

Mūšio istorinis kontekstas

1279 m. kovo 5 d. Traidenio Lietuvai triuškinant kryžiuočius Aizkrauklės mūšyje, Nameisio žiemgaliai pirmieji pasitraukė iš mūšio lauko ir paliko kryžiuočius akistatoje su mirtimi. Tą patį mėnesį Nameisis sukilo prieš Vokiečių ordiną ir užėmė pagrindinį Žiemgalos politinį-administracinį centrą Tervetę.

Sukilusi Žiemgala nebuvo izoliuotas kraštas, kovojantis tik sau pačiam reikšmingas kovas. Nameisis pripažino save Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio vasalu, todėl savo kovose prieš Ordiną galėjo naudotis lietuvių karine parama, o kryžiuočių belaisvius siuntė į Lietuvos gilumą Traideniui.

Pirmasis kovų dėl Žiemgalos etapas baigėsi 1281 m. rugpjūtį sudaryta Tervetės taika. Pagal ją žiemgaliai sumokėjo duoklę ar kontribuciją kryžiuočiams ir pažadėjo nekariauti prieš krikščionis, tačiau neįsileido kryžiuočių įgulų į savo pilis. Šios taikos nenorėjo niekas iš pagrindinių jos kontrahentų. Jos kratėsi Livonijos magistras Konradas fon Foichtvangenas, kuris siekė jėga užimti Tervetę, bet taikiam sprendimui jį palenkė įtakingas kryžiaus žygio dalyvis Riugeno kunigaikštis Vislavas. Po šios taikos magistras Konradas atsistatydino, valdžią Livonijoje perleisdamas Vilekinui fon Endorfui. Tik dėl sunkios padėties, Tervetę apgulus daugiatūkstantinei kariuomenei, ją sutiko sudaryti ir Nameisis. Vis dėlto taika buvo sudaryta ir galiojo iki 1286 m.

Nameisis, tiesa, pasitraukė iš Žiemgalos ir 1281 m. spalio ar lapkričio mėnesį Traidenio pavedimu vadovavo Lietuvos kariuomenės žygiui iki Christburgo Prūsijoje. Tačiau po šio žygio iš istorijos šaltinių dingsta abu: ir Nameisis, ir Traidenis. Lietuvoje valdžią perėmė taikos su kryžiuočiais šalininkai, vadovaujami didžiojo kunigaikščio Daumanto (1281–1285). Tervetės taika buvo išplėsta visai Lietuvai.

Didžiojo kunigaikščio valdžią perėmus Butigeidžiui, padėtis po truputį pradėjo keistis. Atsirado karštų galvų, siekusių pastatyti naująjį valdovą prieš įvykusį faktą ir atnaujinti karą. 1286 m. pradžioje, nedideliam lietuvių (turbūt žemaičių) būriui, vadovaujamam Skarijoto (ar Skirjoto), savavališkai surengus antpuolį į Livoniją ties Aizkraukle (pats Skarijotas šio žygio metu žuvo), magistras Vilekinas fon Endorfas nusprendė pasinaudoti tuo kaip pretekstu taikai nutraukti.

1286 m. pabaigoje jis puolė Tervetę ir šalia jos pastatė savo Heiligenbergo pilį. Nei žiemgaliams, nei jiems į pagalbą skubiai atvykusiems žemaičiams nepavyko šios pilies sugriauti, o jos blokuojamoje Tervetėje tapo nebeįmanoma gyventi. Žiemgaliai ją sudegino ir pasitraukė į Žagarę (Raktę), kuri nuo šiol tapo pagrindiniu žiemgalių pasipriešinimo centru.

Tarp Žagarės ir Tervetės (kryžiuočių Heiligenbergo) užvirė intensyvios kovos. Žiemgaliai blokavo kelius į Tervetę, bet gerai aprūpintos Heiligenbergo įgulos tai labai nepaveikė: atsargų jie turėjo bent metams.

1287 m. kovo karinė kampanija ir Garuozos mūšis

1287 m. kovo 11 d. žiemgaliai puolė Rygą ir sutriuškino jos sargyboje arklidėse už miesto sienos budėjusį kryžiuočių būrį. Čia žuvo 5 Ordino broliai, sužeisti – 10.

Nespėjo kryžiuočiai atsipeikėti, o žiemgaliai vėl įvykdė įžūlų išpuolį: kovo 22–23 d. naktį sudegino Ikškilės pilies papilį. Tuo metu Rygoje vyko Ordino kapitula, kurioje dalyvavo Livonijos krašto magistras Vilekinas fon Endorfas ir bene vienintelį kartą į Livoniją atvykęs jam rangu Ordino hierarchijoje lygus Ispanijos krašto komtūras Folmaras fon Bernhauzenas, keli kryžiuočių riteriai iš Prūsijos.

Gavęs žinią apie Ikškilės nuniokojimą Vilekinas fon Endorfas paskubomis surinko 500 vyrų būrį ir su 40 Livonijos, apie 10 besisvečiuojančių Prūsijos riterių bei Folmaru fon Bernhauzenu leidosi persekioti iš Livonijos namo grįžtančių žiemgalių. Buvo surinkta nedaug pagalbinių latvių ir lyvių pajėgų – apie 200 vyrų. Kitą Vilekino būrio dalį sudarė vokiečiai: 190 riterių tarnų (knechtų) ir 60 Rygos miestiečių bei piligrimų.

Žiemgaliai traukėsi link Mežuotnės pilies. 1287 m. kovo 25 d. vakarą Vilekinas fon Endorfas savo kariuomenės stovyklą įsirengė Garuozės upelio aukštupyje, netoli vietos, kur XV a. viduryje bus įkurtas Garuozos dvaras (dvaras buvo įkurtas netoli svarbesnio kelio, kuriuo ir judėjo kariuomenės). Žiemgaliai pastebėjo persekiotojus, o šie dar nė neįtarė, kad jau priartėjo prie žiemgalių kariuomenės.

Kovo 26 d. vos iš miegų pakirdusių ir rytiniam pasitarimui susirinkusių kryžiuočių laukė netikėtumas: žvalgai pranešė, kad žiemgaliai – jau visai čia pat. Paskubomis susirinkę ir dar gerai neišsirikiavę kryžiuočiai pirmąjį nuostolį patyrė kautynėms dar neprasidėjus – pabėgo nemaža dalis jų atvestų lyvių ir latvių. Žiemgalių pasirodė gerokai daugiau – apie 1400 vyrų (daugiausia pėstininkų).

Kryžiuočiai išsirikiuoti bandė siauroje Garuozos upelio slėnio pievoje, kur tam trūko vietos – kautis teko miške. Tokiomis sąlygomis riteriai buvo priversti kautis pėsti. Be to, jų žirgai buvo pririšti prie medžių atokiau, ir žiemgaliai greitai juos nuo tų žirgų atkirto, atimdami paskutinę viltį pasprukti.

Vienintelis Folmaras fon Bernhauzenas bandė demonstruoti savo riterišką bravūrą, jodamas ant žirgo ir puldamas žiemgalių pulkus. Jis sugebėjo įvykdyti tik du tokius išpuolius, ir žuvo antrojo iš jų metu.

Folmaro veiksmai tik pasunkino kryžiuočių padėtį, nes sutrukdė jiems tinkamai išsirikiuoti. Desperatiškos Vilekino fon Endorfo pastangos atkurti riterių rikiuotę ir pasipriešinti žiemgaliams baigėsi nesėkme. Pats Vilekinas su 33 Livonijos kryžiuočių riteriais krito mūšio lauke, dar du buvo nužudyti žiemgalių iškart po mūšio. 4 riterius žiemgaliai paėmė į nelaisvę ir leido išsipirkti. Tik vienas iš 40-ies riterių būrio sužeistas sugebėjo išsiveržti iš mūšio lauko ir grįžti į Rygą. Žuvo ir bent 8 riteriai-svečiai Prūsijos, tad Alden Byseno nekrologas greta Vilekino suskaičiavo žuvusius 43 kryžiuočių brolius-riterius.

Žiemgaliai taip pat patyrė skaudžią netektį: žuvo jų vadas, kurio vardo Eiliuotoji kronika nenurodo. Esu pareiškęs spėjimą, kad jis buvo to meto svarbiausio žiemgalių pasipriešinimo centro – Žagarės valdytojas, ir galbūt jo vardu to meto Žagarė buvo vadinama Raktės pilimi (tokių atvejų baltų žemėse pasitaikydavo).

Mūšio pasekmės

Garuozos mūšis reiškė ne tik skaudų Vokiečių ordino pralaimėjimą kovoje su išorės priešais, bet ir moralinį pralaimėjimą Livonijos konfederacijos viduje.

Vilekino fon Endorfo laikais jau brendo didysis Vokiečių ordino ir Rygos miesto konfliktas, pratrūkęs dešimtmečiu vėliau. Rygos arkivyskupas Jonas II nepritarė Vilekino sprendimui nutraukti 1281 m. sudarytą Tervetės taiką su žiemgaliais. Rygos mieste taip pat didėjo nepasitenkinimas Vokiečių ordino pareikštomis pretenzijomis būti aukščiausiuoju Rygos miesto teisėju, pažeidžiant Rygos turėtą teisinį imunitetą. Tai paaiškina negausų rygiečių dalyvavimą Vilekino žygyje.

Kai sutriuškintos Vilekino kariuomenės likučiai pasiekė Rygą, Rygos arkivyskupas nusprendė pasinaudoti sunkia kryžiuočių padėtimi ir 1287 m. kovo 29 d. naujai paskelbė ir patvirtino seną 1226 m. popiežiaus Honorijaus III bulę, kuria tas Rygos teisinis imunitetas buvo įtvirtintas. Tad kryžiuočiai ne tik patyrė skaudų smūgį, neteko savo vadovybės, bet ir nerado užuojautos vis priešiškiau į jį žiūrinčioje Rygoje. Beliko dešimtmetis iki to lemiamo lūžio, kai Ryga atvirai sukils prieš Ordiną ir sudarys sąjungą su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vyteniu…

Garuozos mūšio reikšmė žiemgaliams daugiausia buvo vertinama Baltijos vokiečių ir latvių istoriografijoje, ir vertinta gana kukliai. Žiemgaliai esą pasiekė gražią pergalę, gavo šiokį tokį atokvėpį, bet galiausiai iki 1290 m. vis tiek pralaimėjo ir tapo Vokiečių ordino valdiniais. Tačiau šis vertinimas nedera su faktais, kurie aiškėja iš to meto šaltinių.

Iš tiesų žiemgaliai gavo metų atokvėpį. Be magistro ir nemažos dalies riterių likusi livoniškoji Vokiečių ordino šaka beveik metus laukė naujų riterių ir naujo magistro atvykimo iš Vokietijos. Laikinai vadovavimą jai perėmęs Felino komtūras nesiėmė ir, matyt, negalėjo imtis jokių aktyvesnių veiksmų. Jis nepajėgė net surengti žygio iki Tervetės (Heiligenburgo), kur sėdėjo žiemgalių užblokuota kryžiuočių įgula, daugiau kaip metus turėjusi tenkintis tomis atsargomis, kurias jai paliko dar Vilekinas.

Heiligenbergo įgulos padėtis darėsi kritiška. Tad, kai 1287 m. pabaigoje į Prūsiją atvykęs Vokiečių ordino didysis magistras Burchardas fon Švandenas paskyrė naują magistrą Livonijai, kuriuo tapo Kunonas fon Hatenšteinas, ir su Vokietijoje surinktu 40 riterių būriu pasiuntė jį į Livoniją, delsti nebebuvo galima.

Jau 1288 m. vasarį Kunonas fon Hatenšteinas surengė žygį į Žiemgalą, kuriame dalyvavo net 6000 karių kariuomenė. Ji aprūpino Heiligenbergo įgulą ir sudegino Duobelės ir Raktės (Žagarės) pilių papilius.

Lietuviai ir žiemgaliai po mėnesio ar dviejų atsakė dideliu žygiu į Livoniją, kurio metu Kunonas fon Hatenšteinas, turėdamas per mažai karių krašto gynybai, vėl įsiveržė niokoti be gynėjų likusią Žiemgalą. Šis jo žingsnis dar labiau pagilino takoskyrą tarp Vokiečių ordino ir Rygos arkivyskupo. Bręstantį konfliktą kryžiuočiai tam kartui užglaistė tuo, kad šio žygio metu į nelaisvę patekusį arkivyskupo vasalą Joną iš Ikškilės išpirko už tikrai didelę kainą – turėjo sugriauti savo Daugpilio pilį.

Tolesnės lietuvių ir žiemgalių kovos su Livonija 1288–1290 m. susitelkė Žiemgaloje, tačiau nuo 1289 m. Lietuvą ėmė pulti ir Prūsijos kryžiuočiai, Skalvoje pasistatę Ragainės pilį. Tai mažino Lietuvos galimybes teikti paramą Žiemgalai, ir 1290 m. pradžioje trys iš Heiligenbergo nuolat puldinėjamos pilys – Duobelė, Raktė (Žagarė) ir Sidabrė (prie Joniškio) žiemgalių buvo apleistos. Jas gynę žiemgaliai pasitraukė į Lietuvą (tik Sidabrės įgula skilo: dalis pasidavė kryžiuočiams ir buvo išvesta į Ordino valdų gilumą).

Šis įvykis dažnai aiškinamas kaip Žiemgalos užkariavimas, tačiau realaus užkariavimo nebuvo.

Pirma, Vokiečių ordinas ištuštėjusioje Žiemgalos dalyje neįsitvirtino, nepasistatė nė vienos pilies. Atvirkščiai, jis pasitraukė iš vienintelės 1286 m. čia pasistatytos Heiligenbergo pilies Tervetėje. Visa kovų zona liko nuniokota ir negyvenama buferine zona tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino valdų, tačiau nominaliai Lietuvos valdovai, be abejo, turėjo pagrindo ją laikyti savo valda. Dar Gediminas (1316–1341) titulavosi be kita ko ir Žiemgalos kunigaikščiu.

Antra, šių kovų metu buvo nuniokota ne visa Žiemgala, o tik ta jos dalis, kuri buvo lengvai pasiekiama iš Heiligenbergo. Pietinė ir rytinė Žiemgala liko Lietuvos valstybės sudėtyje. Iš tiesų ir iki šiol apie pusė istorinės Žiemgalos (visų pirma Joniškio, Pakruojo Pasvalio rajonai) priklauso Lietuvai.

Vokiečių ordinas tik 1321 m., pasistatydamas Mežuotnės pilį, pradėjo vėl veržtis į Žiemgalą ir pamažu užėmė šiaurinę jos dalį. Tačiau, tai, kad pietinė Žiemgala liko Lietuvos valstybėje, yra ilgalaikė Garuozos pergalės pasekmė.