Jorė, Pavasario lygiadienis, Mildos, Rasos šventės, Žolinė, Rudens lygiadienis, Vėlinės… – etnokultūrinio bei žygeiviško sąjūdžio bangoje atkurtos ir išpuoselėtos mūsų protėvių šventės. Sulyg jų atkūrimu kėlėsi, augo, ir brendo atbundantis Romuvos dvasinis judėjimas.

Plačiai nuskambėjusi 1967 m. sovietinės priespaudos sąlygomis pagal senovinius papročius ant Kernavės piliakalnių atkurta Rasos šventė davė pradžią dvasiniam išsilaisvinimui ne tik iš kelis dešimtmečius uoliai bruktos parodomosios, kičinės sovietinės liaudies kultūros, bet ir šimtmečius lietuvių tautos šventąją dvasinės kūrybos ugnį gesinusios krikščionybės gniaužtų.

Dabar, praėjus 28-eriems metams, – XXI amžiaus Lietuvoje jau turime apie 30 senojo baltų tikėjimo bendruomenių, kurios sąmoningai ir nuosekliai rūpinasi mūsų tautos dvasinio paveldo globa ir plėtra.

Lietuvoje ir už Lietuvos ribų protėvių papročiu švenčiamos ne tik gamtinės-kalendorinės bei šeimos gyvenimo virsmų šventės, bet be romuvietiškų apeigų neapsieina įvairios kasmetinės stovyklos, mugės, minėjimai ir kitos iškilmės.

Išsigrynino, kaip gražiausių gėlių žiedai išsprogo, pražydo, išsiskleidė ir pasklido po Lietuvą ir net už jos ribų baltiškos giesmės, drabužiai, papuošalai, senieji amatai, karyba ir kiti protėvių kultūrą atspindintys reiškiniai.

Šiame bare labai daug nuveikė Lietuvos ramuvų sąjunga – pirmoji visuomeninė organizacija, pradėjusi rengti etnokultūrines stovyklas Lietuvoje. Šių stovyklų tikslas perduoti Romuvos patirtį jaunajai kartai. Tapo įprasta, kad jose dalyvauja ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių jaunimas.
[singlepic id=29043 w= h= float=center]
“Ramuvos stovyklos kasmet rengiamos jau nuo 1989 metų. Mes siekiame, kad mūsų protėvių paveldas taptų mūsų savastimi, praturtintų mūsų gyvenimą, padėtų mums išlikti savimi šiame vis labiau vienodėjančiame pasaulyje”, – sako pagrindinė stovyklos rengėja, Lietuvos ramuvų sąjungos pirmininkė, Lietuvos Romuvos Krivė Inija Trinkūnienė.

Kasmet vis kitam mūsų dvasinio paveldo klausimui skirtose stovyklose be paskaitų, amatų, dainavimo, šokio ir kitų mokymų visuomet atliekamos tautos protėviams ir dievams skirtos apeigos, rengiamos apeiginės vestuvių arba vaiko palaiminimo iškilmės.

Nuo 2003-ųjų metų kasmet stovyklą nuspręsta rengti tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje – Dvarciškių k., Švenčionių r. Rugpjūčio pradžioje rengiamos stovyklos nuo 2004 metų visuomet užbaigiamos rugpjūčio 15 d. švenčiama gražia, užburiančia Žolinių švente.

Žolinių šventės susigražinimas

Žolinė – tai bendruomenės šventė, kai susirinkę žmonės džiaugiasi Žemės motinos subrandintais vaisiais ir visi kartu dėkoja už brandą, gausą ir gyvastį. Šventėje pagerbiama šventoji Žemė, motinėlė Žemė – deivė Žemyna.

Romuvos Krivė I. Trinkūnienė pasakoja: “Žolinė – deivės Žemynos šventė. Tai augmenijos vešėjimo, brandos ir pirmojo derliaus pagerbimas. Žemynėlę pagerbiame prie jos prisiliesdami. Skamba malda – užkalbėjimas: “Šventa žemelė, šventa raselė, tegul nešioja tave žemelė”.

Švęsdami Žolinę dėkojame deivei Žemynai už jos dovanas. Žemynos dovanas – derlių – įkūnija javų ir žolynų puokštė Jievaras. Apeigoje Jievaras tris kartus apnešamas apie aukuro ugnį, sykiu apnešama iš rugių iškepta duona, kuria paskui vaišinasi visi šventės dalyviai tardami šventinius linkėjimus savo artimiesiems ir visiems švenčiantiesiems”.

Pasak vieno iš Ramuvos stovyklų pradininko, vaidilos Valdo Rutkūno pirmą kartą ramuvietišką Žolinę bandyta švęsti 1987 m., tačiau tai padaryti sėkmingai pavyko tik po dviejų metų – 1980-aisiais. Kodėl? Štai V. Rutkūno prisiminimas:

“Aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje atsirado aiškumas, kad reikia atstatyti pilnesnį metų kalendorinių švenčių ratą. Su Jonu Trinkūnu kalbėjome, kad gerai būtų užpildyti tarpą tarp Rasos ir Rudens lygiadienio švenčių, surengti Vasaros Brandos šventę, besiremiančią rugiapjūtės ir Žolinės papročiais.

Didžiausia švenčių jėga buvo studentai, bet vasara-atostogų metas. Tuomet kilo mintis surengti šią šventę Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubo Ramuva ekspedicijoje, kuri vykdavo rugpjūčio pirmoje pusėje, juolab kad ten buvo daug dainuojančio ir šokančio jaunimo, bet trūko apeiginės dvasios.

Kadangi J. Trinkūnas tuo metu buvo nelaukiamas Ramuvos ekspedicijose, šventę teko rengti man. 1978 m. Ją pabandžiau surengti Upninkų ekspedicijos metu, Neries pakrantėje šalia trikamienio ąžuolo. Su draugų grupe suruošėme šventę, tačiau paskutinę minutę ekspedicijos vadovai uždraudė švęsti, bijodami saugumo dėmesio.

Antras bandymas buvo sėkmingas. 1980 m. Vyko Ramuvos ekspedicija Obelių apylinkėse. Mes su neseniai įkurto VISI folkloro ansamblio dalyviais buvome neįleisti į šią ekspediciją, todėl savarankiškai įsikūrėme netoli Obelių šalia Aleksandravėlės ir patys rinkome tautosaką. Vieną vakarą surengėme Žolinės-Vasaros brandos šventę, atvyko ir bičiuliai iš Ramuvos ekspedicijos.

Pasistatėme aukurą, užkūrėme šventą ugnį, laiminome žolynus ir javus, lydėjome Saulę, šokome ir dainavome. Dalyvavo Genovaitė Rutkūnienė, Žemyna Trinkūnaitė, Daina Gapšytė, Daiva Grėskaitė, Rimas Braziulis, Algis Svidinskas, Klaudijus Driskius, Vytis Čiubrinskas ir kiti studentai. Po šios šventės tapo aišku, kad ją vertinga rengti ir švęsti, išryškėjo šventės dvasia. Tai buvo pirmas Žolinės šventimas”.

Romuvos Žolinė 2024 | V. Daraškevičiiaus nuotr.

Žolinę vėl pradėta švęsti Romuvos stovykloje Dvarčiškiuose 2004 metais. Nuo to laiko iš protėvių paveldėti senieji vasaros brandos šventės papročiai ėmė plačiai sklisti po Lietuvą, išsivaduodami nuo krikščionybės primestų sąsajų.

Nuo to laiko senoji vasaros brandos šventė – Žolinės, kurios, įvedus krikščionybę Lietuvoje buvo pervadintos “Mergelės Marijos dangun ėmimo diena”, ėmė atgauti savąją pradinę prasmę ir vis plačiau imtos švęsti kaip baltiška prigimtinė šventė.

Senosios, tradicinės Žolinės – tai pirmųjų sodo vaisių brandos, visų gamtos gėrybių rinkimo laikas, tai pat tai laikas kada dėkojame Motinai Žemynai ir protėviams už žemiškas galias, kurias pasitelkęsavo triūsu pelnome duoną kasdienę.

Romuvos Žolinė 2016, Vaivos Girskienės nuotraukos:

Ramuvos stovykla atgaivino lietuvišką dvasią | V. Girskienės nuotr.

Ramuvos stovykla atgaivino lietuvišką dvasią | V. Girskienės nuotr.Ramuvos stovykla atgaivino lietuvišką dvasią | V. Girskienės nuotr.

Žolinės šventės ištakos

Rugpjūtis – ne tik svarbiausio ir seniausio mūsų gyvybės šaltinio – javų pjūties mėnuo, tai pirmųjų sodo vaisių brandos laikas, visų gamtos gėrybių rinkties laikas. Jau prinoksta: obuoliai, kriaušės, slyvos…

Gamtininkų šis laikas siejamas su vėlyvosios vasaros pradžia, kuri prasideda apie rugpjūčio vidurį, kai prinoksta ankstyvųjų veislių obuoliai. Tuomet naktys jau tampa ilgesnės, šaltesnės ir tamsesnės. Rytais pasirodo rūkai. Rugpjūčio 15 d. šviesusis paros laikas lyginant su liepa sutrumpėja maždaug 50-čia minučių. Jaučiasi rudens artėjimas.

Naktimis dangus daug tamsesnis, nei trumpomis vidurvasario naktimis. Blausios vasaros žvaigždės užleidžia vietą ryškioms rugpjūčio žvaigždėms, todėl nuo seno yra sakoma: “Kiek ražienose skylučių – tiek danguje žvaigždučių”.

Žolinei atėjus javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, privirta uogienių. Sakoma: “Ant Žolinės javų pilnos šalinės”. Šią dieną šventinami žolynai ir pirmieji vaisiai bei daržovės bei sėjai skirti grūdai. Pašventinti grūdai sumaišomi su visa sėkla, kad pasėliai gerai derėtų, kad jų ledai neišmuštų. Pašventintomis daržovėmis vaišinama visa šeimyna, kartu su pašaru jos būdavo padalinamos ir gyvuliams, tikintis taip juos apsaugoti nuo įvairių ligų.

Šventintus žolynus sudžiovinę laikydavo šventoje namo vietoje, labai griaudžiant jais smilkė namus, o apnikus ligoms gerdavo jų antpilą.

Žemynos kalba

Ūkininkai Žolinės šventei iš šviežio derliaus iškepdavo duonos ir darydavo alaus arba giros. Žolinės švęsti rinkdavosi visa giminė, buvo sakoma, kad šventėje su visais dalyvauja ir giminės mirusieji.

Buvo labai svarbu nepraleisti šios šventės, ne veltui sakoma – kas neateis kartu švęsti Žolinės – bus neturtingas. Juk pagal mūsų protėvių pasaulėžiūrą sėkmei ir turtui užsitikrinti būtinas ne tik žmonių bendruomenės tarpusavio susitelkimas, bet ir bendruomenės ryšys su dievais ir protėviais.

Šį ryšį romuviai Žolinėje patiria apeiginiu būdu kreipdamiesi į deivę Žemyną, kuri kasmet savo dievišką išmintį nebyliai, bet labai vaizdžiai apreiškia savo žemiškų vaisių pavidalų kaita – per jų užgimimą, augimą, vešėjimą, nokimą, brandą, nykimą ir atgimimą skydama:

– Gyvenimas nesibaigia mirtimi, ateinant rudeniui surinkite gyvenimo grūdus. Tie, katrie kris į mane – vėl stiebsis į šviesą amžinajam gyvenimui.

Nors Lietuvos Respublikos Seimas Žolinę įtraukė į valstybinių švenčių sąrašą ir paskelbė nedarbo diena dar 2000 metais, tačiau tai buvo padaryta siekiant išsaugoti daugiau jos krikščionišką-bažnytinę raišką. Romuvos pastangos siekiant atkurti ir į kasdienį gyvenimą sugrąžinti savitas ikikrikščioniškas tautos dvasines vertybes iki šiol nesusilaukia savo šalies valdžios įvertinimo.

Nuo 2017 metų Lietuvos įstatymų numatyto valstybinio pripažinimo teisinėmis priemonėmis siekianti Senovės baltų religinė bendrija Romuva, nepaisydama valdžios kuriamų kliūčių ir patiriamos diskriminacijos, lėtai bet užtikrintai eina protėvių pramintu dvasiniu keliu ir tiesia šį kelią ateinančioms kartoms į XXII amžių.

Šių metų Romuvos stovykla “Išgirskime ką mums kalba protėvių žemė” buvo finansuojama pagal projektą “Mes – Romuva”, kuris yra MARIO programos dalis, ir yra remiamas Europos Sąjungos, bendradarbiaujant su Mažumų teisių grupe (Minority Rights Group) ir PILnet.

Romuvos Žolinė 2024, Vytauto Daraškevičiaus nuotraukos: