Birželio 15, 16 d. Vilniaus senajame teatre įvyks spektaklio „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“ pagal Š. Zelmanavičiaus pjesę premjera (spektaklio meno vadovas – Jonas Vaitkus, režisierius – Albertas Vidžiūnas).
Šolomas Zelmanavičius (1898 – 1941?) – Vilniuje gimęs dailininkas, rašytojas, dramaturgas, scenografas, spalvinga tarpukario Kauno bohemos asmenybė, nepelnytai primirštas, sudėtingo likimo.
Tarpukario Lietuvos žurnalistai rašė ne tik apie Š. Zelmanavičiaus kūrybą, bet ir jo nuotykius – dailininkas buvo išskirtinė asmenybė Kauno bohemos gyvenime.
Jo keistuoliškas nuoširdumas traukė žmones, jis buvo nuolatinis įvairių vakarėlių ir pasisėdėjimų dalyvis. Manoma, kad Šolomas ir jo žmona Brocha greičiausiai buvo nužudyti 1941 m. Kauno gete, nes tolesnių žinių apie juos nerasta.
Apie Š. Zelmanavičių kalbamės su menotyrininke, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus parodų kuratore, žydų istorijos, kultūros tyrinėtoja Vilma Gradinskaite.
– Šolomas Zelmanavičius. Greičiausiai ši pavardė daugeliui nedaug ką sako, jei išvis girdėta. Neturiu iliuzijų. Su Š. Zelmanavičiumi esate „pažįstama“ ir gana gerai, sudarėte išsamią knygą apie šį rašytoją, dailininką, o ir šiaip išskirtinę asmenybę tarpukario Lietuvoje. Koks jūsų asmeninis santykis su juo, kodėl Š. Zelmanavičius?
– Tarpukario Lietuvos žydų dailę tyrinėju jau daugiau kaip dvidešimt metų. Tarp kitų atrastų nežinomų dailininkų, kurių dabar yra jau apie 75 asmenys, buvo ir Šolomas Zelmanavičius (Zelmanovitz).
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės bei Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejai saugo kelis jo darbus – tapybą, scenografijos eskizų, taip pažinau Š. Zelmanavičių kaip dailininką ir scenografą.
1915–1918 m. jaunuolis dirbo Valstybiniame vokiečių teatre, vėliau, iki 1920 m., – privačiame Žydų teatre Vilniuje.
Persikėlęs į Kauną 1921 m. įsidarbino dekoratoriaus padėjėju Valstybės teatre, kūrė dekoracijas ir kostiumus Kauno hebrajų teatrui.
Tarpukario Lietuvos spaudoje radau kelis jam skirtus straipsnius – po truputį ėmė ryškėti neeilinė Š. Zelmanavičiaus asmenybė, jo meilė teatrui.
Dailės katalogai atskleidė jo aktyvų parodinį gyvenimą – jis reguliariai dalyvavo grupinėse parodose, surengė dvi didžiules personalines parodas, kuriose pristatė apie 140 darbų – tapybą, akvarelę, piešinius, dekoracijų ir kostiumų eskizus.
Atradus dailininko kurtas knygų iliustracijas, ypač futuristinį viršelį su keliaujančiu žydu, laikančiu Lietuvos trispalvę, Jakobo Simono (Joškės Buršteino) ir Hanso Kloetzelio pasakojimams „Lietuvos žydų provincijos vaizdeliai“ (Jüdische Provinzbilder aus Litauen, Memel, 1929), supratau, kokia svarbi jam buvo Lietuvos laisvė, persikėlus iš Lenkijai priklausiusio gimtojo Vilniaus.
– Man asmeniškai didžiausią įspūdį padarė jo kelionė arkliu po tuometinę Europą. Vagabundas, tų laikų hipis, klajoklis, performeris…
– Š. Zelmanavičiaus ir Pulgio Andriušio (tikr. Fulgencijus Andrusevičius) dviejų mėnesių kelionė arkliuku po Vakarų Europą buvo aprašyta spaudoje.
Įpusėjus 1929-ųjų vasarai, susitvarkę užsienio pasus, pasikinkę žemaituką dviviečiame vežime su brezentiniu stogeliu, pasikabinę Lietuvos trispalvę ir vėliavą su Dovydo žvaigžde, susikrovę pagalves ir virtuvės rakandus, vyrai patraukė kelionėn.
Jie tikėjosi nuvykti iki Romos, tačiau apkeliavę Karaliaučių, aplankę Štetiną, Pomeraniją, Berlyną, Drezdeną ir Prahą pasiekė tik Vieną.
Toliau jiems kelią pastojo kalnuoti Alpių keliai. Iš viso keliauninkai nuvažiavo apie du tūkstančius kilometrų. Į kelionę Š. Zelmanavičius pasiėmė apie 40 savo paveikslų ir rengė parodas ten, kur sustodavo.
Tarpukario Lietuvos žurnalistai mėgo rašyti apie Š. Zelmanavičiaus nuotykius, mat dailininkas buvo išskirtinė asmenybė Kauno bohemos gyvenime.
Jo keistuoliškas nuoširdumas traukė žmones, jis buvo nuolatinis įvairių vakarėlių ir pasisėdėjimų dalyvis.
Dar daugiau nuostabos sukėlė atrasta jo parašyta pjesė jidiš kalba, deja, ilgus metus negalėjau jos perskaityti, o smalsumas neblėso.
Šiandien Š. Zelmanavičių pažįstu ir kaip rašytoją. Taip po kruopelytę išryškėjo ši talentinga asmenybė, kurią, nebijau vartoti šio žodžio, pamilau.
– Drįsiu teigti, jog jis kultūros kontekste, istorinėje atmintyje nedalyvauja, fragmentiškas. Kokias matytumėte to priežastis? O gal klystu?
– Š. Zelmanavičiui nerūpėjo karjera, jis darė tai, kas jam patiko, kas tuo metu šaudavo galvon. Dėl įvairiapusės veikos, parodų, nuotykių, draugiškumo ir atvirumo jį puikiai pažinojo Kauno visuomenė, ypač teatro ir dailės mėgėjai.
Deja, žydų genocidas atėmė dailininko gyvybę, nutraukė jo meninę veiklą. Sovietmetis nuskandino visą tarpukario Kauno meno, ypač žydų, gyvenimą užmarštin.
Tad reikia laiko vėl atrasti tarpukario dailininkus, atkurti jų biografijas, nupūsti dulkes nuo jų kūrinių.
– „Ger cedekas. Grafas Potockis iš Vilniaus“ – iš esmės istorinė pjesė, legenda, kaip įvardinama tekste. Joje naudotasi legenda, pagal kurią krikščionis pereina į kitą tikybą – judėjų, ir už tai sudeginamas ant laužo…
Kokios paties Š. Zalmanavičiaus intencijos buvo parašyti šį tekstą, kodėl toks pasirinkimas? Galbūt turėjo labai asmeninių priežasčių? Koks istorinis kontekstas?
– Šiandien sunku pasakyti, ką galvojo Š. Zelmanavičius rašydamas šią pjesę. Ar tikėjosi, kad ji bus pastatyta Kauno žydų teatre?
Galiu teigti, kad legendą menininkas pasirinko neatsitiktinai. Šolomo tėvas Meiras Izraelis dirbo prižiūrėtoju senosiose Vilniaus žydų kapinėse Šnipiškėse; jis buvo giliai religingas ir puikiai judaizmo tradicijas išmanantis šviesuolis.
Gausi Zelmanovičių šeima, kurioje augo trylika vaikų (Šolomas buvo jauniausias), gyveno laidojimo draugijos namuose greta kapinių. Tad vaikystėje išgirstos tikros ir išgalvotos istorijos apie kapinėse palaidotus asmenis, išaugęs didžiulis medis ant Ger cedeko – prozelito teisuolio kapo, kurio paunksnėje buvo palaidotas vienas didžiųjų religinių autoritetų Vilniaus Gaonas (1720–1797), darė stiprią įtaką jo kūrybai.
1920 m., Lenkijos armijai antrą kartą užėmus Vilnių, pogromai įvyko spalio 8–10 dienomis. Lenkijos kareiviai nusiaubė žydų kapines, nupjovė ant Ger cedeko kapo augusį medį, o Meirui Izraeliui Zelmanovičiui stojus ginti plėšiamų kapų, nužudė ir jį patį.
Taip Šolomas neteko tėvo, o po metų mirė ir jo motina Šeina. Netekęs tėvų ir pasikeitus politinei situacijai Vilniaus krašte, Š. Zelmanavičius pasitraukė į laikinąją Lietuvos sostinę Kauną.
Nežinau, ar menininkas įžvelgė paralelę tarp tragiško savo tėvo likimo ir ant laužo Vilniaus katedros aikštėje sudeginto Ger cedeko, bet man ji įtikinama – abu vyrai paaukojo gyvybes dėl tikėjimo.
– Kuo šis tekstas aktualus šiandien? Lietuvos žydų pasauliui, paveldui? Paatvirausiu – man tame tekste labai daug išnykusio Vilniaus, kurio mes jau nebepažįstame…
– Taip, tekste atrasime daug išnykusio Vilniaus ir religinės žydų bendruomenės gyvenimo fragmentų. Pjesės siužetą lydi gausūs žydų istorijos ir religijos intarpai, autorius kuria spalvingą žydišką pasaulį ir atskleidžia žydų istoriją, religiją, tradicijas.
Ypatingą vaidmenį Š. Zelmanavičius skiria Vilniaus Gaonui, į jį pjesės veikėjai nuolat kreipiasi palaiminimų ir patarimų, nors pats herojus pjesėje ir nepasirodo.
Tekstas iš jidiš kalbos buvo išverstas į lietuvių ir anglų kalbas, už tai esu labai dėkinga Rozai Bieliauskienei (skaudu, kad ji mus paliko 2023 m., netrukus po knygos publikacijos, ir vargu ar šis projektas būtų įgyvendintas be jos) ir Rouz Valdman (Rose Valdman), taip pat Lori Koen (Laurie Cowan) – Niujorke gyvenančiai Šolomo brolio anūkei, kuri finansavo vertimą, nes surasti jidiš kalbos specialistų yra vis sunkiau.
Tekstas aktualus tiems, kas siekia pažinti Litos (taip žydai vadino Lietuvą) žydų gyvenimą, tradicijas, papročius ir senąją jidiš kalbą, nes šių dienų jidiš kalba ir ta, kuria rašė Š. Zelmanavičius ir kalbėjo tarpukario Lietuvos žydų bendruomenė labai skiriasi.
– Žiūrint retrospektyviai Š. Zelmanavičius jums visų pirma yra kas: dailininkas, rašytojas, scenografas? Kur jis yra bendrame Lietuvos dailės, literatūros kontekste?
– Man Š. Zelmanavičius pirmiausia dailininkas, scenografas ir tik po to rašytojas, bent kol kas, nes žinoma tik viena jo parašyta pjesė. Labai džiaugiuosi, kad ši pjesė statoma teatro ir kino režisieriaus Jono Vaitkaus ir Alberto Vidžiūno Vilniaus senajame teatre.
Taip Š. Zelmanavičius, per tekstą vėl grįžta į mylimą teatrą, į gimtąjį Vilnių. Teatras suformavo Š. Zelmanavičiaus asmenybę, menininkas atidavė jam daug jėgų ir laiko, už tai Kauno Valstybės teatro buvo apdovanotas Teatro pirmūnų medaliu.
Teatro apžvalgininkas taip apibūdino dailininką: „Tai yra tikra teatrališkoji žiurkė, išaugusi elektros spinduliuose, tarp kulisų, teatro dulkių, ispaniškų kostiumų ir dirbtinių jausmų“ (Figaro, „Dailininko Š. Zelmanavičiaus paroda“, 7 meno dienos, 1928, Nr. 28, p. 9).
Džiaugiuosi, kad 1934 m. menininko parašyta pjesė įgauna vizualias formas po 90 metų. Ratas užsidaro – Š. Zelmanavičius grįžta į sceną.
– Ką asmeniškai sau atradote sudarinėdama knygą apie Š. Zelmanavičių? Kas nustebino, o gal atvirkščiai – nepateisino lūkesčių?
– Pjesė buvo parašyta jidiš kalba, tad beveik dviem dešimtmečiams nugulė į stalčių. Vis nerasdavau finansavimo šiam brangiam projektui – dailininkas niekam nežinomas, tai vienintelis atrastas jo parašytas tekstas – niekas nenorėjo rizikuoti.
Aš ir pati nežinojau, ar tai tik pradedančio rašytojo bandymas, ar profesionaliai sukonstruotas tekstas. Gavus pirmąjį vertimo variantą skaičiau ir skaičiau pjesę ir negalėjau atsigėrėti netikėtais siužeto vingiais, personažų gyvumu, žydišku humoru.
Š. Zelmanavičius puikiai valdė jidiš kalbą – rašė sodria, emocinga kalba, joje gausu hebrajų ir litvakų tarmei būdingų specifinių žodžių ir posakių. Taigi, atradau puikų rašytoją.
Pjesė atskleidė ir visai kitokią, ne tik menišką ir bohemišką Š. Zelmanavičiaus pusę, apie kurią bylojo jo kūriniai ir rašė tarpukario spauda. Pasirodo, jis gerai išmanė žydų istoriją ir žydų religinę tradiciją – hebrajiškai ir aramėjiškai parašytą Torą, Talmudą, psalmes.
Ger cedeko legenda – kruopščiai išvystyta krikščionybės ir judaizmo polemika, kurią Š. Zelmanavičius užkoduoja papildomose scenose. Kad ir kūdikio palaidojimas krikščionių kapinėse, netiesioginis Juditos ir grafienės Potocki ginčas.
Svarbiu pjesės akcentu tampa ne tik dviejų didžiųjų religijų konfliktas, bet ir vidinis judaizmo susiskaldymas – litvakų ir chasidų priešprieša.
Apibendrinant, galima sakyti, kad ne tik Š. Zelmnavičiaus pjesė, bet ir jo asmenybė bei gyvenimas verti scenos.
