Minint Vilniaus geto likimą opera „Žydė“ įgauna ypatingą reikšmę

Rugsėjo 21 d., šeštadienį, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras vienintelį kartą šį sezoną rodo Žako Fransua Alevi (Jacques-Francois Halevi)„Žydė“. Simboliška, jog istoriją apie religinės nesantaikos pakurstytą šeimos tragediją pasakojantis spektaklis rodomas Vilniaus geto likvidavimo 70-mečio paminėjimo išvakarėse.

Operą „Žydė“ Vilniaus scenoje 2004 m. pastatė garsus vokiečių režisierius Giunteris Krameris (Gunter Kremer). Nors tai buvo jau žinomo spektaklio, rodyto Vienos valstybinėje operoje ir Niujorko „Metropolitan Opera“, perkėlimas, žinodamas Vilniaus – Šiaurės Jeruzalės – istoriją režisierius nutarė sukurti kitokią autorinę spektaklio versiją. G. Krameris ėmėsi kurti ir scenografiją, nors iki tol to niekad nedarė. Sprendimas pasiteisino: LNOBT užsienio gastrolėse bene labiausiai pageidaujamas yra būtent šis teatro „Žydės“ pastatymas.

G. Krameris, žinodamas Vilniaus geto liūdną likimą, atvykęs dirbti į sostinę vaikščiojo Vilniaus gatvėmis, gėrė į save autentiškų buvusiojo geto erdvių dvasią, ir tai jį inspiravo sukurti nepaprastai įtaigų ir iki smulkmenų išgrynintą spektaklį. Pavyzdžiui, namų scenoje pas žydą Eleazarą ir jo dukterį Rachelę rodomos autentiškos šabo apeigos; kostiumai pasiūti prisilaikant istorinių ir etninių detalių, scenoje – tikri tefilinai ir menora.

Operos pradžioje skambant uvertiūrai scenoje žiūrovai mato raudų sieną, ant kurios išrašyti tikri gete žuvusių ir iš jo išvežtų žmonių vardai ir pavardės. Minint Vilniaus geto likvidavimo 70-metį, rugsėjo 21-osios spektaklis ir raudų siena jo pradžioje įgauna ypatingą reikšmę.

„Religijų yra daug, bet žmonija tik viena“ – rašė kompozitoriaus J. F. Halevi tėvas, talmudistas ir hebrajų poetas Elle Halevi.

Kai J. F. Halevi ėmėsi kurti vėliau jį visame pasaulyje išgarsinusios operos, per pirmąjį pokalbį garsiausias to meto prancūzų libretistas A. Skraibas (A. E. Scribe) pristatė J. F. Halevi operos idėją, siužetą, veikėjų charakterius, kompozitorius buvo sujaudintas iki širdies gelmių. Tiesa, libretistui istorinės ir politinės žydų tautos peripetijos buvo tik fonas meilės dramai. Tačiau būtent tuo, svarbiausiu visiems žmonėms dalyku – meile – ši opera tapo artima bei aktuali ir žydams, ir lietuviams, ir visai žmonijai. Ir tada, kai vyksta operos veiksmas (viduramžių Konstance), ir tada, kai įvyko jos premjera 1835 m. Paryžiuje, ir dabar.

Šioje romantinėje ir drauge labai dramatiškoje operoje dainuos išskirtinis solistų ansamblis. Rachelę įkūnys į tarptautinius operos vandenis netrukus išplauksianti Lietuvos operos primadona Sandra Janušaitė, stipraus herojinio tenoro balso reikalaujantį žydo Eleazaro vaidmenį įkūnys pagrindinis šio tipo vaidmenų Lietuvoje atlikėjas Kristian Benedikt, ypatingai aukštam tenorui parašytą Leopoldo partiją dainuos Edmundas Seilius. Virtuozinių koloratūrų princesės Eudoksijos vaidmuo yra vienas iš nuostabiausų Reginos Šlinskaitės darbų (už jį solistė yra pelniusi „Auksinį scenos kryžių“), dainuoti nesutaikomą Elezaro priešininką Kardinolą de Bronji speciliai pakviestas bosas iš Italijos, charizmatiškasis Ričardas Zanelatas (Riccardo Zanellato). Taip pat dainuos Arūnas Malikėnas ir Deividas Staponkus. Diriguos Martynas Staškus, šią operą perėmęs iš premjerą prieš dešimtmetį rengusio maestro Jono Aleksos (1939-2005).

Kitų metų pavasarį ši vilnietiškoji „Žydės“ versija bus pastatyta Geteborgo operoje (Švedijoje).

Spektaklio video: